Читать книгу Tiesiai į širdį - Lynne Graham - Страница 2

– Atrodai nuostabiai, – čiauškėjo kosmetologė Selė, džiovindama ugnines neklusnias Ebės garbanas. – Būsi šio vakaro žvaigždė.

Ebė labai abejojo šia pranašyste ir manė, kad tik moteris, visiškai pasitinkinti savo veidu ir kūnu, gali iš tiesų norėti dalyvauti madų šou. Ji pati čia pateko iš bėdos, paskutinę minutę pakeitusi modelį mėgėją, kuri per repeticiją pargriuvo ir pasitempė kelį. Ebė niekada nemėgo nei savo veido, nei kūno. Vaikystėje veidrodis buvo jos priešas, griaunantis slaptas viltis kada nors tapti gražuole princese.

Vienas anksčiausių jos prisiminimų – tėvas, besiskundžiantis, kad ji – tikras bjaurusis ančiukas. Deja, – pagalvojo Ebė apgailestaudama, – aš taip ir netapau gulbe. Plaukai taip ir liko įžūliai raudoni, strazdanų tik padaugėjo, o su ilgomis nevikriomis kojomis ji ir toliau net basa gerų penkių pėdų ūgiu buvo už visus aukštesnė. Ji manėsi dėl nemadingai didelės krūtinės ir plačių klubų atrodanti dar keisčiau. Tik sykį gyvenime Ebė pasijuto bent kiek graži. Tą stebuklingą dieną, kai Džefris Karmišelis pakvietė ją į pasimatymą. Kelis mėnesius, laukiant vestuvių dienos, pasaulis tikrai atrodė džiaugsmingas, kupinas spalvų ir laimės. Bet netgi Džefris kartą prasitarė, kad ji geriau atrodytų, būdama šviesiaplaukė.

– Karolina – neįtikėtina, – tarė Selė, pro šalį neįgaliojo vežimėliu pravažiavus šviesiaplaukei moteriai. – Tikrai ja žaviuosi. Šitiek neteko ir vis dar trokšta padėti kitiems.

– Tokia jau ta Karolina, – sutiko Ebė, nes lygiai taip pat žavėjosi broliene. Prieš šešerius metus Karolina liko be kojų, bet ir toliau rūpinosi vyru, dviem vaikais, dirbo visą darbo dieną ir ieškojo lėšų Ateitims, stuburo ligomis sergančiųjų pagalbos draugijai, nelaimės valandą padėjusiai jai pačiai. Madų šou, kurį Ebė padėjo organizuoti, buvo skirtas šiai draugijai paremti.

– Girdėjau, kad ji susižeidė automobilio katastrofoje savo brolio vestuvių dieną…

– Taip, – patvirtino Ebė ir staiga išblyškusiame jos veide išryškėjo strazdanėlės. – Girtas vairuotojas.

– Lyg ir skaičiau kažką to meto laikraščiuose.

– Apie tai daug rašė. – Ebė nenorėjo prisiminti to vestuvių pokylio tamsią, lietingą spalio mėnesio dieną. Vieną akimirką ji dar turėjo dėl ko gyventi, kitą – jau ne, bet suprato, kad jai pasisekė: juk buvo beveik nesužeista. Jos brolio gyvenimas sudužo į šipulius, bet, nepaisant niūrių pranašysčių, jo santuoka atlaikė žiaurų Karolinai tekusį smūgį.

– Gražus makiažas, Sele. – Karolina privažiavo prie jų. – Ebė atrodo prakilniai.

– Tą nesunku buvo padaryti. Jos nuostabios akys ir skruostikauliai.

– Atrodai nuostabiai, – šiltai pasakė Karolina svainei.

Ebė pažvelgė į savo atspindį. Ji manė atrodanti siaubingai – jos mėlynų akių vokus dengė storas egzotiškų slyvos mėlynumo šešėlių sluoksnis, skruostikaulių linkis tviskėjo blizgučiais, bet tikriausiai tokio perkrauto makiažo reikia norint sukurti prabangos įspūdį.

– Ar Driu jau čia? – paklausė ji.

Karolinos veidas apniuko.

– Ne. Kai skambinau, dar buvo biure.

Ebė jautė, kad Karolina nusivylusi, ir pagalvojo, ką gi dabar jos brolis išdarinėja. Karolina dirbo sunkiausiai iš visų, kad šis šou įvyktų, ir ji verta to, kad vyras stebėtų jos pasiekimą. Bet šeimos įmonė Paramos sistemos neseniai persikėlė į prabangesnes patalpas Naitsbridže, buvo pasamdyta daugiau darbuotojų, todėl smarkiai padidėjo išlaidos. Tad visiems teko dirbti ilgiau ir aptarnauti daugiau klientų. Ebė dievino šį verslą ir įvairiapusišką savo darbą. Klientai samdė juos pasirūpinti viskuo, kuo patys rūpintis neturėjo laiko – pavedžioti šunį, paimti drabužius iš valyklos, suplanuoti atostogas, nupirkti dovanas, surasti namų darbininkus ir meistrus…

Toli gražu ne toks gyvenimas, kokio jai linkėjo snobiškas seksistinių pažiūrų tėvas. Jis neleido jai nei mokytis universitete, nei įgyti profesijos. Ebė skausmingai suprato, kad, palyginti su broliu, tėvo akyse ji nieko nereiškė. Vyriškis dažnai žiūrėjo į vienintelę savo dukrą lyg į nepatogumų ir nusivylimų šaltinį. Tik tą dieną, kai Ebė ištekėjo už Džefrio, tėvas į ją pažvelgė pritariamai, lyg vedybos su sėkmės lydimu vyru būtų didžiausias jos pasiekimas.

