Читать книгу Viskas arba nieko - Linda Howard - Страница 1

Deivis Prisenas nelaikė savęs bailiu, tačiau jis mieliau būtų iškentęs operaciją be nuskausminimo, o ne stojęs priešais Robertą Kenoną pranešti to, ką privalėjo pranešti. Ne todėl, kad didžiausias akcininkas, „Kenono grupės“ vykdomasis direktorius ir prezidentas suverstų jam kaltę dėl prastų naujienų – Kenonas ne iš tų, kurie baudžia už blogas žinias. Tačiau ledines žalias akis sukaustytų dar didesnis šaltis, žvilgsnis dar labiau atitoltų ir Deivis iš patirties žinojo nugara perbėgsiant stingdantį baimingą virpulį. Kenonas buvo pelnęs skrupulingai sąžiningo žmogaus reputaciją, bet jis taip pat garsėjo neprilygstamu nuožmumu, jei kas nors mėgindavo jį apsukti. Deiviui į galvą neatėjo nė vienas žmogus, kurį gerbtų labiau už Robertą Kenoną, tačiau tai baimės neapmalšino.

Kiti, užimantys Kenono lygio postus ir turintys atitinkamą galią, apsijuosdavo padėjėjų sienomis. Kenono šventovę sergėjo vienintelė asmeninė padėjėja – tai šį tą sakė apie jo paties valdžią ir asmeninį santykį su darbu. Felisė Kuri dirbo Kenono asmenine padėjėja aštuonerius metus ir valdė jo biurą taip, kad jis veikė tiksliai it šveicariškas laikrodis. Ji buvo aukšta, liekna nenusakomo amžiaus moteris plieno spalvos plaukais ir lygiu dvidešimtmetės veidu. Deivis žinojo, kad jauniausias jos sūnus jau įpusėjęs trečią dešimtį, vadinasi, Felisė mažų mažiausiai įžengusi į penktąją, tačiau nuspėti jos amžių iš išvaizdos buvo neįmanoma. Net didžiausios įtampos akimirkomis ji išlaikydavo šaltą protą, buvo gąsdinamai dalykiška ir viršininko akivaizdoje nė menkiausiu žodeliu ar judesiu neišduodavo savo jaudulio. Deivis troško bent kruopelės tokios savitvardos.

Jis iš anksto paskambino Felisei pasiteirauti, ar Kenonas galės su juo susitikti, tad ji nenustebo, Deiviui įžengus į jos kabinetą.

– Labas rytas, pone Prisenai. – Felisė išsyk ištiesė ranką prie telefono ir spustelėjo mygtuką. – Pone, atėjo ponas Prisenas. – Ji padėjo ragelį ir atsistojo. – Jis jus priims tuoj pat. – Felisė atsidūrė prie vidinių kabineto durų anksčiau už Deivį – ramus jos dalykiškumas jį visada baugino, atvėrė jam duris, o Deiviui įėjus ryžtingai uždarė. Felisės dėmesys nė iš tolo nepriminė patarnavimo, anaiptol, Deivis jautėsi, tarsi ji kontroliuotų net jo įėjimą į Kenono kabinetą. Be abejo, taip ir buvo.

Kenono kabinetas buvo didžiulis, prabangus ir rafinuotai išpuoštas. Tačiau, nors ant sienų kabėjo aliejiniais dažais tapyti originalūs paveikslai, o po kojomis driekėsi dviejų šimtų metų senumo persiškas kilimas, įžengęs į vidų neprarasdavai amo, atvirkščiai, čia tvyrojo raminama atmosfera, liudijanti puikų šeimininko skonį. Didžiulė erdvė dešinėje buvo skirta poilsiui su visa reikalinga vaizdo ir garso technika, nors Deivis abejojo, ar Kenonas televizorių arba vaizdo grotuvą nors kartą buvo įjungęs ne darbo reikalais. Sienoje rikiavosi šeši Palladio1 stiliaus langai, tarsi šeši paveikslai įrėminę nepakartojamus Niujorko vaizdus. Patys langai prilygo meno kūriniams – nuostabiai išgaubti krištolo stiklai sugerdavo pro juos srūvančią šviesą, priversdami ją žioruoti it deimantus.

Masyvus Kenono stalas taip pat buvo senovinis, šis raižyto juodmedžio šedevras aštuonioliktame amžiuje tariamai priklausė Romanovų šeimai. Kenonas prie šio stalo tiko kaip nulietas.

