Читать книгу Neapsirik dėl jos - Lori Foster - Страница 3

– Velniai rautų, Konanai. Pakaks!

Zakas Greindžas pašoko lovoje, širdis daužėsi, raumenys įsitempė. Mieguistoje galvoje siautėjo visiška painiava. Erotiškame sapne regėjo seksualią moterį – beveidę, bet nuostabaus kūno, o tada išgirdo garsų riksmą. Netikėtai pažadintas jautėsi sutrikęs ir vis dar gerokai apsnūdęs.

Nužvelgęs šešėliuose skęstantį miegamą – jį įsitikino, kad kambarys tuščias. Niekas nesislėpė pakampėse, nebuvo ką tik sapnuotos moters, nors, regis, šauksmą girdėjo visiškai šalia. Širdis daužėsi, įtempęs ausis išgirdo pro atdarą langą vyrišką juoką. Zakas susiraukė.

Laikrodis rodė vos pusę aštuonių. Mažai miegojo, kad atsigautų po įtemptos nakties. Be to, nespėjo iki galo susapnuoti gundančio sapno, kuris išnyko kaip dūmas.

Vėl pasigirdo žemas moteriškas balsas.

– Nebejuokinga, silpnaproti, – bambėjo moteris, kuriai visiškai nerūpėjo miegantys žmonės. – Negaliu patikėti, kad man tai padarei.

– Geriau tau nei man, brangioji. – Tada pasigirdo: – Oi! Dabar tai skaudėjo.

Zakas nusispyrė antklodę. Norėdamas sužinoti, kas vyksta, vienais apatiniais priėjo prie lango. Sudrebėjo, kai ryto oras užliejo nuogą kūną. Įpusėjus rugsėjui naktys vis labiau vėso, tačiau jam patiko miegoti gryname ore. Pamankštino maudžiančius raumenis, pasikasė krūtinę, tada atitraukė plonas užuolaidas ir apžvelgė kaimynų kiemą.

Jo kampinis kiemas, įsispraudęs tarp dviejų statmenų gatvių, buvo didesnis ir nuošalesnis. Miegamojo langas, pro kurį kaip ant delno buvo matyti kaimynų kiemas, išėjo į vidinę pusę.

Paniuro supratęs, kad įsikelia nauji kaimynai – ant žemės gulėjo ženklas „Parduodama“, kiemas prikrautas kartoninių dėžių. Raudoni tekančios saulės spinduliai akino. Jis prisimerkė ieškodamas riksmų šaltinio.

Pagaliau išvydo ją ir negalėjo patikėti savo akimis.

Jos rudos garbanėlės, išslydusios iš uodegėlės, netvarkingai styrojo. Didelis sportinis nertinis slėpė viršutinę kūno dalį, tačiau šortai atidengė nepaprastai ilgas atletiškas kojas. Moteris avėjo purvinais baltais sportbačiais. Zakas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Ji buvo labai aukšta, todėl tam prireikė geros minutės.

Zakas smalsiai apžiūrinėjo nepažįstamosios ilgas, stiprias kojas. Prisiminęs erotinį sapną įsivaizdavo, kaip ji kojomis apsiveja jį, o gal net užkelia jas ant pečių. Svarstė, kaip stipriai apglėbtų tarp jų įsitaisiusį ir giliai panirusį vyrą.

Jam buvo įdomu, kodėl moters plaukai atrodo taip siaubingai ir ar maloniai nustebintų viršutinė jos kūno dalis, jei nusivilktų tą bjaurų sportinį nertinį.

Zakas sunkiai atsiduso, nes naujoji kaimynė nepaliaujamai rėkavo ir bambėjo žemu, visai nemoterišku balsu. Jeigu ji gyvens šalimais, laukia ne itin šviesi ateitis.

– Tėveli!

Kilo noras ką nors nužudyti, bet Zakas atsisuko šypsodamasis. Triukšmas, aišku, pažadino dukrą, todėl ir jam pamiegoti nebepavyks. Sunkiai atsidusęs ir švelniai šypsodamas jis ištiesė dukrelei rankas.

