Читать книгу Nenuspėjama moteris - Lindsay McKenna - Страница 2

– Ačiū, pone Treihernai, – tarė Džesė ir prisėdo į krėslą šalia agento Filipso.

– Vadink mane Morganu. Gal esi alkana? Ištroškusi? Dženė gali tau iš valgyklos atnešti, ko pageidausi.

Papurčiusi galvą, ji nusišypsojo ir tarė:

– Sere, ne, ačiū. Dženė jau siūlė, bet, kaip jau jai sakiau, prisikimšau daug maisto skrydžio metu iš Peru. Man patinka geras maistas, o oro linijos jo tiekė pakankamai. Po poros valandų turbūt vėl būsiu alkana.

Ji patapšnojo per pilvą ir nusijuokė.

Džesė kažką pajuto ir pasisuko į CŽA agentą. Žaliose mįslingose jo akyse ji įžiūrėjo nepritarimą. Jai? Po galais, juk jis jos net nepažįsta.

– Gal bent jau nori paragauti geros peruietiškos kavos? – pasiūlė Hiustonas, ir Džesės mintys vėl grįžo prie susitikimo. Hiustonas ištiesė jai aplanką su misijos aprašu.

– O, šito tikrai neatsisakysiu! Ačiū. – Nuo jos atsakymo vyro, kuris Peru užsitarnavo Jaguaro Dievo vardą, veide nušvito šypsena. – Jei jau kalbame atvirai, Maikai, jaučiuosi lyg sėdėdama prieš dvi legendas. Morganai, tu toks pat įžymus kaip prezidentai, išskaptuoti ant Rašmoro kalno.

– Tikiuosi, neatrodau toks senas?

Džesė nusijuokė iš tokio smagaus pokšto.

– Tikrai ne!

Morganas Treihernas buvo šaunus vyras, jo humoro jausmas – puikus. Tačiau iš patirties Džesė žinojo, kad daugumai karių humoras padėdavo ištverti kasdienės akistatos su mirtimi įtampą.

– Ką gi, – Maikas sumurmėjo, atsistojęs šalia Morgano krėslo. – Pagal karinius standartus mes visi esame seniai, tačiau norėtųsi tikėti, kad šita patirtis mums suteikė išminties.

– Tai jau tikrai, – tarė Džesė. Ir vėl ji kažką pajuto. Kas gi tai? Pasisukusi ji pažvelgė į agentą. Akis jis buvo nudelbęs žemyn. Didelius kampuotus delnus laikė prispaudęs prie raudono aplanko ant kelių. Kas su juo negerai? Nusisukusi Džesė išgirdo atsiveriant duris.

Dženė Rait šypsodamasi įžengė į kabinetą, ant padėklo nešdama garuojančius puodelius kavos, ąsotėlį grietinėlės ir cukrinę. Padėklą ji padėjo ant nedidelio kavos stalelio šalia odinės sofos.

– Kaip šaunu, – tarė Džesė. – Net iš čia galiu užuosti, kad tai peruietiška kava!

Hiustonas padėjo Dženei patiekti kavą. Kikendamas tarė:

– Žinau, kur rasti daugiau. Turiu savų ryšių geriems daiktams gauti. – Nuėjęs iki Džesės, ištiesė jai kavos puodelį. – Nėra nieko geriau pasaulyje nei kava iš Pietų Amerikos.

– Net nesiginčysiu, – tarė ji, paėmusi puodelį stiprios juodos kavos. Įkvėpusi kvapių garų, ji užsimerkė ir sumurmėjo: – Ach, rojus žemėje…

Suėmusi trapų porcelianinį puodelį lieknomis rankomis Džesė priminė Meisui ilgą, grakštų skrendantį paukštį. Ji buvo ne aukštesnė nei 1,67 metro, liekna ir kuo puikiausios formos. Išryškėjo nedidelės krūtys ir ilgas liemuo. Po seksualiais džinsais, kurie aptempė ilgas kojas, matėsi moteriški klubai.

