Читать книгу Nematoma gija - Laura Schroff, Alex Tresniowski, Crystal McVea - Страница 8

Kai prie to paties kampo susitikome ketvirtą pirmadienį, pasakiau Morisui, jog, užuot kur nors jį nusivedusi, šiandien pagaminsiu jam vakarienę savo namuose. Jis gerokai nustebo, bet vis tiek tarė: „Puiku.“ Tiesą pasakius, ir pati nustebau, kad išdrįsau jį pasikviesti. Jau seniai norėjau pavaišinti Morisą naminiu maistu, tik vis kankino visokios abejonės. Ar turėčiau kviestis šį vaiką namo? Ar tai galėtų kaip nors atsigręžti prieš mane pačią? Ką pagalvos žmonės? Tačiau kai tą vakarą pamačiau Morisą – kai jis nusišypsojo mane išvydęs – pajutau: viskas bus gerai.

Nuėjome iki mano namo, skambiai vadinamo „Simfonija“. Durininkas Stivas mostelėjo pasisveikindamas:

„Labas vakaras, panele Šrof“, – tarė jis.

Tada jis nužvelgė Morisą, ir šįkart vilkintį savo vyšninės spalvos purvinus treningus. Akimirką jie tiesiog spoksojo vienas į kitą. Stivo pareiga buvo žinoti visus namo lankytojus, tačiau dabar jam sunkiai sekėsi suprasti, kas čia vyksta.

„Tai mano draugas Morisas“, – galų gale nutraukiau aš nejaukią tylą.

Nemanau, kad Stivui pasidarė aiškiau.

Nužingsniavome per vestibiulį liftų link. „Simfonija“ – naujas pastatas, o erdvus jo vestibiulis atrodė išties stulbinamai: nuostabios rudos ir juodos spalvų granito grindys, aukštos lubos, art deco stiliaus puošyba, didžiulis durininko stalas. Viskas švytėte švytėjo. Liftas buvo erdvus ir šviesus, o koridorius iki mano buto durų išklotas prabangiais kilimais. Morisas tylomis viską apžiūrinėjo.

Mano butukas buvo nedidelis, tačiau man tai – prabangiai įrengtas prieglobstis: milžiniški langai iki pat lubų, dvi erdvios spintos, visiškai nauja virtuvė ir balkonas. Čia turėjau kraitinę raudonmedžio skrynią, dailų ovalo formos valgomojo stalą ir elegantišką senovinę komodą. Bute derėjo mėlyna ir raudonmedžio spalvos. Viskas buvo taip, kaip norėjau pati.

Pasiūliau Morisui atsisėsti ant sofos. Jis pritūpė prie dešiniojo ranktūrio, ant paties kraštelio. Berniuko žvilgsnis užkliuvo už milžiniško ąsočio ant grindų, į kurį beriu centus. Tai buvo gal pusmetrio aukščio permatomas plastikinis ąsotis, iki pusės pripildytas penkių, dešimties ir dvidešimt penkių centų monetų. Šią mintį man pakišo tėvas, kuris visus gautus arbatpinigius mesdavo į didžiulį kibirą miegamajame. Jis niekada neimdavo iš ten pinigų, tik įmesdavo. Mes, vaikai, susižavėję stebėjome, kaip auga jo pinigų kalnas. Kiekvienais metais kovo mėnesį jis mus pasisodindavo ir leisdavo padėti skaičiuoti pinigėlius – taip surinkdavo kelis tūkstančius dolerių, kuriuos panaudodavo mokesčiams sumokėti. Po daugelio metų, kai pati pradėjau dirbti, aš nusipirkau ąsotį. Manau, dabar ten turėtų būti koks tūkstantis dolerių smulkiomis monetomis. Tokiam vaikui kaip Morisas, gyvenančiam iš gatvėje išprašytų centų, tas ąsotis turėjo atrodyti it milžiniškas lobis.

„Gal norėtum dietinės kokakolos?“ – pasiūliau.

„Taip“, – atsakė jis.

Atnešiau jam gėrimo ir atsisėdau šalia ant sofos.

„Morisai, aš noriu rimtai su tavimi pasikalbėti. Daugiau tos temos neliesiu, todėl noriu, kad atidžiai mane išklausytum.“

Morisas net įsitempė.

