Читать книгу Viskas arba nieko - Linda Howard - Страница 2

Buvo įprastai karšta ir tvanki pietietiškos vasaros diena. Dangus tamsiai mėlynas, nusėtas puriais baltais debesėliais, tingiai plūduriuojančiais, plukdomais švelnaus vėjelio, vos šiaušiančio ežero paviršių. Virš galvos sukiojosi žuvėdros, prišvartuoti kateriai hipnotizuojamai sūpavosi prieplaukoje. Ežere šmėkščiojo keli kietakakčiai žvejai ir vandens slidininkai, nepaisantys karščio, tačiau dauguma ryte išplaukusių žvejų spėjo sugrįžti iki vidurdienio. Oras buvo tvankus ir drėgnas, sustiprinantis kvapus, sklindančius nuo ežero ir jį supančių sodriai sužaliavusių kalnų.

Evangelina Šo nužvelgė savo valdas per didžiulius veidrodinio stiklo langus pagrindinio prieplaukos pastato užpakalinėje dalyje. Visiems šioje žemėje reikia savos karalystės, o jos karalystė buvo šis it skeletas išsikėtojęs prieplaukų ir katerių švartavimosi vietų labirintas. Pro jos akis neprasprūsdavo joks veiksmas šiuose keliuose kvadratiniuose kilometruose. Prieš penkerius metus Evangelina įsigijo aplūžusią valčių prieplauką, vos padengiančią išlaikymo išlaidas. Teko paimti nemenką banko paskolą ir įnešti verslui reikalingo kapitalo, tačiau po metų Evangelinos sutvarkyta prieplauka išsiplėtė ir uždirbo daugiau nei kada nors anksčiau. Žinoma, valdymo išlaidos taip pat padidėjo, tačiau dabar valčių prieplauka davė neblogą pelną. Jei sėkmė nenusigręš, išmokės banko paskolą per ateinančius trejus metus. Tada valčių prieplauka priklausys vien tik jai, nebeslėgs jokios skolos, o Evė galės dar labiau plėstis ir pelningai investuoti pinigus. Ji vylėsi, kad verslas išsilaikys – pastaruoju metu prekyba žuvimis smarkiai susitraukė dėl Tenesio slėnio valdžios institucijos sukurtos „dumblių tvarkymo“ programos, dėl kurios buvo išnaikinta didžioji dauguma vandens augalų, kuriose slėpdavosi žuvys.

Tačiau Evangelina buvo atsargi, prieplaukos per daug neišplėtė. Skola neslėgė jos taip sunkiai, kaip kitų, maniusių, jog žvejybos pakilimas tęsis amžinai, išsiplėtusių ir dėl to sulindusių į skolas iki ausų. Evangelinos valdos buvo saugios.

Beveik nuo pat ankstaus ryto draugiją jai palaikė senasis Virdžilas Dodas; įsitaisęs supamojoje kėdėje už pertvaros jis linksmino Evangeliną ir klientus, porindamas istorijas iš savo vaikystės, grįždamas atgal į dvidešimto amžiaus pirmąjį dešimtmetį. Senukas buvo sudiržęs kaip odinis batas, kone visas prabėgęs amžius slėgė jo kasmet trapesnius pečius ir Evė baiminosi, kad dar keleri, daugiausia treji, metai, ir jo jėgos išseks. Ji pažinojo Virdžilą visą gyvenimą, visą gyvenimą jis buvo senas ir beveik nesikeitė, patvarus kaip upė ir kalnai. Tačiau Evė puikiai žinojo, koks trumpalaikis ir nenusakomas žmogaus gyvenimas, todėl brangino rytus, kuriuos Virdžilas praleisdavo kartu su ja. Senukui jie taip pat patikdavo; jis nebeplaukdavo žvejoti, kaip pirmuosius aštuoniasdešimt savo gyvenimo metų, tačiau lankydamasis valčių prieplaukoje vis dar sėdėdavo šalia motorinių valčių, girdėdavo vandenį teškant prieplaukose ir užuosdavo ežerą.

