Читать книгу Štai taip tu ją prarandi - Junot Diaz - Страница 3

Nesu piktadarys. Suprantu, kaip skamba – gynybiškai, nenuoširdžiai – tačiau tiesa. Aš kaip ir visi kiti: silpnas, darantis klaidų, bet iš esmės geras. Magda nesutinka, laiko mane tipišku dominikiečiu: sucio1, subingalviu. Suprantate, prieš daug mėnesių, kai Magda dar buvo mano mergina, kai nereikėjo dėl nieko nerimauti, buvau jai neištikimas su pupyte, kuri turėjo kupetą laisvai krintančių devinto dešimtmečio plaukų. Nesakiau Magdai ir šito. Juk suprantate, kaip čia yra. Šitokį smirdantį kaulą geriau laikyti užkastą galiniame gyvenimo kieme. Magda sužinojo tik dėl to, kad draugė jai parašė sumautą laišką. O laiške buvo smulkmenėlių. Tokio mėšlo net girtas savo draugužiams nepasakotum.

Dalykas tas, kad visos nesąmonės jau pasibaigė prieš daugybę mėnesių. Mudviejų su Magda reikalai gerėjo. Nebuvome tokie nutolę kaip tą žiemą, kai apgaudinėjau ją. Šaltis praėjo. Ji lankydavosi mano namuose, kur, užuot valkiojęsi su bukagalviais draugužiais – kada aš rūkydavau, o ji mirdavo iš nuobodulio, − žiūrėdavome filmus. Važiuodavome pavalgyti. Net nuėjome į spektaklį teatre „Crossroads“, nufotografavau ją su keliais garsiais juodaodžiais dramaturgais, Magda taip smarkiai šypsojosi, kad, atrodė, jos didžiulė burna tuoj perplyš. Mudu vėl buvome pora. Savaitgaliais važiuodavome pas jos arba mano tėvus. Pusryčiaudavome mažose užeigėlėse taip anksti, kad be mūsų jose daugiau nieko nebūdavo. Knaisiodavomės Naujojo Bransviko bibliotekoje, kurią iš nešvarių pinigų pastatė Karnegis. Mudu gyvenome puikiu ritmu. Ir tada lyg iš niekur tas laiškas trenkia kaip granata „Žvaigždžių kelyje“ ir viską ištaško. Praeitį, dabartį, ateitį. Staiga Magdos giminės jau trokšta mane nudėti. Nesvarbu, kad aš dvejus metus tvarkiau jų mokesčius ir šienavau veją. Magdos tėvas, kuriam buvau kaip hijo2, telefonu vadina mane subingalviu, o jo balsas skamba lyg virve smaugiamo. Sako, nesu vertas, kad kalbėtų su manimi ispaniškai. Sutinku vieną Magdos draugių Vudbridžo prekybos centre – Klaribelę, ecuatoriana3, turinčią biologijos mokslų laipsnį, siauraakę – o elgiasi ji taip, tarsi būčiau suėdęs kažkieno numylėtą vaikelį.

Geriau jau nežinotumėt, kaip sureagavo Magda. Tai buvo lyg penkių traukinių susidūrimas. Ji sviedė į mane laišką – nepataikė, laiškas nusileido po „Volvo“, − ir atsisėdusi ant šaligatvio krašto ėmė gaudyti orą.

– O Dieve, – aimanavo ji, – o Dieve.

Čia toks atvejis, kada, kaip maniškiai vyrukai pareiškia, jie būtų visko, po velnių, išsigynę: „Kas ta Kasandra?!“ Mane vemti vertė vien nuo minties bandyti ką nors neigti. Atsisėdau greta, sugriebiau besiblaškančias Magdos rankas ir pradėjau vapėti kažkokias idiotiškas nesąmones, neva „Tu turi manęs paklausyti, Magda, turi paklausyti, nes antraip nesuprasi.“

Leiskite papasakoti apie Magdą. Ji kilusi iš Bergenleino: žemutė, didžiaburnė, storašlaunė, o juodose garbanose gali rankos paskęsti. Tėvas – kepėjas, motina – vaikiškų drabužėlių prekeivė, užsiimanti išnešiojamąja prekyba. Gal Magda ir ne pendeja4, vis dėlto jos siela viską atleidžianti. Katalikė. Kiekvieną sekmadienį tempdavosi mane į bažnyčią ispaniškų mišių. Ir kada kuris nors giminaitis nesveikuoja, ypač tas Kuboje, ji rašo laiškus vienuolėms Pensilvanijoje ir prašo melstis už jo šeimą. Magda – knygų žiurkė, ją pažįsta visi miesto bibliotekininkai, mokytoja, ją myli mokiniai. Visada man karpo iš laikraščių visokį šlamštą apie dominikiečius. Matomės, na, tikriausiai kas savaitę, o ji vis tiek siuntinėja paštu bukaprotiškus laiškelius, kad jos nepamirščiau. Nepažįstu nieko, kas būtų nusipelnęs tokio išdūrinėjimo mažiau už Magdą.

