Читать книгу Prie altoriaus – su buvusiuoju - Kat Cantrell - Страница 1

Net pajūrio paukščiai gyvena linksmiau nei Kara Čandler-Haris.

Jai tenka dirbti šiame viešbutyje, užuot šėlus tarp krištolinių žydrų bangų su pusnuogiu aliejumi išsitepusiu partneriu. Kara bus vienintelė dizainerė, pristatysianti savo pasakų įkvėptą vestuvinių suknelių kolekciją dviem šimtams verslininkų vestuvių organizavimo verslo parodoje. Vestuvinių suknelių pristatymas buvo vienas iš svarbiausių renginių. Karos stilius, nors ir žengiantis pirmuosius žingsnelius verslo pasaulyje, gavo neįtikėtiną, vieną kartą gyvenime pasitaikančią galimybę.

Pasimaišiusi po kojomis vyriška siela Karą tik paskatintų blogus prisiminimus skandinti alkoholyje.

Kara nužvelgė priešais stovinčią moterį balta šilkine Arielės stiliaus vestuvine suknele ir pasuko ją taip, kad stovėtų veidu į priekį. Raukydamasi Kara priklaupė jau keturišimtąjį kartą ir prismeigė nėrinių apvadą prie undinėlės stiliaus sijono.

– Prisimink, kad jos aukštakulniai bus dvylikos centimetrų pakulne, o ne dešimties, – Karai priminė jos sesuo ir asistentė Mereditė, paduodama dar vieną smeigtuką. – Ir taip, dar kartą skambinau oro linijoms. Dingęs krepšys su bateliais bus čia iki ketvirtos valandos.

– Ačiū, brangute. Batelius turėsiu omenyje. Ar Pelenė pasiruošusi? – Kara pažvelgė į seserį.

Mereditė linktelėjo ir per petį persimetė ilgus į uodegą surištus plaukus.

– Nebent reikės tik truputį pataisyti liemenį. Juk puikiai pritaikiau sukneles manekenėms, kaip manai?

Ji net neabejojo. Mereditei puikiai tiko dizainerės asistentės pareigos. Kara nusišypsojo.

– Bijai, kad tave atleisiu už tai, kad suplėšei Auroros rankovę?

– Ne. Labiau bijau, kad sužinosi apie mano darbelius, apie kuriuos dar nenutuoki.

Įžūliai ir paslaptingai nusišypsojusi Mereditė ištiesė Karai paskutinį smeigtuką ir patylomis paniūniavo melodiją, kažką spausdindama telefone.

– Juk žinai, kad nekenčiu šitos dainos, – sumurmėjo Kara su smeigtuku burnoje.

– Todėl ir niūniuoju. Jei mažosios sesutės negali net paerzinti, tai kam jos dar reikalingos?

– Pavyzdžiui, tam, kad sukviestų visas merginas ten, kur reikia. Turime tik tris dienas iki parodos pradžios, o dar nė karto nepavaikščiojome podiumu. – Nuo tokio vėlavimo net gniaužė plaučius. Dieve brangus… Dingęs krepšys, suplėšytos suknelės ir kambarys su sugedusiu oro kondicionieriumi. Ir tai tik pirmoji diena Žaviajame paplūdimyje. – Kodėl leidausi įkalbama tokiai avantiūrai?

Kara net neįsivaizdavo, kaip jos vardas atsirado tokio renginio sąrašuose. Taip, saujelė Hjustono nuotakų su jos suknelėmis nužingsniavo iki altoriaus per tuos aštuoniolika mėnesių, kol ji sukasi šiame versle. Ir taip, visos jos atsirado blizgių aukštuomenės žurnalų puslapiuose. Taip, Hjustone visi buvo girdėję Čandlerių ir Harisų pavardes. Vis dėlto Žavusis paplūdimys nuo Hjustono tikrai toli.

– Nes tu žinai, kad aš nuostabi. Baik nervintis. Planus galima pakeisti.

– Sukneles galima pakeisti. Planai iškalti akmenyje. Ir pragare numatyta vieta tiems, kurie jaukia manuosius.

Mereditė mostelėjo dviem merginoms baltomis suknelėmis, kurios pasirodė prie paviljono įėjimo. Abi jos buvo basos, kaip ir visos kitos. Visi manekenių bateliai buvo tame krepšyje.

– Kur Džekė? – Kara žvilgtelėjo į tuščią įėjimą.

– Baigia išvemti skrandį, – atsakė viena iš merginų, suvirpėjusi iš pasišlykštėjimo. – Sakiau jai, kad negertų vandens.

Kara susiraukė.

– Viešbučio vanduo švarus.