Jie buvo dviese, Virdžilas prisiminė dar vieną jaunystės istoriją. Evė užsikorė ant aukštos kėdės ir įdėmiai klausėsi senuko, tik retkarčiais žvilgtelėdama per langą, ar niekas neprivažiavo prie prieplaukos degalų kolonėlės.

Prasivėrė šoninės durys ir į vidų įžengė aukštas lieknas vyras. Jis kurį laiką pastovėjo, nenusiimdamas akinių nuo saulės, leisdamas akims apsiprasti su prietema, paskui pajudėjo prie Evės tyliai ir gracingai it leopardas.

Evė tik užmetė į jį akį ir vėl sutelkė dėmesį į Virdžilo pasakojimą, tačiau ir žvilgsnio užteko budrumui pažadinti. Evė jo nepažinojo, tačiau iškart suprato, kas jis toks – ne tik nepažįstamas, bet ir pašalietis. Daugybė į pensiją išėjusių šiauriečių atsikraustė į Gantersvilį, suvilioti šiltų žiemų, lėto gyvenimo tempo, nedidelių pragyvenimo išlaidų ir natūralaus ežero grožio, tačiau šis vyras nebuvo vienas jų. Visų pirma jis gerokai per jaunas pensijai. Greitas ir kietas akcentas, prabangūs drabužiai, niekinamas požiūris. Evei jau teko matyti tokių. Tada taip pat neliko sužavėta.

Tačiau buvo ir šis tas daugiau. Pajutusi tai Evė panoro už nugaros pasistatyti sieną.

Jis buvo pavojingas.

Ji šypsojosi Virdžilui, mintyse instinktyviai analizuodama nepažįstamąjį. Evė užaugo su berniūkščiais – neklaužadomis, nutrūktgalviais ir velniškai padūkusiais, tokių Pietuose netrūko. Šis vyras kitoks, kažkuo… pranokstantis juos. Jis neieškojo pavojų, greičiau pats kėlė grėsmę. Jo kitoks mąstymas, valia ir būdas, nepakenčiantis jokio prieštaravimo, tvirtas charakteris, žybsintis stulbinamai šviesiose akyse.

Evė nežinojo, kaip ar kodėl, bet nujautė jo keliamą grėsmę.

– Atsiprašau, – ištarė vyras, žemas jo balsas glostė ausis it aksomas. Evės pilvo raumenys įsitempė nuo keisto virpuliuko, šiurpas perbėgo per nugarą. Mandagus kreipimasis slėpė geležinę valią, kuri aiškiai sakė, kad jis tikisi būti nedelsiant aptarnautas.

Evė dar kartą abejingai žvilgtelėjo į lankytoją.

– Ateisiu už minutėlės, – pasakė ji ir vėl atsisukusi į Virdžilą šiltai pasiteiravo: – O kas buvo paskui, Virdžilai?

Roberto veide neatsispindėjo jokie jausmai, nors jį šiek tiek nustebino moters abejingumas. Tai buvo neįprasta. Dažniausiai jis tuoj pat sulaukdavo dėmesio, juolab moters. Moterys visada jį pastebėdavo, traukiamos jo vyriškumo, kurį Robertas negailestingai tramdė. Jis nebuvo tuščiagarbis, tačiau savo poveikį moterims priėmė kaip savaime suprantamą. Negalėjo prisiminti moters, kurios būtų geidęs ir anksčiau ar vėliau neužvaldęs.

Tačiau jis buvo ne prieš palaukti ir pasinaudojus proga įsižiūrėti į šią moterį. Jos išvaizda Robertą šiek tiek išmušė iš vėžių – prie to taip pat buvo nepratęs. Tikėjosi išvysti visai kitokį vaizdą.

Čia, be jokių abejonių, Evė Šo. Ji sėdėjo ant kėdės už pertvaros, sutelkusi visą dėmesį į supamojoje kėdėje įsitaisiusį senuką, kuris nuo senatvės gergždžiančiu balsu linksmai pasakojo kažkokią istoriją iš savo seniai prabėgusios jaunystės. Robertas vos pastebimai prisimerkė, įdėmiai tyrinėdamas Evę.

