Читать книгу Štai taip tu ją prarandi - Junot Diaz - Страница 5

Jis sėdi ant čiužinio, pasturgalio riebalai drimba per mano išlygintų paklodžių kraštus. Jo drabužiai sustingę nuo šalčio, išdžiūvusių dažų dėmė ant kelnių sušalo į ledą. Jis kvepia duona. Kalba apie namą, kurį nori pirkti, kaip sunku tokį rasti, kai esi Latino71. Kai paprašau atsistoti, kad galėčiau sutvarkyti lovą, jis nueina prie lango.

– Tiek daug sniego, – sako.

Palinksiu galva ir viliuosi, kad jis nutils. Ana Iris bando miegoti lovoje kitoje kambario pusėje. Ji praleido pusę nakties melsdamasi už savo vaikus, likusius Samanoje, o ryte, žinau, turės eiti į darbą fabrike. Ji sunkiai sujuda, paskendusi tarp antklodžių, panardinusi galvą po pagalve. Net ir čia, Valstijose, ji užmeta ant savo lovos tinklelį nuo uodų.

– Ten sunkvežimis bando pasukti už kampo, – jis sako man, – nenorėčiau būti tas chamaco72.

– Čia judri gatvė, – sakau. Iš tiesų taip ir yra.

Rytais randu druskos ir skaldytų uolienų, kurias sunkvežimiai išpila priekinėje vejoje, mažytės lobių krūvelės sniege.

– Prigulk, – pasiūlau.

Jis ateina pas mane ir palenda po antklodėmis.

Jo drabužiai šiurkštūs; laukiu, kol sušylame, tada atlaisvinu jo kelnių diržą. Kartu drebame, ir jis neliečia manęs, kol nesiliaujame.

– Jasmina, – sako. Jo ūsai visai šalia mano ausies, bado ją, – šiandien duonos fabrike mirė žmogus.

Akimirką liaujasi kalbėjęs, lyg tyla būtų elastinga medžiaga, pritrauksianti kitus jo žodžius.

– Este tipo73 nukrito nuo gegnės. Hektoras rado jį tarp konvejerių.

– Draugas?

– Šitą įdarbinau bare. Užtikrinau, kad čia jo neapgaus.

– Gaila, – sakau, – tikiuosi, neturėjo šeimos.

– Tikriausiai turėjo.

– Matei jį?

– Ką turi omeny?

– Na ar matei jo kūną?

– Ne. Pakviečiau valdytoją ir tas liepė neleisti niekam prisiartinti. – Jis sukryžiuoja rankas. – Man pačiam dažnai tenka atlikti tokius darbus ant stogo.

– Tau sekasi, Ramonai.

– Taip, bet jei ten būčiau buvęs aš?

– Kvailas klausimas.

– Ką darytum?

Prisispaudžiu veidu prie jo; pažino ne tas moteris, jei tikisi daugiau. Noriu pasakyti: Daryčiau lygiai tą patį, ką tavo žmona daro Santo Dominge. Ana Iris sumurma per miegus kampe, bet ji apsimeta. Traukia mane iš bėdos. Jis nutyla, nenori jos pažadinti. Po kurio laiko atsikelia ir atsisėda prie lango. Vėl ėmė kristi sniegas. Pasak WADO radijo, ši žiema bus atšiauresnė nei keturios pastarosios, gal net baisiausia per dešimtmetį. Stebiu jį: rūko, pirštais braukia per plonus kaulus aplink akis, suglebusią odą aplink burną. Svarstau, apie ką jis galvoja. Savo žmoną Virtą, o gal apie vaiką. Jis turi namą Vila Chuanoje; mačiau nuotraukas, kurias siuntė Virta. Ji atrodo liesa ir liūdna, šalia – jų miręs sūnus. Jis laiko nuotraukas stiklainyje po lova, dangtelį labai stipriai užsuka.

Užmiegame nepasibučiavę. Po kiek laiko nubundu, jis taip pat. Paklausiu, ar nori grįžti į savo butą, atsako, kad ne. Kai kitą kartą nubundu, jis miega. Šio kambario šaltyje ir tamsoje jo vietoje galėtų būti beveik bet kas. Pakeliu mėsingą ranką. Ji sunki, po nagais prilindę miltų. Kartais naktimis bučiuoju jo raukšlėtus it džiovintos slyvos krumplius. Visus trejus metus, kuriuos praleidome kartu, jo rankų skonis priminė krekerius ir duoną.

