Читать книгу Būk mano meile - Katrina Cudmore - Страница 3

– Ei! Ar yra kas nors namie?

Belaukdama, kol kas nors atsilieps į jos beldimą ir šūksnį, Aidina Rajan žūtbūt turėjo įkvėpti oro, nors atrodė, tuoj plaučiai plyš. Tamsoje per liūtį pučiant stipriam vėjui ji bėgo į Ašbruko rūmus – vienintelę vietą, kurioje galėtų gauti prieglobstį nuo tuokart visą Airijos Atlanto vandenyno pakrantę siaubiančios audros.

Ašbrukas – didingi milijardieriaus Patriko Ficsaimono rūmai. Sprendžiant iš plačias valdas juosiančios neįveikiamos sienos ir kitų elito gyvenimo būdo apraiškų, šis vyras vargu ar maloniai sutiks įsibrovėlę.

Ji pasitaisė lietpaltį ir perbraukė delnu plaukus. Ak, kad juos kur. Plaukai beviltiškai susitaršę. Peršlapę iki pašaknių ir beviltiškai susigarbanoję… Ji tikėjosi, kad duris atvers ne pats Patrikas Ficsaimonas. Tas mielas žavus vyras, kurio nuotraukas matė vartydama daugybę žurnalų. Kuris prieš kameras atrodė toks didžiai rimtas ir protingas, kad ji sulaikydavo kvėpavimą akimirką kvailai pabūgusi, jog dar įtars ją šniukštinėjant.

Netoliese gyvenantys kaimynai tegalėjo stebėti, kaip kyla ir tupia jo sraigtasparnis. Susidomėjusi ji nukreipė į jį akis. Bet tik todėl, kad neatsispyrė norui suprasti, koks tas josios kaimynas – „vienas iš labiausiai pageidaujamų pasaulio viengungių milijardierių dešimtuko“, tačiau tai nė kiek nesumažino jos ryžto neįsileisti į gyvenimą jokio vyro.

Nuo jūros pusės smarkus vėjas atpūtė lietaus šuorą, garsiai trakštelėjo medžio šaka. Kažin kaip atlaikys audrą apleistas jos namas? Ir kaip šioji audra atsilieps jos verslui?

Nepasiduodama panikai, Aidina čiupo žalvarinį belstuką ir ėmė belsti į įspūdingas duris taip įnirtingai, kad net metalas suvibravo.

– Ei! Prašau… padėkite. Ar yra kas nors namie?

Prašau, maldauju, tegu atsiliepia kas nors iš jo tarnautojų.

Bet iš didžiulių rūmų neatsklido nė garsas, o už prieangio su kolonomis lietus nepaliaujamai merkė plačiai aprašytus klasikinius Ašbruko sodus.

Tada pamažu ji ėmė suvokti. Nors jai bėgant keliuku blykstelėjęs žaibas puikiai atskleidė tobulą klasikinių rūmų simetriją ir grožį, ji nepastebėjo šviesos nė viename iš didžiulių pakeliamųjų langų.

Apėmus panikai ji tiesiog neatkreipė į tai dėmesio… susivokė tik dabar.

Kas, jei nieko nėra namie?

Kvaila mintis. Tokiuose rūmuose turi būti daugybė tarnautojų. Klasikinės architektūros pastatą sudarė trijų aukštų centrinė dalis, kurią su dviem dideliais šoniniais priestatais jungė kelios kolonų eilės. Rūmai buvo milžiniški – atrodė daug didesni nei nuotraukose.

Kas nors juk turi būti namie. Tik turbūt negirdi jos per audrą. Reikia belsti garsiau.

Ji vėl stvėrė belstuką, bet vos jį kilstelėjo, durys atsidarė. Puldama į priekį spėjo pastebėti įdegusį raumeningą pilvo presą, kurį jo savininkas skubiai stengėsi paslėpti po pilkos spalvos sportiniu nertiniu. Bet ji vis dėlto trenkėsi galva į tą vyrišką tobulybę.

Smūgiavo lyg į plieną. Jai atšokus pasigirdo garsus niurnėjimas. Tada ją sugriebė už žastų ir kilstelėjo, kad nešleptelėtų ant užpakalio. Po akimirkos ją trūktelėjo tvirto kūno link, šįkart ji smarkiai dunkstelėjo kakta jam į krūtinę.

