Читать книгу Viskas atrodė tik žaidimas… - Линн Грэхем - Страница 1

Graikų milijonierius Andželas Valtinas įžengė į tėvo biurą ir priimamajame rado laukiančius abu savo brolius. Jis sustingo lyg stabo ištiktas, o antakiai šovė aukštyn.

– Kas čia dabar? Šeimos susirinkimas?

– Arba tėtis ketina už ką nors išskalbti mums kailį, – pareiškė jo netikras brolis italas, princas Vitalis Kastiljonis. Balse skambėjo neslepiama nuostaba, nes visi jau buvo tokio amžiaus, kai tėvų nepritarimas nebekėlė nerimo.

– Ar jis dažnai taip elgiasi? – susiraukęs griežtai mestelėjo Zakas da Roča.

Andželas tylomis pažvelgė į Vitalį ir tik stipriau sukando dantis, kad neišsprūstų jokia pastaba. Zakas, nesantuokinis jųdviejų brolis, buvo gana nenuspėjamas. Jis labai neseniai ir labai netikėtai prisijungė prie šeimos, todėl broliai dar nepajėgė jo priimti. Tiek įtariajam Andželui, tiek Vitaliui buvo vienodai sunku juo pasitikėti.

Vitalis vyptelėjo.

– Esi vyriausias, – priminė jis Andželui. – Tikra kelrodė žvaigždė. Todėl turi teisę pirmas pas jį užeiti.

– Abejoju, ar šį kartą noriu pasinaudoti pirmagimio teise, – prisipažino Andželas. Jis pajuto, kaip palengva atslūgsta keistas kojas pakertantis nerimas ir grįžta įprastas nepalaužiamas pasitikėjimas savimi.

Tiesą sakant, Čarlzas Raselis niekada nerodė tėviškos rūstybės sūnums, tačiau net nesinaudodamas savo valdžia buvo geras tėvas. Čarlzas santuokoje ilgai negyveno nei su Andželo, nei su Vitalio motina, bet po skyrybų pasirūpino išlaikyti artimą ryšį su sūnumis. Andželas buvo dėkingas už stabilumą, kurį Čarlzas suteikė jo gyvenimui. Spėjo, kad įžvalgumą ir verslumą irgi paveldėjo iš tėvo. Jo motina – tikra vėjavaikė graikė, lengvabūdė turtinga paveldėtoja. Jeigu ne tėvas, ji būtų auklėjusi sūnų itin nerūpestingai.

Čarzlas Raselis perėjo kabinetą, norėdamas pasisveikinti su vyriausiuoju sūnumi.

– Vėluoji, – ištarė ramiai.

– Užtruko valdybos posėdis, – nesutrikęs atsakė Andželas. – Dėl ko visas šis sujudimas? Pamatęs Zaką ir Vitalį laukiamajame, pamaniau, kad reikalas neatidėliotinas.

– Nelygu, kas tau yra neatidėliotina, – tarė Čarlzas, nenuleisdamas akių nuo savo nepaprastai aukšto trisdešimt trejų metų vyresnėlio. Jis buvo praaugęs tėvą keliais coliais.

Iki pat tos akimirkos, kai jo ausis pasiekė susirūpinimą kelianti informacija, Čarlzas be galo juo didžiavosi. Reikėjo pripažinti, kad Andželo gyslomis teka kilmingos ir pasakiškai turtingos šeimos kraujas. Bėda ta, kad toji šeima labiau garsėjo savo skandalingu elgesiu nei laimėjimais. Vis dėlto Čarlzas didžiavosi vyresnėlio nepaprastai gera reputacija verslo pasaulyje. Per dvi paskutines kartas Andželas buvo pirmasis Valtinas, kuris uždirbdavo daugiau, nei išleisdavo. Labai nuovokus, atkakliai aukštų tikslų siekiantis, ištikimas ir mylintis sūnus, todėl Čarlzas mažiausiai tikėjosi būti nuviltas būtent jo. Vis dėlto Andželas jį nuvylė primindamas tuos laikus, kai Valtinai gyveno negalvodami apie kitus ir elgdamiesi neatsakingai.

– Gal paaiškintum, kas atsitiko? – pasiteiravo Andželas jam būdingu lediniu tonu.