– Ateik, mieloji. Regis, įsikelia naujieji mūsų kaimynai.

Denė, trindama kumštuku akis, iš paskos vilko mėgstamą pūkuotą geltoną antklodę. Iš po naktinių marškinių kyšojo mažytės nuogos pėdos. Jos šviesūs plaukučiai buvo išsitaršę ir tarsi aureolė gaubė galvą, o putnus skruostukas nugulėtas. Mažylė priėjo ir iškėlė laibas rankutes.

– Leisk man pažiūrėti, – pareikalavo mielu balseliu.

Zakas klusniai ją pakėlė. Dukrelė tokia mažutė, nors jau ketverių. „Miniatiūrinė, kokia buvo ir jos mama“, – pamanė ir priglaudė Denę prie nuogos krūtinės. Įkvėpė jos kvapo, šiurkščiu skruostu pasitrynė į pūkinius plaukus, pabučiavo ausytę.

Mažylė mėgo būti ant tėvo rankų, o jam patiko laikyti ją glėbyje.

Kaip ir kiekvieną rytą, Denė įsegė drėgną bučinuką į neskustą smakrą. Rankutėmis apsivijo tėvo kaklą, kojelėmis – liemenį ir pažvelgė pro langą.

Zakas laukė, kaip Denė reaguos. Juk visada jį pralinksmindavo. Nors tik keturmetė, ji labai nuovoki ir pernelyg atvira. Jis ją mylėjo labiau už viską pasaulyje.

Tokio amžiaus vaikai paprastai užduoda daugybę klausimų, tik ne Denė. Ji kalbėjo teiginiais. Dvi dienas per savaitę eidavo į ikimokyklinę grupę, o laisvalaikį leisdavo su jo draugais. Zakas manė, kad būtent suaugusieji taip paveikė dukrelės kalbėjimo manierą.

– Aš matau jos užpakalį, – smarkiai suraukusi antakius pareiškė ji.

Apstulbęs Zakas vėl pažvelgė pro langą: žemai pasilenkusi ir plačiai išsižergusi moteris traukė didžiulę dėžę. Aukštai užkilę šortai atidengė jos sėdmenų pusmėnulius.

„Gražus užpakalis“, – įvertino Zakas mintyse, tada išrietęs antakį įsispitrijo. Denė jam kumštelėjo, jis papurtė galvą ir prisiminė, kad ši moteris nutraukė ne tik jo miegą, kurio taip trūko, bet ir malonų geidulingą sapną.

– Dene, palauk, kol ji atsistos.

Moteris tol traukė dėžę, kol ši galiausiai plyšo, o ji savo gražiuoju užpakaliu šleptelėjo ant žemės. Iš verandos pasigirdo garsus vyriškio juokas, vėliau ir klausimas:

– Reikia pagalbos?

Zakui pasirodė, kad kelios jos garbanos pasistojo piestu. Drebėdama iš pykčio moteris suspigo, jos balsas buvo panašus į įsiutusios katės kniaukimą:

– Konanai, pasitrauk!

– Maniau, tau reikia padėti, – pašaipiai suburbėjo vyriškis.

– Tu jau užtektinai padėjai, – atrėžė ji stodamasi ir nuo drabužių valydama žemes taip energingai, kad silpnesnei moteriai liktų mėlynės.

Zakas bandė įžiūrėti paslaptingąjį Konaną, tačiau nepavyko. Sutuoktinis? Vaikinas? Galų gale, kas tai per vardas – Konanas?

Kai moteris atsistojo, Denė susižavėjusi pasakė:

– Ji milžinė!

Juokdamasis Zakas suspaudė ją glėbyje.

– Ji atrodo tokia pat aukšta kaip ir aš, ar ne, mieloji?