Jis buvo aukštas lieknas vyras, elegancija ir jėga primenantis panterą. Lygūs juodi plaukai ir šviesiai žalios akys darė jį dar panašesnį į šį žvėrį. Prašalaitis būtų galėjęs palaikyti Robertą Kenoną tingiu žmogumi. Ir būtų pavojingai apsirikęs.

Robertas pakilo nuo kėdės pasisveikinti, jo ilgi dailūs pirštai suspaudė Deiviui plaštaką su stulbinama jėga. Deivis visada nustebdavo pajutęs plieninę Kenono pirštų jėgą.

Kartais Kenonas pakviesdavo jį prisėsti poilsio zonoje ir pasiūlydavo kavos. Šis kartas buvo kitoks. Robertas savo postą pelnė ir dėl gebėjimo perprasti žmones: primerkęs akis jis įdėmiai nužvelgė įsitempusį Deivio veidą.

– Pasakyčiau, kad malonu tave matyti, Deivi, – tarė Robertas, – bet abejoju, ar užėjai pranešti malonių naujienų.

Jo balsas buvo ramus, kone nerūpestingas, tačiau Deivį kamavusi įtampa sustiprėjo dešimteriopai.

– Nemalonių, pone.

– Ar tu dėl to kaltas?

– Ne, pone. – Būdamas itin sąžiningas Deivis pripažino: – Nors tikriausiai privalėjau pastebėti tai anksčiau.

– Tada atsipalaiduok ir sėskis, – tyliai ištarė Robertas ir vėl įsitaisė prie stalo. – Jei esi nekaltas, tau niekas negresia. O dabar pasakok, kas nutiko.

Deivis nervingai atsisėdo, apie atsipalaidavimą negalėjo būti nė kalbos. Jis pritūpė ant minkštos odinės kėdės kraštelio.

– Hantsvilyje kažkas pardavinėja mūsų programinę įrangą, skirtą kosminei stočiai, – išpoškino jis.

Kenono niekas nebūtų pavadinęs nenustygstančiu vietoje, tačiau dabar jis dar labiau sustingo, o žalios akys tapo šaltos it ledas, kaip Deivis ir baiminosi.

– Turi įrodymų? – paklausė Kenonas.

– Taip, pone.

– Ar žinai kas?

– Manau, kad taip, pone.

– Pasakok, – šiurkščiai paliepė Kenonas ir atsilošė, jo žvilgsnis pervėrė Deivį tarsi žalsvas lazerio spindulys.

Deivis padarė, kaip lieptas; keliskart užsikirto, stengdamasis paaiškinti, kodėl jam kilo įtarimas, kaip savarankiškai ėmėsi tyrimo norėdamas pagrįsti įtarimus ir tik tada ką nors apkaltinti. Kenonas klausėsi netardamas nė žodžio; Deivis, pasakodamas apie savo tyrimo rezultatus, nusibraukė nuo kaktos prakaitą. „PowerNet“, „Kenono grupės“ bendrovėje, įsikūrusioje Hantsvilyje, Alabamoje, šiuo metu kuriama įslaptinta programinė įranga NASA agentūrai. Nėra abejonių, jog ši programinė įranga atsidūrė bendrovės, susijusios su kita šalimi, rankose. Tai ne tik pramoninis šnipinėjimas, nors ir to būtų per akis, o išdavystė.

Deivis įtarė Lendoną Merserį, bendrovės valdytoją. Merseris prieš metus išsiskyrė su žmona, jo gyvenimo lygis labai pagerėjo. Jis uždirbo daug, bet ne tiek, kad išlaikytų šeimą ir gyventų taip, kaip gyvena. Deivio slapčia pasamdyti tyrėjai Merserio banko sąskaitoje aptiko didžiules įmokas. Sekę jį kelias savaites detektyvai pranešė apie nuolatinius Merserio vizitus į valčių prieplauką Gantersvilyje – netoliese esančiame nedideliame miestelyje, įsikūrusiame prie Gantersvilio ežero Tenesio upės užtvankoje.

