Читать книгу Jo slaptas planas – Sabrina - Kat Cantrell - Страница 3

Bedvasis. „Leblankų brangakmenių“, įsikūrusių Čikagos Deimantų rajone, vadovo kabinetas nepasikeitė nuo tada, kai Valis paskutinį kartą šmėžavo jo tarpduryje. Nors ir turėjo tokią pat pavardę kaip ir vyras, dirbantis prie šio stalo, šiame kabinete pats mažiausiai norėjo atsidurti. Dar blogiau – artimiausią pusmetį čia bus jo darbo vieta.

Valio brolis Ksavjeras atsilošė krėsle ir įdėmiai jį nužvelgė.

– Pasirengęs perimti?

– Ne savo noru, – Valis šleptelėjo į vieną iš kėdžių, surikiuotų aplink stalą, mielai leido Ksavjerui toliau sėdėti krėsle kitoje stalo pusėje. Ji skirta broliui. Ne jam. – Bet taip. Kuo greičiau šis košmaras baigsis, tuo geriau.

Juvelyrikos parduotuvės, pavadintos jo pavarde, jam kėlė ypač didelį erzulį. Antrą vietą būtų skyręs prieš du mėnesius mirusiam tėvui, jei šis dar būtų gyvas.

Jei pasaulyje yra teisingumo – šia sąvoka Valis liovėsi tikėjęs vos išgirdęs testamento sąlygas, – „Leblankų brangakmenių“ patriarchas dabar dega atvirose liepsnose. Bet ir tokia bausmė per maža už tai, kad privertė jį susikeisti vietomis su broliu dvyniu.

„Leblankų brangakmeniai“ prekiavo deimantais – dėl Dievo, tai pati prasčiausia nuosavybė pasaulyje – ir skleidė melagingą žinią, skatinančią vyrus švaistyti tūkstančius dolerių už akmenuką savo damai, kuris tėra vertas gal ketvirčio to, ką jie sumoka.

– Tai mano košmaras, – pataisė Ksavjeras.

– Prašyčiau, tau kliuvo lengva užduotis, – Valis persibraukė pirštais plaukus. – Privalau padidinti įplaukas kompanijos, į kurią ir kojos nebuvau įkėlęs. Jei pakelti kompanijos apyvartą iki milijardo dolerių per kalendorinius metus būtų lengva, tu jau būtum tai pasiekęs.

Beveik identiški brolio veido bruožai nerodė nė lašelio pasipiktinimo, kurį jautė Valis. Suprantama. Ksavjeras negalėjo pakęsti jausmų, buvo toks pat arogantiškas kietaširdis kaip ir jų tėvas. Todėl jokia paslaptis, kodėl jo numylėtinis buvo Ksavjeras.

– Aišku, nepàprasta, – Ksavjeras sunėrė pirštus kaip tikras kompanijos statytinis, kokiu buvo auginamas. – Tačiau įvykdoma. Jei tai daryčiau aš. Tačiau man tokia galimybė nebuvo suteikta, buvau išvarytas į LBL.

LBL priklausė Valiui, todėl, žiūrint Ksavjero akimis, buvo mažai vertinga. „Leblankų labdara“ turėjo kilnų tikslą ir Valis visa širdimi ir siela pasinėrė į jos veiklą vos sulaukęs keturiolikos. Tą pačią akimirką, kai įžengė paskui motiną pro jos sukurtos ne pelno organizacijos duris.

Valis suprunkštė ir net nesistengė nuslėpti pasipiktinimo.

– Elgiesi lyg gavęs bausmę. LBL – nuostabi vieta, pilna atsidavusių žmonių, kurie yra komanda ir stengiasi pakeisti pasaulį. Atlikęs šią užduotį tapsi geresnis.

O štai Valiui lemta sužlugti. Tikslingai.

Jo neapleido neteisingumo jausmas. Net ir miręs Edvardas Leblankas patvirtino, kad Valio nemylėjo. Jei jie su Ksavjeru nebūtų dvyniai, Valis suabejotų, ar jo gyslomis išvis teka bent lašelis Leblankų kraujo.