– Tada Džekei dar kažkas, – tarė Mereditė ir patrynė Karai pečius. – Virusas. Praeis.

– Geriau jau praeitų. Ant podiumo ji turės būti po šešių dienų. – Virusas. Kuriuo lengvai gali užsikrėsti ir visos kitos. Kara nužvelgė Džekės kambariokę. – Kaip tu jautiesi, Hole?

Liekna blondinė Belos suknele iš prancūziškų nėrinių abejingai pažvelgė į Karą.

– Tai neužkrečiama. Džekė nėščia.

Dabar būtų pats laikas prisėsti. Kara šlumštelėjo ant storo brezento, dengiančio smėlį, o kitos merginos suspigo išgirdusios Holės žodžius.

Mereditė įsitaisė šalia Karos.

– Nežinojau. Apie Džekę. Būčiau…

– Tai ne pasaulio pabaiga. Moterys pastoja. Nėščios moterys dirba. Visą laiką.

Jos sesuo palūkėjo ir tarė:

– Aš apsivilksiu suknelę per peržiūrą.

Ačiū Dievui, Mereditė nepaklausė, ar Karai viskas gerai. Ji pakankamai prisiklausė tokių klausimų prieš dvejus metus po savo pačios nesėkmingai pasibaigusio nėštumo. Kurdama sukneles ji sugebėjo išsikapstyti iš tos nevilties ir daugiau nebenorėjo apie tai kalbėti.

– Tu negali jos vilkėti. Krūtinės apimtis per maža, ir tiek smarkiai aš jos nepadidinsiu. Ne čia. Ne per kelias valandas.

Bet rytietiško stiliaus Mulan suknelė tikrai nebus per maža Karai.

Nedidelių krūtų prakeiksmas.

Mereditė paveldėjo nuostabiuosius mamos raudonus plaukus, būdingus Čandlerių giminei, išraiškingą Čandlerių kūną ir elegantiškas Čandlerių manieras. Karą užvaldė Harisų kraujas, jos tėtis buvo gerai žinomas dėl savo proto ir verslumo, o ne dėl grožio. Nors tiek Kara, tiek jos tėvas baisūs nebuvo, Mis Teksasas titulo ji tikrai nebūtų laimėjusi, kaip kad mama ir Mereditė.

Kara pakilo ant kojų.

– Aš ją apsirengsiu.

Ji vilkėjo jas ir anksčiau. Nė viena pasiūta suknelė neišvengdavo Karos išbandymo. Pabaigusi pirminį modelį, ji apsivilkdavo suknelę ir prieš žmogaus ūgio veidrodį ištardavo: Taip. Jei nuo šių žodžių ištrykšdavo ašara, vadinasi, suknelė vykusi.

Tik bėda ta, kad Kara verkdavo nuolat, nes svajonę iš nėrinių ir šilko ilgam ir laimingam gyvenimui ji kurdavo kitoms moterims. Kara buvo tik talentinga siuvėja. Vieniša siuvėja.

Ji paliko Mereditę ir tauškančias manekenes paviljone ir nusvyrinėjo per smėlį iki betoninio takelio, vedančio į viešbučio teritorijos vidurį. Ties išorine siena stovėjo du vienodi penkiaaukščiai pastatai, o tarp jų tyvuliavo milžiniškas baseinas. Ore skambėjo plaktukų stuksenimas ir šūkčiojo darbininkai, turintys užbaigti darbus iki viešbučio atidarymo savaitės pabaigoje. Vestuvių organizavimo verslo paroda – tik vienas iš šventinių renginių.

Ji apėjo baseiną, penkias minutes palaukusi lifto pasidavė ir užlipo laiptais iki Džekės kambario trečiame aukšte, šalia savo apartamentų. Kara nusikamavusiai merginai iš mini šaldytuvo pagriebė sodos vandens, tuomet apsivilko suknelę, bet kaip numestą ant Džekės lovos. Kara prikando lūpą ir nepratarė nė žodžio. Rytinis pykinimas – erzinantis dalykas, o šiuo metu suknelė, kurią Kara kūrė ir siuvo daugybę valandų, Džekei rūpėjo mažiausiai.

Suknelė tiko. Dėl bėgiojimo, mažai angliavandenių turinčios dietos ir didžiulės valios jėgos atsispirti viskam, išskyrus Cabernet vyną, Karos svoris visiškai neaugo. Cabernet kalorijos neįskaičiuojamos.

Veidrodis viliojo, bet ji nė nežvilgtelėjo. Negalėjo. Atspindys tik parodytų tai, ką ji ir taip žinojo. Ji – amžina nuotaka, kuri niekada neištekės.