Šiaip ar taip, nenoriu įkyrėti pasakojimais apie tai, kas buvo, kai Magda sužinojo. Maldavimas, nėrimasis iš kailio, verksmas. Gana bus tik pasakyti, kad po dviejų savaičių važinėjimo į jos namus, laiškų siuntinėjimo, dieną naktį nesibaigiančių skambučių mudu susitaikėme. Nereiškia, kad vėl pietavau su jos tėvais ar kad jos draugės džiūgavo. Tos cabronas5 buvo kategoriškai prieš: ne, jamás 6, niekada. Iš pradžių ir Magda nebuvo pernelyg linkusi taikytis, tačiau mano pusėje buvo mūsų bendra praeitis, mūsų prisiminimai. Kada ji paklausė, „ko tu manęs nepalieki?“, pasakiau tiesą: „nes myliu tave, mami 7.“ Žinoma, skamba kaip šūdini tauškalai, tačiau tai tiesa: Magda yra mano meilė. Nenorėjau, kad ji paliktų mane. Neketinau iškart pulti ieškoti naujos merginos vien todėl, kad vieną kartą šitaip kvailai susimoviau.

Nesakau, kad buvo lengva, tikrai ne. Ji užsispyrusi. Kai pradėjome susitikinėti, sakė, kad permiegos su manimi ne anksčiau kaip po mėnesio, nors ir kaip stengiausi įlįsti į jos kelnaites, nepasidavė. Magda jautri. Ją įskaudinti taip lengva, kaip sudrėkinti popieriaus lapą. Negalite įsivaizduoti, kiek kartų manęs klausė (ypač po to, kai pasidulkindavome): „Ar ketinai kada nors man pasakyti? Kodėl?“ Šie buvo jos mėgstamiausi klausimai. Mano mėgstamiausi atsakymai buvo: „Taip“ ir „Tai buvo kvaila klaida. Aš nemąsčiau“.

Keletą kartų netgi kalbėjomės apie Kasandrą, dažniausiai tamsoje, kai negalėdavome matyti vienas kito. Magda klausė, ar mylėjau Kasandrą, aš atsakiau, kad ne. „Ar vis dar galvoju apie ją? Ne. Ar man patiko ją dulkinti? Tiesą sakant, mažute, buvo gan prastai.“ Pastarasis atsakymas niekada neskamba teisingai, tačiau neturi kito pasirinkimo, privalai tai sakyti, kad ir kaip idiotiškai skambėtų – privalai sakyti.

Kai ji grįžo, kurį laiką viskas buvo lyg ir gerai, tačiau neilgam. Netrukus mano Magda pradėjo virsti kita Magda. Ji nebenorėjo likti nakvoti taip dažnai kaip anksčiau, nebenorėjo kasyti man nugaros, kai paprašydavau. Net keista, kokius mažyčius dalykus žmogus pastebi. Pavyzdžiui, seniau niekada neprašydavo paskambinti dar kartą, kai kita linija kalbėdavo su kuo nors kitu. Aš visada turėjau pirmenybę. Jau nebeturiu. Aišku, kaltinau Magdos drauges dėl visų šitų nesąmonių, jos, žinau, drebia mane purvais.

O iš saviškių palaikymo dėl Magdos irgi nesulaukiau: „Velniop ją, neverta tiek prakaituot dėl tos kalės.“ Kad ir kaip stengiausi, negalėjau prisiversti taip galvoti. Negalėjau be Magdos. Vėl dirbau viršvalandžius siekdamas būti su ja, tačiau tai nepadėjo. Kiekvienas filmas, į kurį ėjome, kiekvienas naktinis pasivažinėjimas, į kurį leidomės, kiekvienas kartas, kai ji likdavo nakvoti, – viskas dvelkė kažkokia nepaaiškinama neigiamybe. Jaučiausi taip, lyg po truputį mirčiau, tačiau kiekvieną kartą, kai bandydavau apie tai pasikalbėti, Magda liepdavo liautis su šitomis paranojiškomis nesąmonėmis.

Po kokio mėnesio ji ėmė keistis, bet kuris paranojiškas nigeris dėl tokių pokyčių būtų supanikavęs. Nusikirpo plaukus, pradėjo pirkti geresnę kosmetiką, naujus drabužius, penktadienio vakarais išeidavo linksmintis su draugėmis. Kai klausdavau, ar galime tiesiog likti namuose ir atsipalaiduoti, jau nebūdavau tikras dėl atsakymo. Dažnai išgirsdavau „ne“. Kai klausdavau, kas, po velnių, čia dedasi, atsakydavo, kad ir pati mėgina tai suprasti.

Aš žinau, ką ji daro. Ji bando priversti mane suvokti, kokia nestabili mano pozicija jos gyvenime. Lyg pats to nesuprasčiau.

Tada atėjo birželis. Įkaitę balti debesys plūduriavo danguje, žmonės plovė automobilius vandens žarnomis, lauke skambėjo muzika. Visi ruošėsi vasarai, net mes. Dar metų pradžioje mūsų metinių proga buvome suplanavę kelionę į Santo Domingą, turėjau nuspręsti, ar vis dar važiuosime. Jau kuris laikas šitas klausimas kybojo ore, bet kažkaip įsivaizdavau, kad tai išsispręs savaime. Kai tapo aišku, kad taip neįvyks, pasiėmiau bilietus ir paklausiau:

– Ką manai?

– Manau, kad tai gali būti pernelyg didelis įsipareigojimas.

– Čia ne blogiausias variantas. Čia gi tik atostogos, dėl Dievo meilės!

– Jaučiu spaudimą.

– Tai nėra spaudimas.