– Pone Filipsai? – nusišypsojo jam Dženė Rait. – Ar norėtumėte paragauti geriausios kavos pasaulyje?

– Taip… Ačiū…

Jis paėmė ištiestą puodelį.

– Grietinėlės? Cukraus?

– Ne, ačiū…

– Vienas balas tavo naudai.

Išgirdęs duslų Džesės balsą, Meisas atsisuko. Jos akys linksmai žibėjo.

– Atsiprašau?

Dieve brangus! Tas tipas nepakenčiamai mandagus. Akimirką, pasinaudojusi savo intuicija, ji bandė jį suprasti. Pirmasis jausmas, kurį ji pajuto, – didžiulis liūdesys, jį gaubiantis tarsi sunkus apsiaustas. Šis atradimas Džesę taip sutrikdė, kad ji iškart išjungė savo skvarbųjį pojūčių radarą. Taip, didelėse atsargiose Meiso Filipso akyse ji įžiūrėjo liūdesį. Sielvartą, tokį gilų, kad Džesė akimirką pasijuto tarsi jame skęstanti.

– Gerti juodą kavą. Tai gerai. Man patinka vyrai, kurie gali gerti karštą stiprią kavą.

Ji kilstelėjo savo puodelį tarsi sakydama tostą įsitikinusi, kad savo pokštais praskaidrins nuotaiką.

Meiso viduje nuskambėjo pavojaus signalas. Jau taip ilgai jo širdis jautėsi sukaustyta. Tačiau kai Laukinukė nusišypsojo, parodydama lygius baltus dantis. Kai tos užsispyrusios lūpos šiek tiek prasivėrė, jis pajuto… viltį? Ne. Neįmanoma. Jokios vilties jam nebėra. Kad ir ką jis turėjo, tai dingo prieš daugybę metų. Vis dėlto jo širdis net atsiduso, kai tas šviesos spindulėlis vos sekundei persmeigė jo vidinę tamsą ir nelauktai jį palietė. Šiltai.

– Ką gi, formalumus atidėkim į šalį, – tarė Morganas, atkreipdamas grupelės dėmesį. – Paprašysiu, kad šįvakar savo kambariuose peržiūrėtumėt misijos aprašymą. Apgyvendinsime jus Mėlynajame komplekso skyriuje, tame pačiame koridoriuje vienas priešais kitą. Dženė po kelių minučių nuves į jūsų kambarius.

Laikydama puodelį vienoje rankoje, Džesė atvertė aplanką.

– Džese, – tarė Hiustonas, atsirėmęs į Morgano stalą ir atsisukęs į ją. – Šiai misijai tave pasirinkome dėl Kajos Alseon vizijos. Juk žinai, apie ką kalbu?

– Taip, sere. Buvau sutikusi Kają Peru. Žinau, kas vyksta.

– Gerai. – Maikas mostelėjo į agentą Filipsą. – Jei nesunku, gal galėsi papasakoti šįvakar ir Meisui? Jei ne, nieko tokio.

Gūžtelėjusi pečiais Džesė tarė:

– Dabar aš per daug pervargusi, kad užmigčiau, todėl tikrai galiu tam skirti kokią valandą. Jokių problemų.

– Ryžtinga moteris, – patenkintas sumurmėjo Morganas. – Štai tokį užsispyrimą mes čia ir mėgstame. Komandinis darbas.

– O, man patinka komandinis darbas, – nusijuokė Džesė. Ji dar kartą žvilgtelėjo į savo paniurusį, santūrų porininką ir suabejojo, ar jis apskritai kada nors šypsosi. – Važiuodama čia taksi Filipsburge mačiau mielą kinų restoranėlį. Gal padarome taip – aš pavaišinsiu tave dimsamais, ir mes pasišnekėsime?