Kara grįžo į paviljoną basa, nes pėdos ir taip velniškai skaudėjo, o sugedęs liftas dar nebuvo pataisytas, nepaisant viešbučio valdytojos pažadų. Kara aukštakulnius avėjo visą dieną. Aukštakulniai jai buvo būtini kaip ir makiažas bei papuošalai. Čandler-Harisų šeimos moterys iš namų neišeidavo nepasigražinusios. Tačiau po daugybės problemų, su kuriomis šiandien susidūrė, ji tikrai nenorėjo laiptais ropštis avėdama aukštakulniais.

Penkias minutes ji merginoms aiškino, kaip eiti podiumu. Gerai, kad jos net necyptelėjo, jog žino, kaip dirbti modelio darbą. Jei kas nors išdrįsdavo Karai patarinėti, ji tą žmogų pasiųsdavo toli ir be atgalinio bilieto.

Tai jos gyvenimas, jos karjera, ir niekas jos nesustabdys: svajonę ištekėti ji išmainė į klestintį vestuvinių suknelių verslą.

Karai atsistojus podiumo gale ir dalijant nurodymus, merginos neramiai sujudėjo.

– Gražuoliukas, – Mereditei sušnabždėjo Holė, įbedusi akis į kažką už Karos peties. – Koks dailus vyriškis.

Mereditės akys išsiplėtė kaip lėkštės. Kara apsisuko pasiruošusi išvyti iš paviljono peržiūrą pertraukusį gražuoliuką. Kad ir ką ji ruošėsi pasakyti, žodžiai įstrigo jos krūtinėje, ir ji vos neiškosėjo savo pusryčių.

– Ak, Kara, – sušnabždėjo Mereditė. – Dėl to reikalo, kurį padariau. To, kurio tu nežinojai… Staigmena!

Paviljono viduryje stovėjo Keitas Mičelas, velniūkštis tamsiu kostiumu. Jis ant krūtinės sukryžiavo rankas ir kilstelėjo galvą. Veriančiu žvilgsniu jis nužvelgė Karą nuo galvos iki basų kojų, akimirkai sustojo ties vestuvine suknele.

– Kaip pažįstama.

– Nagi, nagi, nagi. Koks netikėtumas! – Kara pašiepė jį Skarletės O’Haros stiliumi ir išspaudė savo geriausiąją šypseną tarsi katė, žiūrinti į kanarėlę. Nuo pastangų net sugėlė veidą. – Mano pabėgėlis jaunikis. Vis dar avi savuosius septynmylius batus?

Keitas žvilgtelėjo į savo pusantro tūkstančio dolerių kainuojančius itališkus suvarstomus batus.

– Jie labai patogūs.

– Kaip tau gerai, saldainiuk, – linktelėjo ji. – Durys –

štai ten. Uždaryk jas iš kitos pusės.

Jis šyptelėjo, blykstelėjęs švytinčiais dantimis.

– Atleisk, bet tave nuvilsiu, brangute, bijau, kad tai mano šou.

– Koks šou? – Ji mostelėjo į vestuvines sukneles ir nurijo didžiulį gumulą gerklėje. Keitas Mičelas. Ką, po velnių, jis veikia Žaviajame paplūdimyje? – Atvykai čia pakeisti mano manekenės? Aš gal net rasčiau tavo dydžio suknelę.

Cha. Net viena Keito koja netilptų į suknelę, be to, jis jau gimė vilkėdamas kostiumą. Kostiumą be menkiausios raukšlelės, nes jo pasaulyje raukšlelės nė nedrįsdavo pasirodyti.

Keitas. Jis čia, Žaviajame paplūdimyje, ir stovi už pusantro metro nuo Karos, vilkinčios vestuvine suknele. Pėdos net sustingo. Be aukštakulnių ji jautėsi nuoga.

– Ne madų šou. Visas šis renginys, – mirktelėjo Keitas taip, kaip tik jis sugebėdavo. – Karališkoji įmonių grupė mane nusamdė, kad paversčiau šį viešbutį geriausia vestuvių vieta visame pasaulyje. Jei viskas pasiseks, tuomet gausiu galimybę tai pakartoti ir kituose Karibų jūros kurortuose.

O, Dieve. Jis – didžiausia žvaigždė asmeniniame jos košmare ir išsiurbs visą deguonį šioje saloje, kol čia bus.

– Tai štai kuo dabar užsiimi? Kiek pamenu, nesi didelis vestuvių gerbėjas.

– Tai – puikiausios vestuvės. Nėra jokios nuotakos, – sukikeno jis ir linktelėjo į Karą. – Ar bent jau taip galvojau, kai ėmiausi darbo. Pasitaisysiu.

