Читать книгу Jo slaptas planas – Sabrina - Kat Cantrell - Страница 4

Sabrinai aiškiai susijaukė protas, nes žodelis taip jau sukosi ant liežuvio galo. Laimė, neištarė garsiai.

– Dirbame kartu, pone Leblankai. Tuo metu gali pasitaikyti, kad eisime drauge pavalgyti, nes tai būtina, kad išgyventume, bet jokių pasimatymų ir žaidimų čia nebus.

Jos veidas išliko ramus, bet tik dėl didžiulių valios pastangų ir ilgų metų praktikos. Tokie vyrai nežiūri į moterį rimtai, jei ši neturi tvirto stuburo ir atsparumo visoms flirto rūšims. Sabrinai būdinga ir viena, ir kita. Valentinas Leblankas ėmė ieškoti jos silpnybių anksčiau, nei buvo numačiusi, bet ji parodys šiam vyrui jo vietą. Galų gale.

Valis susimąstęs tingiai pasukiojo kėdę, spigindamas tamsmėlyniu žvilgsniu, – stulbinantis kontrastas Ksavjero akims. Ji vos prisiminė susitikimą su Valiu prieš keletą mėnesių ir, dar prieš įeidama į vadovo kabinetą, būtų sakiusi, kad jis – tas nuobodusis dvynys, kurį visi greitai ištrina iš atminties.

Bet klydo. Pakliuvo į baisiai nejaukią pasalą.

Ar dėl to, kad Valis dabar sėdi prie stalo? Jokia paslaptis, kad ją visuomet traukė galingi vyrai. Ksavjeras gerokai ją sukrėtė. Jis buvo išvaizdus, vien savo buvimu pelnydavęs žmonių pagarbą. Didžiulės kompanijos vairininką atpažindavai vos pamatęs. Autoritetingas ir ryžtingas, jis silpnuolius valgė pusryčiams ir puikiai tiko sentimentalių vyrų nemėgstančiai moteriai. Jausmai tuojau viską sugriauna. Ypač, jei įsimyli pati.

Manė, kad Ksavjeras bus jos skonio: vyras, sugebantis suteikti aukščiausio lygio paslaugas, įdomus pašnekovas, su kuriuo retkarčiais galima ir permiegoti, išvengiant nereikalingų klaidingų norų. Tačiau Ksavjeras toks nebuvo. Sabrinai jis nusibodo labai greitai. Štai ir įrodymas: jis vos prieš kelias minutes išėjo iš vadovo kabineto, o ji jau užmiršo.

Valentinas Leblankas kitoks. Nuo jo sklindančios jausmingumo bangos palietė jos kūną ten, kur nederėtų. Vyro plaukai buvo ilgoki, lūpos per daug putlios, o akys… jose išvydo tokią gelmę, kuri jai iki šiol nebuvo patraukli. Silpnumas nevykėliams. Tačiau jo laikysena leido suprasti, kad jis daugiau nei jausmus rodantis vaikinas.

Valis pakėlė smakrą, ant skruostų užkrito ilgos, juodos it rašalas garbanos. Jai panižo pirštai – norėjosi jas nubraukti.

– Turėtumėte apsikirpti, – ryžtingai paliepė.

Sugrįžo į vėžes. Pagaliau.

– Beje, maistas – ne tik būtinybė, – tarė Valis, tyčia nesuteikdamas progos jai pakeisti temos. – Apie jį išmanau daug. Kaip, esant jo stygiui, esi priverstas daryti tai, kas šiaip įprastomis aplinkybėmis nė nešautų į galvą. Tačiau, jei gyvenimas geras, maistas gali tapti saviraiškos būdu. Menu. Leiskite paruošti vakarienę.

O ne, nieku gyvu. Jis virtuvėje magas, paverčiantis spagečių padažą tikra pagunda. Sabrina akimirką įsivaizdavo, kaip prispausta prie spintelės praskečia kojas ir jo pamylėta pamiršta bet kokią vakarienę.

O tai visai neatrodo žavinga. Tikrai. Na, viliojo nebent spagečių padažas, gundymas ir ta akimirka, kai vyras įsitaiso jai tarp kojų. Sabrina atsiduso. Ji jau senokai buvo pasimatyme. Labai. Bet net jei ir taip, ji niekuomet netroško sekso ant stalviršio. Tai per daug… aistringa.

Sabrina taip sunkiai dirbo ne tam, kad paskatintų vyrus taip nevaržomai elgtis. Po galais, ji net nežinojo, ar pati to norėtų. Ir sužinoti neketino.

– Aš čia atėjau dirbti, pone Leblankai.