Mažylė linktelėjo ir toliau stebėjo, kaip moteris, užuot nešusi dėžę, staiga piktai ėmė ją kraustyti. Denė nutilo ir priglaudė galvytę Zakui prie krūtinės. Kartais taip darydavo, kai susimąstydavo. Laukdamas, ką ji pasakys, Zakas glostė jai nugarą.

Vos spėjo nutverti mergaitę, kai ši staiga persisvėrė pro langą ir pridėjusi rankutes prie burnos sušuko:

– Labas!

Moteris atsisuko, ranka prisidengė akis. Kai juos pastebėjo, nustojo raukytis ir džiaugsmingai nusišypsojo. Pamojavo taip pat entuziastingai, kaip prieš tai valėsi drabužius.

– Labutis!

Zakas vilkėjo tik apatinius, todėl greitai pasislėpė už užuolaidos.

– Dene, – pasakė ruošdamasis nutildyti dukrą. – Ką čia išdarinėji?

Ji suraukė nosytę.

– Stengiuosi elgtis kaimyniškai, kaip ir mokei.

– Taip reikia elgtis su senaisiais kaimynais. Šitų mes net nepažįstame.

Denė mėgino išsivaduoti iš tėvo glėbio. Kai jis pastatė ją ant žemės, mažylė pridūrė:

– Tai eikime su jais susipažinti.

Mergaitė bandė išdumti iš kambario, bet Zakas nutvėrė ją už naktinių marškinių.

– Palauk, panelyte. Pirmiausia mums reikia paruošti pusryčius, sutvarkyti namus ir išskalbti drabužius, teisingai?

Ji vėl suraukė nosytę.

– Vėliau.

Išgirdęs tylų ir švelnų vilties kupiną balselį Zakas vos sulaikė šypseną. Denė taip kalbėdavo, kai norėdavo tėvą apvynioti aplink mažąjį pirštelį.

– Dabar.

Nepatenkinta, kažką bambėdama po nosimi ji nudrožė prie lango ir sušuko:

– Vėliau išeisiu į kiemą!

Moteris nusijuokė kimiu balsu. Jos juokas buvo daug malonesnis nei riksmas.

– Pažadu būti čia.

Zakas pažvelgė į lauką ir pasijuto patekęs į prieblandos zoną. Dabar, kai duktė atkreipė kaimynų dėmesį ir jie suprato, kad buvo stebimi, jis nebegalėjo jų ignoruoti.

Iš verandos išėjo besišypsantis vyras. Zakas sumirksėjo iš nuostabos. Tą vyrą apibūdinti buvo galima tik vienu žodžiu – masyvus. Atrodė kaip didelis buldogas, keliais centimetrais žemesnis už moterį, tačiau dvigubai storesnis ir labai raumeningas. Jis pakėlė storą it medžio kamienas ranką ir pamojavo.

– Aš Konanas Leinas! – sušuko. – O ši rėkaujanti pikčiurna – Vinona.

Moteris alkūne smarkiai niuktelėjo Konanui, šis net susirietė ir sušvokštė. Zakas nustebo, o Denė susižavėjo.

– Vadinkite mane Vine, – maloniu balsu pataisė naujoji kaimynė.

Suprasdamas, kad išsisukti nepavyks, Zakas sušuko:

– Zakas Greindžas ir mano duktė Denė.

– Malonu su jumis abiem susipažinti! – riktelėjo Vinė ir pridūrė suerzindama jį: – Kadangi visi šį gražų rytą nubudę, atsinešiu kavos ir galėsime pasišnekučiuoti.

Zakas ėmė mikčioti nežinodamas, kaip atmesti tokį įžūlų pasiūlymą, tačiau ji apsisukusi jau skubėjo į namą, o milžinas Konanas sekė iš paskos. Zakas susiraukęs pažvelgė į Denę. Mažylė patraukė petukais ir jis nusišypsojo.

– Geriau jau apsirenkime, – pasakė ji ir išskuodė pro duris, iš paskos vilkdama antklodę.