Jos kraujas, apmiręs dvejiems ilgiems metams, sujudėjo gyslose ir nutvieskė veidą karščiu, kuris Karos pastangomis tik suteikė skruostams žavaus rausvumo. Karos kraujyje slypėjo elegantiškų pietiečių moterų kelių kartų DNR.

– Buvau pakviesta čia dalyvauti. Kuriu vestuvines sukneles. Jei nežinojai, gal reikėtų susirasti tinkamesnį darbą, – švelniai tarė ji.

Mereditė tyliai krenkštelėjo Karai, tarsi įspėdama dėl jos tono. Barškuolės perspėja barškindamos uodegomis. Bet dauguma vyrų nė nenujausdavo, ko tikėtis iš Karos.

Keitas, kuris tikrai nebuvo panašus į daugumą vyrų, tik nusijuokė:

– Žinojau. Bet nesitikėjau, kad pati vilkėsi vieną iš jų. Atgyja daug mielų prisiminimų.

– Net nepradėk, Mičelai. Ką reikia padaryti, kad nesirodytum man akyse ateinančias šešias dienas?

Jis papūtė lūpas ir dar kartą ją nužvelgė. Trumpai nukirpti nakties juodumo plaukai, ištobulintas kūnas ir tamsios karamelinės akys – nelaimei, jis yra metro devyniasdešimties centimetrų ūgio tikras tobulybės įsikūnijimas. Visuomet toks buvo.

– O, ne. – Ji papurtė galvą, nors jos kūnas net sudūzgė. – Net negalvok apie lovos reikalus. Būtum galėjęs su manimi miegoti, kiek tik panorėjęs, jei būtum nuėjęs tą trumpą kelią iki altoriaus. Tos durys tau užsivėrė. Amžiams.

Visas mielumas tiesiog išgaravo, Keito veidas surimtėjo. Talentingasis Mičelas buvo žinomas dėl savo gebėjimų išgelbėti žlungančias įmones ne todėl, kad žmonėms patikdavo jo išvaizda. Nepalenkiamas, nuožmus ir abejingas – štai koks vyras stovėjo priešais ją. Toks pat, kokį ji matė paskutinį kartą savo persirengimo kambaryje likus 47 minutėms iki tol, kol fleitininkas pradės groti Mendelsono maršą.

– Mes dirbsime kartu, Kara. Labai artimai. Siūlau pamiršti mūsų nelaimingą istoriją ir elgtis profesionaliai.

Manekenės už Karos nugaros nutilo, bet akimis svilino jai nugarą.

– Branguti, nelabai ką turėjau pamiršti. – Tai buvo visiškas melas, bet ji nusišypsojo. – Viskas buvo baigta po penkių minučių, kai tu dingai.

Taip pat melas. Jis nieko nesakė, nors ji buvo tikra, kad permatė ją kiaurai.

– Tuomet nebus jokių bėdų. Vėliau nupirksiu tau išgerti ir galėsime pasišnekėti.

– Nors skamba viliojančiai, atsisakysiu. Profesionalai darbo metu negeria.

Keitas išėjo iš paviljono sveika galva, o tai tikrai gerai, kai netikėtai susiduri su pilnu kambariu moterų vestuvinėmis suknelėmis. Dieve, saugok jį nuo nuotakų.

Jis nulėkė per viešbutį pastebėdamas šimtus darbų, kuriais reikėjo pasirūpinti. Su planšete rankoje paskui jį skubėjo jo padėjėja Alisa, veiksmingai stenografuodama kiekvieną iš jo burnos išlekiantį sakinį. Ji jau seniai prisitaikė prie jo pašėlusio tempo. Gebėjimas neatsilikti buvo vienas iš jos talentų.

O talentingus žmones jis mėgo.

Jis įvertino statybų brigados darbą, patikrino restoraną ir jo darbuotojus, sutvarkė nedidelę painiavą su turistine įranga, tačiau Karos ilga balta suknele vaizdas iš jo minčių nedingo.

Įstrigo ne tik suknelė, bet ir pačios susikurtam verslui vadovaujančios moters įvaizdis.

Kuo smarkiau jis stengėsi tai pamiršti, tuo daugiau apie ją galvojo. Tai buvo Kara, bet tokia Kara, kokios jis anksčiau nebuvo matęs. Ji keistai traukė dėmesį, nors kartu jį ir blaškė.

Jis ne to tikėjosi, kai pasirinko ją vestuvių organizavimo verslo parodai. Jos klientės buvo įtakingos, o suknelės išpopuliarėjo nedidelėje vestuvių organizavimo verslo rinkoje, ypač tarp pinigingų klientų. Asmeniniai jausmai neturėjo maišyti tam, ko reikėjo šiai parodai. Keitas rasdavo vietos tik pačioms geriausioms verslo įmonėms, o nuodugnūs tyrimai rodė, kad Karos stilius būtent toks ir yra.

