Читать книгу Lorelė: kas ta žavinga moteris? - Kat Cantrell - Страница 3

Įžengus į pastatą, kuriame įsikūrusi „Leblankų labdara“, apėmė toks pat jausmas, kaip ir anksčiau, kai Ksavjerui tekdavo čia būti, – tarsi eitų į uždraustą vietą. Nors jo pavardė tokia pat, kaip organizacijos įkūrėjos, savo noru jis nė kojos čia nekeltų, o tai apmaudu, žinant, kad pastaruosius tris mėnesius turėjo vaikščioti pro šias duris kone kiekvieną dieną.

Ir vaikščios dar tris mėnesius, kol baigsis šis pragaras – išbandymas dėl palikimo. Ksavjero tėvas sumanė velnišką planą, kaip užsitikrinti, kad sūnus net ir po senolio mirties dar ilgai šoktų pagal jo dūdelę. Ksavjeras ir jo brolis Valis turėjo susikeisti vietomis, kad gautų palikimą.

Vadinasi, tie dešimt metų, kuriuos Ksavjeras skyrė „Leblankų brangakmenių“ verslo subtilybėms perprasti, ir dar penkeri, kai perėmė generalinio direktoriaus pareigas ir lenkė nugarą, norėdamas įtikti tėvui, nereiškė nieko. Kad paveldėtų penkis šimtus milijonų dolerių, kuriuos jautėsi jau užsidirbęs, Ksavjeras turėjo atlaikyti dar vieną išbandymą. Tačiau, užuot skyrus kokią nors logišką užduotį, testamente buvo nurodyta, kad Ksavjeras turės tapti atsakingas už lėšų rinkimą vietoj Valio „Leblankų labdaroje“, o brolis – perimti iš jo vadovavimą „Leblankų brangakmeniams“.

Net praėjus trims mėnesiams, Ksavjeras vis dar imdavo niršti, vos pagalvojęs, kokios neteisingos ir neįgyvendinamos testamento sąlygos. Tėvas jį išdavė, ir taškas. Kol sūnus dėjo visas pastangas, kad užmegztų ryšį su tėvu ir palaimingoje nežinioje galėtų mėgautis tuo, kad yra mylimiausias vaikas, tėvas rezgė planą iš kapo parodyti, kaip iš tiesų nekentė abiejų savo sūnų.

Tuo požiūriu Ksavjeras ir Valis sutarė. Ši patirtis stebėtinai suartino brolius, šiaip panašius tik išvaizda. Nors ir dvyniai, jie niekada nebuvo artimi, netgi pasirinko visiškai skirtingą karjeros kelią. Valis pasekė motinos pėdomis ir atrado save dirbdamas „Leblankų labdaroje“. Ksavjeras tapo vienos iš didžiausių ir pelningiausių deimantų bendrovių pasaulyje generaliniu direktoriumi ir džiaugėsi, kad neturi nieko bendra su labdaringa veikla.

Ir viskas veltui.

Išgirdęs testamento sąlygas, Ksavjeras pasijuto taip, tarsi kas būtų nurėžęs didžiulę dalį jo sielos, ir kol kas jis dar jos neatgavo.

Kartėlis – per silpnas žodis apibūdinti tam, ką sūnus dabar jautė tėvui. Tačiau pasinaudojo kartėliu kaip degalais. Jis išlaikys šį išbandymą. Juk ne kas kita, o sėkmė yra geriausias kerštas.

Ksavjeras energingai ėmėsi naujo vaidmens LBL ir… nors iš visos širdies troško pasirodyti kuo geriau, dar nesijautė tvirtai stovintis ant kojų. Atrodė, tarsi tėvas būtų tyčia padalijęs jam prastas kortas. Bėda ta, kad testamente nurodyta, jog dirbdamas Valio darbą, Ksavjeras privalo surinkti tam tikrą sumą – dešimt milijonų dolerių. Nemenka užduotis. Tačiau jis dar nepasidavė ir nė neketina pasiduoti.