Čarlzas, dailus į šeštą dešimtmetį įžengęs ir jau žilti pradėjęs vyras, įsitaisė prie savo tvarkingo darbo stalo.

– Kada ketini suaugti? – šaltai pasiteiravo sūnaus.

Andželas sumirksėjo išmuštas iš vėžių.

– Ar čia koks nors pokštas? – paklausė pašnabždomis.

– Deja, ne, – atkirto tėvas. – Prieš savaitę iš patikimo šaltinio, kurio neketinu atskleisti, išgirdau, kad jau esu senelis…

Andželas suakmenėjo. Gražus, liesas veidas staiga tapo bejausmis, o skvarbios tamsios akys virto dviem neįžvelgiamais ledo gabaliukais. Po sekundės dalies jis agresyviai atkišo smakrą tarsi gindamasis nuo netikėtai suduoto smūgio. Tai, ką tikėjosi nuslėpti, netikėtai buvo atskleista, ir dar žmogaus, kurio vienintelio pasaulyje nuomonė jam buvo svarbi.

– Dar daugiau – nors tapau seneliu, niekada nepamatysiu vaikaičio, jeigu tu nieko nesiimsi, – apgailestaudamas užbaigė Čarlzas.

Andželas susiraukė ir staigiai mostelėjo ranka, lyg norėtų užbaigti pokalbį – tipiškas graiko gestas.

– Norėjau tave apsaugoti…

– Ne, tu tetroškai apsaugoti save, – nieko nelaukdamas nutraukė jį Čarlzas. – Nuo įsipareigojimų ir atsakomybės vaikui.

– Aš to neplanavau. Nejau turėčiau apversti savo gyvenimą aukštyn kojomis dėl tokios nesėkmės? – beveik suurzgė Andželas.

Tėvas perliejo jį vertinamu žvilgsniu.

– Apie tave negalvojau kaip apie nesėkmę.

– Jūsų santykiai su mama buvo kitokie, – išdidžiai atšovė Andželas – tikras turtingos ir garsios giminės atstovas.

Pagyvenusio vyro kaktoje įsirėžė gili raukšlė.

– Andželai… Niekada tau nepasakojau visos tiesos apie mūsų santuoką su tavo mama, nes nenorėjau, kad sumažėtų tavo pagarba jai, – nenoriai prisipažino tėvas. – Tiesa ta, kad Andželina tyčia pastojo, kai sužinojo, jog noriu nutraukti mudviejų santykius. Vedžiau, nes ji laukėsi, o ne todėl, kad mylėjau.

Andželas krūptelėjo išgirdęs šią žinią, bet tai jo nepribloškė. Jis visąlaik žinojo, kad mama yra išpaikinta, savanaudė ir nepripažįstanti atsisakymo. Sūnus įsmeigė išraiškingas tamsių blakstienų įrėmintas akis į tamsiai auksines tėvo akis.

– Jūsų santuoka iširo. Vargu ar vertėtų patarti man vesti savo vaiko motiną! – nusijuokė jis.

– Tu teisus – santuoka su Andželina man nebuvo sėkminga, – švelniai pritarė Čarlzas. – Tačiau tau tai išėjo į naudą. Gavai tėvą, kuris turėjo teisėtą pagrindą įsikišti ir pasirūpinti, kad būtų užtikrinti tavo interesai.

Nauda buvo tokia akivaizdi, kad Andželas sugriežė baltais tobulais dantimis prieš atsakydamas.

– Tada turėčiau padėkoti tau už auką, – ištarė gergždžiančiu balsu.

– Nelaukiu padėkų. Mažas nuostabus berniukas virto vyru, kurį gerbiu…

– Su viena išimtimi, – atžagariai įsiterpė Andželas.

– Tu suklydai. Pasitelkei teisininkus į pagalbą – tuos Valtinų grobuonis, kurių vienintelis tikslas – apginti tave ir gerą Valtinų vardą ir turtus…

– Būtent, – šįkart švelniau prabilo Andželas, – jie gina mane.

– Nejau tikrai nenori pažinti savo vaiko? – su augančiu nerimu pasidomėjo Čarlzas.

Andželas suspaudė jausmingas putlias lūpas. Išryškėjo griežtos skruostikaulių linijos. Veide sumišo gėda ir pyktis.