„Pasikviečiau tave į savo namus tik todėl, kad laikau savo draugu. Draugystės pagrindas – pasitikėjimas, ir noriu, kad žinotum, jog aš niekada neišduosiu tavo pasitikėjimo. Noriu, kad žinotum, jog visada galėsi manimi pasikliauti. Bet jeigu tu išduosi mano pasitikėjimą, nebegalėsime būti draugai. Supranti?“

Morisas pažvelgė į mane didelėmis apskritomis akimis, tačiau nieko neatsakė. Jis atrodė sutrikęs, gal net išsigandęs.

„Ar aišku? – paklausiau dar kartą. – Ar supranti, apie ką aš kalbu?“

Tada Morisas manęs paklausė: „Tik tiek? Tiesiog norite, kad būčiau jūsų draugas?“

„Taip, tik tiek.“

Aiškiai mačiau, jog jam lyg akmuo nuo širdies nusirito. Berniukas atsistojo ir ištiesė ranką. Sukirtome delnais.

„Pažadėta – padaryta“, – rimtai pareiškė jis.

Daug vėliau Morisas man papasakojo, kaip išsigando, kai pasisodinau jį pasikalbėti. Jis iš patirties žinojo, kad tokiu atveju suaugusieji dažniausiai ko nors iš jo nori. Jo motina, dėdės, suteneris Žaltys – pradėdami panašų pokalbį jie visada turėdavo kokių nors užmačių, slaptų kėslų. „O dabar ir ši baltoji ponia ko nors norės. Dabar, – nusprendė Morisas, – pagaliau sužinosiu, kodėl ji man tokia gera.“

Jam atrodė sunkiai suvokiama, jog aš prašau tik draugystės.

Bet tądien mudu sudarėme sutartį. Draugystės sutartį. Ir tik po daugelio metų supratau, koks reikšmingas buvo šis rankos paspaudimas.

Paprašiau Moriso, kad padengtų stalą, kol aš ruošiu vakarienę. Padaviau jam lėkštes, šakutes ir peilius. Tris gabalus vištienos krūtinėlės sudėjau į keptuvą, išviriau makaronų, paruošiau daržovių, o Morisas vis dar barškino įrankius prie staliuko, kuris mano namuose atstojo valgomąjį. Po kelių minučių jis įėjo į virtuvę.

„Panele Laura, gal galite mane išmokyti padengti stalą?“

Morisas pirmą kartą paprašė manęs jį pamokyti.

Pati padengiau stalą, o jis žiūrėjo, ką aš darau. Šakutė kairėje, peilis dešinėje, lėkštė, servetėlė, stiklinė. Kai sėdome valgyti, pastebėjau, kad Morisas žiūri į mano rankas.

„Kas atsitiko, Morisai?“

„Bandau suprasti, kaip jūs naudojatės kartu peiliu ir šakute.“

Stengiausi valgyti kuo lėčiau, kad jis galėtų stebėti, ką darau. Ir vėlgi – nieko nesakiau, nebandžiau jo mokyti. Leidau mokytis iš pavyzdžio. Morisas buvo it kempinė, noriai ir smalsiai sugerianti informaciją iš aplinkos. Jis išmoko visų narkotikų verslo subtilybių tiesiog stebėdamas savo motiną ir dėdes; vaikas tobulai sugebėjo išgyventi gatvėje, nes matė, kaip tai daro kiti. Tačiau niekada nematė, kaip dengiamas stalas arba tinkamai naudojamasi peiliu ir šakute.

Jis dar niekada nevalgė pas ką nors svečiuose.

Pasižiūrėjęs, kaip darbuojuosi peiliu ir šakute, Morisas iškart viską suprato. Stalo etiketas nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime, bet tokie įgūdžiai išties praverčia. Be to, aiškiai mačiau, kad Morisas nori išmokti deramai elgtis prie stalo.

Pastebėjau, jog jis suvalgė tik pusę to, ką jam įdėjau.

„Ar skani vištiena?“ – paklausiau.

„Labai“, – atsakė jis.

„O kodėl ne viską suvalgei? Nesi alkanas?“

Morisas susigėdęs nuleido akis.