Jai reikia klientų, o ne vyro, kurį vis tiek teks mesti. Ir gana greitai. Jie visi ima sukčiauti. Su vyrais eiti į pasimatymus jai patiko, bet likti kartu iki neišvengiamų skyrybų tikrai neketino. Pats geriausias pavyzdys buvo tėvas: nesibaigiantys jo romanai nuolat skaudino motiną. Sabrina su tėvu beveik nebesikalbėjo ir tebeširdo ant mamos, kuri šitiek laiko su jais taikstėsi, todėl negalėjo palaikyti su ja jokių santykių.

Tada sutiko buvusį vaikiną… Džoną?.. Užteks pasakyti, kad tokios klaidos ji kartoti nebežada.

– Maistas – mano darbas, – atsakė Valis ir mostelėjo į kabinetą. – O tai laikina. Tik trumpa stotelė pakeliui į palikimą.

– Bet jo negausite, jei nesusiimsime, – priminė Sabrina ir atsistojo. – Gal verčiau apžiūrėkime kompaniją. Susipažinkime su darbuotojais.

Dink iš kabineto, kur taip lengva įsivaizduoti tai, kas visai nesusiję su darbu.

Jis nekrustelėjo.

– Žinau, kur padėtos sąskaitos ir kaip surasti tualetą. Todėl viskas gerai. Jei dirbsime kartu, gal verčiau šiek tiek daugiau norėčiau sužinoti apie jus, o ne apie „Leblankų brangakmenius“. Akcininkų ataskaitą galėsiu perskaityti ir vėliau.

Gana sąžininga. Papasakotų net prikelta iš miegų:

– Pastaruosius penkerius metus esu vadovų konsultantė, prieš tai dirbau kompanijoje, kuri pateko į „Fortune“ geriausiųjų 500-tuką. Dirbau su Evermore ir DGM Enterprises vadovais. Patinka megzti, mano dėdė kolekcionuoja senovines mašinas, todėl savaitgaliais kartais einu su juo į parodas.

– Juokinga. Kaip tik tai parašyta tinklalapyje paskelbtoje jūsų biografijoje, – Valis patenkintas nusišypsojo. Net per daug patenkintas. – Man smalsu. Ar mezgate, nes tai madinga?

Ar ji teisingai išgirdo? Kad mezgimą į gyvenimo aprašymą įtraukė tik dėl to, kad nepasirodytų visiška darboholike? Jei taip, iš kur taip greitai suuodė? Iki šiol nė vienas nėra tokio klausimo uždavęs.

– Moku megzti. Man patinka megzti.

Kai prisimena, kur pasidėjo virbalus. Ir nepamiršta nusipirkti siūlų.

– Kas iš viso mėgsta megzti? Tai močiučių užsiėmimas, nes didesnio jaudulio jos nebepakelia. O jūs, manau, galėtumėte. Ir turėtumėte.

Provokacijų jai jau iki soties.

– Regis, šiandien netinkama nuotaika pradėti mokymus. Grįšiu rytoj.

Ji apsisuko eiti, kad atgautų sveiką protą, bet Valis atsirėmė į duris. Kažkaip. Akivaizdu, kad ji suklydo, mėgindama pasipustyti padus. Jis atsirėmė į duris priešais ją ir laikė užrėmęs visu kūnu. Ji labai aiškiai jį juto. Vyro kvapas smelkėsi kiaurai.

Sabrinai išgaravo visos mintys, tegalvojo, kaip jis arti, kaip lengvai galėtų jį pasiekti, paliesti. Oda sudilgsėjo, kai jo žvilgsnis keliavo jos kūnu, nuojauta, su kuria ji kovojo, apsiautė juodu lyg tanki mantija šydu.

Kas jai darosi, kad nebesugeba sutramdyti išskydusių savo smegenų?

Be abejonių, jis labai gundantis vyras. Bet tokių gali rasti kiekvienoje pakampėje ir net viliojančių panašiais meiliais žodeliais. Paprastai Sabrinai lengviau sekasi išlaikyti atstumą. Jos abejingumą pajutę vyrai iškart supranta užuominą, bet šalia tokio karštį spinduliuojančio vyriškio šaltą protą išlaikyti gerokai sunkiau.

– Taip greitai išeini? – nutęsė jis. – Turime šešis mėnesius. Noriu išspausti maksimumą. Prašyčiau pasilikti.

Sabrina sunėrė rankas ant krūtinės ir stengėsi galvoti, kad širdis taip stipriai plaka tik dėl to, kad Valis užrėmė duris ir neleidžia išeiti. Ne dėl to, kad jis sujaudino. Tikrai ne. Tiksliau, neturėtų… Deja, tai ne tas pat.