Ji – ne apkūni prasčiokė, kaip tikėjosi. Tiksliau tariant, ji nėra apkūni, o dėl prasčiokės dar bus matyti. Tikriausiai įsivaizdavo ją baisesnę dėl prastos nuotraukos kokybės ir per didelių drabužių. Įžengė į kontorą ieškodamas vulgarios, šiurkščios moters, o rado visai ką kita.

Atvirkščiai, ji… švytėjo.

Ši trikdanti iliuzija greičiausiai kilo dėl žaižaruojančių saulės spindulių, srūvančių pro didžiulius langus, lyg aureolė švytinčių virš jos saulėtų plaukų ir apšviečiančių rusvų akių gelmes. Šviesa glamonėjo auksinę jos odą, lygią ir be dėmelės, tarytum porcelianinės lėlės. Iliuzija tai ar ne, tačiau ši moteris švytėjo.

Jos balsas buvo stulbinamai žemas ir mažumėlę gergždžiantis, primenantis senus filmus su Bogiu ir Bakol3, nuo jo Robertui nugara perbėgo šiurpuliukas. Moteris kalbėjo tingiai, balsas tarytum liete liejosi, melodingas it čiurlenantis upelis ar medžiuose šiurenantis vėjas; šis balsas sužadino Robertui mintis apie sutaršytas paklodes ir ilgas karštas naktis.

Stebėdamas ją pajuto, kaip kažkas viduje sustingo.

Senukas palinko į priekį ir susikryžiavo gumbuotas rankas ant lazdos rankenos. Jo išblukusios žydros akys, kupinos prisiminimų apie gerus laikus, juokėsi.

– Nu, mes išmėginom viską, kas tik šovė galvon, bandydami nuvilioti Džoną H. nuo tos spirito varyklos, bet jis nė nekrustelėjo. Jis turėjo seną šratinį šautuvą, todėl bijojom per daug prisiartint. Senis žinojo, kad jį erzina tik šutvė vaikigalių, tačiau mes nenumanėm, kad jis žino. Kaskart, jam pasičiupus šautuvą, sprukdavom kaip kiškiai, paskui vėl parsėlindavom…

Robertas prisivertė apsižvalgyti, nebesiklausydamas senio pasakojimo. Nors pastatas buvo sukiužęs, verslas, regis, klestėjo, jei tik galima spręsti iš po ranka sukrautų įvairių reikmenų ir daugybės užimtų vietų prieplaukoje. Ant lentos už pertvaros buvo sukabinti nuomojamų valčių rakteliai, visi lig vieno tvarkingai sužymėti skaičiais. Robertas spėliojo, kaip ji užsirašo, kas kurį katerį išsinuomoja.

Virdžilas pasakojo įsijautęs, plekšnodamas sau per kelį ir krizendamas. Evė Šo užvertė galvą ir šūktelėjo, nuoširdžiai džiaugdamasi, jos juokas buvo toks pat žemas kaip ir balsas. Staiga Robertas suprato, kaip yra pripratęs prie rūpestingai kontroliuojamo juoko draugijoje, ir koks tas juokas spigus ir lėkštas, palyginti su nuoširdžia linksmybe, kurios nesigėdijama ir nesivaržoma.

Robertas mėgino atsispirti neįveikiamam potraukiui stebeilytis į ją, tačiau, didelei jo nuostabai, jautėsi lyg stengdamasis atsispirti poreikiui kvėpuoti. Kurį laiką galėjo tverti, tačiau šis mūšis buvo pralaimėtas iš pat pradžių. Įniršęs, bet kartu ir suintriguotas, Robertas pasidavė pagundai ir leido sau godžiai ryti ją akimis.

Jis stebėjo Evangeliną abejingu veidu, tobulai tvardydamasis, tad nei poza, nei išraiška neišdavė besisukančių minčių. Deja, kontroliuoti minčių neįstengė, Evė Šo taip patraukė Roberto dėmesį: jis pamiršo kur esąs ir nebegirdėjo Virdžilo šaižiu balsu pasakojamos istorijos.