Kokią minutėlę jiedu stovėjo nejudėdami, ir ji pasijuto svaigstanti nuo šilumos, saugaus glėbio, sodraus vyriško aromato…

Negalėjo pasakyti, kuris iš jų atšoko pirmas, bet sumišusi ji pirmiausia nudelbė akis į jo basas pėdas ir tamsiai pilkas sportines kelnes, tada žvilgsnis slydo aukštyn lieknu raumeningu kūnu. Išraiškingą smakrą dengė tamsi barzda. Ji nurijo seiles ir pažvelgė į žydras kaip rytinis Airijos pavasario dangus akis. Kiek kartų nesėkmingai bandė išgauti šią spalvą eskizuose?

Patrikas Ficsaimonas.

Jis primerkė žydras akis.

– Kas per?..

– Atleiskite, kad pažadinau, bet apsėmė mano namus, ir šiuo metu visa mano nuosavybė tikriausiai plaukia Amerikos link. Bandžiau pasukti į Munkoiną, bet kelias apsemtas. Automobiliu nebeįmanoma išvažiuoti. Apsidžiaugiau radusi neuždarytus jūsų vartus… Maniau, kad bus užrakinti kaip paprastai. Tikrai nežinau, ką būčiau tada dariusi.

Jis tik kilstelėjo ranką, kad ją sustabdytų.

– Gerai. Nurimkite. Pradėkime iš pradžių. Pasakykite, kas esate.

Ak, ko ji taip mala liežuviu, kai susinervina? Ir, dievaži, ar reikia plykstelėti tokiu raudoniu, nuo kurio galėtų užsiliepsnoti namai?

Tiesdama jam ranką prisistatė:

– Aidina Rajan. Jūsų kaimynė. Gyvenu Fuksijų name ežero pakrantėje.

Jis linktelėjo galva, bet tada susikryžiavo rankas ant plačios krūtinės ir dar labiau prisimerkė.

– Ar galite tiksliai pasakyti, ko jums reikia?

Jai užvirė širdis, kad reikia nusižeminti ir prašyti nepažįstamo žmogaus pagalbos, bet pažvelgė tiesiai į šaltas žydras akis ir išrėžė:

– Ieškau vietos, kur šiąnakt galėčiau pernakvoti.

Jis nepatenkintas perkreipė lūpas. Ji pabūgo, kad jis gali jai užtrenkti duris.

Bet jis žengė žingsnį atgal ir pakvietė:

– Eikite vidun.

Geriausiu atveju kvietė nenoriai.

Trinktelėjo masyvios durys. Netaręs nė žodžio, jis paliko ją vieną stovėti didžiuliame vestibiulyje. Šlapi drabužiai lipo prie kūno, ir ją pagavo drebulys. Ėmė kalenti dantimis, ir jai pasirodė, kad šis garsas nuaidėjo kupolo formos vestibiulio skliautais, kuriuose kabojo didžiausias kada nors jos matytas sietynas.

Kodėl ji negalėtų gyventi šalia paprasto kaimyno?

Kodėl jos kaimynas milijardierius, gyvena rūmuose, o į juos veda mylios ilgio keliukas? Ji nepakentė prašytis pagalbos. Nesvarbu ko. O paprašiusi pagalbos žavaus turtuolio pasijuto parodžiusi save viso pasaulio pajuokai.

Grįžęs jis be žodžių padavė jai rankšluostį geltonais ir baltais dryželiais. Ji paėmė, padėkojo ir nusisausino rankas ir veidą. Jų akys susitiko.

Nuo vertinamo žvilgsnio jos širdis ėmė neritmingai plakti, o jis šypsojosi suspaustomis lūpomis ir stovėjo nejudėdamas plačiai pražergęs kojas. Ji liovėsi kvėpavusi. Pabūgo įdėmaus žvilgsnio, tvirto stoto, tylėjimo ir rimties. Nudūrusi akis kruopščiai šluostėsi rankšluosčiu plaukus ir, pajutusi keistą jaudulį, užsimerkė.

– O kur jūsų automobilis?

– Bandžiau pasukti į Munkoiną, bet prie Foulio tilto upė išsiliejusi iš krantų. Tas pats ir jūsų valdose – nebegalima pereiti keliuko tiltu.

Sumišęs jis papurtė galvą.

– Tada kaip čia atkakote?

– Keberiojausi tilto turėklais… Mano automobilis tebestovi kitoje tilto pusėje.

Nuostabu. Jį ne tik pažadino iš miego po varginančio skrydžio, bet ir tenka turėti reikalų su pakvaišusia moterimi. Tik to trūko.

– Nejaugi jūs rimtai? Norite pasakyti, kad kopėte virš patvinusios upės pučiant tokiems stipriems vėjams? Gal proto netekote?

