Читать книгу Lėti prisilietimai - Leslie Kelly - Страница 2

– Mūsų brangioji pamotė ketina pirkti žigolą.

Madlena Terner, sėdėdama prie darbo stalo, pasirašė šūsnį dokumentų, numetė rašiklį, ir ant didžiulės vietos įmonės pajamų ir išlaidų suvestinės užtiško juodo rašalo dėmė. Ji pakėlė akis ir visai nenustebo išvydusi, kad tas rėksmingas balsas – jos vyresnės netikros sesers Tabitos. Ši atrodė siaubingai įpykusi.

Įpykusi… bet kaip visada graži. Tas gyvas paveikslėlis iš motinos paveldėjo aukštą ūgį ir grakštumą, šviesius plaukus ir eleganciją, tokia išvaizda idealiai tiko pagal jos gyvenimo būdą. O Madlenai teko žemesnė ir pilnesnė tėvo figūra, beveik juodi velionės motinos plaukai, tamsios, besijuokiančios akys ir duobutės skruostuose. Kas nė per plauką nederėjo prie jos, darbe paskendusios banko vadybininkės, gyvensenos.

Tabita nutrenkė vienetinę rankinę ant tuščios kėdės ir spirdama prabangaus smailianosio bato kulniuku užtrenkė duris.

– Mede, girdėjai?

– Man rodos, tave girdėjo ir statybininkai, esantys dvidešimčia aukštų žemiau, – sumurmėjo Medė, svarstydama, kodėl Tabita nuolat kelia scenas. Dar viena iš turtuolės motinos paveldėta savybė.

– Ta godišė ragana žada būti neištikima mūsų tėvui.

Medė pagalvojo, kad Tabita, buvusi neištikima vienam iš savo vyrų ir vienam iš sužadėtinių, verčiau jau liautųsi moralizuoti, kol žemė neprasivėrė po kojomis. Tačiau susiraukė išgirdusi, kad paskutinė – ketvirtoji – tėvo žmona jau ieško kito nuotykio, nes senstelėjęs vyras negali suteikti nieko panašaus.

Tabė nekentė Deboros, bet Medė nieko prieš pamotę neturėjo. Ta moteris nespinduliavo šiluma, ypač suaugusioms savo podukroms, bet buvo kur kas geresnė nei kitos. Tėvas galėjo vesti dvidešimt penkerių merginą… jaunesnę už Medę ir jos seserį. Į ketvirtą dešimtį įžengusi Debora bent jau buvo iškalbi, maloni ir lydima sėkmės. Kadaise ji vadovavo populiariai iškilmių šokių studijai – čia ir susipažino su Medės tėvu. Rodos, šis buvo su ja laimingas – iš pradžių kaip su šokių partnere, dabar kaip su žmona.

Taigi Medė nuoširdžiai tikėjosi, kad Tabė klysta.

– Iš kur žinai?

– Tiesiai iš Bitsės Velington.

Geriausia jų pamotės draugužė.

– Kodėl ji tau turėtų sakyti?

– Taigi pažįsti Bitsę. Jai kad tik ką nors pagadinus.

Tiesa. Ta moteris tiesiog spjaudosi nuodais.

– Be to, ji pati geidžia to vyro. Kažkokio europiečio žigolo, kuris bus parduodamas aukcione per labdaros koncertą Suteikime vaikams Kalėdas – Intercontinental, rytoj vakare.

Žigolas, kurį parduos, kad surinktų pinigų vaikams. Kaip ironiška. Tik Čikagos aukštuomenės poniutėms galėjo šauti mintis nusipirkti eržilą ir gauti lėšų geram tikslui. Ir dar varžytis dėl jo.

Tabita nutūpė ant vienos prie Medės stalo stovinčių kėdžių, pažvelgė į netvarkingai išsklaidytas bylas ir sušnarpštė. Vyresnei seseriai patiko pinigai, kuriuos gaudavo iš jųdviejų prosenelio prieš kelis dešimtmečius įkurto banko. Nepatiko tik tai, kad šie pinigai uždirbami sunkiu darbu.

Kartais Medė pagalvodavo, ar tik kuri nors iš jų nėra įvaikinta. Arba rasta prie durų slenksčio. Jas taip mažai kas sieja – nei išvaizda, nei charakteris. Medei visada sakydavo, kad ji panaši į motiną, antrąją Džeisono Ternerio žmoną, mirusią, kai dukrai buvo ketveri. Džeisonas tikriausiai labai jos gedėjo, nors niekada apie tai nekalbėjo. Sesuo nuolat erzindavo Medę vadindama tėtuko numylėtine.

