Читать книгу Geležies princesė - Julie Kagawa - Страница 4

Prisipažinimas

Kai atsibudau, buvo jau prašvitę, pro langą skverbėsi šalta šviesa. Išpurtęs nuo ašarų veidas degė, net pagalvė spėjo sudrėkti. Vieną palaimingą mirksnį negalvojau apie praėjusio vakaro įvykius. Paskui iš naujo užliejo juoda prisiminimų banga.

Akys vėl priplūdo ašarų ir aš paslėpiau galvą po antklode. Beveik visą naktį praraudojau, įsikniaubusi į pagalvę, kad koridoriais šmižinėjantys fėjūnai neišgirstų.

Negailestingi Ašo žodžiai skaudžiai užgavo širdį. Net dabar negalėjau patikėti, jog jis taip elgėsi sosto menėje, tarsi aš būčiau purvas po kojomis ir nusipelnyčiau tik paniekos. Juk siejau su juo viltis, akis pražiūrėjau laukdama sugrįžtančio, o dabar jaučiausi taip, lyg kas būtų įkalęs vinį tiesiai į širdį. Buvau beviltiškai išduota. Pasirodo, per visą mūsų kelionę į Geležies karaliaus valdas jis viso labo vaidino spektaklį, griebėsi gudrios taktikos, kad atsiviliotų mane į Žiemos rūmus. O galbūt aš paprasčiausiai jam nusibodau ir jis patraukė ieškoti naujų nuotykių? Tebūnie tai man dar viena pamoka, kad fėjūnai labai nepastovūs ir tikri beširdžiai.

Šiuo metu, kai jaučiausi viena vienutėlaitė ir visiškai sutrikusi, susigriebiau besiilginti Pako. O kad jis būtų čia! Pašėlęs Pakas, kuris taip užkrečiamai kvatojasi ir visada moka mane pralinksminti. Žmonių pasaulyje Robis Gudfelas buvo mano kaimynas ir geriausias draugas. Mudu viskuo dalydavomės ir leisdavome laiką drauge. O išties jis pasirodė esąs Šaunusis Robinas, garsusis Pakas iš „Vasarvidžio nakties sapno“. Oberono įsakymu turėjo saugoti mane nuo fėjūnų pasaulio, tačiau Pakas nepakluso karaliui. Pirmą sykį, kai kartu su manimi leidosi ieškoti Itano į Niekadaniekada, o antrą – kai aš pabėgau iš Vasaros fėjūnų rūmų ir Oberonas liepė mane sugrąžinti. Už ištikimybę man Pakui teko brangiai sumokėti: jis susikovė su viena iš Machinos karvedžių, vardu Virusė, buvo sužeistas ir vos nemirė. Mes turėjome palikti Paką pas medžių nimfas, driades, užsigydyti žaizdų ir mane iki šiol graužia kaltė dėl šio sprendimo. Prisiminusi bičiulį aš vėl apsipyliau ašaromis. Pakas negalėjo numirti. Juk man taip pašėlusiai jo stinga.

Pasigirdęs beldimas į duris privertė krūptelėti.

– Megaaaana, – atsklido čaižus Tiaotinės balsas. – Pabusk. Aš žinau, kad tu viduje. Atidaryk duris.

– Eik sau! – šūktelėjau šluostydamasi ašarotas akis. – Neketinu nė nosies kišti iš kambario, nes prastai jaučiuosi. Supratai?

Tačiau tai, žinoma, tik dar labiau pakurstė nekviestos viešnios smalsumą. Tiaotinė liovėsi belsti ir pradėjo taip gremžti duris, kad nuo čaižaus garso man ėmė spengti ausyse. Fukos balsas už durų aidėjo vis garsiau ir nekantriau. Iš patirties žinojau, kad ji gali pratūnoti ten kiaurą dieną brazdindamasi ir verkšlendama, todėl išsiritau iš lovos, skubiai nukūriau prie durų ir atlapojau jas.

– Ko tau reikia? – suniurzgiau.