Ši moteris nė iš tolo nepriminė tų, kurios jam buvo patraukliausios. Be to, ji išdavikė ar bent jau įsivėlusi į pramoninį šnipinėjimą. Robertas nuoširdžiai ketino ją palaužti ir patraukti į teismą. Vis dėlto nesugebėjo atplėšti nuo jos akių, nepajėgė suvaldyti neklusnių minčių, nuraminti staiga smarkiau daužytis ėmusios širdies. Jis prakaitavo nuo dusinančios šilumos, bet staiga viduje plūstelėjęs karštis tapo alpinančiu, palyginti su juo oras lauke atrodė vėsus. Oda tarsi susitraukė, drabužiai ėmė veržti. Pažįstamas sunkumas paslėpsniuose tik dar labiau paaštrino šiuos pojūčius, neleisdamas nurašyti jų vaizduotei.

Visos moterys, kurių Robertas kada nors geidė, kad ir kokių skirtingų charakterių, pasižymėjo tam tikru stiliaus pojūčiu ir išprusimu. Jos visos atrodė prabangiai – tokios ir buvo. Robertui tai patiko, jis su malonumu jas lepino. Jos vilkėdavo gražius drabužius, kvepindavosi brangiais kvepalais, rafinuotai išsidabindavo. Roberto sesuo kelias iš jų sumenkino, išvadinusi manekenėmis, tačiau pati Madelina buvo aukščiausios klasės puošeiva, tad jos pastaba brolį labiau pralinksmino, nei suerzino.

Evė Šo, atvirkščiai, aiškiai neskyrė drabužiams jokio dėmesio. Ji vilkėjo per didelius marškinėlius, surištus į mazgą ant liemens, mūvėjo senus džinsus, nusitrynusius ir beveik netekusius spalvos, ir tokio pat senumo suvarstomus batus. Jos saulės išblukinti šviesūs plaukai, kurių spalva keitėsi nuo šviesiai rusvos iki šviesiausios linų, o tarp jų švietė keletas auksinių atspalvių, buvo sušukuoti atgal ir supinti į netvarkingą storumo sulig jo riešu kasą, siekiančią iki pusės nugaros. Evangelina buvo kukliai pasidažiusi – greičiausiai drėgnu oru tai beviltiška, bet turint tokią odą dažytis jai nė nereikėjo.

Po galais, kaip ji gali šitaip švytėti? Tai ne prakaito lašeliai, tiesiog susidaro keistas įspūdis, tarsi ji trauktų šviesą, lyg nuolat stovėtų vos pastebimoje prožektorių šviesoje. Evangelina buvo lengvai įdegusi, kreminio ir auksinio atspalvio oda priminė šiltą slystantį atlasą. Net jos akys buvo rusvos su auksiniu atspalviu, lyg tamsieji topazai.

Lig šiol Robertas rinkdavosi aukštas lieknas moteris: kadangi pats buvo aukštaūgis, atitinkamai aukšta moteris jam geriau tiko tiek šokių aikštelėje, tiek lovoje. Evės Šo ūgis siekė metrą šešiasdešimt penkis centimetrus, jei ne mažiau. Liekna jos taip pat nepavadintum; į galvą pirmiausia šovė būdvardis „sultinga“, o paskui – „gardi“. Nesitikėjęs tokios audringos reakcijos Robertas niršdamas paklausė savęs, ar nori ją pamylėti, ar suvalgyti, ir mintyse išsyk nuaidėjo atsakymas – kategoriškas, nedviprasmiškas „taip“. Į abu klausimus.

Evė buvo tikra vingių simfonija – ne apkūni, bet aptakių formų, tikras moteriškumo įsikūnijimas. Klubai toli gražu ne laibi ir ne berniukiški: žvilgsnį traukė aiškus praplatėjimas žemiau liemens, be to, ji turėjo tvirtą apvalų užpakaliuką. Robertas dievino dailias mažas krūtis, tačiau jį užbūrė švelnūs apvalumai, ant kurių kabėjo erzinamai laisvi marškinėliai. Jos krūtys nebuvo didžiulės ir sunkios, vis dėlto jos suliūliuodavo kaskart, kai Evė pajudėdavo, prikaustydamos Roberto žvilgsnį; jos nebuvo putlios, bet būtent tinkamo pilnumo ir dėl to siutinamai gundančios. Švelnus šiltas jų svoris užpildytų jo delnus – Robertas sugniaužė kumščius, spirdamasis pagundai ištiesti ranką ir ją paliesti.