Jos rudose kaip kakava akyse blykstelėjo nuoskauda, bet tada ji drąsiai pažvelgė jam į akis.

– Kilo grėsmė, kad jūra nuplaus mano namą. Skambinau skubiosios pagalbos tarnyboms, bet dėl potvynio jie turi darbų visame Munkoine. Be to, šios vietos jie nepasieks – Foulio tiltas neįveikiamas nė jiems. Jūs mano vienintelis kaimynas. Nėra kitos vietos, kurioje galėčiau tikėtis prieglobsčio. – Ji atmetė galvą, giliai atsikvėpė ir tęsė drebančiu balsu: – Svarsčiau pasilikti per naktį automobilyje, bet baisiau pasirodė sušalti nei keberiotis tilto turėklais.

Ką gi, ji teisi. Tik vis vien beprotybė taip rizikuoti.

Jis sunkiai atsiduso. Šiuokart panoro, kad tarnautojai nuolat gyventų rūmuose. Jo ūkvedė Morinė, jei tik čia dabar būtų, mielai pasirūpintų šia susitaršiusia moterimi. O jis galėtų išsimiegoti.

Jos beldimas išbudino jį dar nepailsėjusį po per laiko juostas ilgai trukusio skrydžio, ir jį suglumino, kaip kažkam pavyko įveikti apsaugą. Visą Ašbruko tūkstančio akrų parką juosė dvidešimties pėdų aukščio akmenų siena, pastatyta aštuonioliktame amžiuje kaip ir rūmai. Toji neįveikiama siena ir paradinių vartų elektronika saugojo valdas nuo išorinio pasaulio.

Na, bent jis taip tikėjosi.

Iš ryto pasikalbės su dvaro valdytoju. Bet dabar užklydėlė taškė vandenį ant rūpestingai prižiūrimų kalkakmenio grindų. Mažiau nei po keturių valandų jis turės dalyvauti svarbioje telekonferencijoje su Honkongu. O diena bus kupina kitų telekonferencijų siekiant sudaryti didžiausią per visą karjerą sandorį. Bet šį siekį stabdė teisinės ir techninės kliūtys. Tas kliūtis įsigijimo specialistų komandos turėjo seniai pašalinti. Tad jo kaimynė šią nakties valandą išdygo visai ne laiku.

Jis vėl į ją pažvelgė. Ji neryžtingai šyptelėjo. Ir jis padarė atradimą. Nepaisant kupetos susitaršiusių plaukų, ji pasirodė esanti graži.

Putlios lūpos su ryškiu Kupidono lanku, skaisti rausva oda, tankūs išlenkti antakiai ir išraiškingos akys, apsuptos ilgų tamsių blakstienų. Ne toks pribloškiantis supermodelio grožis kaip kad buvusios jo merginos. Bet… ji išties miela.

Pastebėjęs, kad ji dreba ir kad per pastarąsias keletą minučių dar labiau pabalo, jis pajuto kaltę.

– Turite nusimesti šlapius drabužius ir palįsti po dušu.

Jos skruostai mažumėlę paraudo, ir ji nerimastingai sumindžikavo.

– Neturiu kitų drabužių. Nepasiėmiau. Spėjau tik pastverti šį tą iš biuro įrangos ir aplankus… ką labiausiai reikėjo išsaugoti.

Nuostabu. Na, tikrai namuose neras jokių moteriškų drabužių. Niekada nesikvietė į Ašbruką nė vienos savo merginos. Tai jo tvirtovė. Bent jau pastaruosius keletą metų, kai sparčiai augančiam verslui reikia viso dėmesio. Širdies gilumoje juto, kad turėtų jai tarti bent keletą paguodos žodžių. Bet tokiomis aplinkybėmis nenutuokė, ką turėtų sakyti. Tą rodo istorija su jo seserimi Orla. Ką jis geba, tai uždirbti pinigų. O ne palaikyti gerus asmeninius santykius.

Pagalvojęs, kad jam nepavyko ne tik su Orla, bet ir su tėvais, pajuto burnoje kartėlį ir pažvelgė kaimynei į akis. Sutiko nepatiklų gilų žvilgsnį. Jis tegali suteikti šiai moteriai tai, ko jai šiuo metu reikia. Bet ne daugiau.

– Duokite lietpaltį, nuvesiu jus į svečių miegamąjį. Kol prausitės po dušu, surasiu jums kokių nors drabužių.