Nežinau, kodėl taip užstrigau šioje situacijoje. Kiekvieną dieną jai tai primindavau, bandžiau priversti įsipareigoti. Galbūt pernelyg pavargau nuo šitos situacijos, kurioje buvome. Norėjau lūžio, norėjau, kad kažkas pasikeistų. Galbūt maniau, kad jei ji pasakytų: „Gerai, važiuojam“, žinočiau – viskas bus gerai. Jei atsakymas būtų neigiamas, žinočiau, kad viskas baigta.

Jos draugužės, pačios karčiausios vėplos, patarė jai leistis į kelionę ir tada niekuomet daugiau su manimi nebesikalbėti. Ji, žinoma, perpasakojo visą šitą mėšlą, Magda niekada negalėjo susilaikyti nepapasakojusi man visko, kas buvo jos galvoje.

– Tai ką manai apie tai? – paklausiau.

– Variantas, – gūžtelėjo pečiais ji.

Mano berniukai buvo įsitikinę, kad švaistau pernelyg daug energijos šitoms nesąmonėms, bet aš tikrai nuoširdžiai maniau, kad tai gali padėti. Giliai viduje, ten, kur jie manęs nepažįsta, esu optimistas. Maniau: „Aš ir ji saloje. Nėra nieko, ko šitai negalėtų ištaisyti.“

Leiskite prisipažinti: myliu Santo Domingą. Mėgstu grįžti namo, kur švarkuoti vyrukai bando įbrukti man į rankas mažyčius puodukus Brugalo romo. Mėgstu, kai leidžiasi lėktuvas ir visi ima ploti ratams palietus nusileidimo taką. Mėgaujuosi tuo, kad lėktuve esu vienintelis nigeris, neturintis auksinės grandinės ar makiažo blyno ant veido. Man patinka raudonplaukė moteris, keliaujanti susitikti su dukra, kurios nematė jau vienuolika metų. Ji laiko dovanas ant kelių tarsi šventųjų kaulus. „M’ija8 jau turi tetas9, – sužnabžda moteris greta sėdinčiam pakeleiviui. – Kai mačiau ją paskutinį kartą, dar vargiai dėliojo sakinius, o dabar jau moteris. Imagínate.10“ Mėgstu krepšius, kuriuos mano motina supakuoja giminėms, ir visada dovanėlę Magdai. „Kad ir kas nutiktų, privalai jai šitai perduoti.“

Jei čia būtų kitokia istorija, papasakočiau jums apie jūrą. Papasakočiau, kaip jūra atrodo, kai ją išpučia į dangų pro mažytę skylutę. Kai važiuoju iš oro uosto ir matau ją tokią, lyg sukapotą sidabrą, žinau, kad iš tiesų grįžau. Papasakočiau, kiek daug čia nuskurdusių ir susiknisusių nelaimėlių. Albinosų, žvairų nigerių ir tigueres11 čia daugiau nei bet kur kitur. Papasakočiau apie eismą, visą vėlyvo dvidešimto amžiaus automobilių istoriją, zujančią gatvėse, apie begalybę sudaužytų automobilių, motociklų, sunkvežimių, autobusų ir begalybę remonto dirbtuvių, priklausančių bet kuriam idiotui su raktu rankoje. Papasakočiau apie pašiūres ir čiaupus, iš kurių niekada neteka vanduo, ir apie juodaodžius plakatuose, ir savo šeimos namą, kuriame įrengtas visuomet veikiantis tualetas, papasakočiau apie savo abuelo12 ir jo rankas, apie tai, koks jis nelaimingas, kad išvažiavau. Dar papasakočiau apie gatvę, kurioje gimiau, Calle13 XXI, kaip vis negalėjo apsispręsti tapti lūšnynu ar ne, ir taip kamavosi jau daugelį metų.

Bet tai jau būtų kita istorija, o aš turiu užtektinai bėdos ir su šia. Turėsite patikėti. Santo Domingas yra Santo Domingas. Apsimeskime, kad visi žinome, kaip ten viskas vyksta.

Tikriausiai buvau apsirūkęs angelų dulkių14, nes pirmas pora dienų maniau, kad mudviem gerai. Žinoma, tai, kad buvome užsidarę abuelo namuose, varė jai beprotišką nuobodulį, pati man skundėsi, tačiau buvau įspėjęs dėl privalomos viešnagės pas abuelo. Maniau, neprieštaraus, paprastai Magda neturi problemų dėl viejitos15, bet šįkart ji beveik nekalbėjo, tik muistėsi karštyje ir gėrė po penkiolika buteliukų vandens per dieną. Tik norėjau pasakyti, kad dar prieš prasidedant antrajai dienai palikome sostinę ir autobusiuku dardėjome į salos gilumą. Nepaisant užsitęsusios sausros, dėl kurios viskas pasidengė raudonomis dulkėmis, vaizdai buvo nuostabūs. O štai ir aš. Stebiu visą šūdą, kuris pasikeitė per praėjusius metus. Tigueritos, prekiaujantys domino ir plastikiniais maišeliais, pripildytais vandens. Ir istorija. Kaip tik čia Truchiljas16 ir jo draugužiai iš jūrų laivyno užmušė tuos gavilleros17, čia Jefe vesdavosi savo draugužes, čia Balageras18 pardavė savo sielą velniui. Magda atrodė patenkinta. Lingavo galva. Kartais kalbėjosi su manimi. Ką galiu pasakyti, atrodė, kad tarp mūsų tvyrojo gera energija.