Valčių prieplaukos savininkė ir prižiūrėtoja buvo moteris vardu Evė Šo; patikrinę jos banko sąskaitas ir išlaidavimo įpročius tyrėjai kol kas neatkapstė nieko svarbaus, tad gali būti, jog ji protingesnė už Merserį. Vis dėlto šis mažiausiai du kartus valčių prieplaukoje išsinuomojo motorinę valtį ir kartą, vos jam išplaukus, Evė Šo uždarė valčių prieplauką, įlipo į nuosavą valtį ir nusekė iš paskos. Jie grįžo atskirai, maždaug penkiolikos minučių skirtumu. Atrodė, lyg būtų susitikę didžiulio ežero viduryje, kur labai paprasta nuo visų pasislėpti, taip pat pamatyti ir išgirsti artėjančias valtis. Taip daug saugiau nei tvarkyti nešvarius reikaliukus žmonių pilnoje valčių prieplaukoje; tiesą sakant, prieplaukoje žmonių netrūkdavo, todėl savininkės sprendimas uždaryti ją vidury dienos atrodė dar keistesnis.

Deivis užbaigė ir sėdėjo, nervingai traškindamas krumplius, o griežtas Kenono veidas neišdavė jokių jausmų.

– Ačiū, Deivi, – ramiai padėkojo jis. – Aš pranešiu FTB ir perimsiu tyrimą. Gerai padirbėjai.

Deivis nuraudęs atsistojo.

– Atsiprašau, kad anksčiau nepastebėjau.

– Saugumas – ne tavo darbas. Kai kas deramai neatliko savojo. Tuo aš taip pat pasirūpinsiu. Mums pasisekė, jog esi toks pastabus. – Robertas mintyse pasižymėjo du dalykus: pakelti Deiviui ir taip nemažą algą ir pradėti jį ruošti didesnei atsakomybei bei valdžiai. Negalima palikti Deivio neapdovanoto už įžvalgumą ir parodytą iniciatyvą. – Neabejoju, kad FTB norės su tavimi šnektelėti, todėl likusią dienos dalį būk pasirengęs skirti jiems laiko.

– Taip, pone.

Vos tik Deivis išėjo, Robertas asmenine telefono linija susisiekė su FTB. Nusikaltimų tyrimo biuras mieste turėjo didžiules pajėgas, o Robertui jau anksčiau buvo tekę su jais bendradarbiauti. Jį nedelsiant sujungė su vyresniuoju agentu. Robertas pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu valdytis, todėl kai paprašė nedelsiant atsiųsti du geriausius agentus pas jį į biurą, balse nebuvo girdėti įtūžio. Roberto įtaka užkirto kelią klausimams, jis išgirdo tylų patikinimą, jog du agentai pasirodys po pusvalandžio.

Atlikęs šį darbą Kenonas atsilošė ir apsvarstė atsivėrusias galimybes. Jis neleido šaltam įtūžiui aptemdyti proto. Nevaldomi jausmai – ne tik beverčiai, tai tikra kvailystė, o Robertas niekada sau neleisdavo elgtis kvailai. Žinią, jog kažkas vienoje iš jo bendrovių pardavinėjo slaptas kompiuterio programas, jis priėmė kaip asmeninį įžeidimą, tai metė dėmę jo reputacijai. Žmogui, galinčiam parduoti savo paties šalį, jautė vien panieką, niekas nesukliudys jam sustabdyti vagystę ir kaltininką įkišti už grotų. Per penkiolika minučių Robertas sudėliojo veiksmų planą.

Du agentai atvyko po dvidešimties minučių. Kai Felisė jam paskambino, Robertas paprašė atsiųsti juos pas jį ir pasakė nenorįs būti trukdomas, kol jis kalbėsis su pareigūnais. Jo iki kaulų smegenų tobula sekretorė neuždavė nė vieno klausimo.

Felisė atlydėjo du kukliai apsirengusius vyrus į Kenono kabinetą ir tvirtai uždarė duris jiems už nugaros. Robertas pakilo nuo kėdės pasisveikinti, tuo pat metu vertindamas juos šaltu neįskaitomu žvilgsniu. Jaunesnysis vyras, maždaug trisdešimties, buvo aiškiai karjeros laiptais kylantis valstybės tarnautojas, tačiau jo akyse šviečiantis pasitikėjimas savimi paliko Robertui gerą įspūdį. Vyresniojo, galbūt pradėjusio šeštąją dešimtį, rusvi plaukai buvo kone pražilę. Jis buvo kiek žemesnio nei vidutinio ūgio, tvirtai sudėtas. Už akinių metaliniais rėmeliais slėpėsi pavargusios akys, tačiau jose spindėjo protas ir valdingumas. Jis tikrai ne jaunesnysis agentas.