Pakviesti Karą į parodą buvo lengva. Pamatyti ją – visai ne.

Kara, be abejonės, buvo šalta, klastinga moteris. Visos moterys klastingos – ar bent jau tos, su kuriomis jis susitikinėjo, – bet Kara pasielgė blogiausiai, įviliojusi jį į santuoką, kurios jis nenorėjo. Ačiū Dievui, jos klasta neišdegė, o jis ištrūko, kol netapo per vėlu.

Jis daugiau niekada nebedarys tos pačios klaidos – nebesiūlys moteriai tapti jo žmona vien dėl to, kad po to sužinotų, jog jo pastangos nuėjo niekais. Reikėjo tikrai daugiau nei penkių minučių su tuo susitaikyti, bet jis judėjo toliau ir retai pagalvodavo apie savo buvusią sužadėtinę. Iki šiandien.

Šis konsultacinis darbas buvo užvaldęs jo dėmesį beveik visus šešis mėnesius. Karališkoji įmonių grupė jį nusamdė, kad jis atgaivintų apmirusių Karibų jūros kurortų tinklą. Jis grąžino šiai vietai gyvybę. Jam patikdavo neįveikiami iššūkiai.

Kara buvo nedidelis, bet svarbus sraigtelis didelėje mašinoje. Ji neturėtų daugiau blaškyti jo dėmesio, nors jis ir smarkiai nustebo suvokęs, kad ji vis dar pavojingai jį traukia.

– Alisa, prašau, nusiųsk butelį Cabernet į panelės Čandler-Haris kambarį, – paliepė jis, kartu su Alisa apžiūrinėdamas baseino teritoriją. Mereditė mėgsta martinį su alyvuogėmis. Akivaizdu, kad keli dalykėliai apie seseris pasikeitė, tačiau jis galėtų lažintis, kad šie pomėgiai liko tokie patys.

– Taip, pone, – atsakė Alisa.

Tarp dviejų pastatų tviskėjo didžiausias baseinas Karibuose. Tamsi baseino danga nudažė vandenį neramia tamsiai mėlyna spalva; taip buvo sugalvota tyčia, kad jis kontrastuotų su turkio spalvos jūra. Jaukiose betoninėse salelėse pagal baseino kraštą vėliau šią savaitę vyks privačios vakarienės.

Įsismarkavęs vėjelis sutarškino spalvingus skėčius stovuose. Pusė stovų buvo tušti – dar viena problema ilgame darbų sąraše. Daugybė kurorto projektų, kuriuos jis kruopščiai suplanavo, jau buvo įgyvendinta, bet nemažai darbų dar liko nepadaryta. Darbininkai turėtų pasistengti labiau.

Dabar, kai jis jau čia, galės tvirta ranka valdyti darbininkų komandas ir baigti darbus, o jei kas priešinsis, neteks darbo.

Keitas Mičelas niekam neleidžia klysti.

Po trijų dienų didysis atidarymas įvyks kartu su tris dienas truksiančia vestuvių organizavimo verslo paroda. Daugybė prekybininkų, žiniasklaidos įmonių vadovų ir kitų vestuvių organizavimo verslo profesionalų buvo pakviesti į kurorto atidarymą. Jie padės išreklamuoti šią prabangią vietelę kaip tinkamą vestuvėms. Karos madų šou buvo vienas svarbiausių renginio įvykių.

Jo mintis vis dar blaškė Karos vestuvine suknele vaizdas. Tos basos kojos, kyšančios iš po suknelės, išjudino apatinę jo kūno dalį. Karą be aukštakulnių jis matydavo tik tuomet, kai ji būdavo nusimetusi ir visus kitus drabužius. Nuogos Karos vaizdas tikrai vertas nuodėmės.

Jausmai tarp jųdviejų siautė prieš dvejus metus ir dar iki galo neišblėso. Jis šiek tiek čia prašovė, bet gali susivaldyti.

Vestibiulyje Keitą pasitiko viešbučio valdytoja Elena Mur ir tvirtai spustelėjo jam ranką.

– Pone Mičelai, sveiki sugrįžę. Malonu jus vėl matyti.

– Man taip pat. – Jis pats priėmė Eleną į darbą. Jų darbo stilius puikiai derėjo. – Parodykite, ko pasiekėte.

Paskutinį kartą jis čia lankėsi prieš tris savaites, ir Elenos pastangos surinkti darbuotojus buvo rezultatyvios. Beveik visos pareigybės jau buvo užimtos, dauguma darbuotojų – išmokyti. Jie aptarė didžiausius Elenos rūpesčius, ir Keitas liko patenkintas jos priimtais sprendimais.