Kiekvienas jos kūno lopinėlis buvo sukurtas vyro pasitenkinimui, tačiau Robertas nesidžiaugė tokia savo reakcija. Jei jau jis taip sureagavo į Evę, galbūt Merseris – jos marionetė, o ne atvirkščiai. Negalėjo atmesti tokios galimybės.

Evė ne tik nė iš tolo nepriminė anksčiau jo geistų moterų, Robertas siuto ant savęs už įsižiebusią aistrą. Jis atkeliavo surinkti įkalčių, kurie nusiųs ją už grotų, ir negalėjo leistis apakinamas geismo. Ši moteris braidžioja srutose, įsivėlusi į šnipinėjimo tinklą, tad ja galima tik bjaurėtis. O jis grumiasi su tokiu stipriu geismu, kad paprasčiausiai stovi negalėdamas nieko imtis. Robertas nenorėjo jos merginti ar suvilioti, troško čiupti ją ir išsinešti. Jo irštva – klaikiai prabangi mansarda Manhatane, tačiau Robertą mygo tas pats primityvus instinktas, kuris versdavo vyrus daryti tą patį, kai jų guoliai būdavo urvuose. Jis geidė Evės, šis jausmas nebuvo nei civilizuotas, nei švelnus. Geismo primygtinumas pavertė tiek jo protą, tiek savitvardą pajuokos objektu.

Robertas norėjo nekreipti dėmesio į trauką, tačiau nepajėgė, nes ši buvo per stipri, toks iššūkis ne jo jėgoms. Evė Šo ne tik jį ignoravo, ji išvis nereagavo į grynai vyrišką Roberto reakciją. Skyrė jam tiek pat dėmesio kiek pakelės stulpui, tad visos agresyvios jo kūno ląstelės prabudo. Dievas mato, jis ją turės.

Jam už nugaros prasivėrė durys, Robertas atsigręžė dėkingas už nutrauktas mintis. Jauna moteris, vilkinti šortus, marškinėlius ir avinti sandalus, nusišypsojo jam ir artėdama sumurmėjo:

– Labas. – Šypsena švietė jos veide dar akimirką, kol ji nukreipė akis į porelę už pertvaros. – Ar smagiai paviešėjai, tėvuk? Kas šiandien buvo užsukęs?

– Puikiai praleidau laiką, – atsakė Virdžilas, lėtai stodamasis ir stipriai remdamasis lazda. – Buvo trumpam užsukęs Bertas Mardis, taip pat abu Gibsų vaikėzai. Ar jau susirinkai vaikigalius?

– Jie mašinoje, taip pat ir pirkiniai. – Ji atsigręžė į Evę. – Nesinori skubėti, bet lauke taip karšta, bijau, kad maistas nesugestų.

– Visus darbus, kuriuos tik galiu, atidėjau iki vakaro, – pasakė Evė. – Taip pat ir apsipirkimą. Viso, Virdžilai. Pasirūpink savimi, gerai? Lauksiu vėl užsukant.

– Kelį jau mažiau skauda, – patikino Virdžilas. – Bjauru senti, bet vis geriau, nei pakratyti kojas. – Jis mirktelėjo ir tvirtai nuėjo prie durų remdamasis lazda, nepaisydamas pastebimo šlubčiojimo.

– Iki pasimatymo, Eve, – atsisveikino jauna moteris, atsisukusi prie durų. Praeidama pro Robertą šyptelėjo jam dar kartą.

Kai moteris su senuku išėjo ir durys užsivėrė, Robertas nerūpestingai pasirėmė ant pertvaros ir ramiai tarė:

– Manyčiau, ji jo anūkė.