Kai dabar pagalvoju, buvo galima pastebėti keistų ženklų. Pirmiausia tai Magda nėra tylenė, ji kalba daug, sumauta boca19. Seniau net buvome susigalvoję tokį dalyką – kai pakeliu ranką ir sakau „pauzė“, ji turi užsičiaupti ir nekalbėti bent jau dvi minutes tam, kad galėčiau suvirškinti visą informaciją, kurią ką tik išvertė ant manęs. Ji susigėsdavo taip sudrausminta, tačiau ne tiek, kad išgirdusi, jog pertraukėlė baigta, strimgalviais nepultų tęsti savo istorijos.

Gal čia viskas dėl mano geros nuotaikos. Tai buvo tikriausiai pirmas kartas per kelias savaites, kai pagaliau jaučiausi atsipalaidavęs, kai nesielgiau taip, lyg bet kas gali atsitikti bet kurią akimirką. Mane užknisdavo, kad Magda norėjo kiekvieną vakarą duoti raportą savo draugužėms, lyg tos būtų tikėjusios, jog galiu ją užmušti ar kažką, bet velniop, vis tiek maniau, kad mudviem sekasi jau kur kas geriau.

Buvome apsistoję tokiame pigiame viešbutyje šalia PUCAMAIMA20. Stovėjau lauke ir žiūrėjau į Grįžulo Ratus ir užtemusį miestą, kai išgirdau ją verkiant. Pamaniau, kad tai kažkas rimto, radau žibintuvėlį ir apšviečiau patinusį Magdos veidą.

– Ar viskas gerai, mami?

Ji papurtė galvą.

– Aš nenoriu čia būti.

– Ką turi omeny?

– Ko tu nesupranti? AŠ NENORIU ČIA BŪTI.

Tai buvo ne Magda, kurią pažinojau. Magda, kurią pažinojau, visada būdavo labai mandagi, visada belsdavosi į duris prieš jas atidarydama.

Aš vos nesurikau: „kas, po velnių, tau negerai?“ Susilaikiau. Tik apkabinau ją, čiūčiavau it kūdikį ir klausinėjau, kas negerai. Ji ilgai verkė, o tada pradėjo kalbėti. Tuo metu grįžo šviesa. Pasirodo, jai nepatiko keliauti lyg valkatai.

– Maniau, kad būsim paplūdimyje, – pasakė ji.

– Būsim. Poryt.

– Ar negalim važiuoti dabar?

Ką aš galėjau padaryti? Ji sėdėjo vienais apatiniais ir laukė, kad aš kažką atsakyčiau. Tai kas gi išsprūdo man iš gerklės?

– Mažyle, darysim viską, ko tik panorėsi.

Paskambinau į viešbutį La Romanoje ir paklausiau, ar galėtume atvykti anksčiau, iš ryto sėdome į ekspresą, kuris mus nuvežė į sostinę, o tuomet į La Romaną. Nesakiau jai nė žodžio, ir ji nieko nesakė man. Atrodė pavargusi ir stebėjo pasaulį pro autobuso langą, lyg būtų tikėjusis, kad tas prakalbės.

Trečiąją mūsų „Kaltės išpirkimo turo po salą“ dieną jau žiūrėjome HBO patogiame namelyje su oro kondicionieriumi. Kaip tik tokioje vietoje noriu būti, kai esu Santo Dominge. Suknistame kurorte. Magda skaitė trapistų vienuolio knygą, spėju, jau geresnės nuotaikos. Aš sėdėjau ant lovos krašto ir vis čiupinėjau visiškai nebereikalingą žemėlapį.

Galvojau: „Už visą šitą nusipelnau kažko gražaus. Kažko fiziško.“ Kai dėl sekso, tai mes su Magda visada buvom gana atsipalaidavę ir spontaniški, tačiau po to išsiskyrimo viskas pradėjo darytis kažkaip keista. Pirmiausia tai nebesidulkiname taip reguliariai. Man pasiseka, jei gaunu kartą per savaitę. Aš turiu viską pradėti, užvesti ją, kitaip nieko. Ir ji elgiasi taip, lyg pati to visai nenorėtų, kartais iš tiesų nenori, tuomet turiu atvėsti. Tais kartais, kai ji nori mylėtis, turiu ilgai žaisti pirštais jos karštoje vietelėje, o tai yra mano būdas inicijuoti visą reikalą, pasakyti: „Nagi, mami.“ Tuomet ji atsuka veidą į mane, lyg sakytų: „Esu pernelyg išdidi atvirai priimti ir patenkinti tavo gyvuliškus poreikius, tačiau jei darysi tai, ką darai, aš tavęs nestabdysiu.“

Šiandien viskas prasidėjo be jokių problemų, tačiau maždaug per patį vidurį ji mane sustabdė: „Palauk, mes neturėtume.“

Norėjau žinoti kodėl.

Ji užmerkė akis, lyg būtų buvę gėda pačiai prieš save.

– Pamiršk, – pasakė judindama klubus po manimi, – tiesiog pamiršk.

