Читать книгу Lėti prisilietimai - Leslie Kelly - Страница 3

– Kaip išrašyti čekį?

Sulaukusi savo eilės ir atsivertusi čekių knygelę, Medė pakėlė rašiklį ir klausiamai kilstelėjo antakį. Negerai, kad jos viengungis aukcione buvo antras nuo galo. Jei būtų buvęs ankstesnis prizas, būtų galėjusi sumokėti ir pasprukti anksčiau, kad nesusidurtų su teisėtai nusipirktu gražuoliu.

Šito ji mažiausiai norėjo. Medė padarė tai, ką buvo pasirengusi padaryti, ką Tabita, stengdamasi sukelti jai kaltės jausmą, privertė padaryti. Ji neleido pamotei nusičiupti kito vyro, bent jau šįvakar. Ir bent jau šito vyro.

Iš pamotės nuotaikos buvo galima suprasti, kad ji nė nenumanė tarp publikos būsiant savo vyro šeimos narių. Išvydusi Medę kitame sausakimšos salės gale, Debora Terner išblyško, iš nuostabos išpūtė akis ir pajutusi kaltę išlėkė kartu su bjauria, vaidinga drauguže Bitse.

Gaila, kad paskui niekas nepakėlė kainos labiau už Medę. Būtų sutaupiusi dvidešimt penkis tūkstančius dolerių. Nors jau kurį laiką nebuvo pasimatyme, ji visai netroško pasinaudoti ką tik laimėtu prizu. Jeigu jis būtų paprastas viengungis? Galbūt. Bet žinant, kad šis vyras – savo kūnu prekiaujantis žigolas? Niekada.

Viskas geram tikslui, – priminė ji sau. Medė žinojo, kad jos šeimos labdaros fondas, kurį valdė pati, visada remia programas vaikams.

– Truputėlį skubu, – paragino ji nerimastingą moterį prie mokėjimo stalelio ir nusišypsojo, kad sušvelnintų savo žodžius. – Nuostabus renginys, labai džiaugiuosi galėdama jį paremti, – nuoširdžiai pridūrė Medė. – Bet turiu kitą susitikimą.

Tai nebuvo netiesa. Ji jau ilgą laiką susitikinėja su nuotolinio valdymo pulteliu ir naujausiu antrojo sezono Grei anatomijos diskeliu. Kur kas geriau, nei likti čia ir būti priverstai šnekučiuotis su vyru, imančiu pinigus iš nuobodžiaujančių, vienišų, turtingų moterų.

– Jūs laimėjote viengungį, kurio numeris…

– Devynioliktas, – atsakė Medė. Tikriausiai dar ilgai jo nepamirš. O gal ji ir negerbia to vyro, juolab kad pamotė norėjo su juo susidėti. Bet jis toks gražus. Nors Medė buvo mačiusi jo nuotrauką aukciono programoje, nebuvo pasirengusi pamatyti gyvo.

Medė manė, kad jis bus liesas, išblyškęs, moteriškas tipas, kaip filmo Amerikietiškas žigolas herojus. Net neįsivaizdavo tokių plačių pečių, smokingu aptemptos raumeningos krūtinės. Tokių tankių tamsių plaukų, pakirptų ganėtinai trumpai, kad moteriai norėtųsi panardinti į juos pirštus, neatitraukiant žvilgsnio nuo lenktų antakių, atsikišusių skruostikaulių, ryžtingo smakro.

Jis labai vyriškas. Visai ne toks, kokį įsivaizdavo Medė. Nors, tenka pripažinti, nuomonę ji susidarė pagal filmus ir moteris išnaudojančius silpnavalius pačios sutiktus vyrus. Net neik ten, – priminė jai vidinis balsas.

– Galite išrašyti čekį Suteik vaikams Kalėdas vardu, – tarė patraukli tamsiaplaukė, sėdinti prie stalelio. Ir dėkinga nusišypsojo Medei. – Labai jums ačiū. Jūsų auka šįvakar buvo didžiausia.

– Esu įsitikinusi, kad ji atiteko geram tikslui.

– Žinoma, – patikino moteris. Tada mostelėjo į artimiausias duris. – Beje, ten yra uždaras priimamasis, kuriame mūsų laimėtojos gali susitikti su viengungiais. Suprantate, pralaužti ledus prieš privatų, hmm… susitikimą.

Gal tą susitikimą labiau derėtų vadinti slaptu.

Medė užpildė čekį, mandagiai nusišypsojo ir nieko neatsakė. Sumokėjo, gavo kvitą, atsargiai apsisuko ir patraukė priešinga kryptimi.

Savo darbą ji atliko. Dabar reikia sprukti. Medė atėjo vėliau, mat Tabita buvo įspėjusi, kad jų taikinys bus antras nuo galo. Nesutiko jokių pažįstamų, išskyrus pamotę ir jos drauges.

Galima tikėtis pasprukti, kol niekas daugiau nepastebėjo ją dalyvavus vergų prekyboje.

Beveik pasisekė. Medė buvo per pėdą nuo artimiausio išėjimo, bet atsitrenkė į gyvą sieną, vilkinčią smokingu.

Krūtinėje iš jaudulio sutuksėjo širdis, ir mintyse Medė apkeikė savo nesėkmę. Devynioliktas Numeris ją susekė.

– Labas, – sumurmėjo siena. – Aš – Džeikas Volesas.

Medei išsprūdo trumputė aimana, ji pyktelėjo ant savęs, kad susijaudino dėl šilumos, kurią skleidė kelią jai užstojęs didžiulis vyras. Medė palinko į priekį ir įtraukė aitraus jo kvapo.

– Žinau, kad turėjome susitikti priimamajame, – pridūrė vyras, – bet man irgi labiau patiktų viešbučio baras, tu ten eini? Dar valandos šioje minioje turbūt neiškęsiu.

Keista. Regis, jis žino Medę nepriklausant šiai miniai. Žinoma, ji irgi turtinga, šeimos ryšiai ir kilmė leidžia jai bendrauti su Čikagos grietinėle. Tačiau Medė tų žmonių nemėgo, tarp jų jautėsi nesmagiai – kur kas geriau išklausyti kandžių Tabitos pasakojimų, negu pačiai nerti į kintantį turtuolių ir begėdžių pasaulį. Įprastai ji bendraudavo tik verslo reikalais – per labdaros renginius, kviestinius pietus. Ir tikrai nesilankydavo vyrų aukcionuose.

– Juk ten eini, ar ne? Nemėginai manęs atsikratyti. – Tai nebuvo klausimas, vyras kalbėjo beveik linksmai. Medei jis neatrodė pasipūtęs – greičiau taip pasakė dėl to, kad moteris, sumokėjusi dvidešimt penkis tūkstančius dolerių už galimybę praleisti vakarą su vyriškiu, neišeitų pro duris net nepabandžiusi su juo susitikti.

Tikra beprotybė.

– Aš, eee… į tualetą, – sumurmėjo ji ir ėmė nekęsti savęs už tokį kvailą teisinimąsi. Tikrai, tualetas. Debora, visuomenėje tobulai besielgianti – ir, regis, linkusi į svetimavimą – jos pamotė, būtų prasmegusi iš gėdos. O galbūt ji sukiojasi netoliese būgštaudama, ar Medė neketina jos įskųsti, kad mėgino nusipirkti vyro glėbį.