Net šeštą ryto „Leblankų labdaroje“ virė darbas. Maisto atsargų skyrius dirbo septynias dienas per savaitę po penkiolika valandų per dieną. Absurdiška. Šitoks pinigų švaistymas! Savanoriai dažnokai pranešdavo, kad ankstyvą rytmetį nebuvo užsukęs nė vienas žmogus, tačiau jie visada laukdavo įžiebę šviesas.

Ksavjeras pakeitė šio skyriaus darbo laiką, ir tai buvo vienas pirmųjų iš daugelio jo nurodymų, dėl kurių teko pasigailėti. Vėliau jis juos atšaukė, tačiau aptarnavimo vadovė Mardžorė Liujis, mažytė moteris, kuri tvarkėsi stebėtinai veiksmingai tarytum koks generolas, vis tiek išėjo iš darbo. Žinoma, ji pasakė Valiui, savo tikrajam viršininkui, tą patį, ką ir Ksavjerui, – paaiškino, kad jos motina sunkiai susirgo. Tačiau Ksavjeras žinojo tiesą: Mardžorė jo nekentė.

Kone visi LBL darbuotojai nekentė, bet tai nieko keisto. Jam pavaldūs „Leblankų brangakmenių“ – jo tikrosios darbovietės, kaip jis pareiškė Mardžorei – darbuotojai jį gerbė. Ar jie jį mėgo? Kas žino? Tiesą sakant, Ksavjerui nerūpėjo; svarbiausia, kad pelnas kas mėnesį augo.

LBL nėra deimantų pramonė. Niekas, išskyrus jį, jų čia neturėjo, ir jau po pirmos darbo dienos Ksavjeras nustojo segėti „Yacht-Master“ laikrodį. Mardžorė gana prikišamai pasakė, kad žmonės, kuriems padeda LBL, arba pagalvos, kad laikrodis netikras, arba pamėgins jį pavogti, arba pamanys, kad jis, bjaurybė, nejautrus. Arba ir viena, ir kita, ir trečia.

Todėl dabar pusę milijono dolerių kainuojantis laikrodis dūlėjo papuošalų dėžutėje. Vyras paliko jį ten gulėti, tikėdamasis pelnyti bent lašelį tos mistinės pagarbos, tačiau vietoj to Mardžorė jo kelyje vieną po kitos statė mūrines kliūčių sienas ir dar skatino visus kitus jo nekęsti. Tarsi to būtų negana, pati išėjo iš darbo, palikdama Ksavjerą su maišu rankoje. Tikrąja to žodžio prasme.

Vakar jis dirbo sandėlyje, krovė į dėžutes produktus, kad alkstantys, kuriems teikė pagalbą LBL, galėtų tiesiog pasičiupti jas ir nueiti. Šeimos pasiimdavo iš anksto paruoštas dėžutes su produktais. Kartą per dieną LBL patiekdavo šilto maisto, tačiau į virtuvę Ksavjeras nelindo. Ten puikiai tvarkėsi maitinimo paslaugų vadovė Dženiferė Sanders, irgi pritarusi populiariai nuomonei, kad Valis neskęsdamas vaikšto vandeniu, tad visos Ksavjero pastangos tiesiog nublankdavo.

Kaip ir kiekvieną rytą, Ksavjeras įžengė į savo kabinetą, kuris iš tikrųjų priklausė Valiui. Ksavjeras jį suremontavo. Liepė perdažyti sienas ir užsakė naujus baldus. Pagalvojo: jeigu jau teks čia padirbėti, tegu bent sienos neprimena, kad Valis buvo čia pirmas ir jam sekėsi geriau.

Ksavjerui peržiūrint milžinišką šūsnį popierių, suplaukdavusių vykdant labdaringą veiklą, pro duris kyštelėjo galvą brolis. Ačiū Dievui. Ksavjeras jau buvo pradėjęs abejoti, ar Valis tikrai pasirodys suplanuotame susitikime dėl laisvos aptarnavimo vadovo vietos. Mardžorei piktai trenkus prašymą, dauguma kasdienio veiklos valdymo rūpesčių teko Ksavjerui, todėl jam likdavo be galo mažai laiko, be galo reikalingo lėšų rinkimo renginiams organizuoti.