– Žinoma, kad noriu, tačiau susitarti su motina būtų labai sudėtinga.

– Ar taip matai padėtį? Ją kaltini dėl visos šios painiavos? – su panieka atrėžė vyresnysis vyras. – Tavo advokatai privertė ją pasirašyti susitarimą, kad neviešins šio reikalo mainais į finansinę paramą, o tu nepasivarginai pajudinti net mažojo pirštelio, kad gautum leidimą dalyvauti vaiko gyvenime.

Andželas neketino pasiduoti, nors darėsi vis sunkiau suvaldyti kylantį įniršį. Tegul jis bus prakeiktas, jeigu leis šiam nelemtam reikalui su kūdikiu sugadinti jųdviejų su mylimu tėvu santykius.

– Kūdikis dar net nebuvo gimęs. Nežinojau, kaip jausiuosi, kai tai nutiks.

– Teisininkai sutelkė dėmesį į tai, kaip apsaugoti tavo privatumą ir turtus. O tau derėjo pagalvoti apie šeimą, – tvirtai pareiškė Čarlzas. – Užuot taip pasielgęs, pavertei vaiko motiną savo priešu.

– Siekiau ne to. Valtinų teisininkų komanda siekė, kad sudarant sandorį nekiltų jokių asmeniškumų.

– Ir kaip suveikė tokia bejausmė strategija? – sausai paklausė Čarlzas.

Andželas vos nesuriaumojo balsu iš pasiutimo. Turėjo pripažinti, kad siekė savų tikslų – ketino gauti tai, ko norėjo, kol pavėluotai susivokė, jog norėjo visai ne to.

– Ji nenori, kad lankyčiausi.

– Ir kas dėl to kaltas?

– Aš, – tūžmingai prisipažino Andželas. – Dabar ji vaiką augina visiškai netinkamomis sąlygomis.

– Tikrai. Dirbti iki išsekimo ir auginti Valtinų paveldėtoją labai nepatartina, – ironiškai pratarė tėvas. – Na, ši moteris bent jau nėra turtų medžiotoja. Kitaip būtų likusi Londone ir gyventų iš tavo mokamų išmokų, o ne trenktųsi į Safolką pas pagyvenusią tetą, kad padėtų prižiūrėti jai kūdikį, kol ji pati dirbs.

– Mano dukros motina tiesiog beprotė! – išspjovė Andželas pirmą kartą leisdamas prasiveržti slopintiems jausmams. – Ji nori priversti mane jaustis blogai.

Čarlzas klausiamai kilstelėjo antakį.

– Taip manai? Sakyčiau, per daug vargo būtų dėl vyro, su kuriuo net atsisako pasimatyti.

– Ji turėjo įžūlumo pareikšti mano advokatui, kad neleidžia man susitikti su dukra, nes baiminasi pažeisti pasirašytą sutartį dėl informacijos neviešinimo! – suurzgė Andželas.

– Jos argumentai pagrįsti, – mąsliai atsakė tėvas. – Aplink tave nuolat sukiojasi paparacai, todėl tavo apsilankymas atkreiptų dėmesį į ją ir vaiką.

Andželas išsitiesė visu ūgiu ir ištiesino plačius pečius.

– Elgčiausi atsargiai.

– Liūdna, bet kiek vėloka kovoti dėl tėvystės. Turėjai apie tai pagalvoti dar prieš sudarydamas sandorį, nes nesusituokę tėvai turi labai mažai arba beveik visai neturi teisių pagal Didžiosios Britanijos įstatymus…

– Ar siūlai man ją vesti? – nepatikliai paklausė Andželas.

– Ne, – Čarlzas papurtė žylančią galvą. – Tai turėtų lemti širdies balsas.

– Arba proto, – pridėjo Andželas. – Galėčiau vesti, išsivežti jas į Graikiją ir ten kreiptis dėl globos. Ten turėčiau pranašumų. Šitą galimybė man yra siūlę teisininkai.

Čarlzas susirūpinęs stebėjo negailestingą sūnų. Jis neketino pabloginti jo ir Andželo vaiko motinos santykių.

– Noriu tikėti, kad net nesvarstei galimybės pulti taip žemai. Neabejoju, kad yra daug garbingesnis būdas.