Evė papurtė galvą ir nusisuko dar kartą žvilgtelėti į degalų kolonėlę. Ji itin aštriai jautė likusi su šiuo vyru viena. Kvaila, per dieną čia užsuka daug vyrų, bet ji niekada nesijaučia nesmagiai – ligi šiol nesijausdavo. Evę nusmelkė pavojaus nuojauta tą pačią sekundę, kai jis įžengė pro duris. Nepažįstamasis nepasakė ir nepadarė nieko blogo, tačiau kažkas ją vis tiek vertė elgtis budriai.

– Proanūkė. Jis gyvena pas ją. Atsiprašau, kad priverčiau laukti; čia užsuka daug lankytojų, bet Virdžilui devyniasdešimt treji ir galbūt nebeilgai džiaugsiuosi jo draugija.

– Suprantu, – ramiai atsakė Robertas, nenorėdamas jos pykdyti. Jis ištiesė ranką, tikėdamasis taip priversti Evę pažvelgti į jį, išties jį pamatyti, jį paliesti. – Aš esu Robertas Kenonas.

Ji padavė jam ranką, gana lėtai, lyg darytų tai tik iš mandagumo. Ploni vėsūs Evės pirštai spustelėjo Robertui ranką stulbinamai stipriai.

– Evė Šo, – prisistatė ji. Robertas tvirtai ir kartu atsargiai paspaudė jai ranką ir tuoj pat paleido. Prisilietimas buvo trumpas, bejausmis ir… nepakankamas.

Evė beregint nusigręžė ir greitakalbe išbėrė:

– Ko norėjote, pone Kenonai?

Jam į galvą šovė keletas vaizdingų minčių, tačiau garsiai jų neištarė. Tik mąsliai nužvelgė dailią moters nugarą, greitai pervertindamas savo įspūdžius. Manė, kad Evė jo nepastebi, tačiau ji per daug uoliai nekreipė į jį dėmesio: ne, atvirkščiai, netgi labai gerai jautė jį esant šalia ir tai jai kėlė nerimą. Akimirksniu Roberto planai pasikeitė.

Jis tenorėjo apsižvalgyti valčių prieplaukoje, pasižiūrėti, kaip ši vieta saugoma, kaip čia viskas išdėstyta, galbūt įsigyti žvejybos leidimą ar žemėlapį, bet per pastarąsias kelias minutes planai pasikeitė. Jis atsisakė sumanymo slapčiomis sekti Merserį ir nusprendė nė per žingsnį nesitraukti nuo Evės Šo.

Kodėl ji taip jo vengia? Nuo pat pradžių, dar prieš jam prisistatant. Vienintelis į galvą šovęs paaiškinimas – ji jau suprato, kas jis toks, kažkaip atpažino, o pažinti galėjo tik tuo atveju, jei buvo informuota iš anksto. Jei taip, ši operacija bus sudėtingesnė, nei tikėjosi. Įveikiama užduotis, tačiau neabejotinai pareikalaus didesnių pastangų. Žaibiškai apsisprendęs Robertas perkėlė savo tyrimų bazę iš Hantsvilio į Gantersvilį. Prieš subyrant Sovietų Sąjungai, jis kelis įsimintinus kartus buvo susižavėjęs slaptųjų tarnybų agentėmis, permiegoti su jomis buvo rizikinga, tačiau rizika be galo maloni. Pavojus neabejotinai sustiprina jaudulį. Robertas spėjo niekada nepamiršiąs sekso su Eve Šo.

– Visų pirma man reikia informacijos, – pasakė suirzęs Robertas, nes Evė vis dar į jį nežiūrėjo, tačiau jo balse nebuvo girdėti nė menkiausio susierzinimo. Jis privalėjo užliūliuoti jos įtarimus, priversti ją atsipalaiduoti. Ligi šiol Robertui nesunkiai sekdavosi prisigerinti moterims, tad nesitikėjo sunkumų ir šįkart. Visų, išskyrus kelis vyriausybės pareigūnus, akyse jis tebuvo labai turtingas verslininkas, jei moteris yra tokia sumani, kaip jis įtarė, netruks įžvelgti suartėjimo naudą – ne tik dėl to, ką jis gali jai suteikti, bet ir dėl informacijos, kurią tikėsis iš jo išpešti. Jai labiausiai tiktų vasaros romanas, Robertas būtent tai ir ketino pasiūlyti.