Vyresnysis vyras ištiesė Robertui ranką.

– Pone Kenonai?

Robertui linktelėjus jis tęsė:

– Aš esu Viljamas Brentas, Federalinio tyrimų biuro vyresnysis agentas. Čia Li Murėjus, specialusis agentas, kurio sritis – kontržvalgyba.

– Kontržvalgyba, – sumurmėjo Robertas, jo akys išliko šaltos. Šių dviejų vyrų atvykimas reiškė, kad FTB jau sekė „PowerNet“. – Taiklus spėjimas, ponai. Prašau sėsti.

– Nereikėjo daug spėlioti, – gailiai atsakė agentas Brentas, kai jie su kolega paprašyti atsisėdo. – Jūsiškė korporacija, pasirašiusi tiek sutarčių su vyriausybe, deja, yra pagrindinis šnipų taikinys. Taip pat žinau apie tam tikrą jūsų patirtį šioje srityje, tad piršosi išvada, kad jums gali praversti ypatingi mūsų talentai, jei taip galima pasakyti.

„Jis sumanus“, – pamanė Robertas. Toks žmogus kelia pasitikėjimą. Jiems rūpėjo, ar jis ką nors žino, tačiau neketino išsiduoti, jei Robertas neužsimins apie „PowerNet“. Ši mažytė šarada – nekaltumo šydas, kuriuo prisidengę jie galėtų pademonstruoti savo nuostabą ir siaubą, jei Robertas praneštų apie aptiktą informacijos nuotėkį bendrovėje, arba pridengti savo turimą informaciją, jei jis apie tai neužsimintų.

Kenonas neleido agentams taip lengvai išsisukti.

– Matau, jūs patys esate sulaukę susirūpinimą keliančių žinių, – iš tolo pradėjo jis. – Įdomu, kodėl iškart nepranešėte.

Viljamas Brentas nusivaipė. Jam buvo tekę girdėti, jog niekas neprasprūsta Robertui Kenonui pro akis, bet vis tiek nesitikėjo tokio nuovokumo.

Kenonas žvelgė į jį šaltai, kilstelėjęs antakį, laukdamas paaiškinimų – daugelis žmonių nepajėgė atsispirti šiai išraiškai.

Brentas sutramdė norą skubiai prabilti, paaiškinti ir tuo pat metu atsiprašyti, jį apstulbino vien tai, kad toks noras kilo. Todėl dar atidžiau nužvelgė Robertą Kenoną. Jis jau daug žinojo apie šį vyrą, nes tyčia juo pasidomėjo. Kenonas buvo kilęs iš kultūringos turtingos šeimos, tačiau dėl apsukrumo ir verslo nuojautos tapo gerokai turtingesnis, jo reputacija nepriekaištinga. Taip pat jis turėjo daugybę draugų Valstybės ir Teisės departamentuose – teisėtai galingų vyrų, kurie be galo jį gerbė. „Klausyk, – pasakė vienas tokių vyrų. – Jei kurioje nors iš „Kenono grupės“ bendrovių vyksta negeri dalykai, laikyčiau tai asmenine paslauga, jei informuotum Robertą Kenoną prieš imdamasis kokių nors veiksmų.“ „Negaliu, – atsakė Brentas. – Tai gali pakenkti tyrimui.“ „Nieko panašaus, – paprieštaravo vyras. – Kenonui patikėčiau slapčiausius šalies žvalgybos duomenis. Tiesą sakant, keletą kartų jau esu patikėjęs. Jis mums yra padaręs… kelias paslaugas.“ „Galbūt tai vyksta su jo žinia“, – perspėjo Brentas, vis dar priešindamasis sumanymui informuoti pašalietį apie Alabamoje susiklosčiusią padėtį. Tačiau pašnekovas papurtė galvą. „Ne. Ne su Roberto Kenono žinia.“

Sužinojęs, kiek ir kokių „paslaugų“ buvo padaręs Kenonas ir kokie pavojai jam grėsė, Brentas nenorom sutiko informuoti jį apie padėtį prieš imdamasis veiksmų. Paskambinęs pirmas Kenonas sužlugdė šį ketinimą, o jie nenumanė, Kenonas jau žino ar dar ne. Jų planas – nelaidyti liežuvio, kol išsiaiškins, dėl ko skambino Kenonas. Neišdegė. Kenonas išsyk juos kiaurai permatė.