– Vaišinu aš, – tarė Meisas.

Pastabą jis išspjovė tarsi mesdamas jai pirštinę.

– Pasisiūliau pirma. Kas pirmas, tas ir vaišina.

Džesė prisimerkusi palinko jo pusėn tarsi mesdama iššūkį. Gal būtent to jam ir reikia – kad kas nors pakurstytų ugnelę. Jokių problemų. Jai tai sekasi kuo puikiausiai.

– Nagi, judu. – Hiustonas iškėlė rankas. – Nesipeškit. Prisiminkit, priešai laukia ten, toliau, o ne čia.

Meisas išlaikė įbestą Džesės žvilgsnį. Jos akyse žvilgėjo išdaigėliškas linksmumas ir meldė jį atsakyti tuo pačiu. Na, čia ne vieta. Hiustonas teisus. Meisas sriūbtelėjo karštos kavos. Nusideginęs liežuvį, jis vos nepaspringo, bet tikrai nesiruošė jiems to parodyti.

– Gerai, – šiurkščiai rėžė jis. – Gali šį vieną kartą man nupirkti pietus.

Džesė nusišypsojo tarsi vilkė.

– Kaip miela iš tavo pusės, agente Filipsai.

– Taigi, papasakok man apie tą viziją, kurią matė Kaja Alseon, – pasiūlė Meisas, kai jie patogiai atsisėdo ant nedidelio raudonos odos kampo Auksiniame drakone. Triukšmas sausakimšame kinų restorane buvo stebėtinai mažas. Padavėjai, apsirengę nepriekaištingai išlygintomis juodomis kelnėmis ir baltais marškiniais, skrajojo tarp dvidešimties sėdimųjų kampų ir trisdešimties stalelių, patarnaudami tarsi neįkyrūs drugeliai. O Meisas su Džese nuo didelio padėklo smagiai kirto bent aštuonis skirtingus patiekalus. Džesės apetitas buvo nepasotinamas. Valgomąsias lazdeles ji valdė kaip tikra profesionalė, pastebėjo sužavėtas Meisas. Ją, kaip karo lakūnę, į priekį visą dieną varė turbūt tik adrenalinas. Meisas žinojo, kad toks stresas energiją gali sudeginti siaubingai greitai.

Džesė į burną įsimetė mongoliškos jautienos gabalėlį ir pasimėgavo skoniu. Ji tikrai ne iš tų moterų, kurios nuolat valgo tik salotas, kad nepriaugtų svorio.

– Kaja – grynakraujė rytų čerokė, – prakalbo ji. – Viena iš pirmųjų indėnių moterų, kurios tapo karo lakūnėmis. Kaja tarnavo laivyne, ji pilotavo naikintuvą F-14 Tomcat. Kovėsi Afganistane ir Irake ir yra pašovusi du priešo lėktuvus.

Kilstelėjęs antakius, Meisas tarė:

– Nieko sau.

– Nemalk šūdo, Šerlokai.

Džesė plonais pirštais grakščiai pakėlė krevetę tešloje; Meisą šis vaizdas tiesiog užbūrė. Šioje moteryje slypėjo tiek daug moteriškumo… O juk ji pati buvo pašovusi du priešo lėktuvus. Nepaisant įžūlios jos pastabos, Meisui neatrodė, kad prieš jį sėdi kieta karo lakūnė. Jis matė tik mielą ir linksmą moterį, kurios šypsena tirpdė apledijusią dykynę jo viduje. Jis žinojo, kad išvaizda gali būti apgaulinga. Džesika Meril jam priminė išdykusią fėją, nežemišką padarą. Tačiau jos kūnas buvo tvirtas ir moteriškas. Meisas tikėjosi, kad ji nepastebės, jog jis dėl jos seilėjasi.

– Juk tu nebūsi vienas iš tų tipų, kurie man kartoja: Laukinuke, tu nepraustaburnė. Užsičiaupk? – nusijuokė ji dusliai.