Zakas išsidrėbė ant lovos ir rankomis persibraukė veidą. Jam būtinai reikėjo nusiskusti, pasimėgauti dušu. Neabejojo, kad akys veikiau raudonos nei mėlynos. Praėjusią naktį dvylika valandų sunkiai dirbo, tad dabar jautėsi išbadėjęs ir nusikalęs.

Laimei, šiandien laisvadienis. Ketino su Dene važiuoti į parduotuves. Žaisdama duktė nesaugodavo džinsų ir marškinių, todėl jai verkiant reikėjo naujų rudeninių drabužių.

Nebuvo nė mažiausio noro leisti laiką su įkyriais, siaubingais kaimynais.

Ypač su tokiais triukšmingais milžinais, kurie per anksti pažadino.

Prisivertęs Zakas pakilo nuo lovos ir tvirtai nusprendė: kelias minutes bus pakantus ir su jais elgsis kuo mandagiau.

Nepraėjus nė trims minutėms pasigirdo skambutis į duris. Zakas vos spėjo įlįsti į džinsus ir sportinį nertinį. Nešinas sportbačiais nužingsniavo link durų. Pakeliui įkišo nosį į Denės kambarį. Ji stovėjo vilkėdama marškinėlius ir kelnaites, papuoštas mėlynomis gėlytėmis, ir susirūpinusi apžiūrinėjo drabužių spintą.

Zakas atsirėmė į durų staktą.

– Brangute, renkis šiltai.

Ji linktelėjo galvą, dar labiau susiraukė ir vėl įsispitrijo į drabužius. Sulaikęs šypseną Zakas paklausė:

– Sunku išsirinkti?

Denė atrodė labai susikaupusi ir nieko neatsakė.

Tai, kad ji mausis džinsus, buvo savaime suprantama.

– Gal apsivilk megztuką? – Jam atrodė, kad megztinis geriau nei nutriušęs sportinis nertinis, o daugiau nieko ji neturėjo. Pasiūlė, ne paliepė, nes žinojo, kad dukra pati mėgsta nuspręsti, jei tik jis suteikia jai progą.

Mergaitė pritariamai linktelėjo galvą.

– Gerai. Kurį megztuką?

Įėjęs į kambarį Zakas iš spintos ištraukė švelnų raudoną megztuką su skirtingų spalvų sagomis.

– Šitas gražus, – pasiūlė kuo rimčiau ir nuoširdžiau.

Negalėdama apsispręsti ji spoksojo į megztuką. Staiga vėl pasigirdo skambutis į duris. Ištraukusi drabužį tėvui iš rankų Denė stumtelėjo jį sakydama:

– Tėti, bėk atidaryti durų!

Zakas juokdamasis išėjo iš kambario. Jo duktė mėgo draugiją. Dažniausiai jai nė trupučio nerūpėdavo, kuo vilki. Jeigu Zakas nespėdavo iš jos kambario išnešti vakarykščių drabužių ir sudėti į skalbinių pintinę, jais ir apsirengdavo. Tačiau kai ateidavo svečių, ji trokšdavo pasipuošti. Na, suknelių nedėvėjo. Neduok Dieve! O siūlymas vietoj sportbačių avėti batelius tiesiog įžeisdavo jos jausmus.

Tačiau Denei patiko spalvos. Įvairiausios. Kai apsirengdavo spalvingus drabužius, nuo jų margumo Zakui raibdavo akyse.

Vis dar šypsodamasis Zakas nušuoliavo laiptais žemyn ir patraukė prie lauko durų. Atrakino jas ir pravėrė galvodamas, kaip būtų gerai, jei šiandien to nereikėtų daryti. Norėjo tik išsimiegoti, tada ilgai ir tingiai pamirkti karštoje vonioje, suvalgyti sočius pusryčius ir praleisti dieną su dukryte.

O dabar teks bendrauti su kaimynais.

Atidaręs duris pamatė linksmai žvelgiančią moterį. Staiga jos šypsena pranyko.

– O varge, – pratarė ji. – Mes jus pažadinome?

Zakas spoksojo į ją praradęs kalbos dovaną.

