Читать книгу Riana ir du jos vyrai - Julia James - Страница 3

Apimta beprotiškos nevilties Riana buvo pasiryžusi viskam.

Tuomet ji neturėjo kitos išeities.

Dabar, prikaustyta prie ligoninės lovos, ji klausėsi šiurpios greitosios pagalbos automobilio sirenos. Prieš penkerius metus taip pat kaukdamas automobilis išvežė jos tėvą į ligoninę. Širdies priepuolis. Dėl jos kaltės. Tai jinai pranešė jam ką tik išgirstą žinią apie „Maunder Marine Ltd." jūreivystės kompaniją: juos ką tik nupirko, todėl visa korporacinės investicijos programa turėjo būti sulaikyta, kol ją patvirtinsią naujieji šeimininkai – „Petrakis International". Ją įspėjo, kad šitas procesas truksiąs mėnesių mėnesius.

O per tą laiką „Deivio jachtų dizaino" kompaniją graužtų nežinia, ar tas bendrovių susiliejimas, turėjęs išgelbėti „MML", kada nors pajudės iš mirties taško ar ne.

Vadinasi, jos tėvo kompanijai grėsė bankrotas: dėl skolų jos kreditoriai bet kada atimtų nuosavybės naudojimo teisę. Galas kompanijai – galas jos tėvui.

Toji jachtų projektavimo kompanija buvo vienintelė jo gyvenimo prasmė, pašaukimas, manija.

O ji, jo dukra – tik menka paguoda. Nebent jai pavyktų išgelbėti tą kompaniją.

Tuomet Riana išlėkė iš intensyviosios terapijos skyriaus, palikdama tėvą prijungtą prie monitorių, niūrių seselių globai, ir nuvažiavo tiesiai į tėvo kabinetą. Ir ten pakėlė telefono ragelį. Juk turėjo būti kažkoks būdas, kaip išgelbėti tėvą nuo katastrofos… Tereikėjo pabandyti užmegzti ryšį su ta didžiąja bendrove ir įtikinti juos, kad „Deivio jachtų dizainas" yra pelningas ir perspektyvus. Išankstinių užsakymų grafikai buvo perpildyti, kompanija turėjo gerą techninę reputaciją. Prie pražūties slenksčio atsidūrė ne vien dėl chroniško apyvartinių lėšų trūkumo ir augančių palūkanų už įsiskolinimus. Vienas iš stambiausių užsakovų staiga atsisakė jau įvykdyto užsakymo, o kitas apsigalvojo, kai jo užsakymo vykdymas jau buvo įpusėjęs. Tėvas niekada nesidomėjo tokiais žemiškais dalykais kaip kompanijos finansiniai reikalai. Bankai netruko prarasti pasitikėjimą juo ir norėjo pasitraukti. Teliko vienintelis išgelbėtojas – „MML" bendrovė.

Riana privalėjo įtikinti „MML", kad išlaikytų jo tėvo kompaniją! O varge, pasirodė, kad jie jau nebeturėjo sprendžiamojo balso. Sutikimą galėjo duoti tiktai „Petrakis International".

Riana net neabejojo, kad jai pavyks įtikinti juos, jog investavimas į „Jachtų dizainą" kuo puikiausiai atsipirks. Deja, ji atsitrenkė į mūro sieną. „Petrakis International" informavo ją, kad pagal standartinę korporacijos politiką jie turėję sulaikyti visas pagrindines įsigytas kompanijos investicijas, kol viskas bus kruopščiai ištirta ir aptarta. Nieko nelaukusi Riana susisiekė su visomis aukščiausiomis kompanijos instancijomis, tačiau sulaukė to paties atsakymo.

Teliko viena: taikyti į pačią viršūnę. Rianai tereikėjo penkiolikos minučių, per kurias jinai supažindintų su visa statistika ir įrodytų, kaip įžvalgiai „MML" investuotų, nupirkdama „Deivio jachtų dizainą".

Visas viltis sužlugdė asmeninė sekretorė, pareiškusi, kad nors šiuo metu ponas Petrakis ir esąs Londone, tačiau jo kalendorius visiškai užpildytas, vakarai taip pat užimti, o po trijų dienų jis grįšiąs atgal į Graikiją. Gal kitą mėnesį…

Kitą mėnesį jau būtų buvę per vėlu.