Fuka markstėsi apžiūrinėdama mano apgailėtiną išvaizdą: ašarų pėdsakus ant veido ir paburkusią varvančią nosį. Paskui išsišiepė lyg visažinė, o aš dar labiau įtūžau: jeigu ji atsivilko čia vien pasišaipyti iš manęs, neketinu su tuo taikstytis. Atsitraukiau ketindama užtrenkti duris įkyruolei prieš nosį, tačiau ji nėrė į vidų ir grakščiai liuoktelėjo ant lovos.

– Ei! Kad tave kur velniai nujotų, Tiaotine! Nešdinkis iš čia!

Nekreipdama dėmesio į mano protestus fuka džiaugsmingai šokinėjo ant čiužinio, nuo aštrių nagų antklodėje liko skylės.

– Megana įsimyyylėjo, – išdainavo ji ir man sustojo širdis. – Megana įsimylėjo Ašą. Kavalierius su pana virė košę su…

– Užsičiaupk, Tiaotine! – pratrūkau ir užtrenkusi duris pasukau prie fukos žaibuodama akimis.

Tiaotinė sukikeno, paliovė siausti ir sukryžiavusi kojas įsitaisė ant pagalvės. Žaliai auksinėse akyse šokinėjo kipšiukai.

– Neįsimylėjau aš jokio Ašo, – patikinau ją, susikryžiavusi rankas ant krūtinės. – Argi nepastebėjai, kad jis kalbėjo su manimi, tarsi būčiau tuščia vieta? Princas tėra beširdis pasipūtęs šunsnukis. Ir aš neapkenčiu jo.

– Meluoji, – atkirto fuka. – Tu esi melagių melagė, mirtingoji mergužėle. Mačiau, kokiomis akimis rijai jį, kai pasirodė menėje. Pažįstu šį žvilgsnį. Esi įsimylėjusi iki ausų.

Kol stirksojau lyg sugauta, Tiaotinė krizeno karpydama ausimis. Nesitvėrė džiaugsmu rodydama visus dantis.

– Žinoma, tu dėl to nekalta. Ašas taip veikia visas mirtingąsias. Nė viena kvailelė neatsispiria ir pameta galvą iš pirmo žvilgsnio. Ar bent numanai, kiek jis sudaužė širdžių?

Pajutau dar didesnį nusivylimą. Juk tariausi esanti ypatinga. Vyliausi, kad bent truputį Ašui rūpiu. O dabar paaiškėjo, jog tebuvau viena iš daugelio žemės dukrų, kurioms pakako kvailumo jį pamilti.

Tiaotinė nusižiovavo ir atsidrėbė ant pagalvės.

– Tiesiog noriu įspėti, kad negaištum laiko nepasiekiamiems dalykams, – sumurkė ji markstydamasi. – Be to, Ašas jau myli kitą. Nuo neatmenamų laikų. Jis niekada neužmirš jos.

– Kalbi apie Arielą, – sušnibždėjau.

Fuka nustebusi dėbtelėjo į mane.

– Jis pasakojo tau apie ją? Hmm. Taigi pati supanti, kad Ašas niekada nė nepažvelgs į paprastą mirtingąją, tik pusiau fėjūnę, nes nebuvo gražesnės sidhės už Arielą visoje Žiemos karalystėje. Jis neišduotų jos atminimo, netgi jeigu jūsų ryšio nedraustų įstatymas. Juk tu žinai apie įstatymą, ar ne?

Nebuvau nieko girdėjusi apie jokį įstatymą ir man jis nerūpėjo. Tiesa, nuojauta sakė, kad fuka nesitveria noru būti kamantinėjama, bet neketinau suteikti jai tokio malonumo. Tad neapsikentusi Tiaotinė, regis, nusprendė viską iškloti neprašoma ir šniurkštelėjusi prabilo.

