Читать книгу Nematoma gija - Laura Schroff, Alex Tresniowski, Crystal McVea - Страница 4

Patraukėme gatve į McDonald’s. Ėjome tylomis. Tai, ką dabar darėme – ėjome kartu vakarieniauti, nors buvome visiškai nepažįstami žmonės, suaugusysis ir vaikas, – atrodė keistai, mes abu tai puikiai suvokėme.

Galiausiai neištvėriau: „Labas, aš Laura.“

„Mano vardas Morisas“, – atsakė berniukas.

Atsistojome į eilę. Užsakiau jam viską, ko jis norėjo – didįjį mėsainį, bulvyčių, tiršto šokoladinio kokteilio – ir sau to paties. Susiradome staliuką, atsisėdome ir Morisas puolė prie maisto. „Jis išbadėjęs, – pamaniau. – Galbūt net nežino, kada kitą kartą gaus pavalgyti.“Berniukui užteko vos kelių minučių ištuštinti padėklą. Pasisotinęs jis paklausė, kur gyvenu. Sėdėjome prie lango, pro kurį buvo matyti mano namas, todėl parodžiau ranka ir pasakiau: „Štai ten.“

„Ar tu gyveni viešbutyje?“ – paklausė Morisas.

„Ne, – paaiškinau, – ten mano butas.“

„Kaip pas Simpsonus?“

„Kalbi apie filmuką? Ne visai. Simpsonai gyvena nuosavame dviejų aukštų name, o manasis tėra vieno kambario butukas. Kur tu gyveni?“

Prieš atsakydamas jis akimirką dvejojo, bet paskui prisipažino, kad gyvena socialiniame būste Vakarų penkiasdešimt ketvirtosios ir Brodvėjaus gatvių kampe.

Negalėjau patikėti, jog jo namai vos per du kvartalus nuo manųjų. Mūsų pasaulius teskyrė viena vienintelė gatvė.

Vėliau supratau: prisipažinęs, kur gyvena, Morisas parodė, kaip manimi pasitiki. Jis nebuvo pratęs pasitikėti suaugusiaisiais, o ypač baltaisiais. Jeigu būčiau geriau pagalvojusi, būčiau susivokusi, kad niekas niekada nesustojo su juo pasikalbėti, nepaklausė, kur jis gyvena, gražiai su juo nesielgė, juo labiau nevaišino vakariene. Ir kodėl neturėčiau kelti jam įtarimų? Iš kur jis galėjo žinoti, jog nesu socialinė darbuotoja, norinti paimti jį iš šeimos? Kai grįžęs namo Morisas vienam iš savo dėdžių papasakojo, kad kažkokia teta nusivedė jį į restoraną pavakarieniauti, šis įspėjo: „Ji nori tave pagrobti. Laikykis nuo jos atokiau. Ir nesitrink prie to kampo – ji gali sugrįžti.“

Nusprendžiau turinti Morisui ką nors papasakoti apie save. Kažkas man kuždėjo, kad nusivesdama jį vakarienės pasielgiau tinkamai, bet kažkodėl jaučiausi ne itin smagiai. Juk jis dar visai vaikas, o aš – jam svetimas žmogus. Argi vaikai nėra mokomi nesikalbėti su nepažįstamaisiais? Gal taip elgdamasi peržengiau kokias nors ribas? Žinau, bus tvirtinančių, jog pasielgiau visai netinkamai. Atsakyti galiu tik viena: giliai širdyje tikiu, kad būtent taip ir turėjau pasielgti. Nors neabejoju – atsiras skeptikų, manančių priešingai. Todėl nusprendžiau, jog papasakojusi Morisui apie save, nebebūsiu jam visiškai nepažįstamas žmogus.

„Aš dirbu laikraštyje USA Today“, – pasakiau.

Buvo akivaizdu, kad jis neturi žalio supratimo, ką čia tauškiu. Paaiškinau, jog tai naujas leidinys, siekiantis tapti pirmaujančiu nacionaliniu laikraščiu šalyje. Papasakojau, kad mano darbas – parduoti reklamos plotą, nes tik taip laikraštis gali išsilaikyti. Aiškiau jam nepasidarė.