– Gal jums reikėtų užsukti į Lankytojų centrą, – patarė Evė.

– Galbūt, – sumurmėjo Robertas. – Tačiau man sakė, kad jūs galite padėti.

– Gal ir galiu, – numykė Evė. Ji aiškiai nenorėjo skirti laiko kokioms nors paslaugoms. – Ką jūs norite sužinoti?

– Aš atvažiavau ilgų atostogų – liksiu iki vasaros pabaigos, – pasakė Robertas. – Ketinu išsinuomoti vietą kateriui ir slipą, taip pat norėčiau, kad kas nors aprodytų ežerą. Girdėjau, jūs puikiai pažįstate apylinkes.

Evė atsigręžė ir pažvelgė į Robertą iš padilbų.

– Tiesa, bet aš nedirbu gide. Galiu padėti jums tik dėl katerio.

Vos pamačiusi jį Evė pasistatė apsauginę sieną ir nė nemanė jam pagelbėti. Robertas apdovanojo ją švelnia šypsena, kuria jau daug metų ramino nervingas moteris.

– Suprantu. Jūs manęs nepažįstate.

Robertas pastebėjo nevalingą Evės reakciją į jo šypseną – jos vyzdžiai išsiplėtė. Atrodė neapsisprendžianti.

– Ne dėl to. Nepažįstu daugybės savo klientų.

– Kiek žinau, gidams mokama po šimtą dolerių už dieną, neskaitant išlaidų. Mielai sumokėsiu dvigubai daugiau.

– Pone Kenonai, pinigai čia niekuo dėti. Aš neturiu laiko.

Robertas suprato, kad dabar ją paspaudęs nieko nepeštų, o jam reikėjo daugybę faktų sudėlioti į vietas, prieš pradedant ją persekioti. Jis pasiekė, kad Evė jo nepamirštų – pirmam susitikimui pakaks.

– Gal galėtumėte rekomenduoti man gidą? – pasiteiravo Robertas ir pastebėjo, kaip Evė mažumėlę atsipalaidavo.

Ji išpyškino kelis vardus, Robertas įsidėjo juos į galvą, nes išties ketino išžvalgyti upę. Paskui Evė pasiūlė:

– Gal norėtumėte apžiūrėti šiuo metu laisvas katerių vietas?

– Taip, žinoma. – Tai buvo galimybė apžiūrėti ir jos saugumo sistemą.

Evė pasiėmė belaidį telefoną, prisisegė jį prie diržo ir išlindo iš už pertvaros. Robertas nusekė iš paskos per žingsnį atsilikęs; jo žvilgsnis iš po primerktų vokų slydo apvaliais Evės klubais ir širdies formos užpakaliu, kurį išryškino aptempti džinsai. Saulės išblukintas pakaušis buvo jam sulig pečiais. Pagalvojus apie savo delnus jai ant užpakalio, Robertui užkaito kraujas ir ėmė tvinkčioti gyslos. Teko labai pasistengti, norint išmesti iš galvos šios minties pakurstytus vaizdus.

– Palikote kontorą be priežiūros? – paklausė Robertas jiems žingsniuojant prieplauka. Nuo vandens atsispindintys saulės spinduliai akino, tad jis vėl užsidėjo saulės akinius. Tvyrojo neįtikėtinas karštis, tarsi pirtyje.

– Matau iš prieplaukos, jei kas nors atvažiuoja, – atsakė Evė.

– Kiek dar žmonių čia dirba?

Evė smalsiai dirstelėjo į Robertą, lyg stebėtųsi, kodėl jam rūpi.

– Turiu mechaniką, dar vaikinuką, kuris vasarą pakeičia mane kontoroje rytais, o mokslo metais – po pietų.

– Kiek valandų per dieną dirbate?

– Atidarome šeštą ryto ir dirbame iki aštuntos vakaro.

– Ilga diena.

– Ne taip ir blogai. Žiemą atidarau aštuntą ryto ir uždarau penktą.