– Tu vasarinė, – paniekinamai iškošė ji. – O mes žieminiai. Įstatymas draudžia Vasaros ir Žiemos fėjūnų sąjungą. Negali sakyti, kad pasitaiko daug tokių atvejų, bet kartais kokia puskvaišė Vasaros fėjūnė nusižiūri mūsiškį, arba atvirkščiai. Tada ir prasideda nemalonumai, nes Vasarai ir Žiemai kartu būti nelemta. Kai tik viskas išplaukia į paviršių, abiejų karalysčių valdovai įsako nedorėliams tuojau pat išsižadėti meilės. O jeigu nepaklūsta, visiems laikams ištremia juos į žmonių pasaulį, kad savo šventvagiškais santykiais nebadytų akių… Nors dažniau iškart nubaudžia mirtimi, – dėstė Tiaotinė. Galiausiai pridūrė, įbedusi į mane skvarbų žvilgsnį: – Taigi pati matai, kad Ašas neišduos karalienės ir savo dvariškių dėl paprastos mirtingosios. Todėl tau geriausia jį užmiršti. Verčiau susirask kokį apykvailį žemės sūnų, jeigu Mebė kada nors teiksis iš čia išleisti.

Pasijutau tokia sugniuždyta, kad net kvapą užspaudė. Bijojau, jog tuojau pradėsiu raudoti ir klykti. Įtūžis kunkuliavo krūtinėje, ašaros degino akis. Privalau nedelsdama bėgti iš čia, kuo toliau nuo negailestingos tiesos, kurią ką tik išrėžė Tiaotinė, kitaip neištversiu.

Prikandusi lūpą, kad sulaikyčiau ašaras, apsisukau ir išbėgau į Žiemos rūmų menes.

Pakeliui vos kaktomuša nesusidūriau su goblinu, kuris sušnypštė ir pradėjo kalenti dantimis, tamsoje subolavo kreivos iltys. Murmėdama atsiprašymus pasileidau tolyn. Koridoriaus gilumoje pastebėjau aukštą moterį su vaiduokliška balta suknele ir užverktomis paraudusiomis akimis, vengdama susitikimo nėriau į kitą atšaką.

Man reikėjo žūtbūt ištrūkti iš čia. Bent keletą minučių pabūti vienai gryname šaltame ore, kol dar neišprotėjau. Tamsūs koridoriai ir įvairių padarų knibždančios menės kėlė klaustrofobiją. Kartą Tiaotinė man parodė išėjimą iš rūmų – didžiules dvivėres duris. Ant vienų durų buvo išdrožinėtas besišypsantis, o ant kitų iškreiptas žiaurios grimasos veidas. Kad ir kiek paskui tų durų ieškojau, taip ir nepavyko rasti. Įtariu, Mebė užkeikė jas, norėdama paslėpti nuo manęs, o gal ir pačios durys žaidė slėpynių. Juk kartais Stebuklų šalyje taip nutinka. Mane siutino, kad niekaip negaliu pakliūti į spindintį snieguotą miestą, nors kasdien regiu jį pro miegamojo langą.

Netikėtai išgirdau triukšmą už nugaros ir atsisukusi pamačiau grupelę raudonkepurių, atžirgliojančių koridoriumi. Jų pamišėliškos geltonos akys grobuoniškai blizgėjo. Jie dar nepastebėjo manęs, bet kai pamatys, atsidursiu jų draugijoje viena ir bejėgė, toli nuo savo saugaus kambario, o juk raudonkepuriai visada alkani. Širdį persmelkė baimė ir aš nėriau už kampo.

O tada išvydau vestibiulio gilumoje dunksančias ieškomas duris. Dvivėres duris su dviem veidais: vienu besišypsančiu, kitu iškreiptu baisios grimasos – jie kėlė ir juoką, ir baimę. Dabar, kai pagaliau radau šias duris, suabejojau. Ar išėjus pavyks sugrįžti į vidų? Už rūmų slenksčio driekiasi bauginantis Žiemos fėjūnų miestas. Jeigu nepavyks įsiprašyti atgalios, galiu mirtinai sušalti arba sulaukti dar baisesnės lemties.

Už nugaros išgirdau pergalingus klyksmus. Raudonkepuriai mane pastebėjo.