Elena nuvedė jį į dviejų miegamųjų liukso apartamentus viršutiniame pastato aukšte, kurių jis prašė, ir pasišalino. Kambaryje stovėjo dviejų lagaminų komplektas su Keito inicialais, nors portjė jis net nepastebėjo. Nematomas darbas – puikaus viešbučio aptarnavimo ženklas. Keitas pelnė kelionių maniako vardą, nes keliaudavo tris šimtus dienų per metus. Ką jau ką, o viešbučių verslą jis pažinojo puikiai.

Viskas Keito gyvenime būdavo laikina, nes jis nuolat imdavosi vis kito projekto. Jam taip patikdavo.

Pusantro šimto kvadratinių metrų apartamentuose buvo įtaisyti trys plokščiaekraniai televizoriai, virtuvėlė ir belaidis internetas, kaip Keitas ir reikalavo. Atidarymo metu svečiams, apsistojusiems šiuose apartamentuose, patarnaus ir asmeninis liokajus.

Jis viską dukart patikrino. Patenkintas Keitas išsipakavo drabužius, susikabino kostiumus į drabužinę ir užėmė tik vieną iš keturių įrengtų kabyklų. Jis visuomet keliaudavo vienas ir neturėdavo daug daiktų, bet svečiams patiks tiek daug vietos.

Paskambinęs kambarių tarnybai ir paprašęs išlyginti marškinius, jis milžiniškame stikliniame duše nusiplovė lėktuvo dvoką. Darbas šaukė, bet jis leido sau pailsėti taip geidžiamas penkiolika minučių, atsidaręs savo mėgstamiausio atšaldyto belgiško šviesiojo alaus iš mini šaldytuvo. Darbuotojai žinojo, ką jis mėgsta. Tai jie turėtų žinoti apie visus viešbučio svečius.

Keitas įsitaisė krėsle lauke ir godžiai gurkštelėjo iš butelio. Iš plačios terasos atsivėrė 180 laipsnių vaizdas į nuostabią pakrantę, nutviekstą rausvo saulėlydžio. Tobula. Tie, kurie norės susituokti apsupti tokio neįtikėtino grožio, dosniai sumokės, nes kruopščiai atrinkti darbuotojai kreips dėmesį net į menkiausias detales.

Keitas Mičelas visuomet pasiekdavo savo tikslą.

Jis dirbo, kol suėmė miegas, tuomet kietai išmiegojo keturias valandas ir auštant atsikėlė pabėgioti. Jis vos baigė apšilti, kai už šimto metrų pastebėjo dar vieną į paplūdimį atėjusį vyturėlį. Paprastai jis netrukdydavo kitiems žmonėms, nes ir pats mėgdavo pabūti vienas, kai tik galėdavo. Konsultanto darbas Keitą versdavo nuolat judėti. Ilgalaikiai santykiai trukdė, ir jis paprastai būdavo pernelyg užsiėmęs, kad nerimautų dėl tvirtų santykių trūkumo savo gyvenime.

Tačiau sujudo jo vyriškumas, mat jis atpažino Karą. Trumpas vakarykštis susitikimas nenumalšino Keito smalsumo. Įdomu, ką ji nuveikė savo gyvenime per dvejus metus? Jis pajuto nenumaldomą poreikį išsiaiškinti, kodėl ji vis dar jį jaudina po šitiek melų, kuriuos jam išrėžė.

Keitas ją pasivijo.

– Kada pradėjai bėgioti?

Ji žvilgtelėjo į jį iš padilbų.

– To paties galėčiau paklausti ir tavęs.

Jis gūžtelėjo.

– Prieš kurį laiką. Juk nejaunėju.

– O kas jaunėja? – Ji susirišo rudus plaukus į uodegą ir pakėlė rankas, sukiodamasi į šonus. Raudona jos palaidinukė pakilo į viršų ir atidengė truputį švelnios odos. Šviesios sruogos jos plaukuose švytėjo jūros fone. – Į kurią pusę bėgsi?

Jis galvą suktelėjo į kairę ir atplėšė akis nuo Karos kūno. Nenoriai.

– Nori prisijungti?

– Ne, – ji prikando lūpą. – Noriu bėgti į priešingą pusę.

– Būk atsargi. Juk nenorėtum, kad žmonės blogai suprastų. Nuskambėjo taip, lyg tu dar nebūtum susitaikiusi su mūsų išsiskyrimu.

– Pasitikrink klausą.

Bet ji nubėgo ta kryptimi, kuria jis ir planavo, veidą nukreipusi tiesiai į kelią. Jis prisiderino prie jos tempo, abu bėgo vos už metro nuo į krantą lūžtančių bangų. Tikrai nedraugiška tyla. Draugiškumą užgožė per daug neišsakytų dalykų.