Sekretorei užsiminus, kad paskutinį vakarą Aleksis Petrakis dalyvausiąs oficialioje vakarienėje viename iš garsiausių Vestendo viešbučių, suruseno menkutė vilties kibirkštėlė

Tai buvo vienintelis, paskutinis šansas…

Dabar, gulint ligoninės lovoje, prisiminimai degino lyg rūgštis, skrandį žnaibė kaip ir tą lemtingą vakarą, kai ji maudžiančia širdimi sėdėjo prie svečių apgulto stalo pokylių salėje.

Netikėtai paaiškėjo, kad Aleksis Petrakis, ko gero, nepasirodys! Viskas perniek! Riana atvyko į Londoną, paklojo didžiausius pinigus už bilietą, kad į tą vakarienę patektų, už naują suknelę, šukuoseną, kosmetikos saloną. Ji vos sukrapštė iš ko susimokėti, nes tėvo kompanijai jau buvo riesta.. Ir še tau – viskas veltui! Jai netgi pavyko pakeisti sėdėjimo planą: sutvarkė taip, kad prie kokteilių stalo ji būtų šalia Aleksio Petrakio. Niekas dėl to su ja nesiginčijo, nes vieta, kurioje gulėjo kortelė su Aleksio Petrakio vardu, liko tuščia.

Sunkus akmuo užgulė Rianai širdį.

Jeigu pono Petrakio nėra, vadinasi, ji galinti mesti viską ir grįžti traukiniu namo, paskui į ligoninę ir sėdėti laukiamajame, kol tėvą perkels iš intensyviosios terapijos skyriaus.

Ji paskendo niūriose mintyse.

Prie stalo pasirodęs padavėjas mitriai išdėliojo užkandžius priešais kiekvieną svečią. Panelė Deivis padrikai sumurmėjo dėkodama ir labai nustebo šalia netikėtai išvydusį aukštą vyrą juodu smokingo švarku. Vyriškis sėdosi į gretimą kėdę.

– Prašau atleisti, mane sutrukdė, – atsiprašė svečias angliškai su vos juntamu akcentu. Dar linktelėjęs keliems svečiams, pasisuko dešinėn.

– Aleksis Petrakis, – prisistatė ir ištiesė ranką.

Nepajėgdama atsakyti Riana suglumusi spoksojo į jį.

Čia – Aleksis Petrakis? Tas tarptautinės kompanijos vadovas turėtų būti vidutinio amžiaus, apkūnus, kaip trys ketvirtadaliai visų čia susirinkusių vyrų.

Šis vyras… tiesiog pritrenkiantis.

Sprendžiant iš lieknumo, kurį dar labiau pabrėžė idealaus kirpimo smokingas, ir tamsoko veido bei sabalo juodumo plaukų, kuriuos išryškino baltutėliai vakariniai marškiniai, jam galėjai duoti ne daugiau kaip trisdešimt metų.

Riana negalėjo atplėšti akių nuo jo dailių veido bruožų, ilgų, stiprių skruostikaulių, tiesios nosies, valingo smakro… ir lūpų…Tarsi iškalti, gyvi, jusliniai bruožai.

Ji žvilgtelėjo tiesiai jam į akis: tamsias tarsi vulkaninis stiklas, prisėtas aukso dulkelių.

Ir jos smigo tiesiai į ją, tiesiog smigo.

Jai pasidarė silpna, trūko oro.

Kažkas blykstelėjo tose aukso pritaškytose gelmėse.

– O jūs esate?..

Balsas gilus, o nuo akcento jai net kojų piršteliai užsirietė siauruose aukštakulniuose. Klausime tarytum pasigirdo spėlionė, privertusi ją suvirpėti.

– Riana Deivis, – bejėgiškai iškvėpė ji, negalėdama atplėšti akių nuo jo veriančio žvilgsnio.

Visa aptirpusi ji padavė jam ranką.

Jo delnas buvo šiltas, tačiau pajuto nedideles nuospaudas.

Šmėstelėjo mintis, kad jis galį suvokti, kas ji tokia.

Vyriškis tvirtai spustelėjo jos ranką ir tarsi nenoromis ją atitraukė, bent Rianai taip pasirodė. Jos viduriuose viskas apsivertė ir ėmė plaktis kaip betonmaišėje.

Kai vienas svečias kreipėsi į jį, jis vis dar tyrinėjo Rianą žvilgsniu.