Brentui išlukštenti žmogų buvo ne naujiena, tačiau Kenono perkąsti nesugebėjo. Jis buvo susikūręs kultūringo, išprususio turtuolio įvaizdį, Brentas spėjo, jog Kenonas toks ir yra, tačiau tai tik viršutinis jo asmenybės sluoksnis. Kiti sluoksniai, kad ir kokie jie būtų, giliai paslėpti, Brentas tik nujautė juos esant – ir tai tik dėl to, kad buvo susipažinęs su konfidencialia informacija. Stebėdamas dailų liesą Kenono veidą, Brentas nepastebėjo nė šešėlio emocijų, tik abejingos akys stebėjo jį su begaline kantrybe.

Greitai apsisprendęs Viljamas Brentas palinko į priekį.

– Pone Kenonai, papasakosiu jums daug daugiau, nei iš pradžių ketinau. Viena iš jūsų programinės įrangos bendrovių Alabamoje mums kelia rimtų abejonių…

– O jei aš papasakočiau jums, ką žinau? – pertraukė jį Robertas. – Paskui galėsite pridurti, jei turėsite ką.

Ramiais, tiksliais sakiniais jis perpasakojo, ką išgirdęs iš Deivio Priseno. Agentai nesąmoningai apsikeitė išgąsčio ir nuostabos kupinais žvilgsniais, liudijančiais, kad Deivis iškapstė daugiau informacijos už juos, o tai dar labiau pakėlė jaunuolio vertę Roberto akyse.

Kai Robertas nutilo, Viljamas Brentas atsikrenkštė ir palinko į priekį.

– Sveikinu. Jūs pasistūmėjote truputį toliau už mus. Ši informacija labai padės mūsų tyrimui…

– Aš skrendu ten rytoj iš pat ryto, – pasakė Robertas.

Brentui šis sumanymas aiškiai nepatiko.

– Pone Kenonai, dėkoju už norą padėti, bet bus geriausia, jei leisite susitvarkyti biurui.

– Jūs neteisingai supratote. Neketinu padėti. Tai mano bendrovė, mano rūpestis. Pats tuo pasirūpinsiu. Aš tik informuoju jus apie padėtį ir savo ketinimus. Neprivalau gaišti laiko priedangai, kad prisijungčiau prie operacijos, nes aš bendrovės savininkas. Žinoma, pranešiu jums, kas vyksta.

Brentas jau purtė galvą.

– Ne, apie tai negali būti nė kalbos.

– O kas būtų geriau už mane? Aš ne tik galiu visur patekti ir viską patikrinti, bet ir neįbauginsiu žmonių taip, kaip federaliniai tyrėjai. – Robertas nutilo, paskui švelniai pridūrė: – Nesu koks diletantas.

– Žinau, pone Kenonai.

– Tokiu atveju siūlyčiau jums aptarti šią mintį su savo viršininkais. – Jis dirstelėjo į laikrodį ant rankos. – O man reikia ruoštis kelionei.

Robertas neabejojo, kad kreipęsis į vyresnybę Brentas nustebs ir nuliūs, išgirdęs įsakymą nesikišti ir leisti Robertui Kenonui savaip sutvarkyti iškilusius nesklandumus. Žinoma, jie suteiks bet kokią pagalbą ir atsiųs pastiprinimą, jei tik jam prireiks, bet agentas Brentas sužinos, jog paradui vadovauja Robertas.

Likusią dienos dalį Robertas atšaukė darbus. Felisė užsakė lėktuvo bilietus, nenurodžiusi tikslios parvykimo datos, taip pat rezervavo viešbučio kambarį Hantsvilyje. Tą patį vakarą prieš išeidamas Robertas pažvelgė į laikrodį ant rankos ir surizikavo. Nors Niujorke aštunta valanda vakaro, Montanoje dar tik šešios, o ilgomis vasaros dienomis rančoje darbai užsitęsia daug ilgiau nei žiemą.

Dideliam jo džiaugsmui po trečio signalo pasigirdo tingus sesers balsas ir lėtai tęsiami žodžiai:

– Dankanų beprotnamis, Madelina klauso.