Ar tikrai toks būdas yra? Andželas tuo abejojo net ramindamas tėvą, kad išspręs visus klausimus, netraukdamas į dienos šviesą nešvarių skalbinių. Tik ar yra reali galimybė susitarti dėl matymosi su dukra?

Kaip jis galėtų būti tikras bent kuo nors? Merė Armstrong apvyniojo jį aplink pirštą, atsiribojo nuo jo, apipildama gausybe beverčių argumentų, užuot davusi, ko jis nori. Andželas buvo nepratęs prie tokio nepagarbaus elgesio. Kaskart, gavęs atkirtį iš jos, sutrikdavo – jam tai nepatirtas pojūtis.

Visą gyvenimą jis daugiau ar mažiau gaudavo iš moterų viską, ko tik užsigeisdavo. Jos tiesiog dievino jį. Mama, teta, pusseserės ir meilužės, kurios lovoje garbindavo jį lyg dievą. Moterys troško suteikti jam malonumą – tokia buvo Andželo patogaus gyvenimo kasdienybė. Tokią smagią patirtį Andželas priėmė kaip savaime suprantamą dalyką iki tos dienos, kol sutiko Merę Armstrong…

Ją pastebėjo iškart. Ilgi žvilgantys raudonmedžio spalvos plaukai, surišti į uodegą ir beveik siekiantys juosmenį, krištolo skaidrumo melsvos akys ir rausvos geidulingos lūpos – tikra velniška pagunda, seksualinių fantazijų turinčiam vyrui. Jųdviejų susidūrimas buvo neišvengiamas jau nuo pirmosios dienos, nors jis buvo prisiekęs niekada nesuartėti su savo darbuotoja.

Merė virpančiais pirštais spaudė voką, kurį ką tik pristatė laiškanešys. Dešrelę primenantis Jorkšyro terjeras kiauksėdamas šokinėjo jai prie kojų, negalėdamas nurimti dėl suskambėjusio durų skambučio ir išgirsto svetimo balso.

– Nurimk, Tigre, – galiausiai sudraudė Merė. Ji priminė sau, kad apsiėmusi globoti šį šunytį, tikėjosi, jog augintiniui bus lengviau priprasti prie naujų šeimininkų. Vis dėlto suprato sulaužiusi griežtą tetos Sibilės taisyklę ir prisirišo prie šunelio, leisdama vogčia įsitaisyti ant sofos ar net kelių. Sibilė dievino šunis, tačiau vengė juos sužmoginti ir lepinti. Merei šmėstelėjo mintis, kad ji tokia pat emociškai sužalota kaip ir Tigras, patyręs smurtą. Kad nusiramintų, šunytis puola ėsti, o Merė – glostyti augintinį. Gal taip mėgina save apgauti, lygindama šuns patirtą smurtą su pažeminimu, kurį pati patyrė iš Andželo? Gal iš musės daro dramblį, kaip kartą jai pasakė teta Sibilė?

Vartydama voką rankose ji pastebėjo Londono pašto ženklą. Skrandis skausmingai susitraukė. Dar vienas teisinis dokumentas, kurio nedrįso skaityti. Nusipurčiusi iš pasibjaurėjimo, sumišusio su baime, Merė baugščiai įmetė voką į koridoriuje stovinčio apibraižyto stalo stalčių – ten jis kantriai lauks, kol ji pasijus galinti ramiai perskaityti tai, kas jame parašyta.

Ramybė tapo prabanga Merei nuo tada, kai pirmą kartą su ja susisiekė Valtino teisininkai. Dabar ji nuolat grūmėsi su stresu, turėjo lakstyti į susitikimus, atsakyti į ieškinius. Atrodė, kad pakliuvo į teisinius spąstus ir kovojo mūšyje, klausydamasi nesibaigiančių reikalavimų ir priekaištų. Juto, kaip viduje kaupiasi įniršis – štai ir vėl turi skaityti apsimestinai mandagų laišką. Užplūdo pyktis, kurį ignoravo beveik ištisus metus ir kuris kėsinosi ją praryti ir kartais taip gąsdino, nes iki susitikimo su Andželu Valtinu niekada nebuvo viena tų isteriškų moterų. Susidūrusi su šiuo vyru išmoko tik pykti, nekęsti ir lieti apmaudą. Išmoko viso to, be ko būtų puikiai išsivertusi gyvenime.