Valis pasisiūlė pagelbėti per pokalbį ir Ksavjeras su džiaugsmu griebėsi šio pasiūlymo it skęstantis šiaudo, bet broliui neužsiminė, kaip labai iš tiesų jam reikėjo pagalbos. Jeigu tėvo testamentas jį ko nors išmokė, tai nepasitikėti niekuo, net šeimos nariais.

– Atsiprašau, vėluoju, – Valis įžengė į buvusį savo kabinetą ir nusivaipė pamatęs sienas, nusibraukė nuo akių per ilgus plaukus. – Jei jau norėjai perdažyti, galėjai išsirinkti kitą, ne vėmalų žalumo, spalvą.

– Tai šalavijų spalva. Ji ramina.

Tiesą sakant, nė velnio neramino ir nė nepriminė dažytojo jam parodyto pavyzdžio. Tačiau teks su tuo susitaikyti, nes LBL neturi pinigų tokioms tuštybėms kaip sienų dažymas. Kai Ksavjeras pabandė sumokėti pats, Mardžorė pratrūko ir išvardijo jam šimtą keturiasdešimt septynias priežastis, kodėl jo sumanymas niekam tikęs. Geriausiai iš jos tulžingos kalbos jis suprato tai, kad LBL atlikto audito rezultatai buvo nekokie, todėl jų buhalterija vertinama pro didinamąjį stiklą.

Taigi, Ksavjeras turėjo atidžiai žiūrėti, ką daro.

– Kas mūsų laukia šiandien? – maloniai pasidomėjo Valis, klestelėdamas ant vienos iš kėdžių, sustatytų apie direktoriaus stalą, už kurio jau sėdėjo brolis.

Tas stalas buvo tik akims dumti. Ksavjeras čia mažai kam vadovavo. Iki šio išbandymo dėl palikimo būtų sakęs, kad yra protingas žmogus, tačiau LBL atėmė iš jo pasitikėjimą savimi. Anksčiau jis vadovavo milijardo apyvartą turinčiai bendrovei – vienai iš labiausiai gerbiamų pasaulyje juvelyrinių dirbinių sektoriuje. Leblankų pavardė čia prilygo deimantų sinonimui. Savo pasaulyje Ksavjeras galėjo girtis vienu laimėjimu po kito. O čia? Ši įstaiga – Valio kūdikis, nors šiuo metu brolis meistriškai vadovavo „Leblankų brangakmeniams“.

Ksavjeras liovėsi mintyse skųstis ir nuo stalo pakėlė vienintelį gyvenimo aprašymą.

– Kai atmetei visus kitus, liko tik šis vienas. Kandidatė turi panašios patirties kaip Mardžorė, tik dirbo moterų prieglaudoje. Tad tikriausiai netiks. Noriu rasti žmogų, sugebėsiantį vadovauti maisto atsargų skyriui.

– Spręsti tau, – Valio balse skambėjo nepritarimo gaidelė, tarsi ieškoti patyrusio žmogaus būtų beprotybė. – Gal galiu pasižiūrėti?

Ksavjeras padavė gyvenimo aprašymą Valiui, šis jį peržvelgė ir papūtė lūpas.

– Tai sulaukei tik vienintelio gyvenimo aprašymo – iš Lorelės Dikson?

– Jeigu vertinsime žmones, kurie turi bent kokią reikiamą kvalifikaciją, tai taip. Kol kas. Įkėliau skelbimą į įprastas interneto svetaines, bet kol kas atsiliepė labai nedaug.

Valis suspaudė pirštais nosies nugarėlę.

– Negerai. Ar tik nebus pasklidęs gandas apie mūsų eksperimentą dėl palikimo? Būčiau tikėjęsis daugiau pretendentų, bet jeigu išgąsdinai visus kitus, man bus sunku, kai vėl reikės grįžti į šį darbą.