„Tai ką tu darai per dieną?“ – pasidomėjo Morisas.

Aha, jis klausia apie mano dienotvarkę. Trumpai jam pristačiau: skambinu dėl pardavimo, dalyvauju susirinkimuose, verslo pietuose, rengiu pristatymus, kartais – vakarieniauju su klientais.

„Ir taip kiekvieną dieną?“

„Taip, kiekvieną dieną.“

„Ar kada nors praleidi bent dieną?“

„Tik jei susergu, – paaiškinau. – Tačiau sergu aš retai.“

„O ar būna dienų, kai to nedarai?“

„Ne, nebūna. Toks mano darbas. Be to, man jis labai patinka.“

Mačiau, kad Morisas taip ir liko nesupratęs, ką noriu jam pasakyti. Tik vėliau paaiškėjo, jog aš – pirmas jo sutiktas žmogus, turintis darbą.

Tądien sėdėdama su juo prie stalo nežinojau ir dar kai ko. Net nenutuokiau, kad kelnių kišenėje jis turi peilį.

Iš tiesų net ne peilį, o kanceliarinį peiliuką aštriais ašmenimis. Nukniaukė jį iš Duane Reade parduotuvės Brodvėjuje. Tai rodo, kiek mažai aš žinojau apie Moriso pasaulį, nes nė akimirką nesusimąsčiau, kad jis gali būti ginkluotas. Mintis, jog šitos mažos gležnos rankutės gali laikyti ginklą, paprasčiausiai netilpo man galvoje. Net nešmėstelėjo mintis, kad berniukas gali pasinaudoti ginklu, juo labiau kad ginklo jam reikia apsiginti nuo smurto, supančio jį iš visų pusių.

Didžiąją vaikystės dalį Morisą labiausiai skaudino žmogus, davęs jam gyvybę.

Moriso tėvo dažniausiai nebūdavo šalia, o kai pasirodydavo, jis padarydavo tiek žalos ir sukeldavo tiek nevaldomos maišaties, kad atsiriboti nuo viso to būdavo tiesiog neįmanoma. Tėvo vardas irgi Morisas, pavadintas jis taip buvo savo pražuvėlio tėvo garbei. Jam gimus, niekas nemokėjo taisyklingai šio vardo užrašyti, tad dėl įsivėlusios klaidos jis tapo Morysu. Ilgainiui žmonės jį pradėjo vadinti tiesiog Kairiu, nes, net ir būdamas dešiniarankis, savo varžovus ant menčių jis paguldydavo smūgiu iš kairės.

Morysas netraukė nė metro šešiasdešimties, bet dėl tokio ūgio jis tapo tik atkaklesnis ir agresyvesnis, tarsi kasdien turėtų kam nors ką nors vis iš naujo įrodyti. Pavojingame rytų Bruklino rajone (kiek didesniame nei dviejų kvadratinių kilometrų plote, vadinamame Braunsviliu; čia penktajame dešimtmetyje susibūrė garsioji Bruklino samdomų žudikų gauja, o vėliau glaudėsi pačios žiauriausios šalies gaujos), kuriame jis gyveno, Moryso buvo bijomasi užvis labiausiai.

Jis buvo liūdnai pagarsėjusios Tomahaukųgrupuotės narys, ginkluotų apiplėšimų specialistas – jam tai velniškai gerai sekėsi. Net ir savo pažįstamus jis kartkartėmis apšvarindavo. Hovardo alėjoje būdavo lošiama kauliukais – susirinkdavo penkiolika dvidešimt žmonių, sumesdavo dešimtinių ir dvidešimtinių į puodą, Morysas taip pat dažnai prie jų prisidėdavo. Vieną kartą jis ramiausiai pareiškė visus pinigus pasiimąs sau. „Iš manęs niekas nieko negaus, velniai rautų“, – pareiškė vienas žaidėjas. Morysas trinktelėjo jam kartą per veidą savo pistoleto buože, išvertė jį iš kojų, tada susirinko kelis šimtus dolerių ir paprasčiausiai nuėjo. Niekas daugiau neištarė nė žodžio. Kitą dieną Morysas stovėjo atsirėmęs į automobilį priešais savo namą ir šypsojosi žmonėms, kuriuos vakar apiplėšė. Jis provokavo juos ką nors pasakyti. Bet niekas neišdrįso.