Tiesa, dar jis labai nenoriai jai atidavė Elizą…

Norėdama atitraukti mintis nuo liūdnų dalykų, Merė nukreipė akis nuo virtuvės prie nedidukės svetainės, kurioje ant kilimėlio prie židinio linksmai žaidė dukrytė. Dailios juodos garbanos vinguriavo aplink angelišką rusvą veiduką, kuriame švietė krištolo skaidrumo melsvos akys ir kartais patempiamos iš nepasitenkinimo lūpytės. Mergytė paveldėjo tėčio garbanas, mamos akis ir lūpas. Merės manymu, Eliza buvo nepaprasto grožio kūdikis, nors turėjo prisipažinti, kad savo vaiką vertina šališkai.

Po sunkaus, liūdesio sklidino nėštumo Elizos gimimas Merės gyvenimui suteikė antrą kvėpavimą ir pripildė energijos. Iki tos dienos jai net į galvą nešovė, kad dukra visiškai pakeis jos požiūrį į gyvenimą ir leis pajusti besąlygišką meilę. Šiandien suprato: nėra tokio dalyko, kurio nepadarytų dėl Elizos.

Pasigirdo tylus beldimas į užpakalines duris, pranešantis, kad į virtuvę įėjo Sibilė.

– Užkaisiu virdulį… metas gerti arbatą, – džiaugsmingai tarė aukšta, ilgakojė, beveik šešiasdešimties metų blondinė, vis dar graži, kokia ir turėjo būti pasaulinio lygio modelis.

Sibilė labai anksti tapo sektinu pavyzdžiu dukterėčiai. Merės mama Natali ištekėjo, kai dukrai buvo šešiolika, ir drauge su vyru išvyko gyventi į Australiją, palikusi paauglę dukrą sesers globai. Sibilė ir Merė buvo daug artimesnės, nei Merė kada nors buvo su savo tikra motina. O Sibilė buvo labai prisirišusi prie savo mažosios sesutės. Prieglaudą teta Sibilė įsigijo už dirbant modeliu gautas pajamas. Šią veiklą teta metė tuojau pat, kai tik užsidirbo pakankamai pinigų, kad galėtų atsiduoti beglobių šunų priežiūrai.

Paskutiniais nėštumo mėnesiais Merė padėjo prižiūrėti prieglaudą, atlikdama įvairiausius darbus, ir gyveno su teta modernioje daržinėje. Ji paslapčia kūrė savarankiško gyvenimo planus. Būdama kvalifikuota buhalterė pradėjo dirbo iš namų – tvarkė vietos prekybininkų buhalteriją. Uždirbo tiek, kad jau galėjo nusipirkti automobilį ir mokėti nuomos mokestį Sibilei už gyvenimą vasarnamyje šalia šunų prieglaudos. Namas buvo nedidukas, senovinis, bet čia buvo du miegamieji ir mažutis sodas, kuris atitiko jųdviejų su Eliza poreikius.

Tiesą sakant, Sibilė Armstrong buvo atrama, kuri Merės gyvenimui suteikė saugumo ir pastovumo. Jos motina Natali pastojo nuo vedusio darbdavio. Tuo metu jai buvo tik devyniolika. Netrukus paaiškėjo, kad yra visai netinkama būti vieniša motina. Kai Merė gimė, Sibilė ją prižiūrėdavo savaitgaliais – parsiveždavo į savo kaimo namelį, kad sesuo galėtų išeiti pasilinksminti.

Natali miegamojo duris varstė galybė niekam tikusių vyrų: girtuoklių, mušeikų, tokių, kurie vartojo narkotikus, vogė pinigus iš Natali ir nesivargino dirbti patys. Sulaukusi penkerių Merė ėmė manyti, kad visos mamos kas savaitę namo parsiveda naują vyrą. Augdama tokioje aplinkoje, kurioje nuolat girtaujama, smurtaujama, Merė praleisdavo nemažai pamokų, todėl socialiniai darbuotojai perspėjo jos motiną, kad atiduos dukrą globėjams. Čia ir vėl pagalbos ranką ištiesė teta.