Tačiau jam reikėjo palikimo, nes LBL gavo per mažai paramos. Čikagos gatvėse badavo žmonės ir Valis prisidėjo juos maitinant – taip po truputį mažino skurdą.

Patenkinę būtiniausią poreikį, žmonės pasijunta saugesni. Valis nieku gyvu neapleistų tų, kuriems padeda.

Jam tų pinigų reikia. Jie reikalingi tiems, kuriuos jis globoja. Galva sprogsta pamąsčius, kiek galėtų nuveikti, turėdamas pusę milijardo dolerių. Valis į iždą jau pervedė didžiąją dalį asmeninio turto, tačiau LBL – didelė organizacija, kuriai reikia svaiginančių sumų. Sunku patikėti, kad tokius milžiniškus pinigus tenka išleisti perkant maistą.

Atlikdamas Valio darbą, Ksavjeras jį aplenks.

– Na, tu bent jau turi vilties išlaikyti išbandymą, – nusišaipė Ksavjeras. – Aš jau vis tiek buvau suplanavęs per artimiausius šešis mėnesius pasiekti milijardinę apyvartą. Šie domino kauliukai jau sudėlioti. Tau tereikės juos pastumdyti. O aš tapsiu lėšų rinkėju.

Žodžius jis ištarė pasibjaurėdamas. Turbūt dėl to, kad nenumanė, ką reiškia elgtis nesavanaudiškai, skirti dėmesio kilniam tikslui, kai diena po dienos aukoji savo laiką, kad kiti gyventų geriau.

– Tikrai gardus kąsnelis žmogui, turinčiam tokių ryšių, – spragtelėjo pirštais Valis. – Dešimt milijonų per šešis mėnesius būtinai reikia. Negali rinktis, jų gausi ar ne. Jei tau nepavyks, organizacija žlugs. Kažin ar labai svarbu, ar aš parnešiu daugiau pinigų į „Leblankų brangakmenių“ iždą, o nuo LBL priklauso žmonių galimybė išgyventi.

Valis noriai aukojo pinigus. LBL būtų išgyvenusi ir be to, bet jis tikėjo savo pašaukimu ir rodė gerą pavyzdį.

Rūsčiai dėbtelėjęs į Valį už tokį atsainų požiūrį į atsakomybę, Ksavjeras brangiu rašikliu pabarbeno į nešiojamąjį kompiuterį.

– Jei LBL patiria tokių sunkumų, tėtis galėjo leisti man išrašyti čekį. Bet ne. Testamente jis aiškiai pabrėžė, kad fondą turiu papildyti iš labdaros, lyg atlikdamas kažkokį charakterio ugdymo pratimą. Tikras absurdas.

Čia brolių nuomonė sutapo. Bet tik tiek.

Valiui nespėjus pakeisti Ksavjero požiūrio į dabartinę LBL padėtį – ne tokią jau ir blogą, į kabinetą galvą kyštelėjo ponia Brais ir nustebusi nužvelgė juos abu.

– Lankytoja, su kuria sutarta susitikti pirmą valandą, jau atėjo, pone Leblankai.

– Dėkoju, – vienu balsu atsakė Valis ir Ksavjeras, piktai dėbčiojantis į brolį, kuriam dabar jau oficialiai perleido kompanijos vadovo pareigas.

– Turi susitikimą pirmą valandą? – paklausė brolis ir suglumęs papurtė galvą. – Gal pageidautum ir mano kostiumo?

Tų tramdomųjų marškinių? Neimtų net ir su karšta raudonplauke kaip priedu.

– Nereikia. Paimsiu tavo krėslą. Manęs laukia pokalbis.

Šiai nesąmonei pradėti palankaus laiko nebus niekada.

