Читать книгу Tiesiai į širdį - Lynne Graham - Страница 1

Pro aukštus didingus milžiniškos vilos prestižiškiausiame Sankt Peterburgo rajone langus vėrėsi nuostabūs vaizdai į kitą Fontankos upę. Didžiulis kambarys buvo pilnas žmonių, nes vyko atminai, nors daugelis svečių nė nepažinojo mirusiojo. Čia juos atviliojo noras pamatyti Nikolajų Danilovičių Arlovą, naftos magnatą, garsėjantį legendiniais turtais.

Kaip visuomet abejingas, nors ir dėmesio centre, Nikolajus kalbėjosi telefonu. Aukštas, galingas, trumpai kirptais juodais plaukais, tamsiomis pilkomis akimis – jo vyriškas grožis gniaužė kvapą, jį gaubė sodri seksualumo aura, jis spinduliavo vyriškumu. Moterys žvelgė į jį neslėpdamos geismo, o asmens sargybiniai ir padėjėjai uoliai sekė kiekvieną jo žingsnį. Tik nedaugelis iš čia esančiųjų buvo pagerbti bent šeimininko linktelėjimu per atstumą. Bet dauguma dar ilgai galės didžiuotis svečiavęsi jo fantastiškuose, stulbinamuose namuose.

Nikolajus beveik į nieką nekreipė dėmesio. Jis buvo rūstus tarsi arktinė žiema, nepermaldaujamas kaip gamtos stichija, atsiskyrėlis, žaidžiąs pagal savo paties taisykles. Niekino tuščią laiko švaistymą ir nuobodžius vakarėlius. Energijos ir jėgų sėmėsi siekdamas galios ir naudos. Į savo velionio tėvo atminus atėjo vien dėl išoriško padorumo, nes glaudūs ryšiai šeimoje jam buvo visiškai nepažįstamas dalykas. Jis net neprisiminė, kada paskutinįsyk kalbėjosi su seniu. Tėvas nekentė jo ir niekino beveik nuo pat jo gimimo akimirkos, o du vyresnieji broliai baiminosi ir pavydėjo pasakiškos sėkmės lydimam jaunėliui. Bet tai nekliudė Nikolajaus giminaičiams maldauti, kad jis pasirūpintų painiais velionio reikalais ir turtu, kad jiems patiems netektų dėl to patirti jokių išlaidų ir nepatogumų. Nė vienas jų nepamanė, kad Nikolajus, sutikdamas imtis šios nemalonios užduoties, galėjo turėti kur kas asmeniškesnių ir slaptesnių motyvų.

Tarpduryje pasirodė nuostabi blondinė dalykiniu kostiumėliu ir lieknas, galingas Nikolajaus kūnas aiškiai įsitempė, bet tik akimirkai. Jo klasikiniai, prakilnūs, dailūs skruostikauliai atrodė tarytum nulieti iš bronzos. Vien metęs žvilgsnį į Svetos veido išraišką jis suprato, kad ji atvyko su blogomis naujienomis ir kad tie klausimai, kurie jį kankino dar vaikystėje, liks neatsakyti: asmeniniai tėvo daiktai nerasti.

– Nieko. – Sveta priėjo prie jo, jos balse skambėjo susierzinimas ir nusivylimas. Kaip ir jos kolegės, Olia ir Darja, Sveta buvo atkakli ir nepasitenkindavo nepasiekusi teigiamų rezultatų.

– Ničivo, nieko tokio. – Jo tonas buvo atlaidus ir jis tikėjo tuo, ką sako. Negi naktimis nemiegos, kad išsiaiškintų savo tikrąją kilmę. Jau išanalizavo visus tėvo paliktus dokumentus, atidarė visus seifus, ištuštino stalčius. Regis, atsivėrusi nauja galimybė nedavė nė trupinėlio naujos informacijos. Jis nežinojo savo motinos vardo, nežinojo, kur ir kodėl gimė. Ir turbūt jau nebesužinos.

Na ir kas? – Nikolajus mintyse gūžtelėjo pečiais. Šie nereikšmingi faktai nieko neduos vyrui, puikiai žinančiam, kas jis yra ir ko siekia. Sulaukęs trisdešimt ketverių, jis jau buvo tūkstantį kartų įgyvendinęs kiekvieną savo svajonę. Neturėjo dėl ko atsiprašinėti, neturėjo ko žavėti. Ieškoti savo motinos – vien tuščias laiko ir energijos švaistymas.