Iš arti ji atrodė dar aukštesnė ir tikrai žiūrėjo jam tiesiai į akis. Jis buvo metro aštuoniasdešimt šešių centimetrų ūgio, todėl taip nutikdavo labai retai. Zako geriausi draugai Mikas ir Džošas buvo aukštesni, ypač Mikas, kurio ūgis – metras devyniasdešimt penki. Bet jie – vaikinai, ne moterys.

Lengvas vėjelis taršė išsipešusias moters garbanas. Jos buvo gražios, medaus spalvos, aplink veidą šviesesnės, nublukintos saulės. Tarsi miniatiūrinės spyruoklės kyšojo netvarkingos sruogos. Jis abejojo, ar tokius neklusnius plaukus įmanoma tvarkingai sušukuoti.

Švelnus raudonis nudažė jos skruostus, siaurą nosį ir smakrą. Gal dėl to, kad buvo šilta ar kad sunkiai dirbo, o gal dėl skaisčios saulės. Jis įtarė, jog dėl pastarosios priežasties.

Kreivai šypsodamasi ji žvelgė šviesiai rudomis, panašiomis į gintarą akimis. Tokių jis nebuvo matęs. Jas rėmino neįtikėtinai tamsios, prie plaukų nederančios blakstienos. Po tylios akimirkos ji kilstelėjo antakius ir dar plačiau nusišypsojo.

Zakas atsitokėjo. Švenčiausias Dieve, spokso į ją taip, tarsi pirmą kartą matytų moterį. Žiūri į ją … susidomėjęs. Papurtė galvą.

– Kas mane išdavė?

– Apie ką tu kalbi?

– Iš kur žinai, kad mane pažadinai?

– A. Iš styrančių plaukų? Neskustos barzdos? Galbūt krauju pasruvusių akių? – Ji caktelėjo liežuviu. – Ar tu nors kiek pamiegojai?

Zakas persibraukė rankomis plaukus ir sumurmėjo:

– Vakar iki vėlumos dirbau. – Daugiau nieko neaiškino. Nenorėjo prisiminti praėjusios nakties įvykių. Atidaręs duris su tinkleliu pasitraukė į šalį. – Užeik.

Dirstelėjusi per petį moteris tarė:

– Konanas tuoj prisidės. Traukia keksiukus iš orkaitės. Jis puikus kepėjas.

Milžinas Konanas moka gaminti?

Ji pakėlė kavinuką.

– Šviežia prancūziška kava su vanile. Tikiuosi, tiks.

Zakas negalėjo pakęsti kavos su priedais.

– Tiks, – sumelavo. – Be reikalo varginotės.

– Tai mažiausia, ką galiu padaryti, kad pažadinau.

Jei nebūtų išbudinusi, jis būtų baigęs sapnuoti erotinį sapną ir dabar nesijaustų toks sudirgęs. Niekaip neįstengė susiimti.

Sustojusi tarpduryje moteris dvejojo.

– Nuoširdžiai atsiprašau. Tai mano pirmasis namas, aš įsitempusi ir susijaudinusi, kai taip atsitinka, deja, pradedu dar ir… – Ji atsiprašomai trūktelėjo pečiais ir pridūrė: – Triukšmauti.

Toks jos sąžiningumas buvo ne tik netikėtas, bet ir savotiškai žavus. Zakas išspaudė šypseną.

– Suprantu.

Vis dėlto ji nesiryžo žengti į vidų.

– Nenoriu įsiveržti. Jeigu atneštum puodelius, galėtume pasėdėti verandoje. Išgersime kavos, paplepėsime ir išsiskirstysime. Rytas gražus, o mes visi jau nubudę, tiesa?

Puiku. Jeigu su naujaisiais kaimynais liks lauke, greičiau pavyks jais atsikratyti.

– Šauni mintis. Prisėsk, o aš atnešiu puodelius.

Staiga Zakas išgirdo, kaip Denė šuoliuoja laiptais žemyn. Atsigręžęs pamatė ore skrendančias jos pėdutes ir švelniai, bet griežtai paliepė:

– Lėčiau.