Pasileidau prie durų stengdamasi nepaslysti, nes grindys buvo nulietos iš spalvoto ledo. Tiesus kaip pieštukas liokajus, apsirengęs juodu kostiumu, abejingai žvelgė į mane. Ant pečių krito sulaižyti žili plaukai. Išsprogusios apskritos akys, primenančios žėrinčias veidrodžio šukes, nė nesumirksėjo. Nesukdama dėl jo galvos pastūmiau duris su grimasos iškreiptu veidu, bet jos nepasidavė.

– Nusprendėte pasivaikščioti, panele Čeis? – paklausė liokajus, pakreipęs kiaušinio formos galvą.

– Tik minutėlę, – patikinau ir toliau galynėjausi su durimis, bet mano pykčiui persikreipęs veidas, išraižytas ant jų, pradėjo juoktis iš manęs. Aš neatšokau ir nė neaiktelėjau, nes Stebuklų šalyje spėjau patirti dar ir ne tokių dalykų, tik baisiai įtūžau. – Tikrai netrukus grįšiu, garbės žodis, – pridūriau.

Prie plyšojančių juoku durų dar prisidėjo raudonkepurių baubimas ir aš neapsikentusi spyriau į duris, kad net nuaidėjo.

– Kad jus kur velniai griebtų, prietrankos, atsidarykite greičiau!

Liokajus atsiduso ir paaiškino:

– Jūs pasirinkote ne tą durų pusę, panele Čeis.

Jis palinko į priekį ir pastūmė antrąją pusę, durys girgždėdamos prasivėrė, o besišypsantis veidas ant jų saiga niūriai dėbtelėjo į mane.

– Malonėkite būti apdairi, kai vaikščiosite anapus, – pabrėžtinai mandagiai kreipėsi dvariškis. – Jos didenybė baisiai supyktų, jeigu jūs… hmm… nuspręstumėte pabėgti. Aš, žinoma, įsitikinęs, kad taip nepasielgsite. Juk tik per karalienės malonę iki šiol nesušalote ir nebuvote suėsta.

Į vestibiulį įsisuko ledinė šalčio banga. Už durų manęs laukė žvarba ir tamsa. Grįžtelėjusi į raudonkepurius, kurie tykojo šešėliuotoje koridoriaus prietemoje nuožmiai šiepdami dantis, aš sudrebėjau ir išpuoliau į sniegynus.

Lauke spaudžiantis šaltis vos neprivertė nerti atgal. Kvėpuojant virto garo tumulai, ledinės adatos badė nepridengtas kūno vietas, jos pradėjo tvinkčioti ir degti. Priešais mane kaip ant delno plytėjo speigo sukaustytas rūmų kiemas. Medžius, gėlynus, fontanus ir statulas dengė skaidriausio ledo sluoksnis. Tai šen, tai ten iš žemės kyšojo aštriabriauniai kristalai, kai kurie iš jų aukštesni už mane. Ant fontano atbrailos sėdėjo jaunutės fėjūnės, pasipuošusios švytinčiais baltais apdarais. Ilgi žydri plaukai vilnijo per nugarą. Pastebėjusios mane jos ėmė kikenti prisidengusios burnas ir pakilo. Žydrai nulakuoti nagai blausiai spindėjo prietemoje.

Aš pasukau į kitą pusę. Po kojomis girgždėjo sniegas, batai grimzdo į pusnis, palikdami gilius pėdsakus. Anksčiau būčiau stebėjusis, kaip čia yra, kad po žeme sninga, bet laikui bėgant susitaikiau su mintimi, jog fėjūnų valdose pamatysi ko nematęs. Tiesą sakant, neturėjau supratimo, kur einu, bet judėti buvo geriau, nei stypsoti vietoje.

– Kurgi išsiruošei, puskrauje?

Aplinkui sūkuriavo snaigės badydamos veidą adatėlėmis ir lipindamos akis. Kai pūgos gūsis prašvilpė, pamačiau, kad mane apsupo keturios fėjūnės, kurias ką tik buvau pastebėjusi sutūpusias ant fontano krašto. Lieknos ir puošnios blyškiaveidės gražuolės su blizgančiais plaukais užspeitė mane tarsi vilkių ruja, jų putlias blyškias lūpas iškreipė grėsmingos šypsenos.

