Читать книгу Riana ir du jos vyrai - Julia James - Страница 2

Atidžiai apsidairiusi Riana žengė ant perėjos.

Lijo kaip iš kibiro, vėjas plakė Nikio vežimėlio gaubtuvą. Palenkusi galvą prieš vėją, prisimerkusi nuo veidu žliaugiančio lietaus, visiškai išsekusi ji yrėsi pirmyn. Ir vėl, kaip visada„ regėjo atmintin įstrigusius vaizdus…

Stabdžių spiegimas, variklio kriokimas… ir – netikėtas smūgis sviedžia Rianą į viršų ir teškia ant dryžuotos kelio dangos. Jos kūnas šlykščiai dunksteli, o paskui – visiška tamsa. Visiška.

Kaskart atgijus tai akimirkai, kai perėjoje ją parbloškė didžiuliu greičiu lėkęs automobilis, Riana mėšlungiškai sukrūpčiodavo. Tos konvulsijos buvo ne tik skausmingos.

Galvoje be perstojo aidėjo: „Pamišėlė. Išprotėjusi. Niki! Niki! Niki!".

Paskui apnikdavo siaubas, baimė, panika… Ir taip kiekviena kartą…

Kažkas palietė jos petį. Ji atsimerkė. Šalia stovėjo seselė.

– Jūsų berniukas sveikas. Jau sakiau, jis sveikas. Nesužeistas.

Pilnomis sielvarto akimis Riana žvelgė į palinkusį virš jos veidą.

– Niki, – kimiu balsu, npatikliai šnibždėjo ji. – Niki, kur tu? Kur tu?

– Jis bus prižiūrimas, kol jūs pasveiksite, – ramino seselė. Dabar atsipalaiduokite, pamiegokite. Jums būtina pailsėti. Ar norėtumėte migdomųjų?

Riana suspaudė lūpas ir bandė papurtyti galvą, tačiau menkiausias judesys kėlė beprotišką sopulį. nuo infekcijos skaudėjo plaučiai, kančia buvo netgi kvėpuoti.

– Aš negaliu miegoti, man negalima užmigti! Turiu surasti Nikį… jie pasiėmė jį ir neatiduos. Žinau, kad nebeatiduos, žinau, žinau!

Jos balsas grėsmingai įsitempė ir įstrigo gerklėje, neleisdamas išeiti orui.

– Be abejo, jūs jį pasiimsite, – guodė seselė. – Kai tik išeisite iš ligoninės, vėl būsite drauge…

Rianos akys pastėro iš baimės.

– Ne! Toji socialinė darbuotoja pasiėmė jį!.. Jinai sakė, kad aš negaliu rūpintis berniuku, kad jam bus geriau ten. – Riana įsikibo seselei į pirštus ir švokštė išpūtusi akis: – Turiu jį susigrąžinti. Jis mano sūnus!

– Aš tuojau atnešiu jums raminamųjų, – pasakė seselė nueidama.

Riana nieko nebejautė, tik beprotišką baimę ir sielvartą. Nikio nebėra. Jį paėmė. Taip ir įvyko, kaip sakė ta moteris iš rūpybos skyriaus.

„Jūs tikrai nepajėgsite prižiūrėti vaiko. Jūsų sūnui gresia pavojus". – nesiliovė aidėti tie pražūtingi žodžiai.

„O Dieve, kodėl? Kodėl?" – nerimo Riana. Kodėl toji moteris apsilankė tokiu netinkamu metu? Buvo praėjusios vos kelios dienos po jos tėvo laidotuvių. Ji taip blogai jautėsi, kad išgėrė dvigubą dozę miltelių nuo gripo ir neatlaikė… O tada ir pasirodė socialinė darbuotoja. Vis dar apsirengęs pižamą, Nikis svetainėje žiūrėjo filmuką vaikams, šalia jo, ant grindų, buvo pridrabstyta košės. Jis ir atidarė jai duris, nes mama gulėjo lovoje ir, nors kvėpavo kriokdama, tačiau buvo be sąmonės…

Riana suprato, kad ši moteriškė nusistatė prieš ją vos tik pirmą kartą išvydo jų skurdų butą, kai atėjo įvertinti, ar Rianos prašymas atsiųsti tėvui slaugę į namus galės būti patenkintas. Tuomet ji labai šiurkščiai išdrožė Rianai, kad tėvas turėjo būti paguldytas į ligoninę ir ten sulaukti galo, kad mirštančiam žmogui ne vieta šalia mažo vaiko ir, jeigu Riana nepasakysianti, kas vaiko tėvas, tegul nė nesvajojanti, kad valstybė mokės už vaiko auginimą. Nikis turįs būti atiduotas į vaikų darželį, o ji – grįžti į darbą. Tokia vyriausybės politika.