Virpančiomis rankomis ji nusivilko rausvą lietpaltį su raudonomis gėlytėmis. Po juo vilkėjo medvilninę palaidinę raudonais ir baltais dryželiais, segėjo trumpą džinsinį sijonėlį, mūvėjo juodas vilnones pėdkelnes ir avėjo konversus. Ne itin tinkama apranga per įsismarkavusią Atlanto audrą.

Šlapi drabužiai buvo prilipę prie kūno. Nenoromis jo žvilgsnis slydo dailiais kūno linkiais – iškiliais krūtų kauburėliais, lieknu liemeniu ir ilgomis kojomis.

Kai jis pakėlė akis, ji gūžtelėjo pečiais.

– Nebuvo kada persirengti.

Ji tikriausiai palaikė jo susižavėjimą nuostaba. Ką gi. Tikrai nenorėtų, kad būtų kitaip.

Jis paėmė merginos lietpaltį, ir jiedu tylomis ėmė kopti laiptais aukštyn.

Jis žvilgtelėjo į rankinį laikrodį. Parodys jai kambarį ir eis dar šiek tiek numigti. Rytoj turės būti puikios formos, kad išpainiotų kebeknę, kurios akcijų išpirkimo specialistų komandos nepajėgė išspręsti.

Ji sekė paskui jį akmeniniais laiptais. Nors norėjo kuo greičiau nusimesti šlapius drabužius, ypač nusiauti sportbačius, kurie šlepsėjo su kiekvienu žingsniu, vis stabčiojo pasižiūrėti prabangaus rokoko stiliaus gipso dekoro ant laiptų sienų. Jai knietėjo paliesti rafinuoto stiliaus kaukių, šukučių kriauklių porcelianinį paviršių, nebylius angelų veidus, kurie, supratingai šypsodamiesi, lydėjo jos žingsnius.

Tai nuostabiausias jos kada nors matytas kambarys… jei vestibiulį būtų galima vadinti kambariu. Dievulėliau, jei taip atrodo prieškambaris, ką būtų galima pasakyti apie visus rūmus? Taip mergina gali pasijusti net ne savo vietoje…

Jis kopė laiptais pirma jos, ir ji pajuto nepageidaujamą kutulį pilve matydama prieš akis aukštą didingą stotą. Jis buvo neįtikėtinai aukštas, tamsaus gymio ir gražus. Ir nereikėjo ypatingų gebėjimų, kad suprastum, jog nėra patenkintas, kad ji čia.

Na, ji ir pati dėl to nepatenkinta. Verčiau kiūtotų namie susirangiusi lovoje. Vargu ar smagiai praleis naktį su dalykišku sauso būdo milijardieriumi, dar tokiu jaunu, o jau pasiekusiu stulbinančią sėkmę.

Jis tylėdamas vedė ją labai ilgu antro aukšto koridoriumi. Kad sumažintų tarp jų kilusią įtampą, jai kilo noras ką nors pasakyti.

– Jūs dažnai skrendate sraigtasparniu virš mano namo. Ar dažnai tenka keliauti?

– Kai yra reikalas.

Ką gi, klausimas nebuvo nei įdomus, nei apgalvotas, bet atsakymas galėjo būti nuodugnesnis. Juk jam nebūtų sunku su ja pasišnekučiuoti, tiesa?

Jis stabtelėjo, atvėrė duris ir mostelėjo, kad ji įeitų pirma. Jai einant pro šalį, jis įdėmiai ją nužvelgė, bet ką apie ją mano, nebuvo galima suprasti. Ji nevalingai šyptelėjo. Bet pasijuto kvailokai, nes jo veidas išliko abejingas, tik žvilgsnis tapo atidesnis.

Jo abejingumas ėmė jai įkyrėti kaip žadintuvo skambutis. Ji čia tik iš reikalo, o ne dėl įnorio, ir jis neturėtų jos versti jaustis nejaukiai. Ji išsitiesė ir ryžtingai bei išdidžiai įžengė į kambarį. Ankstų rytą jos jau čia nebebus.

Bet ji netoli tenužingsniavo.

– Vaje, šis miegamasis nuostabus… ir koks didžiulis! Lovoje galėtų miegoti šešių asmenų šeima.

Kambario viduryje stovėjo įspūdingo dydžio lova, o aplinkui keletas sofų ir kėdžių, apmuštų žalsvų atspalvių kartūnu. Iš vienos balto marmuro židinio pusės stovėjo senovinis rašomasis stalas, o iš kitos – tualetinis stalelis.

Jis nekreipė dėmesio į jos susižavėjimo šūksnius ir nuėjo prie durų.

– Atnešiu jums drabužių.