Ksavjeras atsistojo pažaliavęs iš pykčio – atrodė klaikiai. O tai reiškė, kad į kabinetą įėjo Sabrina. Nuostabu. Gaila, kad šiam spektakliui Valis neatsinešė spragėsių.

Sabrina Korbin įžengė į vadovo kabinetą kaip į nuosavą ir šaltai šyptelėjo. Po galais. Taktinė klaida. Ji daug gražesnė, nei Valis prisiminė, ir dar atšiauresnė. Ksavjerui reikia išeiti, baigta.

– Regis, judu pažįstami? – Valis mostelėjo ranka į Ksavjero buvusiąją ir apėjęs aplink stalą šleptelėjo į tik ką atsilaisvinusį krėslą. Jis įrėmė akis į moterį, kurią iki šiol buvo sutikęs tik kartą, bet kurios šiandien jam būtinai reikėjo.

Sabrina gebėjo įžvelgti „Leblankų brangakmenių“ vadovo mintis. Kas geriau supažindins Valį su pagrindinėmis naujojo posto užduotimis, jei ne žinoma vadovų konsultantė, su kuria susitikinėjo Ksavjeras?

Staiga Valis panoro sužinoti, kas tarp jų nutiko. Ir kaip jam elgtis išmintingiau už brolį. Netikėta komplikacija: jis troško Sabrinai pasirodyti geresnis už brolį, tuo labiau kad Ksavjeras gavo ją pirmas.

– Sabrina, – Ksavjero veidas persimainė, magiškai beveik neliko įtampos. – Malonu tave matyti. Kaip tik ketinau atsisveikinti.

Išėjus broliui, nemaloni atmosfera turėjo išsisklaidyti. Bet ne. Sabrina pasisuko į Valį ir šis vos nepasilenkė patikrinti, ar po kėde neatsirado varveklių.

– Man jus vadinti Valentinu ar ponu Leblanku? – paklausė ir gracingai prisėdo ant tik ką Valio paliktos kėdės, sukryžiavo ilgas kojas, aptemptas dalykišku sijonėliu it antra oda.

Net jos aukštakulniai atrodė lyg iš šaldiklio. Kaip būtų įmanoma ją sušildyti? Staiga vyro kūnas pasidavė impulsui, kiekviena nervų galūnėlė veržėsi tai išsiaiškinti. Ar ji mėgsta lėtai ir romantiškai? Gal greitai ir aistringai? Ir viena, ir kita per ilgąjį savaitgalį?

– Tikrai turėtum mane vadinti Valentinu, bet ne šiomis aplinkybėmis, – tingiai šyptelėjo Valis.

Sabrina kilstelėjo antakį.

– Tuomet vadinsiu ponu Leblanku.

Oi. Jis nusišypsojo plačiau. Čia bus smagus iššūkis, jam tikrai patiks nugalėti brolį – kitaip išvis nebūtų skambinęs Sabrinai.

– Dėkoju, kad taip greitai atėjote.

– Paskutinis mano klientas pasiekė tikslą likus trims mėnesiams iki numatytos ribos. Jei man sumokėsite, aš pasiryžusi susidurti su visais mestais iššūkiais.

Puiku. Valis surimtėjo.

– Kaip rašiau elektroniniame laiške, turiu vadovauti šiai lindynei šešis mėnesius. Nesu verslininkas, bet tėvo testamente aiškiai nurodyta, kad iki ketvirto ketvirčio pabaigos turiu pakelti pajamų rodyklę nuo 921 milijono iki milijardo dolerių. Jūs – mano pagrindinis koziris.

Reikia pagirti, kad Sabrina nė nemirktelėjo išgirdusi tokius skaičius.

– Per šešis mėnesius reikia pakelti pelną aštuoniais procentais?

– Suskaičiavote mintinai?

Ji į tokią nuostabą reagavo ramiai.

– Visi gali skaičiuoti. Tai pati paprasčiausia matematinė užduotis pasaulyje.

