Читать книгу Viskas atrodė tik žaidimas… - Линн Грэхем - Страница 2

Merė degė entuziazmu pradėjusi savo pirmąjį darbą, nors jis tikrai nebuvo išsvajotas. Baigusi universitete buhalterijos ir verslo studijas aukščiausiais balais, nė negalvojo viso gyvenimo praleisti Valtino įmonės registratūroje. Tačiau jai labai reikėjo gerai mokamo darbo. Darbuotojų atranka užtruko, todėl ji buvo priversta ilgiau, nei ketino naudotis Sibilės gerumu. Ši rėmė Merę jos studijų metais, parūpindavo sezoninių darbų prieglaudoje, o savaitgaliais ir per šventes Merė visada galėdavo grįžti į jos jaukius, patogius namus.

Darbas Valtino įmonėje buvo pirmasis jos žingsnis į savarankiškumą. Atlyginimas buvo geras, Merė galėjo įsikurti Londone neremiama tetos ir dairytis tinkamesnio darbo pasiūlymo. Ji persikraustė į nuomojamą kambarį ne itin jaukiame bute ir pradėjo dirbti Valtino įmonėje puoselėdama didžiulius lūkesčius.

Pirmą dieną, kai Andželas išskubėjo iš lifto, jai pritrūko oro, tarsi kas būtų smogęs į krūtinę. Tamsios netvarkingai krintančios juodos garbanos ir tas liesas, bronzinis dailus veidas, kurio išskirtinumą kūrybingasis Kūrėjas paryškino egzotiškais iškiliais skruostikauliais, siaura tiesia nosimi ir medaus spalvos akimis. Akimis, kurios (tai ji sužinojo daug vėliau) galėjo virsti aštriomis, rėžiančiomis it juodo deimanto briaunos.

„Tu naujokė“, – tarė jis sukeldamas jai keistą jaudulį, nuo kurio užkaito visas Merės kūnas.

„Šiandien mano pirmoji diena, pone Valtinai“, – patvirtino ji.

„Nesistenk šypsotis, – kandžiai sušnypštė bendradarbė, Andželui einant į savo kabinetą. – Jis neflirtuoja su darbuotojomis. Sklinda kalbos, kad atleido kelias padėjėjas, kurios pamėgino užmegzti su juo artimesnį ryšį.“

„Manęs tai nedomina“, – atšovė Merė nustebusi. Tiesą sakant, ji išvis menkai domėjosi vyrais.

Augdama matė, kaip motina be paliovos ieško to tinkamo vyro, pamiršusi visa kita pasaulyje, ir tai Merę gąsdino. Ištvėrusi sujauktą vaikystę, labiausiai norėjo saugumo, todėl planavo įkurti savo buhalterinės apskaitos įmonę. Ji nerizikuodavo… niekada. Išties buvo labiausiai vengiantis rizikuoti žmogus iš visų, kuriuos teko sutikti.

Įgimtas atsargumas vertė ją be atokvėpio mokytis universitete, tad visai nelikdavo laiko socialiniam gyvenimui. Žinoma, buvo keli atsitiktiniai vaikinai, tačiau nė vienas netapo tiek artimas, kad pasikviestų jį į savo lovą. Meluotų, jeigu sakytų, kad niekada nejautė aistros, bet niekada ir nebuvo praradusi galvos kaip mama. Matydama, kaip užsimezga santykiai ir kaip vėliau jie žlunga sukeldami didžiulį skausmą ir nusivylimą, Merė dar tvirčiau apsisprendė į tai nesivelti. Jai patiko ramus, tvarkingas, tylus gyvenimas, todėl nesuprantama, kaip galiausiai susidėjo su tokiu nepastoviu, kaprizingu vyru kaip Andželas.

Deja, juodu su Andželu buvo pati netinkamiausia pora. Andželas – tikras ugnikalnis, nenuspėjamas, įnoringas, siautulingo temperamento, kuris visa jėga prasiverždavo tą pačią sekundę, kai tik kas nors, jo manymu, pasakydavo ar padarydavo ką nors kvailo. Jo niekaip nepavadintum nei tolerantišku, nei maloniu. Pirmosiomis darbo savaitėmis Merė nuolat matydavo darbuotojus, išlekiančius iš jo kabineto, lyg vietoj kojų būtų išaugę sparnai, o veidai būdavo perkreipti iš įtampos ir baimės. Jis buvo nepaprastai nekantrus ir reiklus. Išoriškai gal ir priminė prašmatnius kostiumus vilkintį modelį, bet charakteris – tikro tirono ir perfekcionisto, siekiančio tobulumo darbe ir niekada nepasisotinančio tuo, ką pasiekia. Vienintelis dalykas, kuris tuo metu žavėjo Merę, buvo jo protas.