Pagaliau Morysas rado savęs vertą porą – patrakėlę Darčelą. Liekna, šviesiai rusvos odos, švelnių bruožų gražuolė Darčela buvo viena iš vienuolikos vienišos motinos, Rozos iš Baltimorės, atsikrausčiusios gyventi į Brukliną, vaikų. Augusi su dešimt brolių, Darčela nenusileido nė vienam iš jų. Ji įveikdavo kiekvieną, stojusį jai skersai kelio, vyrą ar moterį: nepailsdama smūgiuodavo, kol anie išleisdavo paskutinį kvapą. Niekas nežinojo, ar jai galvoje negerai, ar šiaip rankos niežti. Paauglystėje Darčela buvo viena iš nedaugelio moterų Tomahaukų gaujoje ir išdidžiai vilkėjo jų skiriamąjį ženklą – juodą odinį švarkelį.

O paskui ji pamilo gaujos narį, padariusį jai didelį įspūdį pasipūtėliška laikysena. Morysas ir Darčela visai netiko vienas kitam. Jie buvo panašaus būdo, abu greitai užsiplieskiantys it degtukai, bet vis tiek tapo pora. Ji vadino jį Jaunėliu – šiaip ar taip, jis buvo Morisas jaunesnysis. Jis vadino ją Rude dėl jos šviesiai rudos odos spalvos, būdingos mišrios rasės žmonėms. Juodu susilaukė trijų vaikų dar iki dvidešimtojo Darčelos gimtadienio. Pirmos gimė dvi dukterys – Selestė ir Latoja. Paskui sūnus – berniukas, kurį ji pavadino Morisu.

Deja, Morisui ir jo sesėms labai nepasisekė, nes tėvai juos auklėjo ne žodžiais, o kumščiais. Ypač Morysas, beviltiškas narkomanas ir alkoholikas, prisišniojęs kokaino, marihuanos ar prisilakęs kokio vynelio nebesuvaldydavo įsiūčio. Grįžęs namo jis keiksmais ir kumščiais išsiliedavo ant šeimos. Nuolat daužydavo dukteris per galvą, o kartą Selestei taip užvožė, kad jai net plyšo ausies būgnelis. Darčelą jis daužydavo, spardydavo ir talžydavo taip pat negailestingai, kaip visas savo aukas Braunsvilyje, o tada ateidavo ir Moriso, jo vienintelio sūnaus, eilė. Kai berniukas pravirkdavo, jis liepdavo jam užčiaupti kakarinę ir daužydavo toliau.

Paskui Morysas kelioms dienoms pradingdavo pas savo mergužėlę Dianą, o sugrįžęs namo prigrasindavo Darčelai net nežiūrėti į kitus vyrus. Galiausiai jai iki gyvo kaulo įgriso Moryso neištikimybė, tad susirinko vaikus ir persikraustė į socialinį būstą Bed-stuy rajone Brukline. Tai buvo dvidešimt septynių šešiaaukščių namų kompleksas, išsidėstęs maždaug dvylikos hektarų plote. Tuose namuose buvo apie 1 700 butų, juose glaudėsi daugiau nei 4 000 žmonių, tačiau prieglobsčiu šią vietą vargiai galėjai pavadinti, nes čia taip pat karaliavo smurtas ir narkotikai. Šiaip ar taip, Darčela čia galėjo pasislėpti bent nuo dar didesnių pavojų.

Morysas juos rado ir čia. Vieną naktį jis įgriuvo į jų butą ir pareikalavo Darčelos su juo pasikalbėti.

„Rude, neleisiu tau manęs palikti, – ašarodamas pareiškė jis. – Aš tave myliu.“

Mažojo Moriso akivaizdoje Darčela pareiškė jam nenusileisianti.

„Manęs neapgausi, – atkirto ji. – Esi niekam tikęs, nešdinkis!“

Morysas smogė jai į veidą iš kairės.

