Читать книгу Būk mano meile - Katrina Cudmore - Страница 4

Šešiolika miegamųjų, aštuoni priimamieji. Pokylių salė, kurioje telpa daugiau nei trys šimtai svečių. Dvi bibliotekos ir daugybė kitų kambarių, į kuriuos jis retai užsuka. Ir vis vien ima pyktis, kad reikia dalytis šiais didžiuliais rūmais su kuo nors kitu. Suprato, kad pyksta be reikalo. Jau beveik vidurnaktis. Po keleto valandų jos čia nebebus. Bet keletą pastarųjų metų gyveno atsiskyręs ir paskendęs darbuose, tad nors vieną naktį praleisti namuose su kuo nors kitu atrodė nemalonu ir nepriimtina.

Prieš dvejus metus po gluminančio ginčo su seserimi suprato, kad turi susitelkti į tai, kas jam geriausiai sekasi ir ką geba kontroliuoti – savo darbą. Jį išvargino ir nuvylė Orlos nuolat keliami ginčai dėl to, kuris iš jųdviejų teisus, ir jam palengvėjo iškeitus sudėtingą bendravimą į paprastus ir aiškius darbo santykius.

Jam nė nereikėjo, kad Orla primintų, jog jis nemoka palaikyti santykių, nors ji nuolat mielai tai darė, pakako pamatyti skausmingą sesers veido išraišką, kai manydavo, kad brolis jos nestebi.

Jis ir dabar nesupranta, kas buvo ne taip. Kur jis suklydo. Kadaise jiedu buvo tokie artimi. Po mamos mirties jautėsi išsigandęs ir vienišas, manė, jog plyš širdis. Bet jam padėjo išsikapanoti visada linksma ir besišypsanti Orla.

Kai Orla buvo šešiolikos, mirė tėvas, ir beveik per naktį ji pasikeitė. Iš nerūpestingos tapo niūri ir nekalbi, ir jųdviejų kadaise stiprus ryšys nutrūko.

Medžio šaka brūkštelėjo į lango stiklą, ir jis krūptelėjęs grįžo į dabartį.

Pasistatė skardinę dėžutę arbatos šalia beužverdančio virdulio. Tada brūkštelėjo viešniai raštelį, kad ji gali naudotis viskuo, ko tik prireiks. Mintyse nepaliaujamai girdėjo tėvą, barantį jį už atšiaurumą. Dar kartą jam buvo priminta, kokie jiedu su tėvu buvo skirtingi.

Baigęs rašyti pamanė, kad geriau jam išeiti, kol ji dar nenusileido. Bet susilaikė prisiminęs, kaip ji stovi prieškambaryje, o lietaus lašai rieda putniomis lūpomis. Tas lūpas jis beprotiškai troško išragauti…

Trauka buvo ne be pagrindo, nes jis jau kurį laiką neturėjo nuolatinės partnerės. Visa amžinybė vyrui, kuris kitados neatsispirdavo gražių moterų vilionėms. Bet prieš porą metų jam pabodo trumpi lengvabūdiški romanai. O apie rimtus santykius negalvojo. Vis dar.

Šiaip ar taip, ji – jo kaimynė. Jeigu – tik jeigu – jis vėl susitikinėtų su moterimi, tai tikrai ne prie savo laukujų durų.

Jis pasisuko išgirdęs tylų beldimą į duris.

Ji stovėjo prie durų į didžiulę virtuvę ir nedrąsiai šypsojosi.

Reikėjo išeiti, kai dar buvo laikas. Dabar teks su ja kalbėtis.

Aidina pasiraitojo jo marškinių rankoves ir pižamos kelnes, buvo basa. Jis tik žvilgtelėjo į dailias blauzdas ir pajuto pilve įtampą, nors to būti neturėtų. Jos tamsūs vešlūs plaukai, nors dar drėgni, buvo sušukuoti ir krito ant nugaros. Jis pastebėjo, kad ji paliko porą neužsegtų marškinių sagučių, ir nors matė tik nepridengtą odos trikampį, pajuto, kaip ėmė tankiai plakti širdis.

Taip jaustis jis nenorėjo. Sugniaužė raštelį saujoje.

– Vanduo užviręs. Prašom naudotis viskuo, ko tik reikia.

– Ačiū. – Jam beišeinant, ji pridūrė: – Nepasakiau to anksčiau, bet dėkoju, kad šią naktį suteikėte man prieglobstį, ir atsiprašau, kad pažadinau.