Tokia pastaba įgėlė, bet Ksavjeras to neparodė. Nuo mažų dienų išmoko slėpti emocijas iš paties Edvardo Leblanko. Ir ta pamoka išėjo į naudą, kai tėvas vienu sprendimu viską apvertė aukštyn kojomis.

– Aš čia niekuo dėtas, – ramiai atsakė Ksavjeras, nors suprato Valio užuominą. Mardžorė. Ir vėl. Jis neatmestų galimybės, kad ji spėjo atkalbėti visus galimus kandidatus, tačiau dabar nėra kaip tai atitaisyti. – Jeigu jau reikia ką nors kaltinti, kaltink tėtį.

Valis pamojavo gyvenimo aprašymu, o jo veido išraiška nepasikeitė.

– Reikėtų pasikalbėti su šia kandidate. Juk kitų kandidatų neturi? Niekas nesako, kad privalėsi ją laikyti, jeigu nepasiteisins.

– Puiku.

Ksavjeras pakėlė ragelį, surinko gyvenimo aprašyme nurodytą numerį ir įkalbėjo pranešimą. Neturėjo laiko ginčytis su broliu arba nervintis, kad šis bando daryti įtaką jo sprendimams.

Šis darbas laikinas ir, kaip gerai pasakė Valis, vis tiek netrukus Ksavjeras vėl sėdės savo ratuose. Jo sprendimai čia neturės ilgalaikio poveikio.

Kadangi nebuvo daug ko kalbėti apie Mardžorę pakeisiantį žmogų, panašu, kad Valis manė gavęs leidimą užduoti kelis nepatogius klausimus apie tai, kaip sekasi LBL. Juos nutraukė guvus beldimas į duris.

Administratorė Adelaidė, Mardžorės sekėja, kyštelėjo galvą vidun ir saldžiai nusišypsojo Valiui. Jei pats būtų nematęs savo akimis, Ksavjeras nebūtų patikėjęs, kad ji apskritai moka šypsotis.

– Pas jus Lorelė Dikson, – pasakė ji. – Dėl darbo.

Ksavjeras paskambino jai mažiau nei prieš pusvalandį ir net neprašė užeiti. Pasakė tik tiek, kad norėtų susitarti dėl pokalbio.

– Nė neperspėjusi, – tarstelėjo tyliai jis Valiui. – Drąsoka, ar ne?

Įsijungė nieko gero nežadantis šeštasis Ksavjero jausmas. Čikagos centre susisiekimas ne pats patogiausias, tai ji arba gyvena kur nors netoliese, arba jau buvo pakeliui.

Valis provokuojamai kilstelėjo antakius.

– O man jau padarė įspūdį. Toks ryžtas man patinka.

Žinoma, jis turėjo tai pasakyti ir dar taip, tarsi Ksavjeras būtų padaręs ką nors negero.

– Aš būčiau linkęs jos nepriimti ir susitarti dėl normalaus pokalbio. Kai būsiu spėjęs patikrinti jos kvalifikaciją.

– Bet ji jau čia, – patraukė pečiais Valis. – Ir ką čia tikrinti? Jeigu nesi tikras, kalbėti galiu aš.

– Moku kalbėti, – suurzgė Ksavjeras. – Tiesiog nemėgstu staigmenų.

Arba kai kas nors mina jam ant kulnų – štai ko sulauki, kai užsimeni broliui, kad Mardžorės išėjimas pribloškė. Valis pasinaudojo ta silpnumo akimirka ir įsiveržė čia kaip pergalingas didvyris, lydimas dievinančių darbuotojų žvilgsnių.

Valis tik nusišiepė ir kaip koks dykūnas krestelėjo nuo akių plaukus.

– Žinau. Man nesunku. Juk to ir užsukau – išspręsti šį reikalą. Leisk man tvarkytis.

Kai kiaulės ims skraidyti.

– Abu su ja pasikalbėsime. Adelaide, pakviesk ją.