Nė nenoriu prisipažinti, kur buvome. Kasa de Kampas. Tai kurortas, kurį pamiršo pati gėda. Eiliniam šunsnukiui čia turėtų išties patikti. Tai didžiausias ir turtingiausias kurortas saloje – prakeikta tvirtovė, užbarikaduota nuo išorinio pasaulio. Guachimanes21, povai ir pretenzingai iškarpyti krūmai kur tik apsidairysi. Valstijose reklamuojasi kaip atskira valstybė, tiesą sakant, atrodo, kad taip ir yra. Kurorte yra privatus oro uostas, trisdešimt šešių duobučių golfo laukas ir tokio baltumo paplūdimiai, kad jie tiesiog prašosi sutrypiami. Vieninteliai dominikiečiai, kuriuos čia gali sutikti – iki išprotėjimo turtingi arba tie, kurie keičia patalynę tavo viešbučio kambaryje. Gal pasakysiu tiesiog taip – mano abuelo, niekada nėra čia buvęs, jūsiškis tikriausiai irgi ne. Čia yra vieta, kur Garsijos ir Kolonsai22 atvyksta pailsėti po ilgus mėnesius trunkančių žmonių išnaudojimo maratonų, kur vadai susitinka pasidalyti patirtimi su kolegomis iš užsienio. Užsibūk čia per ilgai, ir nė nepastebėsi, kaip neteksi savo paprasto žmogelio statuso.

Nubudome anksti, kad spėtume į pusryčių bufetą, pateikiamą džiaugsmingai nusiteikusių moterų, vilkinčių „Aunt Jemima“23 kostiumais. Garantuoju, šitos sesės privalo dėvėti ir plaukų tinklelius. Magda užrašinėja atvirukus giminaičiams. Noriu pasikalbėti apie dienos planus, bet vos man pradėjus ji padeda rašiklį į šoną, pasitaiso akinius nuo saulės ir sako:

– Jaučiu spaudimą.

– Kaip aš tave spaudžiu? – paklausiu.

– Tik noriu kartais gauti šiek tiek erdvės. Kiekvieną kartą, kai esu su tavimi, jaučiu, lyg kažko iš manęs nori.

– Erdvės? Ką turi omenyje?

– Na, tarkim, kartą per dieną aš užsiimu savo reikalais, o tu savaisiais.

– Pavyzdžiui, kada? Dabar?

– Nebūtinai dabar, – ji atrodo susierzinusi. – Gal tiesiog eikime į paplūdimį, gerai?

Kai einame iki golfo automobilio, aš vėl pradedu pokalbį:

– Jaučiu, kad atstumi mano šalį, Magda.

– Nebūk juokingas, – ji užmeta ranką man ant kelių, – aš tik noriu atsipalaiduoti. Kas čia blogo?

Saulė pasiutusiai kepina, o vandenyno mėlis visiškai perkrauna smegenims. Kasa de Kampo paplūdimių grožis toks pat neišmatuojamas, kokios neišmatuojamos likusios salos dalies problemos. Čia nėra merengue24, nėra vaikų, bandančių tau parduoti chicharrones25, tik akivaizdžiai stinga melanino kur beapsidairytum. Kas penkiasdešimt metrų ant rankšluosčio išsikėtojęs bet vienas europietiškos išvaizdos idiotas, toks išblyškęs ir baisus, kad atrodo, lyg ką tik būtų išvemtas jūros. Išvaizda jie panašūs į profesorius ar tokius riboto biudžeto intelektualus. Kitas skiriamasis bruožas, kad diduma tų tipų pašonėje glaudžia juodašiknes dominikietes mergaites, tokių gerokai per daug. Tikrai, tos mergaitės negalėtų būti vyresnės kaip šešiolikos, atrodo puro ingenio26. Iš to, kaip sumautai toms porelėms sekasi susišnekėti, nesunku nuspėti, kad jos susimetė toli gražu ne Left Bank27 laikais.

Magda verčia iš koto įsispraudusi į aukso spalvos bikinį, kurį jos draugužės išrinko vien tam, kad mane pakankintų. O aš vilkiu nutampytus šortus, rėkte rėkiančius: „Sandy Hook28 jėga!“ Tenka pripažinti, būdamas viešumoje su pusnuoge Magda jaučiuosi nesmagiai. Uždedu ranką jai ant kelio.

– Tik norėčiau, kad pasakytum, jog myli mane.

– Juniorai.

– O galėtum pasakyt, kad aš tau labai patinku?

– O galėtum palikti mane ramybėj? Dieve, tu prikimbi lyg koks virusas.

Leidžiu saulei čirškinti mane smėlyje. Tai sekina, turiu omeny save ir Magdą. Mes neatrodom kaip pora. Kai ji nusišypso, bičai prašo jos rankos, kai nusišypsau aš, jie pasitikrina, ar tebeturi savo pinigines. Visą laiką čia Magda buvo žvaigždė. Žinot, kaip būna, kai esi saloje su savo mulate mergyte. Autobusuose tik ir girdi: „Tu sí eres bella, muchacha.“29 Kaskart man įšokus išsimaudyti koks nors Viduržemio jūros regiono meilės žinios skleidėjas pradeda jai repuoti. Žinoma, nesistengiu būti mandagus.

– Gal atsiknisk, pancho30, ką? Mes čia leidžiam medaus mėnesį.

Buvo dar toks vienas iki išprotėjimo įkyrus tipelis, atsisėdo šalia mūsų, kad galėtų padaryti jai įspūdį rodydamas savo krūtinės plaukus, tokius vešlius, kad juose paskęsta speneliai. Užuot jį ignoravusi, Magda pradeda su tuo priskretėliu kalbėtis, pasirodo, jis irgi dominikietis, iš Kisėjos kalvų, prokuroro padėjėjas, mylintis savo žmones. Sako:

– Geriau jau pats juos kaltinsiu teisme, bent jau žinau, kaip jie mąsto.