Kai rengiasi, jis nesikalba nei su manimi, nei su Ana Iris. Viršutinėje švarko kišenėje nešiojasi mėlyną vienkartinį skustuvą, kurio ašmenys jau ėmė rūdyti. Jis muiluojasi skruostus ir smakrą, iš čiaupo teka šaltas vanduo, tada švariai nugremžia veidą, išmainydamas ražieną į šašus. Stebiu jį, mano nuoga krūtinė nueina pagaugais. Jis nužirglioja laiptais žemyn ir išeina, truputis dantų pastos liko ant dantų. Vos jam išėjus, girdžiu kambario draugus skundžiantis. Jau žinau, kad kai nusileisiu į virtuvę, klaus, argi jis neturi savo buto? Atsakysiu, kad turi, ir šypsosiuosi. Pro apšerkšnijusį langą stebiu, kaip užsimeta kapišoną ir pasitaiso trigubą drabužių sluoksnį – marškinius, megztinį ir paltą.

Ana Iris nusispiria paklodes.

– Ką darai? – paklausia.

– Nieko, – atsakau.

Iš po savo plaukų beprotybės ji stebi, kaip rengiuosi.

– Turi išmokti pasitikėti savo vyru, – sako ji.

– Pasitikiu.

Ji pabučiuoja man į nosį ir nusileidžia laiptais žemyn. Išsišukuoju plaukus, nubraukiu trupinius ir gaktos plaukus nuo antklodžių. Ana Iris nemano, kad jis paliks mane; pasak jos, jis pernelyg giliai įleido čia šaknis, ir mes per ilgai buvome kartu. Jis iš tų vyrų, kurie nuvažiuoja į oro uostą, tačiau negali įsėsti į lėktuvą. Ana Iris paliko savo vaikus saloje, nematė savo trijų berniukų jau beveik septynerius metus. Supranta, kas turi būti paaukota dėl kelionės.

Vonioje įsistebeiliju į savo pačios akis. Jo šeriai mirguliuoja vandens lašuose lyg kompaso adatos.

Dirbu už dviejų blokų nuo čia, Šv. Piterio ligoninėje. Niekada nevėluoju. Niekada neišeinu iš skalbyklos. Niekada nepalieku karščio. Įkraunu skalbimo mašinas, džiovykles, nulupu prie tinklelio prikibusius pūkus, matuoju sklidinus skaidraus ploviklio kaušelius. Man pavaldūs keturi darbuotojai, gaunu amerikietišką atlyginimą, bet dirbu asilo darbą. Pirštinėtomis rankomis rūšiuoju kalnus paklodžių. Jas atneša sanitarai, daugiausia morenas. Niekada nematau ligonių; jie mane lanko dėmių ir žymių, kurias palieka ant paklodžių, pavidalu, tai sergančių ir mirštančių raidynas. Dažnai dėmės būna taip įsigėrusios, kad tenka patalynę mesti į specialias pintines. Viena mergina iš Baitoa sako girdėjusi, kad viską, kas patenka į tas pintines, sudegina.

– Dėl SIDA74, – sušnabžda ji.

Kartais dėmės parudavusios ir senos, o kai kada kraujo kvapas aštrus kaip lietaus. Matydamas visą šį kraują galėtum pamanyti, kad pasaulyje vyksta didelis karas.

– Tik ne lauke, o kūnuose, – sako naujoji mergaitė.

Mano mergaitės nėra labai patikimos, bet mėgstu su jomis dirbti. Jos klausosi muzikos, pykstasi ir pasakoja man linksmas istorijas. O kadangi nerėkiu ir nesityčioju, tai ir mane mėgsta. Jos jaunos, tėvų nurodymu atvykusios į Valstijas. Pati buvau panašaus amžiaus, kai čia atvažiavau; dabar, po penkerių metų, man dvidešimt aštuoneri, atrodau joms lyg veteranė, uola, tačiau tomis pirmosiomis dienomis jaučiausi tokia vieniša, kad, atrodė, būčiau galėjusi suvalgyti savo pačios širdį.