Gal todėl, kad ji buvo panašesnė į tėtį. Medė labiau už Tabę panėšėjo į Džeisoną ne tik išvaizda – ji paveldėjo aštrų tėvo protą, polinkį į bankininkystę ir finansus. Sugebėjo plėtoti verslą, kuriuo užsiėmė jau kelios šeimos kartos.

Tai nereiškė, kad Tabita nieko iš tėvo negavo, – ji paveldėjo tėvo nepastovumą. Medė, regis, buvo vienintelė iš Ternerių, kuri neįsimylėdavo kas savaitę.

– Turime ką nors daryti.

– Dėl ko?

– Dėl tos apgavikės, štai dėl ko!

Medė atsiduso, padėjo rašiklį ir atsilošė kėdėje.

– Bet ji dar nieko neapgavo, ar ne?

– Ne… ir mums reikia būti tikroms, kad neapgaudinės.

Medę nustebino sesers požiūris. Juk Tabita naujosios tėvo žmonos niekada nemėgo, buvo galima pamanyti, kad ji norės, jog Debora apgautų jų tėvą – ir būtų pričiupta. Tėvas daug ką leisdavo žmonoms – jos švaistydavo pinigus, reikalaudavo dėmesio, pratrūkdavo pykčiu. Tačiau nebūtų pakentęs neištikimybės. Kuo jau įsitikino kelios buvusios jo meilės. Tarp jų ir Tabitos motina.

– Keista, kad nenusamdei detektyvo jai sekti ir tuo nepasinaudojai.

Tabita susiraukė ir nudelbė žvilgsnį į tobulai nudailintus nagučius.

– Nusamdei? Jėzau, Tabe…

– Klausyk, tai buvo kvaila, ir aš persigalvojau. Nenoriu pričiupti tos kalės svetimaujant.

– Nenori?

Sesuo pakėlė akis, jose spindėjo lašas nuoširdumo – jausmo, kurį Tabita retai rodydavo pasauliui, bet kurį Medė žinojo slypint po nugludintu, spindinčiu, nejautriu paviršiumi.

– Jis ją myli, Mede. Tikrai myli ir jaučiasi laimingas. Lyg pajaunėjo dvidešimčia metų. – Ji nurijo seiles ir sumurmėjo: – Nenoriu skaudinti jo. Vėl.

Oho. Medė buvo priblokšta. Kurį laiką net neturėjo ką atsakyti. Nors labai suprato šį jausmą ir pati taip pat manė, nesitikėjo to iš Tabitos.

Paskui prisiminė, kuo jiedvi su seserimi yra visiškai, šimtu procentų panašios: jos abi myli tėvą.

Medė padėjo rašiklį ir skyrė dėmesį seseriai:

– Gerai. Ką siūlytum daryti?

Tabita kurį laiką pritilo, nužvelgė kambarį, kelias įrėmintas šeimos nuotraukas ant Medės lentynos, vazonus kampe ir Čikagos panoramą pro langą.

Medė suprato, kad sesers mintis jai nepatiks. Lygiai taip pat Tabita žiūrėjo, kai jos buvo devynerių ir dvylikos, vyresnė sesuo pasiūlė pasiskolinti tris pamotės sukneles iš Dioro žaisti namus. Medė pasijuto taip pat, kaip tą dieną – lygiai taip supulsavo smilkiniuose ir sudrėko delnai.

Aišku tik viena… prakaitas neką geriau išsiskalbs iš jos dabar vilkimo Chanel kostiumėlio nei anuomet iš Dioro suknelių.

– Tabe?

Sesuo galiausiai pažvelgė jai į akis – beveik įžūliai.

– Viskas tikrai labai paprasta.

Smilkiniai supulsavo dar labiau. Iš sudrėkusių delnų buvo galima išsunkti tiek drėgmės, kad pakaktų gėlėms laistyti visą savaitę.

– Tikrai?

– Taip. Ji negalės apgauti mūsų tėvo su tuo vyruku, jeigu kas nors nušvilps jį iš panosės. – Nutaisiusi dvidešimties tūkstančių dolerių vertą šypseną, paveldėtą iš tėvo, Tabita tęsė: – Tu nusipirksi tą žigolą.

