Читать книгу Nematoma gija - Laura Schroff, Alex Tresniowski, Crystal McVea - Страница 1

Kai Laura Šrof (Laura Schroff) 1978 metais įžengė į mano biurą Manhatane pokalbio dėl darbo, jos pasitikėjimas savimi ir asmenybė padarė man įspūdį, bet, kalbant atvirai, sužavėta nebuvau. Bent jau tiek, kad iš karto ją pasamdyčiau. Man ji patiko, nuomonę susidariau teigiamą, tačiau rūpėjo išsiaiškinti daugiau – ne tik apie jos gebėjimus, bet ir apie vertybes. Norėjau suprasti, kokia ji yra iš tiesų.

Anuomet dirbau novatoriškame mėnesiniame žurnale Ms., kuris buvo pradėtas leisti 1972 metais. Naujojo žurnalo idėja buvo paprasta, bet drauge ir labai sudėtinga: siekėme tapti pokyčių visuomenėje katalizatoriumi. Žurnalas palaikė lyčių lygybę, stengėsi įkvėpti moterims drąsos ir užsidegimo atskleisti savo potencialą, pačioms priimti sprendimus ir konkuruoti vyrų dominuojamose Amerikos korporacijose. Aštuntajame dešimtmetyje mes dar negyvenome pasaulyje, kuriame, kaip dabar, beveik keturiasdešimt procentų Harvardo verslo mokyklos absolventų – moterys. Nebuvo ir Opros Vinfrei (Oprah Winfrey) televizijos laidų, skatinančių moteris gyventi drąsiau ir turiningiau. 1978 metais net pati Opra dar neplanavo leisti savo įkvepiančio žurnalo O.

Daugeliu atžvilgių žurnalas Ms. anuomet buvo vienintelis, grindžiantis kelią tokioms moterims kaip Opra, siekiantis įkvėpti ateities lyderių kartą. Todėl mes visi, dirbę žurnale, jautėmės asmeniškai atsakingi už tokią misiją. Mums atrodė, kad mes ne šiaip dirbame savo darbą, o padedame pakeisti visą pasaulį! Viena iš mano pareigų buvo samdyti moteris, galinčias parduoti mūsų žurnalo reklaminį plotą, – tai labai svarbu ir sudėtinga visiems žurnalams, o ypač tokiems naujiems leidiniams kaip Ms. Kai esi naujas ir kitoks, žmonės gali nesuprasti, už ką tu kovoji, todėl gana ilgai nacionalinė reklamos bendruomenė į mūsų žurnalą žiūrėjo kreivokai – kaip į skunsą per iškylą. Todėl pardavėjams teko labai sunkiai dirbti, norint parduoti ne tik mūsų puslapių reklaminį plotą, bet ir skelbiamą žinią, vertybes, požiūrį. Man reikėjo moterų, suvokiančių šį iššūkį, tokių, kurios, kaip aš, būtų ištikimos žurnalo vizijai, drąsiai eitų į priešiškas stovyklas ir pakeistų žmonių nuomonę. Man reikėjo žmogaus, turinčio susiformavusias vertybes ir nestokojančio drąsos už jas pakovoti.

Taigi sutikusi Laurą uždaviau sau klausimą: ar jai tikrai rūpi tai, ką mes čia darome, ar tiesiog reikia darbo?

Paskyriau Laurai antro pokalbio laiką, o tada paklausiau, kas jai svarbiausia gyvenime. Ji nesudvejojo. Papasakojo apie savo šeimą ir draugus, apie lojalumą ir bendruomenę, apie pokyčius žmonių gyvenime. Man pasidarė visiškai aišku, kad Laura yra moteris, kuriai tie dalykai tikrai rūpi. Ji entuziastingai kalbėjo apie tai, ką mes savo žurnalu norėjome pasiekti, suprato, kaip svarbu įkvėpti žmones drąsiau svajoti ir geriau gyventi. Netrukus po antrojo pokalbio mes pasiūlėme Laurai darbą. Nieko nenustebino, kad į reklamos bendruomenę įžengusi su tokia aistra ir įtaiga, ji sugebėjo smarkiai padidinti reklamos kiekį žurnale.

Tačiau tik po daugelio metų aš iš tiesų supratau, koks nuostabus žmogus yra Laura.

Išėjusi iš žurnalo Ms., įsidarbinau naujame revoliucingame laikraštyje USA Today, kuriame irgi reikėjo kautis dėl kiekvieno dolerio, mokamo už reklamą. Aš, pardavimo vadovė, turėjau įtikinti šalies įmones mumis pasitikėti, reklamuoti savo produktus ir paslaugas spalvingame, kokybiškame nacionaliniame dienraštyje, o tai buvo neįprasta mūsų šalyje. Užduotis atrodė išties bauginanti. Supratau, kad turiu pasamdyti protingų patikimų žmonių. Laura buvo pirmoji mano sąraše. Ji prisijungė prie mūsų komandos ir vėl fenomenaliai padirbėjo: pardavė naujojo laikraščio reklaminio ploto už milijonus dolerių.

Bet ne tai man padėjo suvokti, kokia ji nepaprasta.

Bėgant laikui mudvi su Laura tapome ne vien bendradarbėmis, bet ir geromis draugėmis. Kartu pietaudavome, aptarinėdavome vaikinus, eidavome apsipirkti – darėme viską, ką kartu veikia draugės. Pradėjome nuoširdžiai domėtis viena kitos gyvenimu. Todėl nieko keista, kad 1986 metais, antradienį po Darbo dienos šventės, Laura įėjo į mano kabinetą ir papasakojo, kas jai vakar nutiko.