Kaip tik tuo metu, kai Nikolajus padarė šią išvadą, kambario gale kilo sambrūzdis. Žmonės susijaudinę šnibždėjosi, gręžiojosi. Jis susiraukė dar nepranešus, kad ką tik į kambarį įžengė jo dabartinė meilužė, Brigita Jansen. Ji atskrido iš Paryžiaus nekviesta. Tai buvo nemalonu – atrodė lyg ji veržtųsi į jo asmeninę erdvę. Olandų aktorė žengė link jo, jos tobulame veide švytėjo šypsena, o visų dėmesys krypo vien į ją.

Po penkiolikos minučių Nikolajus vienas važiavo į oro uostą. Jis paliko isterijos ištiktą Brigitą, kurią tuojau apsupo meilikaujančių pakalikų būrys. Jei ji siekė priversti jį jaustis kaltam, kad ją metė, tai jai visiškai nepavyko. Emocinio šantažo jis nemėgo lygiai taip pat, kaip ir moterų reikalavimų ar pasiūlymų tapti kuo nors kitu, o ne viengungiu, laisvu ieškotis kitos draugijos ir kitos lovos kada panorėjęs.

Kažin, kodėl jam nuolat pasitaiko prielipos, iš pradžių kietos ir šaltos, bet netrukus pradedančios siekti mirtino tikslo. Jis nemeluodavo, tiesiai sakydavo, ko jam reikia. Seksas toks pat būtinas jo sveikatai ir gerai savijautai, kaip ir maistas. Tai nesusiję su stebuklinguoju žodžiu iš M raidės, kurio griebiasi moterys, norėdamos pakeisti pagrindines taisykles. Žodžio meilė jo žodyne nėra. Kodėl dėl tokio esminio ir paprasto dalyko kaip seksas nuolatos kyla šitiek bėdų? Kamuojamas tokių anksčiau nepažintų filosofinių apmąstymų ir prastos nuotaikos, kurios nenorėjo pripažinti, jis kuo skubiau čiupo telefoną, kad paskambintų verslo reikalais.

Praėjus valandai po vakarienės privačiame jo lėktuve Nikolajus paliko Svetą su kolegėmis dirbti, o pats nuėjo į dušą. Po penkiolikos minučių kažkas pasibeldė į miegamojo duris ir jis atidarė, vilkėdamas vien rankšluosčiu, apvyniotu apie liekną bronzos atspalvio kūną. Nustebęs suraukė antakius, nes įėjo Sveta. Jau be kostiumėlio, vien su persiko spalvos korsetu ir kelnaitėmis.

– Kas čia, po velnių?..

– Prašau, nesakykit nieko, iki kol baigsiu kalbėti, pone. Olia, Darja ir aš pagalvojome, kad gal jūs būsite nusiteikęs prasiblaškyti, – švelniai sumurkė Sveta.

Įžengė Olia, geidulinga brunetė, vilkėdama panašiu smaragdo žalumo apdaru.

– Jums buvo sunki savaitė. Truputėlį pabuvęs tinkamoje moteriškoje draugijoje atsipalaiduosite.

Pasirodė ir Darja, trečioji jo padėjėja, trumpai kirptais platinos atspalvio plaukais, nepaprastai patrauklaus veido, vilkėdama sportiniais turkio mėlynumo apatiniais ir atsistojo provokuojama poza.

– Mes žinome, ko jums reikia. Tikime galinčios tai duoti. Pasirinkite vieną iš mūsų ir nebus jokių pasekmių – nei emocinių, nei kokių kitų.

Nikolajus žvelgė į tris moteris neperprantama veido išraiška ir stebėjosi, kodėl jis manė, kad viešbučio numeryje gali likti saugus. Jokių pasekmių? Gal jos juokauja? Kiekviena šių aštraus lyg plienas proto, nardančių verslo pasaulyje tarsi rykliai, moterų buvo be galo jam atsidavusi. Joks kitas žmogus šitaip nebuvo atsidėjęs jo interesams. Ir, kaip ir jis, jos niekada nepamiršo, kas buvo anksčiau.

– Bet jeigu jums atrodo, kad likti vienudu pernelyg asmeniška ar gali pakenkti komandos dvasiai… – Sveta dailiu užpakaliuku stumtelėjo ir užtrenkė duris, supratingai nusišypsojo, – …mes neprieštaraudamos pasidalysime jumis ir išpildysime kiekvieną jūsų pageidavimą.