Читать книгу Kas slypi tarp eilučių? - Lauren Canan - Страница 2

Regis, smagumėlis dar tik prasideda?

Virš galvos sudundėjus griaustiniui, Kelė sužiuro į dangų. Ji neketino bandyti likimo klausinėdama, kas dar bloga galėtų nutikti. Kai pagreitinusi žingsnį įveikė kitą įkalnę, žaibo strėlė kirto tiesiai į medį priešais. Po akimirkos dangus prasivėrė ir prapliupo lietus, atsakydamas į neištartą klausimą.

Susikryžiavusi rankas ant krūtinės, Kelė sukando dantis ir ėjo toliau. Pavakario šilumos nebeliko, o stingdantis lietus vis plakė, degindamas veidą ir sunkindamas matymą. Stiprūs vėjo gūsiai kiekvieną žingsnį pavertė tikru išbandymu.

Staiga už nugaros suspindo automobilio žibintai, apšviesdami kelią ir baltą lietaus šydą virš galvos. Kelė pasitraukė dešinėn vildamasi, kad tai ne įkaušusių studenčiokų, norinčių pasilinksminti ir papriekabiauti, gauja. Jos noras išsipildė, bet kitaip, nei ji norėjo.

– Kele, – pasigirdo Džeiso balsas tamsoje, už nugaros. – Šok į mašiną.

Ji žingsniavo toliau.

– Esi visiška kvaiša, – pareiškė jis.

– Vadink kaip nori, – garsiai riktelėjo Kelė, kad nustelbtų liūtį.

– Duodu tau dešimt sekundžių, kad įkeltum subinę į mašiną.

– O ką darysi tada?

– Čiupsiu tave ir pats įsitrauksiu vidun.

Ji pasisukusi tūžmingai dėbtelėjo į Džeisą.

– Lipk į vidų. Tuoj pat.

Tamsa paslėpė jo veido išraišką, tačiau balsas skambėjo piktai ir įsakmiai. Kelė beveik neabejojo, kad jis tikrai įvykdys grasinimą.

Padaryk tai ir grįžk namo pas Henrį, – paliepė ji sau mintyse.

Kelės akys nuo Džeiso nukrypo į tamsą, kur driekėsi, regis, nesibaigiantis kelias. Stiprus vėjo su lietumi gūsis sugrąžino sveiką protą. Prikandusi liežuvį ji priėjo prie automobilio ir atsidarė keleivio dureles.

– Aš visa šlapia, – visai be reikalo ištarė, žvelgdama į gražų automobilio saloną.

Jis nusikeikė po nosimi.

– Kaip ir viskas aplinkui. Man tai nerūpi. Lipk į tą prakeiktą mašiną.

Šį reikalavimą įtvirtino tiesiai virš galvų garsiai trakštelėjęs žaibas.

Sugriebusi už rankenos, Kelė įsirangė į vidų ir užtrenkė dureles. Džeisas skubiai užvėrė langą.

Viduje buvo šilta, kūną apėmė nevaldomas drebulys, ir mergina pradėjo kalenti dantimis. Džeisas skubiai įjungė šildymą. Šiltame ore pasklido naujo automobilio ir sodraus odekolono aromatai. Kelė atsirėmė į prabangią odinę sėdynę ir užsisegė saugos diržą. Netardamas nė žodžio Džeisas nuspaudė akceleratorių ir nurūko miestelio link.

Miestelis. Namai. Kelė nenorėjo, kad jis sužinotų, kur ji gyvena. Juk tokiu atveju ji praras saugumą, tegul tik tariamą. Juk Kaliko Springse vos šeši tūkstančiai gyventojų: nebūtų sunku bet kurį surasti.

– Nuvežk mane prie tos rančos priekyje. Įvažiavimas kairėje. Pažįstu savininkus. Jie pametės mane iki namų.

Jokio atsako.

Kelė nekantriai stebėjo, kaip įveikus likusį kelio ruožą didžiulio džipo priekiniai žibintai kairėje pusėje apšvietė plačius jos vaikystės draugei priklausančios rančos vartus. Pagaliau priekyje šmėstelėjo akmeniniai stulpai.

– Štai ten, – nurodė ji. – Pasuk į…

Automobilis nelėtindamas greičio prašoko įvažiavimą.

– Tu pravažiavai. – Ji pasižiūrėjo atgal. – Apsisuk.

Džeisas žvilgtelėjo į ją, paskui įdėmiai pažiūrėjo į kelią.

– Negalima versti žmonių važinėti tokiu oru.

– Ar aš ką nors verčiu? Ar verčiau tave važiuoti? – pasipiktinusi užprotestavo ji.

Juk tai jis privertė ją įlipti į automobilį. Ir nesvarbu, kad ji džiaugėsi išvengusi audros.

– Ne tai turėjau galvoje. Žinoma, nevertei. – Jis metė žvilgsnį į Kelę, patogiai įsitaisiusią sėdynėje ir susikryžiavusią rankas ant krūtinės. – Ir tyčia nepalikai mano virtuvėje savo rankinės. – Jis bedė pirštu į mažą stačiakampę rankinę. – Ir nežinojai, kad valai mano namus ar kad atvyksiu apie šeštą valandą. Kele, jei norėjai vėl su manimi pasimatyti… taip ir sakyk.

Kelė atsisegė saugos diržą.

– Sustok.

Džeisas nemažindamas greičio paklausė:

– Ar tai reikėtų suprasti kaip neigiamą atsakymą?

Patraukliu jo veidu nuslydo šypsenėlė.

– Taip.

– Taip?

– Turiu galvoje, nežinojau.