Riana jautėsi lyg leisgyvis kačiukas: širdis stipriai dunksėjo, o pulsas tiesiog bėgte bėgo. „Aleksis Petrakis. Štai koks tas Aleksis Petrakis…"

Troško gerte gerti, siurbte siurbti jį akimis…

Pagaliau prisivertė susidomėti valgiu. Laimei, svečiai buvo įsileidę į pokalbį, o Petrakis šnekučiavosi su anksčiau jį kalbinusiu vyru. Riana visiškai nesusigaudė, apie ką jiedu kalba, regis, aptarinėjo kažkokios negirdėtos kompanijos veiklos rezultatus, tačiau ji sugavo tik žodžius „tarpinis" ir „EBITDA". Tiesą pasakius, jai tiek ir terūpėjo – žvilgsniu sekiote sekiojo Aleksį Petrakį..

Šitokio patrauklaus vyro jai dar neteko regėti. Tiesa, gražuolių gerbėjų nestigo, su keletu netgi susitikinėjo. Mergina džiaugėsi savo išvaizda, nes buvo apdovanota šviesiaplaukės grožiu, traukusiu vyrų dėmesį nuo pat paauglystės.

Motina tvirtai ją laikė rankose, būgštaudama, kad dukra nepadarytų tos pačios klaidos, kaip ir ji pati: nepultų pragaištingai prie pirmo pasitaikiusio vyro. Taigi Rianai pakako paprasčiausių pasimatymų, arčiau neprisileido nė vieno gerbėjo. O kai prieš pusantrų metų motina žuvo autoavarijoje, baigėsi ir šie romantiški susitikinėjimai. Vėliau net mintis apie vyrus užgožė tėvo atitolimas ir žinia apie prastus jo kompanijos reikalus.

Todėl pritrenkianti Aleksio Petrakio išorė jai buvo nesvarbi. Terūpėjo žūtbūt įtikinti jį, kad padėtų „MML" dėl kitos kompanijos įsigijimo. Be abejo, šios oficialios vakarienės metu ji negalėjo liesti tos temos, tad tikėjosi pasinaudoti proga ir paprašyti leidimo asmeniniam pokalbiui po vakarienės. Tuomet ji ir griebtų jautį už ragų.

Taigi neįžvelgusi nieko bloga, ji varstė žavųjį poną akimis, kol jis diskutavo su savo verslo kolegomis…

Riana pakėlė taurę ir gerokai gurkštelėjo. Seniai įpiltas šampanas buvo šiltokas.

– Leiskite…

Aleksis Petrakis nutraukė pokalbį, ir pasiekęs balto vyno butelį, kurį padavėjas, matyt, buvo palikęs šaldiklyje, žvilgtelėjo į etiketę, tarsi patikrindamas, ar jis atitiko jo reikalavimus. Paskui pripildė Rianos taurę.

– A-čiū, – išstenėjo ji.

– Su malonumu, – atsakė Aleksis Petrakis. Ir jo akys ilgomis blakstienomis nužvelgė Rianą nuo galvos iki kojų.

Rianos skrandyje vėl viskas apsivertė.

– Riana Deivis, – sumurmėjo jis, tarytum mintyse ieškotų kažkokios tik jam vienam žinomos informacijos. Nuo įdėmaus žvilgsnio ją užplūdo karščio banga. Išvydo save jo akimis: sidabro spalvos vakarinė suknelė su plonytėmis petnešėlėmis dailiai leidosi liemeniu; ilgi, šviesūs plaukai buvo palaidi, tik šoninės sruogos susegtos ant sprando sidabrine sage; sidabro vėrinys ir tokie pat auskarai.

– Jūs manęs nepažįstate, – išpoškino ji.

– Kol kas – ne, – ramiai sutiko tebekaitindamas ją akimis.

Laikas tarsi sustojo. Riana tiesiog skendėjo šio puikaus vyriškio akyse. Kažkokia galinga banga partrenkė ją, net užgniaužė kvapą.

Likusi vakarienės dalis tarsi ištirpo migloje. Ji tikrai neprisiminė, ar dalyvavo mandagiame, bendro pobūdžio pokalbyje, ar ką nors valgė, ar gėrė vyną. Jautė tiktai tą greta sėdintį vyrą. Kai bendras pokalbis nutrūkdavo, jis šnekino Rianą, tačiau mergina tarsi prarasdavo amą.

Vakarienei, atrodė, nebus pabaigos, o vis dėlto ji pralėkė tarsi greitasis traukinys…

Kai oficialioji dalis baigėsi ir per pokylių salę nuvilnijo šurmulys bei juokas, Rianai vėl sugnybo skrandį. Dabar jau trauktis nebuvo kur: tėvo kompaniją tegalėjo išgelbėti vienintelis žmogus – Aleksis.

Ir nuo jos priklausys, ar taip įvyks. Šį vakarą.