„Norėčiau parnešti namo mamai paragauti, – prisipažino jis. – Ar galima?“

„Morisai, virtuvėje dar yra maisto. Tu pabaik valgyti, ką turi, o kai eisi namo, aš tau įdėsiu.“

Jis kaip uogą prarijo viską, kas buvo likę lėkštėje.

Po vakarienės mudu nurinkome indus. Padaviau Morisui į ritinėlį susuktos sausainių tešlos.

„Gal norėtum sausainių? Tu supjaustyk, o aš iškepsiu.“

Ištiesiau jam peilį, bet berniukas nesuprato, ką jam daryti. Parodžiau, kad reikia atpjauti piršto storio griežinėlį, o tada jį perpjauti į keturias dalis. Morisas atidžiai išklausė ir ėmėsi darbo. Išdėliojome griežinėlius ant skardos, įkišome ją į orkaitę ir po penkiolikos minučių jau gardžiavomės šiltais sausainiais su šokolado gabalėliais, užsigerdami pienu.

Desertas Morisą sužavėjo – nedažnai jam tekdavo ragauti ko nors panašaus. Tai buvo vaišės, o vaišinamas jis buvo išties retai. Desertas tapo mėgstamiausia jo vakarienės dalimi, kai mudu drauge vakarieniaudavome. Jis atsidėjo keturis sausainius namo.

Devintą valandą pasakiau Morisui, kad jam jau laikas eiti. Negalėjau patikėti, jog niekam nerūpi, kur jis užtruko iki vėlumos. Suvyniojau lėkštę maisto, bet prieš jam išeinant dar norėjau šį tą sužinoti.

„Morisai, noriu tavęs kai ko paklausti. Ar tu namuose turi savo dantų šepetuką?“

„Ne“, – atsakė jis.

„O rankšluostį ir plaušinę?“

„Ne.“

„O muilo ar turite?“

„Neturime, panele Laura.“

Iš spintos išėmiau rankšluostį ir plaušinę. Geriau pasiraususi radau ir naują dantų šepetuką, dantų pastos ir gabalėlį muilo. Sudėjau į plastikinį maišelį kartu su maistu. Vėliau sužinojau, kad viskas, ką Morisas parsinešdavo namo, kažkur pradingdavo. Jis nežinojo, kas viską pasiima – seserys ar dėdės, bet daiktai it skradžiai žemę prasmegdavo. Neapsikentusi nupirkau Morisui rakinamą spintelę, kurioje jis pradėjo laikyti savo daiktus.

„Ir dar vienas dalykas, – pridūriau. – Turiu tau staigmeną.“

Moriso akys sublizgo.

„Ar norėtum šį šeštadienį nuvažiuoti pasižiūrėti Mets komandos rungtynių?“

Berniukas nušvito. Net po daugelio metų aš vis dar prisimenu jo veidą tą akimirką – jis buvo nušviestas begalinio džiaugsmo.

„Bet paklausyk manęs, Morisai. Reikia, kad tavo mama pasirašytų raštelį, jog ji leidžia tau važiuoti mano automobiliu į rungtynes, gerai? Ar gali nunešti jai šį lapelį ir paprašyti, kad pasirašytų?“

Išspausdinau sutikimo raštelį ir padaviau Morisui. Pasakiau, jog lauksiu jo trečiadienį toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku su rašteliu.

„Jeigu neatneši raštelio, į rungtynes tavęs nesivesiu, – pakartojau. – Privalai gauti mamos parašą ir atnešti raštelį man.“

Jis pažadėjo gauti leidimą ir perduoti man raštelį trečiadienį.

„Labai ačiū už vakarienę ir visa kita“, – padėkojo Morisas.

Palydėjau jį iki vestibiulio ir iki durų, prie kurių vėl stovėjo Stivas.

„Labos nakties, Morisai“, – atsisveikino durininkas.

Morisas net krūptelėjo. Durininkas sužinojo, kuo jis vardu.

Trečiadienio vakarą prie Penkiasdešimtosios gatvės kampo aš laukiau Moriso su mamos pasirašytu rašteliu. Praėjo dešimt minučių, penkiolika, dvidešimt. Laukiau iki be penkiolikos aštuonios.

Morisas taip ir nepasirodė.