Padėkojusi paraudo, apglėbė save rankomis per liemenį ir atsargiai dirstelėjo į jį. Kai ji taip stovėjo vilkėdama jo drabužius ir laukė atsakymo, jis pajuto kažką, kas vertė sunerimti.

Panoro užglaistyti nesklandumus.

– Iš ryto nurodysiu rūmų valdytojui, kad parvežtų jus namo.

Ji ryžtingai papurtė galvą.

– Eisiu pėsčiomis. Iki tilto netoli.

– Gerai.

Jam buvo metas nors šiek tiek pamiegoti. Bet kažkas jį sulaikė. Gal kad prisiminė Orlą ir kaip norėtų, kad su ja būtų elgiamasi, jei patektų į tokią pačią keblią padėtį.

Sunkiai atsidusęs jis išspaudė:

– Gal pradėkime iš pradžių?

Aidina pakreipė galvą į šoną ir dvejodama prikando lūpą.

Jis priėjo, ištiesė ranką ir ištarė žodžius, kurių, tiesą sakant, ir pats nesitikėjo.

– Sveika atvykusi į Ašbruką.

Jos ranka buvo šalta kaip ledas. Nė nepajuto, kad kaip begalėdamas švelniau suėmė dailią jos plaštaką.

– Jūs visiškai sušalusi.

Ji atplėšė akis nuo suspaustų jų rankas, pakėlė galvą ir prakalbo virpančiu balsu, ir tas virpesys persidavė jai į ranką.

– Žinau. Šiek tiek padėjo dušas, bet buvau permirkusi iki kaulų. Dar niekada neteko patirti tokios audros.

Jis nužingsniavo į drabužinę šalia virtuvės ir surado avikailio striukę, kuria vilkėdamas jodinėdavo.

Grįžęs padavė jai.

– Ačiū. Aš… – Aidinos balsas nutrūko, žvilgsnis nuklydo į šalį, ir ji plačiai nusišypsojo.

– Ak, sveikučiai, judu abu.

Jis atsisuko ir pamatė, kuo ji taip žavisi. Du auksaspalviai Labradoro retriveriai nenustygo guoliuose drabužinėje ir dabar bidzeno jos link vizgindami uodegas ir tikėdamiesi, kad ji juos pamyluos.

Abu bematant prie jos priėjo ir bumbtelėjo galvomis jai į kojas. Ji pasilenkė ir energingai juos pataršė. Jos marškiniai šiek tiek prasiskyrė, ir jam pavyko pamatyti švelnius krūtų iškilumus. Ji buvo be liemenėlės.

Ausyse supulsavo kraujas. Tikrai laikas miegoti.

– Kokie žavingi. Kuo jie vardais?

– Garstyčia ir Majonezas.

Ji kilstelėjo antakius ir šyptelėjo.

– Įdomiai parinkti vardai.

Pašaipėlė balse jį maloniai nuteikė. Kilo noras palaikyti nerūpestingą pokalbį kiek galima ilgiau. Bet kokia iš to nauda, todėl jis tik burbtelėjo:

– Priminkite, kuo jūs vardu?

Aidina išplėtė akis, skruostus užliejo raudonis. Tyliai suaimanavusi ji išmetė į viršų rankas.

– Taip ir žinojau. Aš jus pažadinau, tiesa?

Jis susikryžiavo rankas.

– Gal man tik sunku įsiminti vardus?

Ji gudriai primerkė akis.

– Labai tuo abejoju. – Tada pridūrė: – Ar visada taip anksti einate gulti?

Tai pasakiusi ji dar labiau paraudo, o jos lūpos virptelėjo.

Jam užkaito kraujas.

– Tam turi būti svarbi priežastis.

Ji tik žioptelėjo.

Akimirką jie įdėmiai žiūrėjo vienas į kitą, visa aplink net spragsėjo nuo įtampos. Du vienas kito nepažįstantys žmonės visiškai vieni namuose. Ji apsivilkusi jo drabužiais. Tai, kas tarp jų vyksta, įskėlė kibirkštį, o ji pirmą kartą per tiek laiko pažadino impulsus. Ausyse jam suskambo pavojaus varpai. Ji – jo kaimynė. Jis nesivels į jokius santykius. Ir taškas. Jam šioje srityje nesiseka. Prieš akis ilga diena. Reikia trauktis.