Mažylė sustojo ant priešpaskutinės laiptų pakopos.

– Atsiprašau, – atsainiai sumurmėjo ji ir pažvelgė į viešnią. – Labas.

Vinės veidą nušvietė šypsena, jos nuostabios akys sužibo, skruostai dar labiau nuraudo.

– Labutis! – pasisveikino moteris ir priklaupusi pridūrė: – Labai malonu su tavimi susipažinti. – Ji ištiesė ranką, Denė ją paspaudė. Zakas susižavėjęs jas stebėjo. – Nežinojau, kad turėsiu dar ir kaimynę. Nekilnojamojo turto agentas sakė, kad čia gyvena viengungis.

– Aš Denė. Mano mama mirusi, – pasakė mažylė. – Čia gyvename tik mudu su tėčiu.

Mažiausiai progai pasitaikius Denė išplepėdavo viską, kas šaudavo į galvą. Paprastai Zakas tam neprieštaraudavo, tačiau šį kartą susierzino.

Denės megztuko apačia buvo užsilenkusi, o džinsų kairioji klešnė įstrigusi medvilninėje puskojinėje. Zakas išlygino megztuką, pataisė džinsus ir susiraukęs pažvelgė į plaukus. Dievaži, dukrytė turėjo šviesius, švelnius tarsi kūdikio, tačiau sunkiai prižiūrimus plaukus.

Tada jis nukreipė žvilgsnį į Vinę ir pakeitė nuomonę. Denės plaukai nepaklusnūs, tačiau, regis, būna ir blogiau.

Supratusi, kad mažylė palietė skaudžią temą, Vinė švelniai pasakė:

– Dene, labai džiaugiuosi, kad turėsiu tokią kaimynę. – Tada atsargiai pažiūrėjo į Zaką. – Žinoma, ir tokį kaimyną.

Zakas nenorėjo palikti dukros nepažįstamo žmogaus draugijoje, todėl paėmė ją už rankos ir tarė:

– Vine, patogiai įsitaisyk, o mudu tuoj atnešime puodelius.

Moteris atsistojo. Zakas nesąmoningai nukreipė žvilgsnį į jos kojas. Užgniaužęs karščio bangą vėl pažvelgė jai į veidą. „Ji ištekėjusi,“ – susigėdęs pagalvojo ir liovėsi akimis ryti kaimynę.

Užuot susierzinusi dėl įdėmaus, intymaus žvilgsnio, Vinė nusišypsojo.

– Gera mintis, – sučiulbėjo. Tada pasuko į verandą demonstruodama stiprias, dailias kojas ir standų užpakaliuką. Durys su tinkleliu užsidarė.

Denė dėbtelėjo į tėvą, tačiau jis papurtė galvą, kad patylėtų. Kai juodu įėjo į virtuvę, pasodino ją prieš save į kėdę ir apsiavė batus. Tada paklausė:

– Sulčių?

– Obuolių, – patikslino Denė. Maskatuodama kojomis pakreipė galvą. – Ji nėra už tave aukštesnė.

– Taip, ji žemesnė, – atsakė Zakas ir ištraukė iš po kriauklės padėklą. Ant jo pastatė tris puodelius, stiklinę obuolių sulčių ir dubenėlį košės Denei. – Tačiau atrodome vienodo ūgio. Mat kaimynė avi storapadžius batus, o aš basas.

Denė pasimuistė.

– Noriu susirišti plaukus kaip ji.

Jis nusišypsojo. Galbūt visai neblogai, jei kaimynystėje gyvens moteris, net jei ji – milžinė su spiraliniais plaukais. Eloiza, Denės auklė, buvo labai maloni, švelni ir rūpestinga. Tačiau ji tiko Zakui į močiutes, be to, avėjo guminėmis šlepetėmis. Vargu ar žilaplaukė gali įkvėpti mažą mergaitę.