– Žinai, Sniege, tu buvai teisi, – pareiškė viena ir paniekinamai suraukė noselę, tarsi užuodusi nemalonų kvapą. – Ji išties dvokia lyg pastipusi kiaulė vasarą. Galva neišneša, kaip Mebė gali tai pakęsti.

Aš sugniaužiau kumščius stengdamasi neprarasti savitvardos. Šiuo metu netroškau veltis į panašius dalykus. „Viešpatie, ir vėl viskas kaip mokykloje, – karčiai pagalvojau. – Nejaugi tai niekada nesibaigs? Dėl Dievo meilės, juk jos amžių patirtį turinčios fėjūnės, o elgiasi kaip mergiotės iš mūsų mokyklos futbolo komandos palaikymo grupės.“

Pati aukščiausia iš ketverto, liekna it žilvičio šakelė fėjūnė su nuodingai žaliomis sruogomis žydruose plaukuose nužvelgė mane šaltomis mėlynomis akimis, prisiartino ir bandė pastumti. Aš tvirtai įsispyriau kojomis į žemę ir jos žvilgsnis tapo dar grėslesnis. Vos prieš metus tikriausiai tebūčiau bejėgiškai nusišypsojusi ir puolusi nuolankiai linkčioti, sutikdama su viskuo, ką jos sako, kad tik paliktų ramybėje. Bet dabar viskas kitaip. Tiesą sakant, teko matyti ir nepalyginamai baisesnių priešininkų nei šios lepūnėlės.

– Kuo galiu jums pasitarnauti? – paklausiau kaip įmanydama ramesniu balsu.

Fėjūnė šyptelėjo. Toli gražu ne maloniai.

– Man tiesiog įdomu, kaip tokia nelemta puskraujė išdrįso kalbėti su princu Ašu tarsi su sau lygiu. – Ji prunkštelėjo ir paniekinamai išrietė lūpas. – Jeigu aš būčiau Mebė, kaipmat būčiau užšaldyčiusi tau gerklę vien už tai, kad išdrįsai į jį pažvelgti.

– Tačiau tu nesi karalienė, – atkirtau žiūrėdama jai tiesiai į akis. – O štai aš jos viešnia, tad abejoju, kad ji pritartų tavo elgesiui. Gal geriau mudvi apsimeskime, jog nepastebime viena kitos. Taip išvengsime daugybės rūpesčių.

– Ar tu nesupratai manęs, puskrauje? – Sniegė prisislinko dar arčiau, beveik lietė skruostą gražia nosele. – Vien jau pažvelgusi į mano princą nusipelnei bausmės. O kai išdrįsai jį užkalbinti, man net bloga pasidarė. Nejaugi nesupranti, kad keli jam pasibjaurėjimą? Kitaip ir būti negali, turint galvoje, kad esi Vasaros fėjūno ir dvokiančios mirtingosios išpera. Todėl mes negalime į tai ramiai žiūrėti.

„Ji vadina Ašą savo princu“, – tariau sau mintyse.

Ar aš teisingai išgirdau? Spoksojau į ją ir man knietėjo leptelėti kvailystę: „Keista. O jis niekada nepasakojo apie tave.“ Vis dėlto nors Sniegė ir elgėsi kaip išlepinta turtingų tėvų dukrelė iš mano mokyklos, ji fėjūnė. Prisiminiau apie tai pačiu laiku, nes jos akys taip patamsėjo, kad net vyzdžių nebesimatė.

– Taigi, – iškošė Sniegė, atsitraukė ir apdovanojo mane atsainia šypsena. – Padarysime štai ką. Tu, puskrauje, prisieksi, kad nuo šiol nė nepažvelgsi į mano mielojo Ašo pusę. O jeigu išdrįsi sulaužyti priesaiką, išlupsiu tau žvairas akis ir nešiosiu kaip pakabutį ant kaklo. Mano supratimu, tai teisingas susitarimas?