– Ar atrodau nustebęs?

– Taip. Žinau, kad jūs, CŽA agentai, ir turite būti tokie manieringi ir pasitikintys savimi, bet gal galėtum bent truputį atsipalaiduoti? Esi per daug įsitempęs.

Žvilgtelėjęs į Džesę, kuri vis dar tebekramsnojo krevetę, jis šyptelėjo puse lūpų. Kai ji apsilaižė pirštus, Meisui kelnės tapo ankštos. Jis pajuto pirmuosius aistros pliūptelėjimus ir suvokė, kad jau seniai nesijuto toks gyvas. Ši moteris ir nesuvaržyta jos prigimtis sujaudino jį taip, kaip jis jau nebesitikėjo moterį jį paveiksiant.

– Buvau uždarytas kambaryje tris mėnesius ir užsiėmiau vertimu, todėl mano bendravimo įgūdžiai šiek tiek atbukę.

Kikendama ji tarė:

– O, jokių problemų, drauguži. Pabūk su manimi porą dienų, ir aš padarysiu iš tavęs tikrą atitrūkėlį.

– Atitrūkėlį?

– Taip, lakūnų slengas. Na, supranti, tapsi atsipalaidavęs. Niekas neberūpės.

– Pajėgsi tai padaryti per dvi dienas? – paklausė jis ramiai, lazdelėmis gnaibydamas mongolišką jautieną.

Džesika kaukštelėjo savosiomis lazdelėmis per jo lazdeles, ir tekštelėjo jautieną atgal į lėkštę. Palinkusi į priekį, ji sušnibždėjo:

– Nori lažintis?

Jos veide spindėjo vilkiška šypsena. Akys primerktos. Metančios iššūkį. Ieškančios bėdų. Lėtai patraukęs lazdeles toliau nuo jos, Meisas tarė:

– Nesilažinu.

– Koks tu nuoboda!

– Tu visada tokia maloni savo kolegoms?

– O ne. Aš dar blogesnė!

Ji ėmė baksnoti savo lazdelėmis jo delną, ir jautienos sultinys nuvarvėjo ant riešo plaukelių.

Džesei velniškai patiko įsiveržti į griežtą, konservatyvų Meiso pasaulį. Ji stebėjo, kaip tiesūs jo antakiai iš susierzinimo sulimpa į vieną liniją ir jis, atitraukęs ranką, pagriebia servetėlę nuo kelių, kad nusivalytų skystį.

– Galiu lažintis, kad vaikystėje buvai viena iš tų niekšelių, kurie pradėdavo mėtytis maistu.

– Ir kaipgi tau pavyko atspėti, žvalge? – sušnibždėjo Džesė.

Ji pasilenkė dar labiau, abiem alkūnėmis pasirėmusi ant raudona staltiese užtiesto stalo. Išsiviepė, o akys linksmai žibėjo. Meisui užvis labiausiai patiko ta raudona ugninė sruoga šviesiuose jos plaukuose. Laukinukė. Taip, jokių pokštų, drauguži. Ji nejuokauja. O tu?

Jis nenorėjo atsakyti į tą klausimą.

– Kažin, ką tu veikei vaikystėje? Buvai iš tų, kurie slepiasi tolumoje ir stebi kitus?

– Ką nors nudursi tomis savo lazdelėmis, – pasakė jis, ant kelių vėl pasidėjęs servetėlę.

– Bet kas gali tapti ginklu. Turėtum tai žinoti.

– O, aš žinau. Tu pati kaip patranka.

– Taip?

– Taip. – Jis nužvelgė dimsamus. – Neduosi man maisto?

– Gal…

Jam patiko tos papūstos lūpos ir karštas žvilgsnis, kuriuo ji nužvelgė vėl atsilošdama krėsle.

– Kalbi rimtai? – paklausė jis.