Valis nė nesivargino persėsti ant kitos kėdės, kaip būtų pasielgęs kitas normalus žmogus. Įsitaisyti prie stalo, taip parodydamas valdžią. Valis turbūt nė nežino, kaip tas žodis rašomas. Todėl jo darbuotojai jį ir myli – jis elgiasi su jais kaip su sau lygiais. Tačiau visi nėra lygūs. Kažkas juk turi vadovauti, priimti sunkius sprendimus.

Kad ir kas nutiktų, dabar čia vadovauja Ksavjeras. Valiui reikės pasitraukti. Dar tris mėnesius šis kabinetas priklausys Ksavjerui.

Tada Lorelė Dikson įėjo vidun ir Ksavjeras pamiršo Valį, LBL… pamiršo net savo paties vardą. Visas pasaulis nublanko, liko tik ji.

Mergina, kuri sekė paskui Adelaidę, niekuo nepriminė Mardžorės. Ji nebuvo panaši į jokią kitą kada nors Ksavjero sutiktą moterį. Ant nugaros krito ilgi vešlūs sabalo juodumo plaukai, bet jie prikaustė jo dėmesį tik vieną akimirką. Vyro žvilgsnį patraukė merginos veidas, skvarbios sidabriškai pilkos akys, kurios įsmigo į jo akis ir nebepaleido.

Tarp jųdviejų praslinko kažkas nežemiško – toks fantastiškas jausmas, kad Ksavjeras iškart jo nusikratė. Jis neprasideda su tuo, kas nežemiška, kad ir ką tai reikštų. Gyvenime nėra pavartojęs tokio žodžio apibūdindamas reakciją į moterį, reakciją, nesusijusią su geismu, o ir tai Ksavjerui nutikdavo retai. Dažniausiai ir geriausiu atveju potyrius su moterimis jis apibūdindavo kaip vidutiniškai malonius.

Ši moteris buvo vaikščiojanti bėda, jeigu išvis įmanoma sukelti tokį atsaką tiesiog užėjus į kambarį.

Be to, ji pasirodė nesusitarusi. Taigi, Lorelė Dikson pašiaušė jam šerius kokiais dešimt laipsnių labiau, nei būtų galima nusakyti žodžiu nepatogu.

– Panele Dikson, – Valis pakilo ir ištiesė ranką. – Aš esu LBL direktorius Valentinas Leblankas.

– Pone Leblankai, labai malonu susipažinti, – atsakė ji. Skardus balsas nuvilnijo Ksavjero oda.

Pirma būtų pasakęs, kad jam labiau patinka geidulingi balsai. Seksualūs moteriški balsai, kurie susijaudinus virsta murkimu. Lorelės Dikson balso niekaip nebūtum pavadinęs geidulingu, bet tai nebeatrodė svarbu. Jis iškart panoro išgirsti tą balsą dar kartą. Tokio balso galėtų klausytis ištisą valandą, ir jam nepabostų.

Šis susitikimas turėjo būti skirtas kalbėtis, ne gundyti. Tiesą sakant, Ksavjerui dar neteko jaustis gundomam, bent jau neprisiminė. Dažniausiai viską spręsdavo jis, ir dabar jam visai nepatiko jaustis užvaldytam moters, kurios nė neturėjo čia būti.

– Ksavjeras Leblankas, – prisistatė jis ir krenkštelėjo. Gerklė atrodė keistai užgniaužta. – Dabartinis LBL direktorius. Valis tiesiog ėjo pro šalį.

Merginos dėmesys nukrypo nuo Valio prie Ksavjero. Šis atsistojo ir atkišo ranką. Lorelė Dikson ją paspaudė, ir, kai tarp jųdviejų nepradėjo kibirkščiuoti žiežirbos, Ksavjerui šiek tiek palengvėjo. Bet tada jis padarė klaidą ir leido žvilgsniui stabtelėti prie jos lūpų. Jos išsilenkė į šypsnį, ir Ksavjeras pasijuto lyg gavęs smūgį į paširdžius, banga nuvilnijo iki pat pirštų galiukų. Tarsi nudegęs jis ištraukė ranką ir klestelėjo į krėslą, klausdamas savęs, kada spėjo išsikraustyti iš proto.