Pats sau galvoju: „Šitas tipas panašus į tokį, paskui kurį senais laikais būtų sekusi mūsų nigerių banda.“ Po trijų minučių nebegaliu šito idioto pakęsti ir liepiu Magdai liautis su juo kalbėjus.

Prokuroro padėjėjas sumikčioja:

– Žinau, kad kalbi ne su manimi.

– Tiesą sakant, – atrėžiu, – kaip tik su tavim.

Neįtikėtina, Magda pakyla ir sunkiomis kojomis eina vandens link. Prie jos užpakalio prilipę šiek tiek smėlio. Taip suknistai drasko širdį.

Naujasis pažįstamas kažką veblena, bet jau nebegirdžiu. Žinau, ką ji pasakys grįžusi: „Laikas tau užsiimti tavo reikalais, o man savaisiais.“

Tą vakarą stūmiau laiką prie baseino vietiniame bare „Club Cacique“, Magdos niekur nematyti. Sutikau dominikietę iš Vakarų Niujorko. Stulbinančią, savaime suprantama. Trigueña31, su pačiomis baisiausiomis cheminėmis garbanomis šioje Diekmeno32 pusėje. Ji vardu Liusė. Liusė čia su savo trimis paauglėmis pusseserėmis. Kai nusimeta chalatą prieš nerdama į baseiną, pamatau randų tinklą jai ant pilvo.

Dar sutinku du pagyvenusius vyrukus, gurkšnojančius bare konjaką. Prisistato kaip viceprezidentas ir jo asmens sargybinis Barbaras. Mano veide tikriausiai įrašyta, kad esu vaikščiojanti nelaimė. Jie klauso manęs, tarsi patys būtų porelė capos33, o aš pasakočiau apie žmogžudystę. Jie užjaučia. Nors lauke koks tūkstantis laipsnių ir uodai zvimbia taip garsiai, lyg ruoštųsi užkariauti pasaulį, tie veikėjai dėvi prabangius kostiumus, o Barbaras net pasirišęs kaklaskarę. Kartą jam vos neperrėžė gerklės, todėl dabar tenka dengti randą.

– Aš kuklus vyrukas, – sako.

Palieku juos ir einu paskambinti į kambarį. Magdos nėra. Pasiteirauju registratūroje – žinučių nėra. Grįžtu į barą ir šypsausi.

Viceprezidentas – jaunuolis įkopęs į ketvirtą dešimtį, kaip chupabarrio34 jis visai nieko. Pataria man susirasti kitą moterį. Tegu būna bella35 ir negra36. Kasandra – pagalvoju.

Viceprezidentas pamoja ranka ir trejetas Barceló37 taurelių atsiranda ant mūsų stalo taip greitai, jog pamanytum, kad esam kokiame mokslinės fantastikos filme.

– Pavydas yra geriausias būdas greitai pradėti santykius, – sako viceprezidentas. – Sužinojau tai, kai studijavau Sirakūzuose. Pašok su kita moterimi, šok su ja merengue ir žiūrėk, ar pasius tavo jeva38.

– Turi omeny pasius ir puls daužytis.

– Ji tau trenkė?

– Kai sužinojo, davė tiesiai į šonkaulius.

– Pero, hermano39, kodėl jai pasakei? – nori žinoti Barbaras. – Kodėl neneigei?

– Compadre40, jai atsiuntė laišką. Ten buvo įrodymų.

Viceprezidentas nuostabiai nusišypso, ir aš supratau, kodėl jis – viceprezidentas.

Vėliau, kai grįžau namo, papasakojau visą šitą istoriją motinai. Ji paaiškino man, kas per prezidentas šitas veikėjas.

– Trenkia tik tuomet, kai joms rūpi.

– Amen, – suniurna Barbaras, – amen.

Visos magdos draugės sako, kad buvau jai neištikimas todėl, kad aš – dominikietis, kad visi dominikiečiai esame šunys, kuriais negalima pasitikėti. Abejoju, ar galiu kalbėti visų Dominikos vyrų vardu, tačiau dar labiau abejoju, kad galėtų jos. Mano galva tai ne genai; tam buvo priežasčių. Blogų įtakų.

Tiesa ta, kad nėra pasaulyje tokių santykių, kuriuose kartkartėmis nepasitaikytų oro duobių. Kas jau kas, o mudu su Magda tai tikrai su tokiomis susidūrėme.

Gyvenau Brukline, ji su saviškiais – Džersyje. Kiekvieną dieną kalbėdavomės telefonu, savaitgaliais susitikdavome. Paprastai aš važiuodavau pas ją. Tai buvo tikrų tikriausias Džersio gyvenimas – prekybos centrai, tėvai, filmai, daug televizijos. Po metų draugystės buvome tokie. Mūsų santykiai nebuvo saulė, mėnulis ir žvaigždės, nebuvo ir šūdas. Ypač šeštadienio rytai mano bute, kai ji ruošdavo kavą campo41 būdu, perkošdama pro kažkokį į kojinę panašų daikčiuką. Iš vakaro pranešdavo tėvams, kad liks nakvoti pas Klaribelę, jie turėjo numanyti, kur Magda iš tikrųjų, tačiau niekada nieko nesakydavo. Rytais ilgai miegodavau, o ji skaitydavo lėtai kasydama man nugarą, kai būdavau pasiruošęs nubusti, pradėdavau ją bučiuoti ir bučiuodavau tol, kol išgirsdavau:

– Dieve, Juniorai, aš drėkstu.