Jam dingus, ji padarė grimasą. Ar jai tikrai reikia rodyti tokį entuziazmą? Gerai – nuo šiol tvardysis kalbėdama su rūmų savininku.

Dvejos durys vedė į vonios ir persirengimo kambarius. Vonios kambaryje ji ilgesingai pažvelgė į dušą. Jis nebus sužavėtas, jei grįžęs ras ją užsisklendusią vonios kambaryje ir išgirs duše tekant vandenį, lyg ji būtų savo pačios namuose…

Būtų labai nepatogu. Priverstinai atsidūrus pas kaimyną šią nakties valandą…

Bet tada sukikeno įsivaizdavusi, kokia bus jo veido išraiška, jei grįžęs ras vonios kambario duris užrakintas ir išgirs ją po tekančiu vandeniu visu balsu plėšiant melodijas.

Bet vos išėjusi iš vonios kambario Aidina liovėsi juoktis, nes pamatė lygiai tokią jo miną, kokią įsivaizdavo. Ji paraudo, nes jis nutvilkė ją atšiauriu žvilgsniu.

– Ar kas nors ne taip?

– Ne… tik vaikštant mano permirkę batai kvarkia kaip antis.

Ak, kad juos kur. Taigi atseit susitvardė. Kaip čia taip?

Jis pažvelgė į ją, lyg abejotų dėl jos psichinės būklės. Tada papurtė galvą ir padėjo ryšulį ant kėdės prie židinio.

– Palįskite po dušu ir persirenkite. Jums reikia išsiplauti ir išsidžiovinti drabužius, kad turėtumėte kuo rytą apsirengti. Koridoriaus gale yra skalbykla – prašom naudotis.

Tai taręs nusisuko. Neatsigręžęs jis palinkėjo labos nakties.

– Ar galėčiau gauti ko nors atsigerti po dušo?

Išgirdęs klausimą, jis akimirką stabtelėjo vėl įtempdamas plačius pečius.

Jam atsisukus, ji gūžtelėjo ir atsiprašomai nusišypsojo.

– Norėčiau ko nors, kas mane sušildytų. Jei pasakytumėte, kur virtuvė, aš ten trumpam užbėgčiau.

Jis nusivaipė. Ir ji pagalvojo, koks jis būtų žavus, jei nusišypsotų, nes ir jo vyptelėjimas atrodė įspūdingas. Kažin ar jis iš viso šypsosi?

– Išėjusi iš miegamojo pasukite kairėn ir rasite dar vienus laiptus, jais nusileisite į vakarinį priestatą. Virtuvės durys penktos kairėje pusėje.

Jis pasisuko ir išėjo nespėjus jai nė padėkoti.

Aidina sunkiai atsiduso. Jis toks kandus su visais ar tik su ja?

Dievaži, versle ji sutikdavo nemaža atžarių žmonių, bet šis vyras ją trikdė. Jo draugijoje jautėsi, lyg juos skirtų nematoma siena. Ji gerai sutardavo su daugeliu – su ja žmonės atsipalaiduodavo. Tačiau bendraudama su juo aiškiai jautė, kad jam sutarti su žmonėmis yra sunku.

Padėjusi ant lovos, atrišo ryšulį ir rado minkštos pilkos medvilnės pižamos kelnes ir žydrus marškinius, į juos buvo įvyniotas dantų šepetėlis ir pastos tūtelė.

Širdis jai keistai suspurdėjo pagalvojus, kad teks apsivilkti jo drabužius, ir nepajuto, kaip prispaudė juos prie nosies. Užmerkusi akis įkvėpė svaiginančio ką tik išskalbtų skalbinių aromato, bet nebuvo nė užuominos to kvapo, kurį užuodė atsitrenkusi į jį. Druskos ir žolės… sodraus, aštraus, vyriško aromato, kurį prisiminusi net aiktelėjo. O dar ji norėjo apkabinti jį per liemenį. Amžinai likti prigludusi prie tvirto jo kūno.

Ji užvertė į viršų akis. Ką sau mano? Šis vyras šaltas kaip ledas.

Šiaip ar taip, tai nesvarbu. Ateis rytojus, ir tikriausiai jo daugiau nebematys. Be to, šiuo metu vyrai jos nedomina. Pernelyg brangi sunkiai įgyta laisvė. Nori pati būti atsakinga už savo likimą. Pati priimti sprendimus.

Praeis naktis, ir jos čia nebebus. Grįš į darbą, o vakarais valgys picą ir žiūrės serialus. Bus viskuo patenkinta, ir nėra ko čia purkštauti.