Zakas bendravo tik su Miku ir Džošu. Nors pastarasis ir turėjo supratimą apie subrendusias moteris, beveik nieko nenutuokė apie keturmetes mergaites. Denė kartais bendraudavo su Miko žmona Delaila. Jos puikiai sutarė, todėl Zakas nusprendė, kad Denei trūksta moteriškos draugijos.

Dukters labui jis nusprendė susirasti žmoną. Tačiau užduotis pasirodė sunkesnė, nei tikėjosi: juk negalėjo skirti daug laiko paieškoms.

O laisvalaikiu tinkamos kandidatės rasti nepavyko. Žmona turi būti šeimyniška, tvarkinga, miela ir privalo suprasti, kad jam svarbiausia duktė. Taškas.

– Tai ir suriškime plaukus, – pasiūlė Zakas bandydamas nukreipti mintis. Dideliais šiurkščiais pirštais perbraukė švelnius Denės plaukus. – Gal atnešk plaukų šepetį ir kaspinėlį į verandą?

– Gerai, – atsakė ji ir išskuodė iš kambario. Jo duktė mieliau bėgiodavo, nei vaikščiodavo. Verčiau kalbėdavo ir juokdavosi, nei tylėdavo. Nuolat kovodavo su miegu, kol pati būdavo nuovargio nugalėta. Mažylė tryško energija, o jos vaizduotė dažnai priblokšdavo tėvą.

Ji buvo visas jo gyvenimas.

Kai Zakas atidarė duris, Vinė ir Konanas vėl pykosi. Jis sustojo it įbestas. Moteris pirštu baksnojo griozdui į krūtinę ir grasino nužudyti.

Konanas nekreipė dėmesio į jos griežtą toną.

– Cha! – prunkštelėjo jis ir skaudžiai sugnybo jai ausį.

Zakas išsižiojo iš nuostabos.

Nespėjo net aiktelėti, kai Vinė užsiplieskė kaip degtukas ir susiėmusi už ausies suriko:

– Skauda!

– Man irgi skauda, atrodo, pirštu gręži skyles krūtinėje, – burbtelėjo milžinas.

– Chuliganas. – Vinė palinko prie Konano ir jų nosys susilietė. Tada tyčia dar kartą jam bakstelėjo. – Neapsimetinėk, kad ką nors jauti per akmeninį sluoksnį.

Konanas pasikasė krūtinę, išsižiojo norėdamas kažką pasakyti, tada pastebėjo Zaką ir susiraukė.

– Apsijuokei prieš naujuosius kaimynus, Vinona.

Įstrigęs tarpduryje Zakas tiesiog spoksojo. Šeimos bėdos? Jis tikrai nenorėjo į tai veltis.

Vinė atskubėjo prie jo ir perėmė padėklą.

– Nekreipk dėmesio į Konaną, – pasakė. – Jis chuliganas.

Konanas persibraukė abiem rankomis šviesius plaukus ir suniurzgė. Jo akys paraudo, o veidas pamėlo.

– Vinona, prisiekiu, aš…

Jis siektelėjo jos, bet Zakas, nespėjęs net susivokti, įsiterpė tarp jųdviejų. Padėklas kryptelėjo ir vos neišslydo Vinonai iš rankų.

– Paklausykite, – tarė Zakas neužtikrintas, ar Vinei iš viso reikia jo pagalbos. – Tai ne mano reikalas, bet…

Vinė nemandagiai jį apėjo.

– Ką padarysi? – paerzino Konaną. – Ką dar gali padaryti?

Konanas vėl jos siektelėjo, tad Zakas jį sugriebė.

– Užteks! – suriko.

Zakui trūko miego, dar jautėsi neatsigavęs po darbo vakarinėje pamainoje, todėl negalėjo pakęsti net nereikšmingų peštynių.

Ir tikrai jokiam vyrui neleis skriausti moters, net jeigu ji – įkyri kaimynė milžinė, kurios jis beveik nepažįsta ir kuri puikiai apsigintų pati.