Nebuvau nelaimingas ir nelaksčiau paskui kitas mergas kaip kai kurie nigeriai. Žinoma, nužvelgdavau kitas moteris, net šokdavau su jomis, kai išeidavau pasilinksminti, tačiau nerinkau telefono numerių, nieko panašaus.

Aišku, nėra taip, kad kai matai savo žmogų vos kartą per savaitę, reikalai neatšąla. Atšąla dar ir kaip. To nepastebi, kol nauja pupa dideliu užpakaliu ir aštriu liežuviu nepasirodo darbe. Tokia, kuri iškart kone lipa ant tavęs, vis liečiasi ir dejuoja apie kažkokį moreno42, su kuriuo susitikinėja ir kuris šūdinai su ja elgiasi. Pasak jos, juodi bičai niekada nesupras ispanių.

Kasandra. Ji organizuodavo futbolo lažybas ir spręsdavo kryžiažodžius kalbėdama telefonu, dar labai mėgo džinsinius sijonus. Įpratome eiti kartu pietauti ir vis įsitraukdavome į tą patį pokalbį. Aš jai patarinėdavau mesti moreno, ji man – susirasti merginą, kuri mokėtų dulkintis. Pirmąją mūsų pažinties savaitę padariau klaidą prasižiodamas, kad mūsų su Magda seksas nebuvo pirmos rūšies.

– Dieve, kaip man tavęs gaila, – juokdavosi Kasandra, – iš Ruperto bent jau gaunu A klasės pimpalą.

Pirmąją naktį, kai tai padarėm (buvo gerai, mergytė neskalambijo be reikalo), jaučiausi taip šūdinai, kad negalėjau miegoti. Nepadėjo nė tai, kad ji buvo viena iš tų sesių, kurių kūnai tobulai dera prie tavojo. Aš vis galvojau: „Ji žino.“ Dar būdamas lovoje paskambinau Magdai paklausti, ar viskas gerai.

– Tu skambi keistai, – pasakė ji.

Prisimenu Kasandrą, spaudžiančią mano koją tarp savųjų, ir kaip atsakiau Magdai:

– Tiesiog pasiilgau tavęs.

Dar viena tobula diena Karibuose, o vienintelis dalykas, kurį man Magda pratarė, yra: „paduok losjoną.“ Šįvakar bus vakarėlis. Visi kurorto svečiai kviečiami. Pageidaujama dėvėti kostiumą, tačiau neturiu nei tinkamų drabužių, nei energijos puoštis. O Magdai nekyla tokių problemų – įsispraudžia į itin aptemptas auksines kelnes ir užsimeta prie jų derančią palaidinę, iš po kurios žybčioja jos auskaras bamboje. Magdos plaukai tokie žėrintys ir tamsūs, prisimenu, kaip pirmą kartą pabučiavau tas garbanas klausdamas:

– Kur yra žvaigždės?

O ji atsakė:

– Truputį žemiau, papi43.

Pagaliau mes abu priešais veidrodį. Aš dėviu laisvas kelnes ir apsiglamžiusius marškinius. Ji dažosi lūpas. Visada tikėjau, kad raudona spalva buvo išrasta joms, Latinas44.

– Gerai atrodom, – sako ji.

Tai tiesa. Mano optimizmas po truputį grįžta. Galvoju: „Tai bus susitaikymo naktis.“ Apkabinu, o ji nė nemirktelėdama meta bombą: „Šią naktį man reikia erdvės.“

Mano rankos nukąra.

– Žinojau, kad tai tave sunervins, – sako.

– Žinai, esi kalė.

– Nenorėjau čia važiuoti. Tu privertei mane.

– Jei nenorėjai čia važiuoti, kodėl, po velnių, neužteko drąsos taip ir pasakyti?

Tai tęsėsi kurį laiką, kol galiausiai nebeiškenčiau:

– Velniop, išeinu.

Jaučiuosi atrištas ir neturiu žalio supratimo, kas dabar bus. Tai žaidimo pabaiga ir, užuot griebęsis visų įmanomų priemonių, užuot pongándome más chivo que un chivo45, tiesiog gailiuosi savęs, como un parigüayo sin suerte46. Vis galvoju: „Nesu blogas bičas, nesu blogas.“

„Cacique“ klubas sausakimšas. Ieškau tos merginos, Liusės. Bet sutinku tik viceprezidentą ir Barbarą. Ramiame baro kampe jie gurkšnoja konjaką ir ginčijasi, ar pagrindinėse futbolo lygose yra penkiasdešimt šeši ar penkiasdešimt septyni dominikiečiai. Jie duoda man šiek tiek vietos ir patapšnoja per petį.

– Šita vieta mane žudo, – sakau.

– Kaip dramatiška. – Viceprezidentas ieško raktų kostiumo kišenėje. Jis dėvi tuos odinius itališkus batus, kurie atrodo lyg pintos šlepetės. – Ar norėtum su mumis pasivažinėti?

– Žinoma, – atsakau. – Kodėl gi ne, po velnių.

– Norėčiau tau parodyti vietą, kur gimė mūsų tauta.

Prieš išeidamas dar užmetu akį į minią. Atvyko Liusė. Ji viena baro gale, vilki lengvą juodą suknelę. Susijaudinusi nusišypso, pakelia ranką, galiu matyti blogai nuskustą juodą plotą jos pažastyje. Ant drabužių ryškėja prakaito dėmės, jos gražios rankos nusėtos uodų įkandimais. Galvoju, kad turėčiau pasilikti, tačiau kojos neša mane iš klubo.