Prie jų stalo sėdėję svečiai ėmė kilti. Vieni ruošėsi namo, kiti įsimaišė į svečių būrį. Ji turinti kažkaip sulaikyti Aleksį Petrakį! Reikia kažką daryti. Bet kaip? Ką sumanyti? Negi imsi ir išpyškinsi: „Prašau, leiskite „MML" kompanijai nupirkti mano tėvo firmą!"

Jau buvo puolanti į paniką, kai už nugaros netikėtai pasigirdo:

– Ar galiu pasiūlyti portveino?

Riana atsigręžė. Aleksis Petrakis paėmė grafiną ir pripylė taures. Ji tylėdama šiek tiek išgėrė šilto, aksominio gėrimo.

Aleksis Petrakis atsilošė kėdėje. Plonytė marškinių medžiaga aptempė krūtinę.

Ji pastebėjo, kokios gražios jo rankos: balti nagai tamsokos odos fone, ilgi pirštai.

Riana neryžtingai šyptelėjo, sunerimusi, kad štai jis žvilgterės į laikrodį ir mandagiai atsiprašys, jog jam jau metas eiti. Arba kas nors pakils nuo kito stalo ir užšnekins jį… Turinti prašyti tučtuojau ir taip, kad gautų sutikimą. Savo tėvo labui.

– Pone Petraki… – net pati nesuprato, kaip jos balsas nuskambėjo tokia aukšta gaida. – Pone Petraki, ar galėčiau… ar galėčiau su jumis pasikalbėti?

Jos akys baisiausiai išsiplėtė. Pajuto, kad šią akimirką kažkas pasikeitė. Jis sukluso.

– As-asmeniškai, – pridūrė ji beveik dusdama, bet jo akių išraiškos įskaityti negalėjo.

„O, Dieve, jis atsisakys…", – nei gyva, nei mirusi laukė Riana.

– Be abejo, – sutiko jis. Lėtai pastatė taurę ant stalo ir lengvučiu tarsi kvėptelėjimas žvilgsniu palietė Rianą. – Tikiuosi, rasime tinkamą vietą asmeniniam pokalbiui, – pridūrė atsistojęs.

Ramus balsas priminė jūros gelmėse srūvančią smarkią srovę.

Užgniaužusi kvapą Riana pakilo.

„Koks jis aukštas. Jos pačios ūgis penkios pėdos ir šeši coliai, bet jis kur kas aukštesnis". Pasiėmusi rankinę besidaužančia širdimi jinai nusekė jam įkandin iš pokylių salės.

Vestibiulyje jis mostelėjo ranka liftų link. Riana stabtelėjo ir pakėlė galvą į jį. Nors paširdžiai drebėjo, o nervai įsitempė kaip stygos, ji jautė šiokį tokį palengvėjimą. Juk Aleksis Petrakis sutiko ją išklausyti. Gal net pavyks išgelbėti vargšo tėvo kompaniją, kol jis toje ligoninėje, prijungtas prie aparatų…

– Pone Petraki, labai ačiū, kad leidote…

– Čia, prašau, – nutraukė jis ir įvedė ją į liftą. Matyt, jiems reikia foje arba kokio ramesnio baro..

Liftas sustojo mansardos aukšte, o durys, kurias jis atrakino elektroniniu raktu, vedė į viešbučio apartamentus.

Jokių abejonių, – iškart nuramino save. Visiškai nesvarbu, kur vyks šis pokalbis.

Išvydusi prabangų kambarį, Riana neteko žado. Kažin kiek, po galais, šitokie liukso kambariai galėtų kainuoti nakčiai? Tūkstančius svarų? Aišku, ne kitaip! Dabar ji įgavo drąsos: šitokiam turtuoliui kaip Aleksis Petrakis nupirkti tėvo jachtų projektavimo firmelę vieni niekai.

Ji jau žiojosi kalbėti, tačiau nusprendė pirmiausiai išsiimti iš rankinės popieriaus lapą, kuriame buvo greitosiomis surašyta tėvo verslo ataskaita, be kurios jai nepavyktų įrodyti, kodėl firmą pirkti verta .

Nespėjusi praverti rankinės Riana išgirdo negarsų pokštelėjimą ir atsigręžė.

Aleksis Petrakis prie bufeto įpylė šampano į dvi aukštas taures ir pasuko prie jos.

Vieną akimirką Rianai pasirodė, tarytum ji žiūrėtų filmą apie laukinių gyvūnų pasaulį: leopardas sėlina kameros link, artyn ir artyn, kol pagaliau vaizdas dingsta, nes operatorius nurūko į krūmus.