– Kokia atrodau, tokia ir esu.

– Ir tu tokia visą laiką?

– Taip. Reikėjo pasiklausti Gyvatės, mano kolegos. Po Peru dangų mes blaškomės kartu. Krečiame pokštus, iš kurių raitomės iš juoko, kol medžiojame blogiečius.

– Gyvatė? Tai moteris ar vyras?

– Žinoma, moteris. Mūsų eskadrilė Peru sudaryta beveik tik iš moterų. Mus nuolat persekioja rusų samdiniai, kuriems sumoka narkotikų baronai. Jie paskui mus pasiunčia karinius sraigtasparnius Juodasis ryklys.

Jos balse buvo girdėti neabejotinas pasididžiavimas, tai rodė ori laikysena ir iškeltas smakras.

– Vadinasi, tu pirmarūšė karė.

– Ten mes visi tokie. Priminsiu tau, tai pavojingas darbas. Apačų sistema tų žvėrių nemato, todėl mes visuomet skraidome viena akimi stebėdamos narkotikų prekeivių lėktuvus, o kita akimi žvalgomės po dangų, kad vienas iš blogiečių sraigtasparnių mūsų nenukeptų.

– Nuostabu, – sumurmėjo Meisas, tiesdamas ranką prie mongoliškos jautienos. Šįkart Džesė nenustūmė jo lazdelių.

Gurkšnodama žaliąją arbatą, Laukinukė nusišypsojo.

– Aš nuostabi. Mano kolegės tokios pat nuostabios. Mes viena nuostabi grupė, jei jau kalbame atvirai. Gal pasaulis apie mus ir nežino, bet esame tikros, kad pasauliui darome daug gero.

– Esi ganėtinai pasipūtusi.

– Mane yra išvadinę ir blogesniais žodžiais, – suprunkštė Džesė. Dar gurkštelėjusi arbatos, ji stebėjo, kaip Meisas lazdelėmis atsargiai suima vištieną. – Svarstau, ar per visą gyvenimą tau yra tekę pasielgti spontaniškai, Filipsai?

Susierzinęs jis tarė:

– Gali vadinti mane Meisu. Ir atsakymas yra taip.

– Taigi, tu elgeisi spontaniškai.

– Kartą.

– Ką gi, įdomu.

– Nesigilink.

Kikendama Džesė lazdelėmis sugriebė dar vieną krevetę tešloje, pamirkė į vasabių padažą ir pakėlė gardų gabalėlį prie burnos. Atsidususi iš pasitenkinimo, ji tarė:

– Turbūt nepavyks.

Surimtėjęs Meisas pasakė:

– Taip ir nepapasakojai apie Kajos viziją. Kaip ji susijusi su tavimi?

– Su mumis, – pataisė Džesė.

Ji padėjo lazdeles į šalį ir sunėrė rankas ant stalo, priešais save. Ar pasitaiko akimirkų, kai Meisas nebūna rimtas? Susikaupusi ji tarė:

– Iš laivyno grįžusi Kaja leidosi į vizijos paieškas.

– Vizijos paieškas?

Džesė mostelėjo rankomis.