Nuo tada, kai prieš penkerius metus pradėjo dirbti Čikagos priešgaisrinės apsaugos departamento 4-ajame batalione, paramedikui Džeikui Volesui ne sykį teko susidurti su mirtimi. Jis važiavo į gaisrus ir susišaudymus, gatvių peštynes ir namus, kuriuose smurtaujama. Riaušes ir įkaitų dramas. Gelbėjo žmones, patyrusius infarktą, skęstančius, tuos, kurie jau būdavo žengę porą žingsnelių į aną pasaulį, ir staiga stebuklingai sugrįždavo tris žingsnius atgal. Sykį įkalbinėjo apkvaitusį narkomaną, kad leistų vežti į ligoninę sužeistą jo draugę, kurią pats ir subadė peiliu. O paskui gavo velnių nuo leitenanto, kad nepaisė protokolo ir nelaukė, kol Čikagos priešgaisrinės apsaugos departamentas viską sutvarkys. Taip, jis turėjo leisti jai numirti.

Jokios aplinkybės jo neišgąsdino.

Bet dabar? Dabar jis siaubingai bijojo.

– Ir kam aš sutikau veltis? – sumurmėjo.

Dėl vienos priežasties. Turėjo klausyti leitenanto, o jo leitenantas – savo šefo, o šefo žmonai patiko ši labdara. Ir viskas. Štai kodėl du jo bataliono draugai jau stovėjo prožektorių šviesoje.

– Ir aš to paties savęs klausiu, – pasigirdo nepažįstamas balsas.

Džeikas truktelėjo kaklą smaugiančią peteliškę ir pažiūrėjo į Viengungį Numeris Aštuoniolika, stovintį eilėje priešais jį. Tas vyras atrodė toks pat nelaimingas čia būdamas, kaip ir Džeikas, kas jau savaime buvo iškalbinga. Džeikas mieliau būtų gaivinęs bedantį aštuoniasdešimtmetį, kuriam dvokia iš burnos, negu stovėjęs ant scenos ir leidęsis perkamas turtingų, ištvirkusių moterų, kurios turi pernelyg daug laisvo laiko ir pernelyg mažai savigarbos. Ar savitvardos.

– Reikėtų jaustis geriau, – pamėgino įtikinti labiau save nei kitus kelis eilėje laukiančius viengungius. – Juk visa tai geram tikslui, ar ne? Todėl ištversiu kelias minutes nemalonumo ir netikusį pasimatymą. Verta pakentėti.

Dvidešimtas Numeris blankiai šyptelėjo ir tingiai atsirėmė į koloną užkulisiuose, įrengtuose šiam vakarui. Atrodė, kad vyrukas beveik nuobodžiauja, ir Džeikas ėmė pavydėti jam tokio šaltumo.

– Ką, tau nepatinka, kai moterys moka už paslaugas? – linksmai paklausė su užsienietišku, galbūt airišku, akcentu.

Gal europiečiai ir mėgsta tokius pasirodymus. Bet amerikietis gelbėtojas – ne.

– Tau patinka?

Dvidešimtas Numeris nusišypsojo ir pasitaisė auksu spindinčius rankogalius, kyšančius iš po prabangaus vienetinio smokingo. Džeikas galėjo prisiekti, jog nenuomoto.

– Gali būti… smagu. – Iš to vyro kostiumo ir elgesio buvo galima spręsti, jog turi užtektinai pinigų ir pats išgalėtų teikti labdarą. O ilgoki į uodegėlę surišti plaukai rodė, kad jis dar ir pavojus mėgsta.

Kaip ir Džeikas. Bet jam užteko jaudulio, patiriamo ekstremaliomis aplinkybėmis. Visai nesinorėjo, kad jį vertintų, žnaibytų, nužiūrinėtų ar nušvilptų gauja keistų moterų, kurioms niežti tarpkojį ir kurios turi pakankamai dolerių jam pasikasyti.

Anas vyras tęsė:

– Be to, kaip sakei, visa tai – geram tikslui.

Teisingai. Geram tikslui. Vaikai. Aš mėgstu vaikus. Jų dar neturiu ir kelerius artimiausius metus nenoriu turėti, bet kada nors būtų miela. Mėgstu vaikus, kai jie neprisikiša į nosį razinų, nekrinta į kanalizacijos šulinius ar nesikabaroja paskui katiną į medį.