Nubėgęs maždaug puskilometrį jis tikėjosi, kad Kara atsiliks ar kris ant smėlio be kvapo. Ji bėgo toliau ir įveikė dar pusantro kilometro. Įspūdinga. Ji net neužduso. Kara, kurią jis pažinojo, vengdavo bet kokio darbo, sunkesnio nei nagų lakavimas.

Bet juk jis jos visai nepažinojo.

Abipusiai sutarę jie abu pasuko atgal į kurortą. Prie privataus paplūdimio ženklo sulėtėjo ir sustojo.

Kara pasivaikščiojo ratu, kad atvėstų, o Keitas slapta ją stebėjo, rengdamasis drėgnus marškinėlius, norėdamas jais nusišluostyti kaktą. Jos oda švytėjo, ant veido nebuvo pusės kosmetikos parduotuvės, kaip paprastai. Išsipusčiusi Kara jam patikdavo, ypač kai jis vesdavosi ją pietauti ir visą vakarą fantazuodavo, kaip nuo jos nuplėšia visas tas prašmatnybes.

Ši natūralioji jos versija pakirto jam kojas.

Nesiblaškyk, Mičelai.

Bet Karai niekad nelipo vaidmuo, kurį jis paskyrė jai savo gyvenime. Kodėl jis kvailai galvoja, kad ji galėjo pasikeisti?

Ji pastebėjo, kad jis į ją žiūri, ir ant krūtinės sukryžiavo rankas.

– Pasakyk man vieną dalyką. Kodėl aš? Iš visų vestuvinių suknelių dizainerių galėjai rinktis bet kurį.

– Tavo vardas buvo svarbiausiųjų sąraše. Mano nuostabai.

– Sunku patikėti, kad galiu siūti?

Ji atkišo smakrą, tarsi mesdama Keitui iššūkį.

Išties buvo neįtikėtina, kad ji aistringą norą kokį nors bejėgį vyriškį įvilioti į santuokos pančius išmainė į vestuvinių suknelių verslą.

– Tu turi rinkodaros specialisto diplomą. Prieš dvejus metus buvai jaunesnioji kavos nešiotoja agentūroje, o tuomet – bam. Dabar tau priklauso Karos stilius, tad atleisk, kad patyriau šiokį tokį širdies smūgį. Nepaisant to, tavo vardas itin vertinamas šiame versle, o man reikia geriausiųjų. Štai kodėl pasiryžau tave pakviesti.

Be to, jam buvo įdomu, ar ji nėra tik įmonės veidas. Gal ji ką nors pagrobė į vergiją, kad jai siūtų sukneles, o pati prisiima laurus?

– Tavo žiniai, tam bam reikėjo aštuoniolikos mėnesių bemiegių naktų ir kelių dizaino kursų. Sulaukiau investuotojų. Niekas nieko man nedavė už dyka.

Net jos tėvas? Atrodė neįtikėtina, kad Džonas Harisas niekuo nebūtų padėjęs savo dukteriai.

– Aišku, tavo pavardė čia niekuo dėta.

– Ryšių turėti neuždrausta. Jei mano atmintis nepaveda, Karališkosios įmonių grupės valdybos pirmininkas yra vedęs mano mamos draugę. Pasakyk man, jog tai sutapimas, kad dabar dirbi Karališkajai įmonių grupei.

Kara persmeigė jį žvilgsniu, o Keitas nedrįso nė nusišypsoti. Bet norėjo. Ji niekada nebuvo tokia griežta. Keitui tai patiko.

– Visi sėkmingi žmonės moka pasinaudoti savo ryšiais.

– Būtent. O aš toliau naudosiuosi savaisiais.

Saulėtekio šviesa nušvietė jos veidą, ir rudose akyse žybtelėjo šelmiškas blyksnis.

Keitas tai atidėjo į šalį – vėlesniam laikui, kai jie toliau aptarinės savo tarpusavio ryšius. Tačiau jis net neabejojo, kad jųdviejų ryšį ji panaudos kitiems tikslams nei jis.

– Bet vestuvinės suknelės?

– Juokinga istorija. Buvau palikta prie altoriaus, ir man liko ta nereikalinga suknelė, kurią pasisiuvau.

Užplūdo prisiminimai: Kara balta suknele su šimtais karoliukų išsiuvinėtu korsetu, ir priblokšta jos veido išraiška, kai atsisukusi pamatė jį savo persirengimo kambaryje. Jis ten buvo pakankamai ilgai, kad sužinotų tiesą apie savo sužadėtinę. O tuomet išėjo.

