Читать книгу Neapsirik dėl jos - Lori Foster - Страница 4

Stengdamasis sutelkti mintis Zakas pažiūrėjo į brolį su sese, tada pasitraukė kuo toliau nuo Vinės.

– Suprantu, – suniurnėjo nieko geriau nesugalvodamas. Galvoje buvo tuščia. Ne itin vykęs rytas.

Vinė bandė užgniaužti šypseną.

– Labai vertinu, kad rūpiniesi mano gerove.

Po šių jos žodžių Zakas dar kvailiau pasijuto. Suprato, kodėl Konanas nori jai gerai pliaukštelėti. Dabar ir patį gundė ši mintis.

Nusiteikęs praskaidrinti nuotaiką Konanas ėmė pilstyti kavą. Vanilės kvapas sustiprėjo, tačiau Zakas vis dar užuodė ją. Moters oda buvo sukaitusi ir sudrėkusi.

Zakas neapsidžiaugė tokia savo reakcija, todėl suniurzgė.

Laimei, Konanas nesuprato susierzinimo priežasties.

– Sėskis, Zakai. Atrodai, tarsi būtume tave pribaigę. Turiu įspėti, kad nuo šiol reikalai tik blogės.

Velniai rautų, negi gali būti blogiau? Zakas paėmė puodelį kavos ir įsitaisė ant minkštos kėdės. Konanas atsisėdo priešais jį, o Vinė ant minkštasuolio.

– Ką nori tuo pasakyti? – atsainiai paklausė jis apžiūrinėdamas rusvus, šviežiomis mėlynėmis įdarytus keksiukus.

Konanas galva parodė į seserį, kuri vėl susiraukė. Tada paaiškino:

– Čia atsikraustys tėtis ir mama. Jie ieškojo, kur apsistoti dviem savaitėms, aš juos įtikinau, kad geriau pagyventi naujajame Vinės name, o ne pas mane. – Jis plačiai nusišypsojo, net nemėgindamas apsimesti, kad apgailestauja.

Vinė suirzo.

– Aš myliu tėvus, bet su jais susipažinęs suprasi, kodėl noriu nusukti Konanui sprandą.

Zakas visai netroško sueiti su jų tėvais į pažintį. Net ir jos verčiau būtų nesutikęs. Tikėjosi, kad nuo šiol jam pavyks išvengti bet kokių susidūrimų su Leinų klano atstovais.

– Ei! – šūktelėjo Konanas ir taip kumštelėjo Zakui per petį, kad šis vos neišliejo neskanios kavos. – Man patiko, jog mėginai ją apginti. Būsiu ramus žinodamas, kad mano sesuo turi kaimyną, kuris ją saugo.

Konano kumščiai priminė kūjį, be to, jam trūko proto smūgiui sušvelninti. Zakui skaudėjo petį, tačiau nenorėjo to parodyti.

Jis visai netroško tapti Vinės gynėju. Dievas mato, po tokių aštrių komentarų jai apsaugoti prireiktų viso bataliono. Savo minčių jis nespėjo išsakyti garsiai, nes pasirodė Denė. Ji trypčiojo vietoje, nors šiaip drovumu nepasižymėjo. Vienoje rankoje laikė šepetį, kita buvo įsikibusi į duris su tinkleliu.

Pastatęs kavos puodelį Zakas ištiesė mažylei rankas. Pasisodinęs ją ant kelio ėmė šukuoti šilkinius plaukus.

– Dene, Konanas – Vinės brolis.

Denė pasilenkė prie jo ausies ir sušnabždėjo taip garsiai, kad net paukščiai medžiuose būtų išgirdę:

– Kaip man juos vadinti?

– Na, kaimynams nederėtų itin oficialiai bendrauti, ar ne? – už jį atsakė Vinė. – Tad, jeigu leisi vadinti tave Dene, mus gali vadinti tiesiog Vine ir Konanu. Sutarta?

Denė pasisukusi ištiesė ranką ir tarė:

– Sutarta.

Konanas nusijuokė ir dideliais pirštais apglėbė jos delniuką. Nors rankos raumenys įsitempė, Zakas pastebėjo, kad Konanas vos spustelėjo.

Paspaudusi ranką ir Vinei mažylė pareiškė:

– Tavo plaukai juokingi.

– Dene. – Dėl jos įpročio sakyti viską, ką galvoja, Zakas dažnai prajukdavo, tačiau ne šį sykį.

Ji neužtikrintai pažiūrėjo į tėvą ir sumirksėjo:

– Nejuokingi?

Na, jie tikrai juokingi, tik negalima to sakyti. Nusprendė pamokyti:

– Juk žinai, kad reikia būti mandagiai.

Visiškai neįsižeidusi Vinė garsiai nusijuokė ir papurtė galvą, tad garbanų išsitaršė dar daugiau.

– Palietus jie atrodo dar juokingesni. Nori įsitikinti?

Denė žvilgsniu paprašė Zako leidimo, bet jis tik patraukė pečiais. Nebuvo susidūręs su tokiomis moterimis, tai iš kur jam žinoti, kaip elgtis?

Mažylė ištiesė rankutę ir vos nenuslydo Zakui nuo kelių, tačiau pirštukais palietė šoklias garbanas. Nedrąsiai paglostė vieną kartą, paskui dar sykį. Susikaupusi, suraukusi antakius tarė:

– Švelnios. – Tada pridūrė: – Paliesk jas, tėti.

Zakas vos nepaspringo.

– Ė… ne, Dene…

Konanas pats tikriausiai buvo padykęs, nes ėmė erzinti:

– Nagi, Zakai, pirmyn. Vinona neprieštaraus.

– Vinona išklibins tau dantis, jei nenustosi vadinęs Vinona!

Denė nusijuokė. Zakas šiek tiek pralinksmėjo supratęs, kad net jo duktė suvokia, jog šiuose žodžiuose nėra jokios grėsmės.

– Mano vardas Daniela, bet niekas taip nevadina. Išskyrus tėtį, kai supyksta.

Vinė nenatūraliai žioptelėjo.

– Tavo tėtis įsiunta? – paerzino priglaudusi ranką prie krūtinės. – Kodėl? Juk tu tikras angelėlis.

Denė patraukė pečiais.

– Ne visą laiką. Kartais krečiu iš… iš…

– Išdaigas, – padėjo Zakas ir pridūrė: – Nevaizduok manęs kaip pabaisos mūsų naujiesiems kaimynams.

Denė jam nusišypsojo.