Keturios prieplaukos buvo pridengtos, dauguma vietų užimta. Ramiame vandenyje sūpavosi įvairiausi laiveliai: gyventi pritaikytos valtys, dideli motorlaiviai, pontoninės valtys, motorinės valtys, pritaikytos vandens slidinėjimui, ir burlaiviai. Keturios pridengtos prieplaukos driekėsi kairėje, įėjimą sergėjo užrakinti vartai. Dešinėje buvo dvi atviros bendro naudojimo prieplaukos. Nuomojamos valtys rikiavosi pirmoje eilėje prie stabilios prieplaukos, esančios arčiausiai kontoros.

Evė atrakino vartus ir jie žengė ant plūduriuojančios prieplaukos, kuri švelniai suposi ant vandens. Ji tylėdama vedė Robertą pro valčių eiles, rodydama, kurios vietos laisvos. Galiausiai paklausė:

– Kokio dydžio jūsų kateris?

Robertas dar sykį žaibiškai apsisprendė.

– Ketinu pirkti mažą. Greitaeigį katerį, ne didžiulį motorlaivį. Ar galite rekomenduoti gerą vietinį pardavėją?

Evė vėl nužvelgė jį iš padilbų, bet žvaliu tonu ištarė:

– Miestelyje yra keletas valčių pardavėjų. Nebus sunku rasti, ko norite. – Tada ji pasuko atgal į kontorą, tvirtai ir grakščiai žingsniuodama šokčiojančia prieplauka.

Robertas nusekė iš paskos, gėrėdamasis vaizdu nė kiek ne mažiau nei anksčiau. Ji greičiausiai mano jo atsikračiusi, bet to tikrai nebus. Robertą apėmęs pyktis pramaišiui su nekantrumu virto kunkuliuojančia agresija, kuri labiau nei bet kada sužadino budrumą ir nervus. Evė sumokės už tai, kad vogė iš jo, ir sumokės įvairiais būdais.

– Ar pavakarieniautumėte su manimi šįvakar? – paklausė Robertas, nutaisęs abejingą toną. Evė sustojo kaip įbesta ir jis atsitrenkė į ją. Robertas galėjo sustoti anksčiau, tačiau tyčia leido sau įsirėžti į Evę. Ji susvirduliavo netekusi pusiausvyros, Robertas sugriebė ją už juosmens ir atrėmė nugara į save, kol Evė atgaus savitvardą. Jis pajuto ją nukrėtusį šiurpą ir mėgavosi Evės šiluma ir gundančiu kūnu, kurį jautė delnais, šlaunimis, strėnomis ir pilvu. – Atsiprašau, – smagiai pratarė jis. – Nežinojau, kad vakarienė su manimi jus taip išgąsdins.

Evė turėjo apsispręsti, kaip elgtis. Galėjo išsprūsti iš subtiliai erotiško jo glėbio. Arba sutikti su pasiūlymu ir atsigręžti į jį. Turėjo skubiai patikinti, kad kvietimas jos visai neišgąsdino ir, tai įrodydama, jį priimti. Bet ji nepadarė nieko panašaus. Tik stovėjo sukrėsta, tarsi paralyžiuota jo rankų ant savo juosmens. Užsitęsusi tyla ėmė nervinti. Evė vėl sudrebėjo, jausmingas judesys privertė jį stipriau sugniaužti rankas, o vyrišką pasididžiavimą – įsitempti ir pakilti. Kodėl ji nejuda ir nieko nesako?

– Eve? – sumurmėjo Robertas.

– Ne, – nukirto Evė, jos balsas gergždė labiau nei įprastai. Ji išsivadavo iš Roberto rankų. – Atleiskite, bet negaliu su jumis pavakarieniauti.

Į prieplauką lėtai įplaukė valtis, Robertas stebėjo, kaip Evė pasuko auksaplaukę galvą, o atpažinus klientą veidą nutvieskė šypsena. Roberto krūtinę pervėrė aitrus įtūžis, kad ji taip lengvai šypsosi kitiems, o į jį vargiai žvilgteli.

Evė pakėlė ranką pamoti, Robertas sukrėstas įsistebeilijo į dailią jos plaštaką.