Na, gal jis ne taip ir mėgsta vaikus. Ne taip, kad pakeltų tokį pažeminimą.

Paskui Džeikas prisiminė savo dukterėčią, kuri buvo dar kūdikis, ir sūnėnus dvynius. Jis viską padarytų, kad tik jie būtų saugūs ir sveiki.

Po galais. Jam teks per visa tai pereiti.

Džeikas vėl timptelėjo ankštoką nuomoto smokingo apykaklę ir pro juodų užuolaidų tarpą nužvelgė publiką. Elegantiška pokylių salė buvo nustatyta apvaliais, baltomis staltiesėmis uždengtais staleliais, prie jų sėdėjo tuzinai moterų ilgomis vakarinėmis arba tviskančiomis kokteilinėmis suknelėmis. Jos juokėsi, liežuvavo, gurkšnojo vaisių kokteilius ir putojantį šampaną. Visos laidė alkanus žvilgsnius ir nepadorius pasiūlymus parduodamam Viengungiui Numeris Septyniolika, stovinčiam scenos viduryje.

Tiksliau – visos, išskyrus vieną. Tamsiaplaukę, stovinčią per dešimt pėdų nuo užuolaidos, pro kurią Džeikas dirsčiojo. Ši moteris iškart patraukė jo dėmesį… paskui patraukė vėl. O paskui jis įbedė žvilgsnį.

Mergina beveik skendėjo didžiulio negailestingai plieskiančio prožektoriaus šviesoje. Bet Džeikas ją pamatė ir susidomėjo.

Pirmiausia jos buvo įdomi figūra. Ji nebuvo panaši į pusę čia susirinkusių moterų, aukštų ir liesų, vilkinčių mažomis juodomis suknelėmis. Ji atrodė smulkutė, apvali, plačiais klubais ir didelėmis krūtimis, kurių neslėpė mėlyno šilko suknelė su gilia iškirpte. Suknia nebuvo itin madinga, bet Džeiko širdis ėmė greičiau plakti, o kelnėse nubudo iki tol snūduriavęs gaidžiukas.

Jos plaukai nebuvo šviesūs ar įmantriai sušukuoti kaip pusės moterų. Ne, jos plaukai buvo tamsūs, vešlūs ir bangomis laisvai krito ant pečių. Atrodė taip gundomai, tarytum ji būtų ką tik išlipusi iš lovos, o ne atėjusi iš prabangaus grožio salono Mičigano aveniu.

Žemiška, aistringa, be jokių stabdžių. Ta mergina buvo gundanti, bet dabar moterys, regis, nebeleidžia sau taip atrodyti.

Jos išvaizda įžiebė ugnį Džeiko papilvėje. O išdidumas ir keistas elgesys dar labiau ją pakurstė.

Tamsiaplaukė nekikeno su turtuolėmis draugužėmis, neteliūskavo taurėje kokteilio, nedemonstravo tviskančių žiedų su deimantais. Džeikas būtų pasakęs, kad ji atrodė beveik nepatenkinta, net įsitempusi. Jos veido gerai neįžvelgė, tačiau matė ryžtingai pakeltą smakrą. Nugara buvo tiesi lyg kareivio.

Džeikas jautė, kad tokia jos laikysena nenatūrali, ji tarytum stengėsi išlaikyti budrumą siekdama tikslo.

Lyg pasijutusi stebima, moteris apsidairė ir pasuko galvą tiek, kad veidą apšviestų prožektorius. Apšviestų skaisčią odą, išsišovusius skruostus, putlias lūpas ir tamsias spindinčias akis.

Gražuolė.

Džeikas sugniaužė kumščius. Nors greičiausiai ji nematė jo ir negalėjo pamėgdžioti, bet pasielgė taip pat.

Moteris suspaudė kumščius, nes buvo akivaizdžiai susikaupusi ir tarsi susikūrė neliečiamą erdvę nuo salėje esančių kitų moterų.

O jis laikė kumščius apimtas geismo.

Nuo tada, kai išsiskyrė su moterimi, su kuria susitikinėjo aną žiemą, Džeikui kurį laiką neteko mylėtis. Ir nuo tada dar niekas nebuvo privertęs jo širdies plakti taip smarkiai. Nei moterys, kurias sutikdavo darbe. Nei tos, kurias gelbėdavo. Nei slaugytojos ligoninėje. Nei virš Džeiko apsigyvenusi mergina, kuri jau tris kartus buvo užsitrenkusi duris, nes ieškojo progos prašyti jo pagalbos.