Džeisas papūtė lūpas, lyg vėl ketindamas pašaipiai šyptelėti.

– Kiek pamenu, negali pasigirti puikiu humoro jausmu.

– Tikrai? Tai tu pasakyk ką nors bent šiek tiek juokingo.

Jis nieko neatkirto. Kelias sekundes paspoksojusi į jį, Kelė atsirėmė į sėdynės atlošą, piktai atsiduso ir susitaikė su likimu. Neįtikėtina. Taip ilgai jo nematė ir staiga atsidūrė taip arti, visureigio salone, ir jie abu lekia į tamsą… Ji akies kampučiu dirstelėjo į Džeisą. Didelės rankos ant vairo, aštri smakro linija ir tos putlios lūpos privertė suvirpėti, užplūdo ilgiau nei metus nepatirtas geismas.

Ji viską prisiminė: kiekvieną palytėjimą, kiekvieną aistringą šnabždesį, erzinantį humorą ir smulkius ginčus, kurie visada baigdavosi, kai jis nutildydavo ją bučiniu. Sunkiai nurijusi seiles, Kelė giliai įkvėpė ir nusisuko. Stengėsi susitvardyti vildamasi, kad jis nepajus išdavikiškos jos kūno reakcijos.

– Taigi, – kostelėjusi ir žiūrėdama į priekį pareiškė ji, – į galvą netelpa, kad šis mažas taškelis žemėlapyje galėtų tave dominti. Tokia garsenybė mažame miestelyje. Kodėl čia esi?

Po kelių minučių jai pasirodė, kad Džeisas išvis neketina atsakyti.

– Man reikia šiek tiek pailsėti, – pagaliau jis prabilo. – Turiu čia draugą, kaip žinai, todėl ši vieta pasirodė geresnė už kitas.

– Tu nusipirkai rančą, kad truputį pailsėtum?

Jis patraukė pečiais.

– Laikai mane trenktu?

Akivaizdu, kad jis neatskleis savo tikrųjų ketinimų, kurie jai gal patiktų. Teks susitaikyti su melu ir paslaptimis.

– O kaip tu gyveni?

– Kaip aš gyvenu?

– Dar studijuoji?

– Nebe.

Po pastarųjų metų daugybės įvykių toks klausimas nuskambėjo keistai. Jos gyvenimas taip drastiškai pasikeitė, rodės, lyg ji tapo visiškai kita. Netikėtai jos senelį ištikęs sunkus infarktas baigėsi mirtimi. Paskui bankas atėmė teisę naudotis jo ūkiu, tad Kelei su jaunesniuoju broliu teko ieškotis kitos gyvenamosios vietos. Ir kai jau atrodė, kad nebegali būti blogiau, paaiškėjo, kad ji pastojo nuo savo tapatybę slepiančio mylimojo, kuris dar ir dingo.

Ši blaivinanti mintis sugrąžino ją į realų pasaulį.

– Kodėl tu melavai? – pašnibždomis pasiteiravo Kelė. Klausimas išsprūdo nejučia, nelaukiant, kol pritars protas. – Kam tau to reikėjo?

Kol Džeisas čia viešėjo pas draugus, norėjo su kuo nors dalytis lova. Tai suprantama. Bet kodėl melavo, kas jis toks? Ir kodėl žadėjo paskambinti ar grįžti, jeigu visą laiką žinojo, kad to nedarys?

– Ar tai dabar svarbu?

– Tiesa visada svarbi.

– Aš pasisakiau savo vardą. To turėjo užtekti. Jeigu būtum žinojusi, kas esu, tai galėjo pakeisti mūsų santykius.

Kelė su nuostaba spoksojo į jį.

– Negi dėl to kaltas pasipūtimas? – Ji palingavo galva.

– Tai ne pasipūtimas, – atšovė jis. – Supratusi, kas esu, būtum… – Giliai įkvėpęs jis nutilo.

– Ką? Ką būčiau dariusi? Negalvojusi, kad esi dviveidis? Nebūčiau supratusi, kad tau mieliau įlipus į medį meluoti, nei stovint ant žemės tiesą sakyti? Nenorėjai, kad apsimetinėčiau? Argi ne taip?

– Būtum kitaip su manim elgusis, – vos girdimai sušnabždėjo jis. – Kaip visi. O tu neapsimetinėjai. Niekada.

– Kaip visi? O kas tie visi?

Kelė matė, kaip stipriai Džeisas suspaudė vairą.

– Tai, kaip aš užsidirbu pragyvenimui, neliečia mudviejų santykių. – Jis žvilgtelėjo į ją pro prietaisų skydelio švieselę. – Žmonės išgirsta mano pavardę ir staiga praranda gebėjimą suvokti, koks esu. Turėjau pasakyti tau tiesą, bet norėjau, kad pažintum mane, Kele. Aš tik žmogus. Džiaugčiausi, jei aplinkiniai matytų mane, o ne prakeiktą reklaminį įvaizdį. Ketinau grįžęs tau tai paaiškinti. Ruošiausi atskleisti tiesą.

– Štai kaip. Kodėl? Jei, kaip sakei, pavardė nieko nereiškia, kam vargti?

Ji išgirdo gilų atodūsį.

– Tu tyčia iškraipai mano žodžius.

– Ar aš?

Iš gilaus šnopavimo Kelė suprato, kad Džeisas įsižeidė.

– Mudu buvome du žmonės, kurie susitiko ir džiaugėsi buvimu kartu. Man patiko leisti laiką su tavimi. Kodėl tau taip sunku tai suvokti? Ar aš ko nors nežinau?