– Du už vieno kainą, – nusijuokė moteris, ir jos juokas buvo toks pat prikaustantis kaip ir veidas. – Gerai, kad kerpatės skirtingai. Lengviau judu atskirti.

Ksavjeras automatiškai persibraukė ranka trumpai kirptus plaukus. Kirposi taip todėl, kad tokia šukuosena atrodė dalykiška. Toks stilius jam tiko, o tai, kad pernelyg ilgi Valio plaukai rodė jį esant maištininką, Ksavjerui buvo tik į naudą.

– Valis neranda kelio pas kirpėją.

Nors Ksavjeras ir neketino pajuokauti, Lorelė vėl prajuko, galutinai priversdama jį apsispręsti liautis kalbėjus. Kuo mažiau ji šitaip juoksis, tuo geriau.

– Mes jūsų nelaukėme, – maloniai prašneko Valis, rodydamas kėdę šalia savęs, tada luktelėjo, kol Lorelė atsisės, ir atsisėdo pats. – Nors jūsų entuziazmas padarė mums įspūdį. Tiesa, Ksavjerai?

Praėjus vos sekundei, kai jis paliepė sau užsičiaupti, Valis vėl įtraukė jį į pokalbį.

– Galima sakyti ir taip, – suniurnėjo jis. – Man būtų patikę susitarti dėl pokalbio iš anksto.

– Taip, žinoma, taip būtų geriausia, – pripažino moteris užversdama akis, ir tai neturėjo atrodyti taip patraukliai, kaip pasirodė. – Bet darbas mane taip sudomino, kad nenorėjau kliautis likimu. Pagalvojau – ko laukti?

Iš tiesų, ko?

– Kuo jus sudomino galimybė vadovauti maisto atsargų skyriui?

– Ak, viskuo, – greitai atšovė ji. – Man patinka padėti stokojantiesiems. O tai geriausia padaryti užtikrinant nuolatinį maisto tiekimą. Maistas yra būtinybė. Noriu pamaitinti žmones.

– Gerai pasakyta, – sumurmėjo Valis.

Kadangi pats būtų galėjęs žodis žodin pasakyti tą patį, Ksavjeras nenustebo, kad jos aistra jį sujaudino. Ksavjero ausiai nuskambėjo tarytum būtų surepetuota, o nuojauta klykė, kad kažkas ne taip, nuo tos akimirkos, kai jis ištiesė Valiui Lorelės Dikson gyvenimo aprašymą.

Kažkodėl ji atrodė nenatūrali. Lorelė jam nepatiko. Nepatiko ir tai, kad išmušė jį iš vėžių. Jeigu nuolat reikės tvardytis, būnant šalia šios merginos, kaip jie kartu dirbs?

– Patirties turite mažokai, – atkreipė dėmesį Ksavjeras ir pabarbeno pirštu į juodu skiriantį gyvenimo aprašymą. – Kokia moterų prieglaudoje įgyta patirtis padės jums eiti aptarnavimo vadovės pareigas?

Lorelė ėmė berti gerai išmoktą pasakojimą apie savo vaidmenį, pabrėždama projektų valdymo įgūdžius, ir užbaigė ugningu pasišaudymu idėjomis su Valiu, kaip padaryti paslaugas pasiekiamas platesniam žmonių ratui.

Ksavjeras matė, kad Lorelė Dikson sužavėjo brolį. Valis per visą pokalbį šypsojosi. Žinoma, kandidatei išėjus, jis susinėrė rankas ant krūtinės ir pareiškė:

– Ji tinka.

– Ne, netinka.

– Kaip? Kodėl ne? – nelaukdamas atsakymo Valis numojo ranka. – Ji tobula.

– Tada pats ją ir priimk. Po trijų mėnesių. Kol kas čia vadovauju aš ir sakau, kad noriu kitos kandidatės.