Stojo tyla. Konanas pakėlė antakį ir įsistebeilijo į Zako ranką, neįstengiančią apglėbti jo riešo.

Konanas pažvelgė į Vinę, jo veidas persikreipė.

– Kaip galantiška.

Vinė pastatė padėklą ir paskubomis įsispraudė tarp vyrų, veidu atsisukdama į Zaką. Atrėmė delnus jam į krūtinę ir spustelėjo bandydama sulaikyti, nors abu gerai suprato: jėgos nelygios. Moteris stovėjo labai arti. Pajutęs karštą jos kvėpavimą Zakas suvirpėjo.

Vinė nustebusi pažiūrėjo, tada patapšnojo jam per krūtinę ir ramiai pasakė:

– Ačiū, Zakai, bet Konanas niekada manęs nenuskriaustų. Prisiekiu. Jis tiesiog mėgsta paerzinti.

Zakas vis dar nepaleido Konano ir šis suprunkštė. Tada atsainiai paaiškino:

– Žinai, ji teisi. Kartais norisi pliaukštelėti, bet jos neskaudinčiau.

Pliaukštelėti? Zakas pažvelgė į dideles šviesiai rudas Vinės akis ir įsivaizdavo, kaip ji ir Konanas mėgaujasi iškrypėliškais seksualiniais žaidimais.

Pats nesuvokė, ar tuo pasibjaurėjo, ar susidomėjo, bet galutinai prarado ūpą. Susierzinęs susiraukė.

Konanas tingiai tęsė:

– Vinė niekada manęs negailėdavo. Ji spardydavo man užpakalį dar tada, kai abu su sauskelnėmis vaikščiojome.

Moteris apgailestaudama linktelėjo.

– Tai tiesa. Konanas tarsi didelis rąstas, su kuriuo galėdavau treniruotis.

Konanas trūktelėjo ranką ir Zakas ją paleido; jis buvo priblokštas, jautėsi šiek tiek apsikvailinęs, bet dėl kažkokios vienam Dievui težinomos priežasties užplūdo palengvėjimas.

Brolis ir sesuo?

– Ji tokia didelė, – tęsė Konanas. – Visada atrodė vyresnė. Devintoje klasėje ją kabino koledžo vaikinai! Turėjo išmokti apsiginti nuo visokių kretinų. Tad seniai esu jos asmeninė bokso kriaušė.

Vis dar laikydama rankas Zakui ant krūtinės Vinė pažvelgė per petį ir nusišypsojo.

– Jam neskauda, – pasakė. – Tik apsimeta. – Atsisukusi į Zaką paaiškino: – Net jei brolį pervažiuotų garinis volas, per savo galingus raumenis to nepajustų.

Zakas įkvėpė vanilinės kavos, keksiukų su mėlynėmis, rytinės rasos ir Vinės kvapo. Jos aromatas… kitoks. Ne saldus. Ir ne aštrus. Gaivus, primenantis vėsų, rudeninį, audrą pranašaujantį vėją. Jo raumenys vėl įsitempė.

Po velnių, ne taip norėjo praleisti šią dieną.

Ir dėl to kaltinti galėjo didelę ir kažkuo labai patrauklią moterį. Ji buvo ne tik jo kaimynė – Vinė vis dar jį lietė, vis dar žvelgė į jį, o akyse atsispindėjo švelnumas, juokas ir… alkis.

Jis pažinojo ne vieną aukštą moterį. Velniai rautų, Miko žmona Delaila irgi aukštaūgė. Tačiau tokių… tvirtų dailiosios lyties atstovių nebuvo sutikęs. Vinės rankos beveik tokios pat didelės kaip ir jo. Pečiai platūs, kaulai stambūs. Delaila buvo trapi.

O Vinė – seksuali.

Zakas jautėsi pavargęs, be to, norėjo pamąstyti, kaip elgtis su naująja kaimyne.

Vis dėlto labiausiai jam trūko sekso; jeigu jį ėmė jaudinti triukšminga, įkyri amazonė, vadinasi, per ilgai nesimylėjo.