Ši nepažįstamoji? Džeiko vyriškumas sustandėjo vos pamačius ją per dešimties pėdų atstumą. Ji vėl smalsiai apsidairė ir įsmeigė žvilgsnį į užuolaidas, už kurių jis stovėjo.

Nupirk mane.

Moteris negalėjo girdėti šio mintimis pasiųsto įsakymo, bet prisimerkė ir vėl pažvelgė į užuolaidą, už kurios slėpėsi Džeikas.

Jis toliau maldavo mėgindamas prisiminti niekus, vienos iš seserų pasakojamus apie knygą, dėl kurios pastaruoju metu kraustėsi iš proto. Apie tai, kad visata tave apdovanos tuo, ko pageidausi, jeigu aiškiai tai įsivaizduosi.

O dabar jam buvo lengva įsivaizduoti karštas scenas.

– Žinai, ko labiausiai bijau? – paklausė Aštuonioliktas Numeris, šviesiaplaukis, į banglentininką panašus vaikinas, kuris sakėsi esąs biržos tarpininkas. – O jeigu mane nupirks už kokius penkiasdešimt dolerių? Koks pažeminimas, kai turtingiausios Čikagos moterys nekantrauja lyg benamiai šunys prie mėsininko parduotuvės lango?

Poną Stilingąjį Europietį tokia mintis prajuokino. O Džeikas iškart suprato biržos tarpininko nerimą.

Jėzau. Koks pažeminimas, kad dėl jo varžysis aukcione. Bet jeigu nesivaržys?

– Išleiskite mane iš čia.

– Per vėlu, – žvitriai prabilo jauna moteris, vedanti šio vakaro renginį. Ji žvilgtelėjo į gražų šviesiaplaukį jaunuolį. – Tavo eilė. Dabar jos skaito įžangą. – Tada pieštuku parodė į Džeiką. – O tu iškart po jo, Devynioliktas.

Devynioliktas. Taip į Džeiką ėmė kreiptis nuo pat tos minutės, kai jis prisistatė registratūroje ir buvo nuvestas į privatų persirengimo kambarį kartu su kitais kvaileliais, kuriuos jų bosai, draugai, broliai, seserys, motinos ar bendradarbiai įkalbėjo tam ryžtis.

Džeikas vėl dirstelėjo pro užuolaidų tarpą ir sušnibždėjo:

– Devynioliktas.

Jis lengvai įsivaizdavo devyniolika dalykų, kuriuos pasakytų tai tamsiaplaukei, jeigu ją susitiktų. Devyniolika būdų surengti susitikimą. Devyniolika minučių jam prireiktų išbėgti iš už užuolaidos, čiupti ją už rankos ir įsitempti pas save. Tiek kartų jis norėtų mylėtis su ja ir tiek pozų išbandyti.

– Devynioliktas? Tavo eilė!

Džeikas atsigręžė į vakaro vedėją, ši viltingai ir irzliai žiūrėjo į jį.

– Vyruką prieš tave jau nupirko.

– Už kiek? – nesusilaikęs paklausė Džeikas.

– Trisdešimt penkis.

Trisdešimt penkis. O Dieve, trisdešimt penkis dolerius? Džeikas galėtų pasiimti čekių knygelę ir sumokėti dešimt kartų daugiau, kad tik išvengtų viso to. O paskui eiti ir tiesiog prisistatyti tamsiaplaukei mėlyna suknele.

– Trisdešimt penkis šimtus, – pridūrė moteris, matyt, supratusi jo nusivylimą.

– Kad jį kur galas.

Tokią sumą Džeikas vargu ar sukrapštytų išsyk, o jeigu turėtų dešimtkart daugiau, negyventų vieno kambario bute virš gėlių parduotuvės Haid Parke.

– Dabar jos skaito tavo biografiją, taigi sukis greičiau, – pasakė Ponia Baksnotoja Pieštuku ir paėmė jį už rankos. Tikriausiai pajuto Džeiką norint sprukti. Vargu ar jis vienas tą vakarą taip jautėsi.

– Gerai, gerai, – sumurmėjo jis, nė nesiklausydamas, ką sako pranešėja. Jos balsas aidėjo per viešbučio garsiakalbius. Džeikas žengė iš už juodų užuolaidų ir pasigailėjo, kad per ilgai laikėsi jų įsitvėręs. Paskui jis buvo išstumtas į sceną, apakintas šviesų ir apkurtintas šimtų įkaušusių moterų spiegimo.