Pasibaigus šiai tiradai, Riana nebesusivaldė ir ėmė šaukti ant moters, visiškai nekreipdama dėmesio, kad rankoje laiko peilį, kuriuo prieš jai ateinant pamokslauti, pjaustė morkas. Išvydusi šį įrankį, toji tik žybtelėjo piktai akimis ir pareiškė, kad Riana agresyvi ir grasino jai peiliu.

Paskui viskas ėjo tik blogyn. Jos tėvas taip nusilpo, kad teko kviesti greitąją ir išvežti jį ligoninėn. Ten ištiktas dar vieno insulto, jis ir mirė. Nuovargis, liga, žūtbūtinės pastangos apsaugoti Nikį nuo viso to chaoso Rianą išsunkė labiau negu visi tie penkeri metai.

Tas lemtingas rytas, kai socialinė darbuotoja rado Rianą beveik netekusią sąmonės, o Nikį kitame kambaryje niekieno neprižiūrimą, ir buvo paskutinis lašas.

– Aš pasirūpinsiu, kad būtų išleistas įsakymas dėl vaiko globos, – tūžo atvykėlė. – Tu pavojinga, nes esi agresyvi ir kaip motina visiškai neatsakinga. – Ji bakstelėjo pirštu į miltelių nuo gripo likučius, pastebėtus ant staliuko prie lovos, ir įtariai pauostė. – O šituos nunešiu ištirti, nesitikėk nuslėpti, kokius narkotikus vartoji, – barėsi ir grūmojo ji pusiau be sąmonės gulinčiai Rianai.

Kai neprašytoji viešnia išėjo iš kambario, Riana vargais negalais pakilo ir išslinko jai iš paskos, tačiau netrukus atsitrenkė į durų staktą, tarytum iš tiesų būtų apdujusi nuo narkotikų, o ne nuo plaučių uždegimo.

Kai ta moteris pagaliau išsinešdino, pareiškusi, kad netrukus sugrįš su visais dokumentais, leidžiančiais paimti Nikį, Riana vos iš proto neišsikraustė. Skubomis apsirengusi, ji susiruošė pas gydytoją. Verkiant reikėjo antibiotikų ir gydytojo patvirtinimo, kad ji narkotikų nevartoja ir nėra agresyvi. Tik šitaip dar galima buvo išvengti to nelemto įsakymo. Deja, gydytojo ji nepasiekė, nes pėsčiųjų perėjoje ją partrenkė didžiuliu greičiu lėkęs automobilis.

Atsipeikėjo Riana ligoninėje. Skaudėjo visą kūną, galūnės ir liemuo sutvarstyti, prie rankos prijungta lašelinė, plaučiai degė.

O Nikio šalia nebuvo.

Tik dėl sūnelio ji gyveno, tik Nikis buvo švieselė, vienintelis džiaugsmas niūriame jos pasaulyje.

Ji privalo susigrąžinti sūnų, kitaip neatlaikys! Baisu, kiek jos vargšas Nikis prisikentėjo: aplinkui vien svetimi veidai, o mamos, kuri glaudė ir gynė savo vaikelį per dar tokį trumpą jo gyvenimą, greta nebuvo. Tik jis padėjo ištverti vargus, negandas ir visą naštą, patirtą slaugant vaidingą ir irzlų tėvą, jo depresiją ir pamažu užgriuvusią fizinę ir protinę negalią. Nebuvo į ką kreiptis pagalbos. Teko verstis pačiai.

Nikis! Riana blaškėsi tarp tikrovės ir nesąmoningos būklės, bet nė akimirkai neišleido iš galvos sūnelio vardo. Ji tebejuto automobilio smūgį ir kamavosi įsivaizduodama, kad jos Nikis žuvo…

Tačiau gailestingasis Dievas apsaugojo jį! Jis gyvas! Bet kodėl čia jo nėra?. Ar besusigrąžins jį? Vargu… Jį kas nors įsivaikins, paslėps nuo jos…

Seselės kaip įmanydamos stengėsi jai padėti:

– Gal turit draugų, kaimynų ar giminaičių, kurie pasirūpintų juo, kol jūs pasveiksite?

– Nėra, – švokštė Riana, gniauždama antklodės kraštą.

Tėvas palaidotas, daugiau artimųjų nebuvo. Neliko ir draugų. Kaimynai? Ji nesusibičiuliavo nė su viena šalia gyvenančia šeima. Tam neatsirado nei laiko, nei energijos. Riana kapstėsi tarp savo nesuskaičiuojamų bėdų net nepakeldama akių į kaimynus, kad neišsiduotų, kokiame skurde ji murkdosi.

– O kaip mažylio tėvas? – Labai atsargiai pasiteiravo kažkuri iš seselių.

Riana beregint užsisklendė, žvilgsnis užgeso.

– Jis neturi tėvo, – tesuniurnėjo.

Seselė mandagiai nutylėjo, tačiau Rianą tebetvilkė jos pačios ištarti žodžiai: „Jis neturi tėvo…".

Sieloje liko įdeginta žymė. Ir atmintyje…