Darčela parkrito, o mažėlis Morisas čiupo tėvui už kojos, trokšdamas apsaugoti mamą nuo dar vieno smūgio. Įsiutęs Morysas sviedė berniuką į sieną. Tai buvo didžiulė klaida: pamačiusi sūnų gulintį ant grindų, Darčela puolė į virtuvę ir grįžo nešina dideliu peiliu.

Morysas net nemirktelėjo. Toli gražu ne pirmą kartą jam buvo grasinama peiliu.

„Ir ką tu man padarysi?“ – išsišiepęs paklausė jis.

Darčela užsimojo pasiryžusi smeigti jam į krūtinę. Morysas prisidengė rankomis, todėl ji smeigė jam į rankas. Badė jį peiliu, nors jis ir stengėsi apsiginti. Galiausiai Morysas išsvirduliavo į koridorių, parkrito visas kruvinas ir sušuko: „Rude, tu mane padūrei! Bandei mane nužudyti! Kaip tu galėjai?!“

O mažasis Morisas visa tai stebėjo išpūtęs akis. Galiausiai atvažiavo policija ir paklausė Moryso, kas jį taip žiauriai subadė.

„Kažkokie vyrukai“, – tepasakė jis.

Tai taręs Morysas išėjo. Vos penkerių Morisas stebėjo, kaip išeina jo tėvas. Daugiau jo šeima jau nebus tokia kaip anksčiau.

Mano pirmoji vakarienė su Morisu baigėsi po pusvalandžio, bet dar nenorėjau su juo atsisveikinti. Kai išėjome į gatvę, lauke skaisčiai švietė saulė, todėl pasiūliau jam pasivaikščioti Centriniame parke.

„Gerai“, – sutiko jis gūžtelėjęs pečiais.

Nuėjome iki pietinio parko galo ir patraukėme taku link Didžiosios pievos. Visi aplinkui – dviratininkai, mamos su mažyliais, pabėgioti išėję sveikuoliai – atrodė linksmi ir nerūpestingi. O mudu ir dabar daug nesikalbėjome, tiesiog ėjome greta. Man rūpėjo sužinoti apie jį daugiau, išsiaiškinti, kas nutiko, kodėl jis pradėjo prašyti išmaldos gatvėje, tačiau prikandau liežuvį – nenorėjau, kad jis pagalvotų, jog per daug šniukštinėju.

Vis dėlto vieną klausimą uždaviau.

„O kaip tu, Morisai? Ką tu norėtum veikti užaugęs?“

„Nežinau“, – nedvejodamas atsakė jis.

„Nežinai? Nejaugi niekada apie tai negalvoji?“

„Ne“, – ištarė jis nė nemirktelėjęs.

Morisas nesvajojo tapti policininku, astronautu, garsiu sportininku ar prezidentu. Jis net nežinojo, kad berniukai paprastai apie tai svajoja. Ir netgi jeigu būtų sugebėjęs įsivaizduoti gyvenimą už savo vargingo pasaulio ribų, kam jam apie jį svajoti? Morisas nesvajojo kuo nors tapti, nes negalėjo patikėti, kad jis galėtų būti kas nors kitas, nei yra – prašeiva, elgeta, gatvės vaikas.

Parko medžiuose ošė gaivus rudeniškas vėjelis, krito lapai, milžiniškų guobų šakose žaidė saulės spinduliai. Atrodė, jog betoninis miestas liko už tūkstančių kilometrų. Daugiau nieko neklausinėjau. Tiesiog leidau Morisui pasidžiaugti kitokia nei jam įprasta diena. Išėję iš parko pamatėme ledų vežimėlį ir aš paklausiau, gal jis norėtų ledų.

„Ar galima šokoladinių?“ – pasiteiravo jis.

„Žinoma“, – atsakiau.

Nupirkau dvi porcijas, vieną ištiesiau Morisui ir tada jis pirmą kartą nusišypsojo. Sakyčiau, santūriai, ne taip, kaip išsišieptų dauguma vaikų. Šypsena staiga pasirodė veide ir taip pat netikėtai pradingo. Bet jis nusišypsojo ir aš spėjau pamatyti jo šypseną, kuri man pasirodė kaip naujas gražus žvilgantis daiktas.