Devynerius palaimingus metus Merė gyveno tik su Sibile. Pradėjo gerai mokytis, vėl galėjo būti tiesiog vaikas, nebereikėjo skalbti, tvarkyti namų ir gaminti valgio savo nepatikimai motinai, nebeteko slėptis kambaryje, kol suaugusieji apačioje taip rėkdavo vienas ant kito, kad kaimynams tekdavo kviesti policiją. Deja, šis saugaus gyvenimo su Sibile etapas baigėsi, kai Natali nusprendė susitvarkyti gyvenimą ir pareikalavo, kad dukra grįžtų pas ją.

Žinoma, iš to nieko gero neišėjo, nes per tą laiką Natali jau buvo pripratusi prie laisvės ir Merė jau nebebuvo jai maža draugė, o dukra, su kuria niekas nesiejo. Tuo metu Natali gyvenime atsirado Keitas, už ją jaunesnis vyras. Ji ketino grįžti gyventi į Australiją ir drauge pasiimti Natali, bet aiškiai pasakė, kad nėra pasiruošęs prisiimti tėvystės įsipareigojimų. Merė vėl persikraustė pas Sibilę ir daugiau nebematė toli išvykusios motinos.

– Ar čia buvo paštininkas? – nerūpestingai pasiteiravo Sibilė.

Merė sustingo ir išraudo galvodama apie stalčiuje nugulusį voką.

– Kai ką nupirkau Elizai internetu, – pamelavo degdama iš gėdos. Nė už ką nebūtų prisipažinusi tokiai bebaimiai moteriai kaip Sibilė, kad laiškas ją taip išgąsdino ir sutrikdė.

– Jokių žinių iš To, Kurio Nevalia Minėti? – pasiteiravo Sibilė, sutrikdydama dukterėčią tokiu taikliu klausimu. Kurį laiką teta šios temos vengė.

– Regis, gavome atsikvėpti nuo dramos, ir tai puiku, – neaiškiai sumurmėjo Merė ir nuleido akis sutelkdama dėmesį į arbatos maišelius, o Sibilė tuo metu čiupo Elizą į glėbį, pamylavo ir pasisodino ant kelių.

– Net negalvok apie jį.

– Negalvoju, – ir vėl pamelavo Merė. Jautė, kaip ima bjaurėtis savimi, nes galvoti apie vyrą, kuris taip su ja pasielgė, būtų bergždžias laiko švaistymas. Kita vertus, ką gi apie tai gali žinoti Sibilė? Būdama stulbinamai graži ir žymi jauna moteris, turėjo gintis nuo ją dievinančių jaunuolių, tačiau taip ir nesutiko tokio, su kuriuo būtų norėjusi kurti bendrą gyvenimą. Merė abejojo, ar koks nors vyras būtų drįsęs pasielgti su Sibile nepagarbiai ir išgyventų tiek, kad galėtų papasakoti apie tai.

– Vieną dieną jis sulauks atpildo, – tarė Sibilė. – Visi sulaukia. Viskas grįžta ratu.

– Man neramu, kad taip jo nekenčiu, – prisipažino Merė sunkiai kvėpuodama. – Niekada nebuvau linkusi nekęsti.

– Tau vis dar skaudu. Dabar vėl pradėjai vaikščioti į pasimatymus, tad netrukus prisiminimai išblės.

Netikėtai širdelės formos Merės veidas nušvito pagalvojus apie rytdienos popietę. Fergusas Vikamas, veterinaras, nuolat lankosi prieglaudoje. Pirmą kartą juodu susitiko, kai Merė laukėsi, tačiau tai vyrą ne atbaidė, o tik privertė palaukti, kol gims dukra ir ji galės pagalvoti ir apie save.

Fergusas jai patiko. Jai patiko jo draugija – taip sau atkakliai kartojo Merė. Būdama su juo nejautė pilve plazdančių drugelių, nesiilgėjo jo lūpų prisilietimų, tačiau kiek tokie fiziniai pojūčiai svarbūs galvojant apie bendrą ateitį? Ugningas Andželo seksualumas prilygo nuodingos gyvatės įgėlimui. Gundantis, bet mirtinas. Viešpatie šventas, kaip ji nekentė jo. Mintys nuskriejo prisiminimų takais, vinguriavusiais prieš aštuoniolika mėnesių…