– Mielai liksiu, jei tik imsite rimtai vertinti mano gebėjimus, – atrėmė Sabrina.

– Aš rimtai vertinu kiekvieną jūsų colį.

Nuskambėjo lyg geidulingas pažadas, Sabrina nesuprato, kaip jam taip pavyko. Gal čia jos būsena kalta, o ne jo. Tokie vaikinai kaip Valis flirtuoja patys nejausdami, tai jiems lyg instinktas. Moterys jiems tik pergalės, todėl geriausia bus nepaisyti jo užuominos ir toliau elgtis profesionaliai.

– Puiku, – ramiai atsakė Sabrina ir vogčiomis nusibraukė drėgnus delnus į sijoną. – Imkimės rimto darbo. Jei nesiteikiate apžiūrėti pastato, nuo ko tuomet norėtumėte pradėti?

Jo žvilgsnis keliavo moters veidu, stabtelėjo ties lūpomis, užsibuvo ten ilgėliau taip įdėmiai, kad persmelkė Sabriną iki pat moteriškumo gelmių, rodėsi, kad jis iš tiesų perbraukė lūpas pirštu. Juokinga. Jai nebūdinga jausti glamonių iliuzijų.

– O nuo ko paprastai pradedate su savo klientais? – pasiteiravo jis.

Gerai. Jis grįžo prie dalykiško pokalbio. Čia tik ji tebeklajoja svajodama apie tai, kas nedera, pavyzdžiui, kaip jaustųsi bučiuojama meilės reikaluose patyrusio vyro. O Valis, be jokių abejonių, toks ir yra.

Sabrina atsikrenkštė.

– Kokie yra jūsų trūkumai?

Jis pakėlė antakius.

– O kas sakė, kad jų turiu?

Ach. Ne taip paklausė. Vos neprisipažino, kad Valis ją suglumino.

– Turėjau minty… kad mane samdo dėl kažkokių priežasčių. Tikrai yra kažkokių sričių, kurias reikėtų patobulinti. Ką paties svarbiausio reikėtų pasiekti per vieną mėnesį?

Nedora šypsena, nušvietusi veidą, nežadėjo nieko gero.

– Norėčiau pasakyti, kad gauti sutikimą su manimi pavakarieniauti. Bet, spėju, noras turi būti susijęs su laikinai einamomis „Leblankų brangakmenių“ vadovo pareigomis. Tuomet norėčiau suprasti, ko tikisi personalas, kaip turi būti priimami sprendimai. Pelno nesiekiančioje įmonėje dirbame kaip viena komanda. Aš siūlau naujas strategijas. Ar panašiai dirbama ir čia?

– Tai paprasta, Vali, – tarė ji ilgai nesvarstydama. Sąmoningai net nepajuto, kad mintyse jau ėmė jį vadinti Valiu. Suskubo pratęsti, kol jis nespėjo nieko pakomentuoti ir kol pati neužsikirto. – Sprendimus priimi tu. Taškas. Istorijos pabaiga. Personalas tokios galimybės neturi. Čia ir yra visas korporacijų pasaulio grožis.

– Man visai neatrodo gražu, – burbtelėjo Valis. – Primena tiksliausią nesėkmės receptą.

Sabrina spoksojo išsižiojusi, ieškodama tinkamų žodžių paaiškinti, kad versle tikimasi, jog kompanijos vadovas bus valdingas ir itin savimi pasitikintis. Bet gal Valis gali vadovauti ir kitaip – jis šias pareigas eina laikinai. Ksavjero valdingumo būtų užtekę jiems abiem, be to, jis netrukus vėl grįš.

– Tuomet nežinau, ką patarti, – atsargiai prabilo Sabrina. – Bet mes tai išsiaiškinsime.

Ji yra dirbusi tik su keletu vadovų, iš dalies dėl to ir priėmė Valio pasiūlymą. Jos reziumė tikrai nesugadins toks klientas, kaip ji ir sakė, kito pajamų šaltinio nėra, todėl jai reikia nuolatinio klientų srauto.

– Kaip?

– Kartu, – pažadėjo Sabrina vos ryžtingiau, nei jautėsi. – Dar nesu nuvylusi kliento lūkesčių. Sukursiu kitų kelių savaičių planą, pradėsime rytoj.

– Taigi, vieninteliu klausimu, kuris man kelia abejonių, patarimo duoti negali. O rytoj jau turėsi planą, – į Sabriną įsmigo degančios akys, paliko jos viduje tik jam būdingą įdagą. – Ne šiandien.