Deja, jai nebuvo kur trauktis.

Nežymiai krestelėjusi galvą, mergina nuvijo paikas mintis. Tereikia išpešti penkiolika minučių iš Aleksio Petrakio gyvenimo.

Šampano Riana tikrai nenorėjo, tačiau jeigu jau jis dėl jos atkimšo butelį, lyg ir nemandagu atsisakyti, juolab numanė, kiek viešbutis įkainoja šampaną, pristatomą į šitokius kambarius mansardoje.

– Prašau, nereikėjo… – lemeno kaip kokia kvaila nesubrendėlė imdama jai siūlomą taurę. Be abejo, nei šis, nei tas kalbėti apie verslo reikalus su šampano taure rankoje ir vilkint vakarinę suknelę, tačiau kitos išeities nebuvo. Be to, tik ataskaitoje nurodyti skaičiai įtikins Aleksį Petrakį. Arba neįtikins.

Jis iškėlė taurę:

– Stin iya sas! Į sveikatą,– išvertė nieko nesuprantančiai merginai

Ji nesmagiai šyptelėjo.

– Aš… aš nekalbu graikiškai. Graikijoje neteko būti.

– Niekada nebuvote Graikijoje? – nustebęs kilstelėjo antakius

– Ne.

Rianos motina nemėgo kelionių į užsienį. Ji buvo laiminga, gyvendama nedideliame name viename iš Oksfordšyro miestelių. Nemėgo ir jūros. Todėl ištekėdama už vyro, apsėsto okeaninių jachtų projektavimo manijos, padarė lemtingą klaidą. Nieko nuostabaus, kad jai gimus, jų santuoka iširo. Tiesa, motina visada kaltino tėvą, kad jis paliko ir žmoną, ir dukrą.

– Reikėtų pamatyti. Tai viena gražiausių šalių Žemėje, – tęsė sukdamas prie sofos. – Gal prisėstumėte?

Ji nedrąsiai prisėdo sofos kamputyje, sušlamindama siaurutę suknelę, ir pasidėjo rankinę su visa vertingąja ataskaita ant čia pat stovinčio žemo staliuko. Aleksis Petrakis ten pat pastatė šampano butelį ir nugrimzdo kitame sofos gale. Ranką su šampano taure atrėmė į sofos atramą, o kitą ištiesė ant pagalvėlių.

Rianą glumino jo rankos artumas. Šis žmogus be paliovos drumstė jos dvasios ramybę, blaškė dėmesį, kurstė keistus pojūčius, netgi vertė kitaip – aštriau pajusti kiekvieną savo kūno dalelę. Ir jį patį.

„Ir kodėl jis ne koks nutukes penkiasdešimtmetis?"– apgailestavo Riana vis dirsčiodama jo pusėn ir dėl to širsdama.

Paskubom gurkštelėjusi šampano, kad apramintų iš krūtinės beiššokančią širdį, ir giliai įkvėpusi, mergina pradėjo:

– Pone Petraki… – pasigirdo silpnas kvėptelėjimas vietoj šalto, santūraus ir dalykiško balso – Aleksis… – ramiai ištarė..

Ji suglumo: kaip čia dabar imsi ir kreipsiesi vardu į tokios stambios verslo imperijos Europoje vadovą? Bent tas jo balsas nekutentų paširdžių…

„Užteks! Tiesiog pasakyk jam, ko čia atėjai!"

– Jums reikėtų apsilankyti Graikijoje. Ten apstu privačių vietų, kurių turistai beveik nelanko. Dabar, pavasarį, ten dieviškai gražu. Užmiestis paskendęs laukinių gėlių žieduose, o vėliau užplūs vasaros karščiai. Jums patiktų, – neskubriai dėstė jis maloniu, ramiu balsu. Tačiau akys… žvilgsnis…Rianai tik suspaudė gerklę…

Ji vis labiau nervinosi ir norėdama atsitokėti, truktelėjo dar šlakelį šampano,. Nors ir atsargiai visą vakarą siurbčiojo, bet gurkšnelis prie gurkšnelio… ir alkoholis jau darė savo: perdaug įsijautusi, Riana klaidingai vertino tai, kas vyksta. Ji svaigo nuo Aleksio Petrakio tamsių, slėpiningų akių, kuriomis jis tyrinėjo jos kūną, tarsi užburta žiūrėjo, kaip laisvai atsilošęs jis sėdėjo, kaip atsainiai kėlė šampano taurę prie lūpų… tokių išraiškingų…Geismingų lūpų…