– Tu užsispyręs be jokio pagrindo, – atšovė Valis ir geranoriškumas, pradėjęs tarp jųdviejų rastis sprendžiant didįjį palikimo klausimą, kaip mintyse jį įvardijo Ksavjeras, ėmė sklaidytis.

Atsargumas neturi nieko bendra su užsispyrimu, o priimti tokį sprendimą jis turi rimtą pagrindą.

– Lorelė neturi patirties.

– Gal juokauji? Viskas, ką ji darė moterų prieglaudoje, tinka šiam darbui. Galbūt ne taip elegantiškai, kaip tau norėtųsi, bet tau teks kęsti ją tik tris mėnesius. Paskui su ja aiškintis, jeigu ji pasirodys netinkama, teks man. Būk geras, sutik.

Ksavjeras susinėrė rankas.

– Toji Lorelė Dikson kažkokia įtartina. Tiesiog negaliu suprasti, kodėl. Ar tu nieko nepajutai?

– Ne. Ji iškalbi ir nusiteikusi entuziastingai, – Valis metė į brolį pusiau sarkastišką, pusiau gailesčio kupiną žvilgsnį. – Ar esi įsitikinęs, jog kabinėjiesi ne vien todėl, kad ji nėra bejausmis robotas kaip tu?

Cha! Tai teko girdėti ir anksčiau. Bet akivaizdu, kad Valis nė nenutuokia, kas dedasi Ksavjero širdyje. Edvardas Leblankas nemėgo rodančiųjų silpnumą. Jo manymu, emocijos ir silpnumas neatskiriami.

– Taip, tikriausiai.

Valis užvertė akis, matydamas brolio nenorą pritarti.

– Tai ne verslo pasaulis. Mes žmones priimame remdamiesi ne tuo, kaip gerai jie sudoroja grobį, juk nesiekiame pelno. Tau reikia žmogaus, kuris pakeistų Mardžorę – jau nuo vakar. Jeigu bulvių sandėliuke neturi pasislėpęs kitų kandidatų, savo naująją darbuotoją jau radai.

Žala padaryta. Dabar Ksavjeras nebegalės atmesti Lorelės Dikson kaip kandidatės, nors kandi pastaba smeigė visai kiton vieton, negu Valis tikriausiai buvo numatęs. Ne, čia ne verslo pasaulis, o išvešėjęs jo nepasitikėjimas savimi taip ir kelia bjaurią galvą.

Tas klastingas tėvo sprendimas sukeisti juodu vietomis – rimtas reikalas. Ksavjeras tik dabar pradėjo suprasti, kaip smarkiai sueižėjo jo pasitikėjimas savimi. Kaip smarkiai su tuo susijęs jo negebėjimas priimti pretendentę tokią, kokia ji yra?

Viskas pradėjo kelti įtarimą.

– Jeigu jūsų didenybei to norisi, priimsiu Lorelę Dikson, – pasakė jis Valiui. – Bet iš anksto tau pasakau: aš ja nepasitikiu. Ji kažką slepia, ir jeigu paskui tau tai atsirūgs, priminsiu šį pokalbį.

Didelė tikimybė, kad pačiam Ksavjerui atsirūgs pirmiau negu Valiui, kuris po kelių minučių grįš į sveiku protu pagrįstą logišką korporacinės politikos pasaulį. Ksavjerui gi ateinančius tris mėnesius reikės petys į petį darbuotis su naująja aptarnavimo vadove, į kurią pažvelgus ima dilgčioti oda.

Ksavjerą apėmė jausmas, jog didelę dalį laiko jam teks tiesiog vengti Lorelės Dikson, kad apsisaugotų. Niekam neleidžiama tapti jam svarbiu žmogumi ir niekas automatiškai nepatenka į Ksavjero patikimų žmonių sąrašą.

Lieka tikėtis, kad toji mergina nusiteikusi uoliai dirbti ir ieškos galimybių įrodyti esanti šio to verta. Ksavjeras parūpins jai ir vieno, ir kito.