Robertas sukrizeno. Ragelyje buvo girdėti dviejų jo mažųjų sūnėnų keliamas triukšmas.

– Sunki diena, mieloji?

– Robertai! – Sesuo maloniai nustebo, jos balsas sušilo. – Galima ir taip pasakyti. Gal norėtum pasikviesti sūnėnus ilgai viešnagei?

– Ne, jei neišmokei jų pasiprašyti į tualetą. Šiaip ar taip, manęs nebus namie.

– Kur šįkart iškeliauji?

– Į Hantsvilį Alabamoje.

Sesuo patylėjo.

– Ten karšta.

– Žinau.

– Gali net suprakaituoti, – perspėjo jį Madelina. – Tik pagalvok, kaip nusiminsi.

Roberto lūpos krustelėjo išgirdus smagią pašaipėlę sesers balse.

– Teks surizikuoti.

– Vadinasi, kažkas rimta. Bėdos?

– Keletas staigių gedimų.

– Būk atsargus.

– Būtinai. Jei prireiks ten ilgiau užtrukti, paskambinsiu ir pranešiu savo telefono numerį.

– Gerai. Myliu.

– Ir aš tave myliu. – Baigęs pokalbį Robertas šyptelėjo. Kaip visada, Madelina nieko neklausinėjo, bet iškart pajuto, kokia rimta padėtis Alabamoje. Šešiais žodžiais sesuo jį palaimino, išreiškė paramą ir meilę. Nors ji buvo tik Roberto įseserė, juos siejo stipri meilė ir supratimas, tarsi jie būtų kraujo giminės.

Paskui Robertas paskambino moteriai, su kuria pastaruoju metu gana reguliariai susitikinėjo, Valentinai Lorens. Jų santykiai buvo dar labai netvirti, Robertas nesitikėjo Valentiną laukiant, kol jis grįš, todėl lengviausia išeitis – aiškiai pasakyti jai, kad gali susitikinėti su kuo panorėjusi. Valentina turėjo didelį pasisekimą ir, deja, ilgai viena neužsibus, o Robertas nujautė Alabamoje praleisiąs kelias savaites.

Valentina iš tų moterų, kurioms Robertas jautė didžiausią silpnybę: ji priminė grynakrauję lenktyninę kumelaitę – aukšta, liekna, mažomis krūtimis. Visada nepriekaištingai santūriai pasidažiusi, stilingai ir skoningai apsirengusi. Ji buvo išties miela, mėgo teatrą ir operą ne mažiau už Robertą. Jei ne šis keblumas, būtų buvusi nuostabi partnerė.

Su ankstesne moterimi Robertas išsiskyrė prieš keletą mėnesių, tad sunkiai tvėrė savo kailyje. Gyvenimą su moterimi jis vertino labiau už vienatvę, nors buvo visai patenkintas ir savo paties draugija. Bendraudamas su moterimis Robertas patirdavo didžiulį malonumą – tiek dvasinį, tiek kūnišką; jam labiau prie širdies buvo nuolatiniai, ilgalaikiai santykiai. Roberto nedomino vienos nakties nuotykiai ir jis iš aukšto žvelgė į tuos, kuriems užtekdavo kvailumo į juos įsivelti. Jis nesimylėdavo su moterimi tol, kol ši jam neįsipareigodavo.

Valentina mandagiai išklausė naujieną apie ilgai truksiančią Roberto kelionę, šiaip ar taip, jie nebuvo meilužiai ir neturėjo vienas kitam pretenzijų. Jis išgirdo Valentinos balse švelnų apgailestavimą, tačiau ji neprašė jo paskambinti sugrįžus.

Sutvarkęs šį paskutinį reikalą Robertas kelias minutes sėdėjo suraukęs kaktą, leidęs sau susimąstyti apie santykius, taip ir nepasiekusius intymumo, ir pagalvoti, kiek užtruks, kol vėl ras laiko seksualiniam gyvenimui. Ilgo laukimo perspektyva jo nežavėjo.