– Tu pasisiuvai tą suknelę?

Piktai į jį pasižiūrėjusi, ji pliumptelėjo ant smėlio ir ištempė koją.

– Jei būtum kreipęs daugiau dėmesio į vestuvių planus, tai tau nebūtų naujiena.

– Jei tavo planai būtų buvę logiški, aš gal ir būčiau kreipęs daugiau dėmesio.

Ji buvo nuotaka siaubūnė.

– Tai buvo mano vestuvės, Keitai.

Ji užsimerkė ir kažką pašnibždomis sumurmėjo. Keitas teišgirdo žodį profesionaliai.

Tai buvo ir jo vestuvės. Regis, Kara tai pamiršo. Bet iš tiesų jam nerūpėjo puokštė ar torto spalva. Jis leido jai pildyti savo įgeidžius. Su mielu noru, tačiau galiausiai nebeištvėrė. Vestuvės buvo kankinamas renginys. Kaip ir santuoka, kurios jis nenorėjo, bet su ja sutiko, nes taip pasielgti buvo teisinga.

– Taigi, tu pati pasisiuvai suknelę. O tuomet kas nutiko?

Susikaupusi ji pažvelgė į jį.

– Nora paprašė suknelę pataisyti pagal jos figūrą. Pataisiau, o ji vėliau tą mėnesį ja vilkėdama susituokė. Tuomet Lin paprašė pasiūti suknelę ir jai. Netrukus netekėjusių draugių ir seserų grupelė išseko, taip gimė vestuvinių suknelių siuvimo verslas.

Nora ir Lin. Trečioji ir ketvirtoji pamergės. Jis iki šiol atokiau laikėsi nuo Hjustono ir retai galvodavo apie savo neįvykusias vestuves, bet dar nebuvo pasiruošęs prisiminti visko šitaip aiškiai.

Jis turėtų grįžti į savo kambarį ir nusimaudyti po dušu. Atidarymo diena artėjo, o iš šio pokalbio naudos neišspausi.

– Ar tau patinka?

Jos veide atsispindėjo nuostaba, kai ji pakilo ant kojų, nepriėmusi jo pasiūlytos rankos.

– Patinka. Ne apie tai svajojau, bet man reikėjo… – Kara nutilo, o jam pasirodė, kad ji persigalvojo, ką sakyti. – Tai man padėjo prastumti laiką.

Galiausiai – kažkas aiškaus. Vestuvinių suknelių kūrimas padėjo prastumti laiką barakudai, kuri maniakiškai ieškojo vyro, bet iki šiol nesugebėjo pasičiupti. Visos moterys, su kuriomis Keitas susitikinėjo, nenorėjo nieko daugiau, tik užsitikrinti prestižines ponios Mičel pareigas. Kara irgi ne kitokia.

Išskyrus tai, kad ji pradėjo savo verslą. Tai glumino ir žavėjo. Jis tikėjo Karos žodžiais, kad veiklą ji pradėjo be turtingojo tėvuko pagalbos. Keitui tai darė didelį įspūdį, nors ir sunku buvo tai pripažinti.

– Tu ganėtinai atsidavusi reikalui, į kurį papuolei atsitiktinai.

– Aš linkusi tai laikyti likimo pirštu.

– Taigi, tu kuri tik vienkartines sukneles? Kodėl ne ką nors praktiškesnio?

– Ar kada kepei pyragą?

– Esu valgęs. Ar tai svarbu?

Ji pavartė akimis.

– Kartais, kai kepi pyragą, jis neatrodo gerai. Gal subliūškęs ar prikibęs prie skardos. Glaistas paslepia visas klaidas. Vestuvinė suknelė – tarsi glaistas. Mano nuotakos jaučiasi nuostabios, nors tokios nesijaučia vilkėdamos kitus drabužius. Aš už tai atsakinga, ir tai nuostabu.

Glaistas taip pat vienkartinis.

Ar ji tyčia pasirinko tokį sugretinimą?

– Tuomet tu puikiai išnaudoji rinkodaros žinias. Galiausiai viskas tėra apgaulinga reklama.

Apgaulinga reklama. Jos geriausias talentas.

– Dieve, išgelbėk tavo cinišką sielą. – Ji pašoko ir nusibraukė smėlį nuo siaurų bėgimo kelnių. Niekas negalėtų kaltinti, kad vyro akys apžiūrinėja tuos dailius apvalumus po jos delnais. – Man tik smalsu, kodėl tu apskritai man pasipiršai.

Jis atitraukė akis nuo iškilumų. Jos glaistas taip pat slėpė daugybę ydų.

– Nes tu buvai nėščia.

Arba bent privertė jį tuo patikėti.