Jis mintyse sugeba daug ką, bet tarp jų nėra matematikos – juk pastaruosius penkerius metus kūniški malonumai buvo daug svarbesni. Pavyzdžiui, jis puikiai gebėjo įsivaizduoti, kaip atrodytų ant jo stalo kojas pražergusi Sabrina, nuo jo glamonių banguojančiais cinamono spalvos plaukais.

Vos įsileido šią mintį į galvą, ji ten įstrigo.

Ji būtų nuostabi, patirdama palaimą. Savaime suprantama. Ksavjeras antrarūšių nesirenka.

– Jūs priimta.

Apsukrumas jam patinka dar labiau nei seksualumas. O abu sujungus jam bus labai nelengva ateinančius šešis mėnesius nulaikyti rankas toliau nuo Sabrinos Korbin.

Žinoma, niekas nesakė, kad jis privalės.

– Mes dar neaptarėme kontrakto sąlygų, – jos veidas sakyte sakė neskubėti ir Valiui ant sprando plaukai pasišiaušė. – Turėtumėte žinoti, kad jei nežiūrėsite į užduotį rimtai, su manimi dirbti bus nelengva. Man reikia viso šimto procentų kliento dėmesio.

Subtili užuomina. Neįtikėtina. Ji iš tiesų sako: Neflirtuok su manimi.

– Užtikrinu, kad būsiu labai susikaupęs, – Valis toliau šypsojosi ir net nemelavo. Jis puikiai atlikdavo kelias užduotis iš karto, o jei kalbama apie Sabriną, susikaupti bus nesunku. – Aš negaliu susikirsti, to nebus.

Tai pasakius užgniaužė gerklę. Visai nepatiko užliejusi jausmų banga. Tokio tėvo testamento jis tikrai nesitikėjo. Parodyk, ko esi vertas. Taip patarė mama, kai nuėjo pas ją, negalėdamas susitaikyti su tokia beprotybe.

Kodėl jis turi kažką įrodinėti? Kai reikėdavo pamaitinti alkanus žmones, sugebėdavo ir iš dumblo vaško išspausti. Kompanijos reikalai jam buvo nuobodūs iki ašarų, o Edvardui Leblankui niekada nepatiko, kad sūnus nusekė motinos, o ne jo pėdomis, bet ir tai buvo tik dalis bėdos.

– Niekas nesusikerta mano prižiūrimas, – pažadėjo Sabrina ir riešutų spalvos akys hipnotizuojančiai sublizgėjo. Jei Valis pats nebūtų to įkarščio pamatęs, nepatikėtų. – Kai kiti pasiduoda, aš laimiu. Galima sakyti, kad darbą vertinu asmeniškai.

Smūgis Ksavjerui? Jam būtina žinoti.

– Nes norisi laimėti tašką prieš mano brolį?

Ji tik sumirksėjo, bet nukėlė koją, aiškiai parodydama, kad pokalbis baigtas.

– Šis pokalbis su Ksavjeru nesusijęs. Į darbą žiūriu rimtai. Negaliu į nieką atsiremti ir man taip patinka. Dirbu viena ir man taip labai patogu.

Ak, tai ji tokia. Niekam nepriklausanti panelė, kuriai nereikia vyro.

– Tai jūs jį palikote?

– Ar galų gale imsite klausytis, ką sakau tarp eilučių?

– Tik jei priversite.

Jie kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą, Sabrina linktelėjo.

– Galiu suprasti, kodėl, prieš pradėdamas kartu dirbti, norite tai išsiaiškinti. Pranešu: aš palikau Ksavjerą, jei taip galima pasakyti. Susitikinėjome trumpai ir tų santykių rimtai nevertinome.

Gana ilgai, jei Ksavjeras jam ją pristatė. Nors geriau pagalvojus, Valis, šią vasarą eidamas į pasimatymą, pats susidūrė su jais Harlou užeigoje. O gal gegužę? Tuomet jis susitikinėjo su Miranda, išmaniusia keletą šelmiškų triukų lovoje, todėl Valiui turėtų būti atleista, kad neprisimena tikslių pirmojo susitikimo su Sabrina aplinkybių.