– Ak, vis pamirštu, kad amerikiečiai nežino, ką tai reiškia. Kai žmogui prireikia patarimo, kokiu keliu gyvenime jam pasukti, atliekame apeigas, kurios vadinamos vizijos paieškomis. Atlikęs apsivalymą pirtyje, žmogus keturioms dienoms iškeliauja į atokią vietą, pavyzdžiui, kalnus, pasiėmęs tik antklodę ir šventąją pypkę. Neturi jokio vandens. Jokio maisto. Viskas, ką darai, tik meldiesi, kad aplankytų vizija. Jei Didžioji Dvasia mato, kad esi nuoširdus, būsi apdovanotas. Taip ir nutiko Kajai. Ji norėjo rasti naują gyvenimo kryptį. Tik… – Džesė šyptelėjo, – tokios vizijos ji nesitikėjo. Didžioji Dvasia parodė vietas, kur guli trys krištoliniai totemai, pavogti iš rytų čerokių genties. Visi jie kelių tūkstančių metų amžiaus ir turi neįtikėtinų galių. Kaja nežinojo, kad jie pavogti iš žiniuonio trobelės. Todėl, papasakojus apie viziją močiutei, čerokių žiniuonei, prasivėrė pragaras. Vizijoje Kajai buvo liepta rasti pirmąjį totemą, Spalvų klano kaukę. Gavus finansavimą iš Medūzos, kurią valdo Persėjo kompanija, prasidėjo operacija, kurioje dalyvavo Maikas Hiustonas, Kaja ir dar vienas rytų čerokis Džeikas Vienišius Karteris. Jie iškeliavo į Australiją ieškoti to totemo.

– Ar rado?

Linktelėjusi Džesė prabilo:

– Taip, jie grąžino jį genčiai. Kajos vizijoje buvo nurodytos dar dvi moterys, kurios turi rasti likusius du totemus. Mano draugė Gyvatė Peru ką tik rado antrąjį – krištolinę žvaigždę. – Džesė pirštais perbraukė raudoną sruogą plaukuose. – Kaja manęs nepažinojo, bet pamačiusi Gyvatę ir mano plaukus suprato, kad aš trečioji moteris iš jos vizijos, privalanti surasti Vilko klano totemą.

Meisas papurtė galvą:

– Tai neįtikėtina istorija.

– Esu tikra, jūs, agentai, išvadintumėte mus kvaišomis ir pasiųstumėte į beprotnamį, jei jums papasakotume.

– Mes tvarkomės su aiškesniais dalykais.

– Jūsų pasaulyje nėra nieko racionalaus, – tarė Džesė. – Jūs tik taip manote. Mano motina yra šajenų žiniuonė. Buvau išmokyta mūsų tradicijų. Aš tikrai žinau, kad aplink tvyro daugiau magijos ir paslapčių, nei jūs, racionalieji, galite suprasti. Mačiau savo pačios akimis ir netgi patyriau.

– Suprantu, kad būtent dėl to majoras Hiustonas ir įkūrė Medūzą. Jis sakė, kad Persėjui buvo reikalingas skyrius, kuris galėtų tvarkyti kai ką daugiau nei tik racionalius reikalus.

– Tiesa. Majoras Hiustonas – ne tik Pietų Amerikos indėnas, bet ir apmokytas šamanas. Jis žino, kad metafizika – esminė mūsų gyvenimo dalis. Džiaugiuosi, kad jam pavyko įkurti Medūzą.

– Tik sakau, kad nujaučiu, jog iš tokios vizijos mano kolegos mirtų iš juoko.

– Vis dėlto Kajos vizijoje buvo tiksliai nurodyta, kur yra du iš trijų krištolo dirbinių.

– Taigi, kur yra trečiasis?

– Saloje šalia Kinijos.

– Tai turbūt Honkongas. Arba Makao.

– Kaja mano, kad tai Honkongas. Be to, Robertas Marstonas, blogio genijus, sugalvojęs visas tas vagystes, Honkonge turi kelių milijardų vertės vilą. Jis – žinomas kolekcininkas, renkantis indėnų artefaktus ir nejaučiantis sąžinės graužaties vogdamas ar žudydamas, kai prireikia ką nors gauti.

– Tai bent… – pradėjo Meisas ir pamatė nusivylusį jos veidą. – Neužsiimu pasakaitėmis.

– Tau ir nereikės. Šituo užsiimsiu aš.

– Tikrai smalsu, ką rytoj popiet mums pasakys aptarime.

Trindama rankas Džesė džiaugsmingai sušnibždėjo:

– Man irgi, drauguži! Lažinuosi, kad jo pabaigoje tau žandikaulis atvips!