Visi trys susigrūdame į juodą diplomatų BMW. Aš su Barbaru dalijuosi užpakalinę sėdynę, viceprezidentas vairuoja. Kasa de Kampo ir La Romanijos beprotybė lieka už mūsų, netrukus viskas ima kvepėti perdirbamomis nendrėmis. Keliai tamsūs – turiu omeny, visiškai jokių sušiktų šviesų – automobilio žibintuose lyg biblinė rykštė sklando vabalų spiečiai. Siunčiame ratu konjaką. Aš su viceprezidentu, pagalvoju: „Kas per šūdas?“

Viceprezidentas kalba apie dienas, praleistas šiauriniame Niujorke, Barbaras irgi kalba. Jo kostiumas susiglamžęs, cigaretę laikanti ranka dreba. Tikras sušiktas apsauginis. Pasakoja man apie savo vaikystę San Chuane, šalia sienos su Haičiu. Liborijos kaimą.

– Norėjau būti inžinieriumi, – sako, – norėjau statyti mokyklas ir ligonines savo pueblo47.

Nesiklausau jo; galvoju apie Magdą, apie tai, kaip tikriausiai niekada daugiau neberagausiu jos chocha48.

Išlipę iš automobilio keberiojamės šlaitu aukštyn, braunamės pro krūmus, guineo49 ir bambukus, uodai ryja mus taip, lyg būtume pagrindinis dienos patiekalas. Barbaras turi milžinišką žibintuvėlį – tamsos naikintoją. Viceprezidentas keikiasi mindamas taką ir vis kartoja, kad jau turėtų būti kažkur čia ir kad štai ką jis gauna po tiek laiko, praleisto savo poste. Tik tuomet pastebiu, kad Barbaras laiko didžiulį automatą ir jo rankos jau nebedreba. Jis nežiūri nei į mane, nei į viceprezidentą, klausosi. Nebijau, tačiau viskas darosi pernelyg keista.

– Koks čia ginklas? – paklausiu kasdieniškai.

– AP-90.

– Kas per velnias?

– Iš seno padaryta nauja.

„Puiku, – galvoju, – filosofas.“ Tuo metu viceprezidentas šūkteli mums. Paėjėju arčiau ir pamatau jį stovint virš duobės. Žemė raudona. Boksitas. Duobė juodesnė už bet kurį mūsų.

– Čia – Jagua urvas, – praneša viceprezidentas giliu, pagarbiu balsu, – vieta, kur gimė Taínos50.

Kilsteliu antakį:

– Maniau, jie iš Pietų Amerikos.

– Čia kalbam mitologiškai.

Barbaras nukreipia žibintuvėlį gilyn į urvą, tačiau tai ne ką tepadeda.

– Norėtum pamatyti, kas viduje? – paklausia manęs viceprezidentas.

Numanau, kad turėjau atsakyti „taip“, nes Barbaras paduoda man žibintuvėlį, jiedu griebia mane už kojų ir nuleidžia galva žemyn į duobę, iš kišenių išbyra monetos. Bendiciones51. Beveik nieko nematau, tik keistų spalvų sudūlėjusias urvo sienas. Girdžiu viceprezidentą šaukiant man žemyn:

– Argi ten ne gražu?

Čia tobula vieta įžvalgoms, tobula vieta tapti kažkuo geresniam. Viceprezidentas turbūt ir pats matė savo ateitį kabėdamas šioje tamsoje – kaip stums vargšus iš jų pašiūrių, taip pat ir Barbaras turėjo matyti, kaip pirks namą savo motinai, kaip mokys ją naudotis oro kondicionieriumi. Tik ne aš. Vienintelis dalykas, apie kurį galėjau galvoti ten kabėdamas, buvo pats pirmasis mūsų su Magda pokalbis. Radžerse. Mes laukiame E autobuso Džordžo gatvėje, ji vilki purpurinės spalvos drabužius. Įvairiausius purpurinės atspalvius.

Štai tuomet supratau, kad viskas baigta. Kai pradedi galvoti apie pradžią, žinai, kad tai – pabaiga.

Verkiu, kai jie ištraukia mane, viceprezidentas pasipiktina:

– Jėzau, nebūk gi tokia merga.

Tai turėjo būti kažkokie rimti salos vudu burtai – pabaiga, kurią mačiau urve, atėjo iš tikrųjų. Kitą dieną grįžome į Valstijas. Po penkių mėnesių gavau laišką iš savo buvusios. Tuo metu jau susitikinėjau su kita, bet Magdos raštas vis vien išsprogdino kiekvieną oro molekulę mano plaučiuose.

Pasirodo, ji taip pat su kažkuo susitikinėjo. Labai mielas vaikinas – dominikietis, visai kaip aš. „Tik šitas iš tiesų mane myli“, – rašė ji.

Bet jau šuoliuoju su savo pasakojimu per toli. Turėčiau baigti atskleisdamas jums, koks didelis kvailys buvau.

Kai tą naktį grįžau į trobelę, Magda jau laukė manęs viską susipakavusi. Atrodė, lyg būtų raudojusi.

– Rytoj važiuoju namo, – pasakė.

Atsisėdau šalia. Paėmiau jos ranką.

– Mums dar gali pavykti, tereikia pasistengti.