– Tai esate pasirengusi tikram vyrui, jei toks pasitaikytų?

Nuskambėjo taip lėkštai, kad Valis pasijuto nejaukiai.

– Jei su manimi flirtuojate, galite liautis, – pranešė Sabrina, bet dėl to temperatūra nenukrito.

Iš veido buvo aišku, kad ji visai nenorėjo aiškinti tiesiai šviesiai. Ką, negi ji šįryt nežiūrėjo į veidrodį? Sabrina – gražuolė, puikiai apsirengusi, mūvėjo gundančias nailonines kojines, kurios tiesiog prašyte prašėsi nuplėšiamos dantimis. Tačiau sustabdyti Valį ji turėjo ne daugiau vilties, nei užtemdyti saulę.

– Jei kyla toks klausimas, kažką darau ne taip, – burbtelėjo. – Gerai. Prislopinsiu savo žavesį. Kol kas.

Dailus jos antakis šoktelėjo beveik iki cinamono spalvos plaukų.

– Tai buvo žavesys?

Susilaikyti nesijuokus buvo per sunku, todėl jis ir nesitvardė. Sabrinos lengvai negausi, Valis jau ėmė suprasti, kodėl jiems su Ksavjeru nieko neišėjo. Tačiau Valis ne toks kaip brolis, kuris apsivertęs pinigais ir yra nepaprastai praktiškas.

– Nesiginčysiu. Pasistengsiu labiau.

– Pirmiausia turėtum pasirūpinti vadovui tinkamu kostiumu. Romeo vaidmenį galėsi pasilikti laisvalaikiui. Ir tik kai gausime palikimą.

Panelė Korbin truputį primena pitbulį – labai vertingas bruožas žmogaus, kuriam moki už pagalbą kelyje į sėkmę. Gal ir moters, kurią jis galų gale vis tiek išrengs nuogai. Dar visko gali atsitikti.

Vis dėlto jos atkaklumas kėlė susidomėjimą:

– Tikitės, kad pasidalysiu.

– Tokio tikslo neturiu. Mane domina tik pergalė.

Štai dėl ko Sabriną geriau turėti savo pusėje, o ne brolio. Jei ją traukia pergalės, jis pasirengęs žaisti. Privalo šį tą visiems įrodyti, net jei žmogus, kuriam labiausiai norėjo užkišti burną, jau miręs.

– Nuostabu. Nuo ko pradėsime?

Sabrinos žvilgsnis į jo liemenį uždegė pilve mažą lauželį, bet – koks paradoksas – atvėsino vis dar slegiantį kabineto orą. Tačiau net ir tokio užsidegimo buvo per daug, Valis apgailestavo, kad stalas dengia jai vaizdą. Mielai leistų Sabrinai į jį paspoksoti, jei to pageidauja.

– Pirmiausia reikia pasigražinti, – pranešė ji be jokio susižavėjimo.

To Valis nesitikėjo… nužvelgė savo baltinius atsegta apykakle ir iki alkūnių atraitytomis rankovėmis. Patogi ir būtina apranga, kai nešioji makaronų ir sūrio dėžes iš sandėliuko į virtuvę.

– Kuo netinku toks, koks esu?

– Tinkama apranga, – patarė ji, – pusė darbo. Susikurk įvaizdį ir būsi pasiekęs devyniasdešimt procentų.

Įtartinai panašu į verslo mokyklos retoriką, be kurios jis puikiai apsieitų. Gyvenime Valis neapsimetinėdavo.

– O kas tie likę dešimt?

– Pasirodymas.

– Viskas aišku. Dirbsiu sunkiai, – jis atsilošė krėsle – Ksavjero kėdėje. „Leblankų brangakmenių“ įmonė niekada netaps jam sava, jis to ir nesiekė. – Bet žaisiu dar sunkiau. Pavakarieniaukime ir nuspręsite, kokį mane būtų geriau parodyti.