Kai baigėme valgyti ledus, paklausiau:

„Gal norėtum dar ką nors nuveikti?“

„Ar galima pažaisti kompiuterinį žaidimą?“

„Be abejo, galima.“

Nuėjome pažaisti žaidimų automatais Brodvėjuje. Daviau Morisui kelias monetas ir stebėjau, kaip jis žaidžia. Berniukas įsitraukė į žaidimą kaip ir bet kuris kitas vaikas. Pasistiebęs ant pirštų galiukų, iškišęs liežuvį jis tampė vairasvirtę ir skleidė įvairiausius garsus, žaidime kaudamasis su varžovu pasauliniame kovos menų čempionate. Buvo smagu jį stebėti.

Vėliau tą dieną suvokiau, kad pavaišinusi Morisą vakariene ir praleidusi su juo kelias valandas jaučiuosi neįtikėtinai gerai, o reikėjo tiek nedaug: trupučio laiko ir pinigų. Tai, savo ruožtu, pažadino kaltės jausmą. Ar sustojau ir nupirkau jam valgyti tik tam, kad pati pasijusčiau geriau? Ar, užuot nuėjusi į parduotuvę arba kiną, nusprendžiau prasiblaškyti nupirkdama Morisui mėsainį ir ledų? Ar pasielgiau globėjiškai, o gal tiesiog juo pasinaudojau?

Padėk vargšui vaikui, kad labiau vertintum savo gyvenimą?

Nesugebėjau rasti tinkamo atsakymo. Žinojau tik tiek, jog būdama su Morisu jaučiuosi gerai. Kai jis baigė žaisti, Brodvėjaus gatve nuėjome iki pat Penkiasdešimt šeštosios kampo, kur ir susitikome. Atsidariau rankinę ir padaviau Morisui savo vizitinę kortelę.

„Klausyk, jeigu kada nors būsi alkanas, prašau man paskambinti. Aš parūpinsiu tau maisto.“

Morisas paėmė kortelę, apžiūrėjo ir įsikišo į kišenę.

„Ačiū jums už vakarienę ir ledus, – pasakė. – Puikiai praleidau laiką.“

„Ir aš“, – patikinau. Tada jis nuėjo į vieną pusę, o aš į kitą.

Svarsčiau, ar dar kada nors jį pamatysiu. Labai didelė tikimybė, kad mudu nebesusitiksime. Tada dar nežinojau, kaip vargingai gyvena Morisas, kaip skurdžiai verčiasi jo šeima. Jeigu būčiau žinojusi, tikriausiai nebūčiau leidusi jam nueiti. Man regis, būčiau jį apsikabinusi ir niekada nepaleidusi.

Bet tada aš nuėjau, o kai atsisukau dar kartą pasižiūrėti į Morisą Brodvėjaus šurmulyje, jis jau buvo pranykęs, vėl nematomas. Turėjau susitaikyti su tuo, kad jis galbūt pradingo iš mano gyvenimo visiems laikams ir keista mūsų draugystė pasibaigė vos tik prasidėjusi.

Tačiau tada aš tikėjau ir vis dar tikiu, jog visatoje yra kažkas, kas suveda žmones, kuriems reikia vienam kito. Yra kažkas, kas padeda visiškai skirtingiems žmonėms kažkaip užmegzti ryšį. Galbūt tas kažkas ir neduoda mums ramybės, verčia mus ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems manome galintys padėti. Galbūt mano pačios praeitis privertė mane tądien atsigręžti ir susipažinti su Morisu. Ir galbūt – tik galbūt – nematoma likimo gija vėl mus kada nors suves.

Pakeliui namo mane pradėjo graužti sąžinė, jog Morisui daviau savo vizitinę kortelę, bet pinigų, kad galėtų paskambinti, nedaviau. Anuomet dar nebuvo mobiliųjų, labai abejojau, jog namuose jie turi telefoną. Jeigu jis norės su manim susisiekti, turės pasinaudoti mokamu taksofonu, vadinasi, jam vėl teks gatvėje prašyti išmaldos.

Na, galiausiai visa tai pasirodė nesvarbu.

Nes pakeliui namo Morisas išmetė mano vizitinę į šiukšliadėžę.