Tikriausiai vyrukai iš Chippendales jaučiasi panašiai. Nuo minties, kad reikėtų pasirodyti apsitempus vien odinėmis kaubojiškomis kelnėmis, susuko pilvą.

– Kas siūlys kainą?

– Penki šimtai! – suriko kažkas.

Gerai. Pradžia. Penki šimtai… nebloga auka. Už tiek galima nupirkti daug kalėdinių dovanėlių nepasiturintiems vaikams. Pavyzdžiui, šimtą žaidimų Pagauk žuvelę ar ką nors panašaus. O vargeli, kaip graudu, palyginti su tuo, kad dailųjį biržos tarpininką nupirko už septynis kartus didesnę kainą.

– Šeši.

– Septyni!

Sumos ėmė kilti svaiginamu greičiu, kurį laiką Džeikas nebepajėgė jų sekti. Galiausiai pro švilpimą prasiveržė ryžtingas moteriškas balsas:

– Penki tūkstančiai dolerių!

Akimirką stojo tyla. Tylėjo ir Džeikas. Nežinojo, už kiek buvo parduotas brangiausias viengungis, bet pats bent jau neliks uodegoje.

– Penki tūkstančiai dolerių šiam kilniam tikslui, – išdidžiai pareiškė aukciono vedėjas. – Manau, mūsų gražusis viengungis bus vertas kiekvieno cento.

Ak, koks džiaugsmas, kai sąvadauja storulis nukarusiu pagurkliu ir meilikaujamai šypsosi.

Prožektoriaus spindulys staiga nukrypo nuo Džeiko veido ir nuslydo per minią link moters, kuri, nepaisydama aukciono protokolo, taip smarkiai pakėlė kainą.

Džeikas sulaikė kvėpavimą – vidinis balsas sakė, kad tai ji. Tamsiaplaukė. Ta, kuri, kaip nesiliovė galvoti Džeikas, turėjo išgirsti jo siųstą pagalbos šauksmą.

Spindulys sustojo ties šviesiaplauke galva.

Velnias.

Vidutinio amžiaus, bet dėl pastangų dešimtmečiu jaunesnė atrodanti moteris sėdėjo prie prabangaus rezervuoto staliuko pačiame priekyje su keliomis kitomis taip pat viskuo persisotinusiomis aukštuomenės damomis. Šypsojosi patenkinta savimi, patenkinta tuo, kad nutildė publiką.

Tačiau tyla truko neilgai. Staiga trys jos palydovės lyg susitarusios puolė varžytis.

– Penkiasdešimt vienas šimtas.

– Penkiasdešimt du.

– Penkiasdešimt penki.

Tai truko kokią minutę, ir Džeikui apsisuko galva. Turtuolės pasiryžusios pakloti tiek, kiek kainuotų namas, vien už tai, kad su juo pavakarieniautų ir pažiūrėtų beisbolo rungtynes? Nesąmonė.

Viskas geram tikslui. Tiesa, bet Džeikas jau pavargo klausytis šios dainelės.

Suma pašoko iki aštuonių tūkstančių, blondinė ir trys jos draugužės kvatojosi, vis kėlė ir kėlė kainą, tarsi tinklinio kamuolį svaidė virš tinklo. Džeikas nekentė tinklinio, nes kai buvo peraugęs nerangus ketvirtokas, į komandą jį visada atrinkdavo paskutinį. Ypač jis nekentė būti kamuoliu.

Besivaržančios moterys kvatojo, bet juokas buvo persmelktas pagiežos, šypsenos išdavė įtampą. Gal iš pradžių joms tai buvo žaidimas, o dabar sukilo noras varžytis. Džeikas nežinojo, kiek visa tai būtų trukę, jei kaina ir toliau būtų kilusi po šimtą dolerių. Staiga visi vėl sustingo. Pasigirdo balsas iš kito salės galo, ir trys besivaržančios varnos pritilo.

– Dvidešimt penki tūkstančiai dolerių.

Džeikas pasitelkė vaizduotę, paprašė Likimo būti palankaus, tada žvilgsniu nusekė prožektoriaus šviesą.

Ir iškart suprato, kad kvaištelėjusi jo sesuo buvo teisi. Jis paprašė, ir visata išgirdo. Aukcioną laimėjo gražioji tamsiaplaukė.