Kitos draugužės pradėjo kikenti. Jų juoke pasigirdo plėšrūniškos gaidelės, tarsi jos būtų nekantravusios mane gyvą suplėšyti į gabalus. Galėjau patikinti Sniegę, kad jai nėra dėl ko nerimauti. Juk Ašas vis tiek neapkenčia manęs, tad kokia prasmė grasinti. Tačiau nepatikinau. Tik prisiartinau prie jos, pažvelgiau tiesiai į akis ir paklausiau:

– O jeigu aš atsisakysiu prisiekti?

Stojo tyla. Pajutau, kad tapo dar žvarbiau, ir drąsinau save prieš artėjantį susirėmimą. Protu suvokiau, jog veltis į muštynes su fėjūnėmis – paika mintis. Man gali kaip reikiant iškaršti kailį, užkeikti arba iškrėsti dar kokią nors kiaulystę. Ir tegul! Jau gana nesibaigiančių puldinėjimų ir ašarų, pasislėpus mokyklos tualete. Jeigu šita nelemta kalė nori kautis, labai prašom. Aš irgi ne iš kelmo spirta.

– Argi ne mielas vaizdelis, – pasigirdo pasalūniškai ramus balsas, kai, regis, teliko akimirka iki užverdant tikrai velniavai.

Mes krūptelėjome ir pamatėme iš pūgos išnyrantį aukštą siluetą su besiplaikstančiais balto apsiausto skvernais. Aštrių bruožų veidas buvo kupinas pasipūtimo ir pašaipos.

– Princas Rovanas! – sušuko Sniegė.

Atėjūnas išsiviepė, primerkęs ledo vaiskumo akis.

– Atleiskite, mergaitės, – prabilo jis ir stojo tarp mūsų, tad fėjūnių rujai teko atsitraukti per kelis žingsnius. – Nenorėjau trukdyti jūsų širdingo pašnekesio, bet noriu trumpam pagrobti iš jūsų puskrauję.

Sniegė pražydo šypsena. Visa iš jos sklidusi neapykanta išgaravo be pėdsako.

– Suprantama, jūsų kilnybe, – sučiulbo ji, tarsi gavusi nuostabią dovaną. – Jūsų valia. Mes tik palaikėme jai draugiją.

Norėjau įterpti kandžią pastabą, bet Rovanas nusišypsojo, lyg būtų patikėjęs jos žodžiais, ir mieląjį pulkelį it vėjas nupūtė.

Kai tik fėjūnės pradingo iš akių, princo šypsena virto kvailo pasitenkinimo grimasa. Jis vogčiomis metė į mane geidulingą žvilgsnį ir aš akimirksniu sunerimau. Žinoma, jis išgelbėjo mane nuo Sniegės ir jos harpijų, tačiau kažin ar iš kilnių paskatų.

– Vadinasi, tu esi Oberono ir mirtingosios dukra, – saldžiai prakalbo princas, patvirtindamas mano būgštavimus.

Rovanas pradėjo apžiūrinėti mane nuo galvos iki kojų ir aš pasijutau labai nejaukiai, tarsi būčiau nurenginėjama žvilgsniu.

– Mačiau tave Eliziejuje praėjusį pavasarį. Tada man atrodei… aukštesnė.

– Apmaudu, kad nuvyliau jus, – šaltai atsiliepiau.

– O ne, anaiptol, – paprieštaravo princas ir nusišypsojo nenuleisdamas akių nuo mano krūtinės. – Nė truputėlio.

Jis pašaipiai prunkštelėjo ir pasisukęs pamojo sekti iš paskos.

– Eikš, princese. Pasivaikščiokime. Noriu kai ką tau parodyti.