Roberto požiūris į seksą tikrai nebuvo atsainus. Jis visada griežtai kontroliavo savo liepsnojantį seksualumą: atsižvelgiant į vyro ir moters jėgų skirtumą, vyras, nesugebantis savęs kontroliuoti, gali sugyvulėti ir žiauriai pasielgti su moterimi – ši mintis Robertui kėlė šleikštulį. Jis sutramdydavo tiek savo seksualinį apetitą, tiek plieninę jėgą, pažabojęs juos ledine proto galia. Robertas niekada moters nespausdavo, nors visada duodavo aiškiai suprasti jaučiąs trauką, kad ji žinotų padėtį. Tačiau leisdavo savo damai diktuoti tempą, leisdavo santykiams rutuliotis iki intymumo jos nustatytu žingsniu. Robertas gerbė įgimtą moters atsargumą, neleidžiantį iškart apnuoginti švelnaus trapaus kūno prieš daug didesnį, stipresnį patiną. Lovoje Robertas su moterimis elgdavosi švelniai, niekur neskubėdavo ir jas sužadindavo. Šitaip tvardytis buvo visai nesunku: jis galėdavo valandų valandas glamonėti švelnią moters odą ir intriguojančius apvalumus. Ilgos glamonės padėdavo numalšinti savo alkį ir sužadinti partnerės.

Niekas neprilygsta pirmam meilės aktui su nauja partnere, mąstė Robertas. Vėliau pojūčiai nebūna tokie aštrūs, alkis toks didžiulis. Jis visada rūpindavosi savo dama, priversdavo ją pasijusti ypatingą. Nešykštėdavo malonių smulkmenų, parodančių moteriai, kaip ji branginama: romantiškų vakarienių dviese žvakių šviesoje, šampano, prasmingų dovanų, damai skirdavo visą dėmesį. Kai galiausiai ateidavo laikas užsidaryti miegamajame, Robertas, pasitelkęs gabumus ir savitvardą, patenkindavo damą ne vieną kartą, prieš leisdamas išsilieti sau.

Pagalvojęs, ko netenka dėl sunkumų Alabamoje, jis suirzo.

Mintis išblaškė beldimas į duris. Pakėlęs akis pamatė galvą pro duris įkišusią Felisę.

– Tau reikėjo eiti namo, – papriekaištavo Robertas. – Neprivalėjai likti.

– Pasiuntinys atnešė jums šį laišką, – pasakė Felisė ir priėjusi padėjo laišką ant stalo. Ji nekreipė dėmesio į viršininko pastabą. Kad ir kiek ilgai užsibūdavo Robertas, ji retai išeidavo anksčiau už jį.

– Eik namo, – ramiai pasakė Robertas. – Tai įsakymas. Rytoj tau paskambinsiu.

– Gal man dar ką nors padaryti prieš išeinant? Išvirti šviežios kavos?

– Ne, aš ir pats netrukus eisiu.

– Tada geros kelionės. – Felisė nusišypsojo ir išėjo. Robertas girdėjo, kaip ji išoriniame kabinete susirenka daiktus ir viską užrakina nakčiai.

Jis abejojo, ar šioje kelionėje nutiks kas nors gera. Jis buvo kerštingai nusiteikęs ir troško kraujo.

Pastebėjo, kad ant manilinio voko nėra atgalinio adreso. Atplėšus voką iš jo išslydo keletas lapų. Voke buvo viena prastos kokybės nuotraukos kopija, trumpa santrauka apie esamą padėtį ir jau girdėta informacija bei trumpa žinutė nuo agento Brento: jis paaiškino, kas per moteris nuotraukoje, ir pranešė Robertui apie biuro pasiryžimą bendradarbiauti su juo visais klausimais – kaip tik to Robertas ir tikėjosi.

Jis paėmė nuotraukos kopiją ir atidžiai įsižiūrėjo. Kopijos kokybė buvo labai prasta, nuotraukoje buvo matyti prieplaukoje stovinti moteris, už jos – motorinės valtys. Taigi čia Evė Šo. Ji buvo su saulės akiniais, tad sunku buvo įžiūrėti bruožus, matėsi tik šviesūs susitaršę plaukai, o ji pati atrodė stamboka. „Čia tau ne Mata Hari2“, – šmėkštelėjo Robertui, išrankus skonis privertė jį suraukti nosį, pamačius prastai derančius drabužius ir kaimišką išvaizdą. Moteris nuotraukoje labiau priminė purvo imtynininkę, vulgarią prasčiokę, pardavusią savo šalį iš godumo.

Robertas greitai sukišo lapus atgal į voką. Jis nekantravo atiduoti Lendoną Merserį ir Evę Šo į teisingumo rankas.