Tada negalėjau žinoti, jog jos papasakota istorija kada nors virs knyga. Negalėjau žinoti, kad įvykis, kurį ji man papasakojo, išryškins Laurą, atskleis jos asmenybę. Tada tai buvo tik istorija, viena iš daugelio, kuriomis pasidalijome. Abejoju, ar kuri nors iš mudviejų manė, jog apie tai kalbėsime dar ir šiandien, po dvidešimt penkerių metų.

Laura man papasakojo, kad ją, išėjusią pasivaikščioti netoli savo namų Manhatano centre, gatvėje sustabdė vienuolikos metų berniukas ir paprašė centų. Pasak Lauros, berniuko akys buvusios labai liūdnos, jis pasiguodė esąs labai alkanas. Ji prisipažino iš pradžių tiesiog nuėjusi, bet paskui nežinia kodėl sugrįžusi atgal. Tačiau, užuot davusi berniukui dvidešimt penkių centų monetą, Laura nusivedė jį pavalgyti.

Labai nustebau. Aš pati jau buvau išmokusi nematyti elgetų Manhatano gatvėse, todėl net neabejoju, kad būčiau pro tą vaiką praėjusi ir net neatsigręžusi. Lauros poelgis mane sužavėjo. Tą vakarą mudvi nuėjome kartu pavakarieniauti ir kalbėjomės apie tą berniuką – Morisą. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi jos tokios susijaudinusios. Nors ji ką tik sutiko tą vaiką, jai labai rūpėjo jo gerovė. Atrodė, jis kažkaip užgavo jos širdies stygas.

Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, mes dar daug kartų kalbėjomės apie Morisą, ir juo daugiau Laura man apie jį pasakojo, juo geriau supratau, kodėl ji rūpinasi juo. Tačiau turiu prisipažinti, kad kartais suabejodavau, ar Laura priėmė tinkamą sprendimą, ar vertėjo jai prasidėti su tuo berniuku ir jo siaubingai sugedusia šeima. Jaudinausi, kad jai gali nutikti kas nors bloga arba jos veiksmai gali būti klaidingai suprasti. Kartkartėmis net labai ant jos pykdavau, nes man atrodė, jog ji pernelyg rizikuoja. Svarsčiau, ar Laura pagalvojo apie milžinišką atsakomybę, kurią užsikrovė ant pečių. O jei dėl tokio gerumo Morisas taps nuo jos priklausomas? Kas bus, jeigu šiam nemylimam ir skriaudžiamam vaikui reikia daugiau, nei ji gali duoti? Visas šias abejones išsakiau ir Laurai, dažnai gana kategoriškai. Man atrodė, kad turiu pažadinti jos sveiką protą.

Tačiau netrukus supratau, jog Laura nesivadovauja protu. Ją į priekį vedė tikėjimas, įsitikinimai ir meilė.

Laura mane įtikino (greičiau poelgiais nei žodžiais), kad niekada nepaliks Moriso. Ilgainiui, kalbėdamasi su ja apie Morisą, aš suvokiau: įtraukdama jį į kasdienius savo gyvenimo ritualus, Laura suteikė jam vertingų pamokų, kurias jis prisimins visą gyvenimą. Ji man prisipažino: kas benutiktų – kad ir kaip sėkmingai susiklostytų jos, reklamos pardavimo vadovės, karjera, kad ir kokia ji būtų užsiėmusi, kad ir kaip pasikeistų jos asmeninis gyvenimas – ji visada jausis įsipareigojusi Morisui. Tada aš jau gerai ją pažinojau ir supratau, jog tai – ne vien žodžiai. Laura labai rimtai žiūrėjo į savo įsipareigojimą Morisui ir neketino jo apleisti.

Kaip tik tada aš pagaliau pradėjau suprasti, kokia neįtikėtina yra Lauros istorija.

Mes gyvename ciniškame pasaulyje, kartais mūsų cinizmas trukdo mums matyti gyvenimą tokį, koks jis iš tiesų yra. Mano pačios įgytas, niujorkiečiams būdingas cinizmas trukdė man suprasti, koks ypatingas yra Lauros ir Moriso ryšys, o Laura kažkaip sugebėjo atsiriboti nuo visų sunkumų, rizikos, nuo savo poelgių beprotiškumo ir įžvelgti esmę: gražią ir nuoširdžią dviejų vienas kitam reikalingų žmonių draugystę.

O dabar negaliu atsidžiaugti, kad Laura papasakojo savo istoriją visam pasauliui. Tikiu, jog jos paprasti kasdieniai poelgiai yra be galo prasmingi, ir viliuosi, kad jos istorija jus įkvėps ne mažiau, nei įkvėpė mane.

Pamenu, kadaise perskaičiau vieną dr. Martino Liuterio Kingo jaunesniojo mintį. Jis sakė: „Lai pirmas žingsnis bus tikėjimas. Nereikia matyti visų laiptų, kad žengtum pirmą žingsnį.“

Ačiū Tau, Laura, už tai, jog su Morisu žengei tą pirmą žingsnį.

Valerie Salembier

Vyresnioji viceprezidentė, leidėja ir komercijos direktorėTown & Country