Palaikyti draugiją Žiemos žemių karalaičiui man visai nesinorėjo, tačiau nebuvo dingsties mandagiai atsisakyti, ypač kai jis ką tik išgelbėjo nuo rimtų nemalonumų. Todėl nusekiau paskui jį į priešingą kiemo pusę, kur dunksojo ledo skulptūros ir darė snieguotą peizažą klaikų ir nežemišką. Vienos iš jų stovėjo tiesios ir išdidžios, kitos atrodė nusižeminusios ir susigūžusios su iškeltomis rankomis, tarsi dangstytųsi iš baimės. Žvelgiant į nepaprastai tikroviškas pozas nupurtė šiurpas. „Na ir makabriškas Žiemos karalienės skonis“, – pagalvojau.

Rovanas sustojo prie vienos skulptūros, padengtos padūmavusio ledo pluta. Pro opalo atspalvio sluoksnį beveik nesimatė veido bruožų. Staiga aš pastėrau supratusi, kad tai visai ne skulptūra. Iš ledinio kalėjimo žvelgė žmogus su praviroje burnoje sustingusiu siaubo šūksniu, ištiesęs į priekį ranką. Išplėstos mėlynos akys žvelgė į mane.

Staiga nelaimėlis sumirksėjo.

Aš atšokau ir vos nesuklykiau. Žmogus dar kartą suklapsėjo blakstienomis, nukreipęs į mane paklaikusias maldaujamas akis. Pamačiau, kaip sudrebėjo lūpos, tarsi vargšas būtų mėginęs ką nors man pasakyti, bet nevaliojo dėl surakinusio ledo, kuris sušaldė ir atėmė jėgas. Neįsivaizdavau, kaip jis išvis kvėpuoja.

– Nuostabu, ar ne? – paklausė Rovanas, nenuleisdamas nuo skulptūros susižavėjimo kupino žvilgsnio. – Taip Mebė baudžia prasikaltusiuosius. Jie mato, girdi ir jaučia viską, kas vyksta aplinkui, taigi puikiai supranta, kas jiems nutiko. Jų širdis plaka, protas lieka šviesus, be to, jie nesensta. Tai amžini laiko įkaitai.

– O kaip jie kvėpuoja? – pašnibždomis paklausiau, dar sykį žvilgtelėjusi į prasižiojusį belaisvį.

– Niekaip, – paikai išsiviepęs atsakė Rovanas. – Jie negali kvėpuoti, nes šnervės ir gerklė pilnos ledo. Tačiau mėgina. Žodžiu, jausmas toks, tarsi visą laiką trūktų oro.

– Koks siaubas!

Rovanas gūžtelėjo pečiais.

– Galiu duoti tik vieną patarimą – neerzink karalienės Mebės, – pareiškė princas nenuleisdamas nuo manęs šalto it ledas žvilgsnio.

Patogiai įsitaisęs ant vienos statulos pakylos jis vėl kreipėsi į mane:

– Nagi, princese, norėčiau, kad kai ką man papasakotum.

Rovano rankose staiga iš niekur atsirado obuolys ir jis atsikando nesiliaudamas šypsotis.

– Girdėjau, kad judu su Ašu drauge keliavote į Geležies karalystę. Bent jau jis taip tvirtina. Norėčiau žinoti tavo nuomonę apie mano mielą jaunėlį brolį.

Įtardama, kad princas turi slaptų kėslų, susikryžiavau rankas ant krūtinės.

– O kodėl jums tai parūpo?

– Šiaip sau.

Rovanas netikėtai ištraukė antrą obuolį ir metė man. Negrabiai pagavau jį ir princas nusikvatojo.

– Nebūk tokia įsitempusi. Į tave žiūrint net brauniui10 pašlytų nervai. Na, tai ar mano brolis elgėsi kaip tikras trolis? O gal prisiminė geras manieras?

Pajutau alkį. Žarna žarną rijo, o rankoje turėjau vėsų traškų obuolį. Nespėjau nė pagalvoti, kaip atsikandau kąsnelį. Burna prisipildė saldžiarūgščių sulčių su vos juntamu nemaloniu prieskoniu.

– Ašas buvo tikras džentelmenas, – pareiškiau pilna burna ir sunkiai atpažinau pasikeitusį savo balsą. – Padėjo man išvaduoti broliuką iš Geležies karaliaus nelaisvės. Be jo nebūčiau įstengusi to padaryti.