– Tu panaši į karalienę iš pasakos apie Snieguolę, – sukuždėjo dukterėčia Alisa, neatitraukdama didelių susižavėjimo kupinų akių nuo tetos veido.

– Pikčiurną, kuri manėsi esanti gražuolė, ir sudaužė veidrodį, su kuriuo nuolat kalbėdavosi? – sudejavo Ebė.

– Gal ir pikčiurna, bet ji buvo tikrai graži, – sušveplavo Alisa.

– Saugok veidą, – įspėjo Selė, kai Ebė pasilenkė meiliai apkabinti šešiametės. Kitoje kambario pusėje Bendžaminas, Alisos brolis dvynys, įsigilinęs skaitė knygą. Ebė jautėsi labai artima brolio vaikams. Po avarijos ji persikėlė pas juos, kad padėtų, kol Karolinai buvo taikoma intensyvi fizioterapijos programa. Ji greitai suprato, kad patenkinti vaikų poreikius ir apraminti savo neblėstantį skausmą galima kiek įmanoma daugiau dirbant.

Ebė jautėsi nervinga ir įsitempusi lyg pertempta styga. Selė nuėmė jos peleriną ir Ebė pasiruošė žengti iš už užuolaidų, skiriančių podiumą nuo drabužinės.

– Nesuprantu, kodėl sutikau tai daryti, – sumurmėjo ji.

– Juk geram tikslui, – Karolina linksmai patapšnojo jai alkūnę. – Ir žvaigždės šįvakar mums palankios. Spėk, kas čia yra?

– Viena iš tavo pakviestų garsiausių garsenybių? – spėjo Ebė.

– Nikolajus Danilovičius Arlovas.

– Kas?

– Dėl Dievo meilės, Ebe. Turėtum žinoti, kas jis toks! Vienintelis milijardierius Rusijoje…

– Tas, kurio nevaržomas seksualinis gyvenimas nuolatos mirga laikraščių antraštėse? – Karolina pritariamai linktelėjo ir Ebė susiraukė. – Ne ką daugiau išsivystęs už beždžionę. Tiesiog vaikščiojanti pornografija.

– Vis dėlto jo auka labai praverstų. Nebūk tokia griežta, Ebe, – pabarė ją brolienė. – Turtingi vienišiai visuomet turi daug merginų…

– Jis visada renkasi kekšes, už solidžią sumą trokštančias atskleisti jų miegamojo paslaptis žiniasklaidai. Tai puikiai jį apibūdina…

– Kad vargšą vyruką medžioja godžiausios ir neskrupulingiausios miesto barakudos?

– Ar kalbate apie Nikolajų Arlovą? – įsiterpė Selė. – Nuo tos akimirkos, kai atvyko, jis ištisai kalba mobiliuoju telefonu. Jis nuostabus. Jei turėčiau šansą su juo permiegoti, tikrai taip padaryčiau!

Karolina sukikeno.

– Tu rimtai?

– Didžiuočiausi galėdama paskelbti pasauliui, kad jis pažvelgė į mane, – nenusileido kosmetologė. – O kiek teko skaityti apie jo dosnumą, tai tikrai verta pabuvoti jo hareme.

– Tokie vyrai kaip jis – tik vartotojai, – su panieka burbtelėjo Ebė.

– Ką tu išmanai apie tokius vyrus? – ramiai paklausė brolienė. – Kada paskutinįkart buvai pasimatyme?

– Pati žinai, – priminė jai Ebė.

– Su tuo vyruku, kuris visą vakarą kalbėjo apie buvusią žmoną ir prisiekinėjo, kad ją tebemyli? – sudejavo Karolina.

– Kai jis man tą pasakojo, jo akyse mačiau ašaras, – nukirto Ebė ir pažvelgė į žiūrovų salę. – Kur sėdi tas milijardierius?

– Nepražiopsosi. Dešinėje, pačiame gale, su didžiule palyda – trys gražuolės tenkina kiekvieną jo poreikį, o už jo stūkso du asmens sargybiniai, – guviai paaiškino Selė.

– Lauke jo jau tyko paparacai. Jau vien tai, kad Nikolajus Arlovas yra šiame pastate – didžiulė sėkmė, – patenkinta pareiškė Karolina. – Jo dėka Ateitys išgarsės be jokios reklamos.

– Bent jau tiek iš jo naudos, ir ne tik bulvariniams laikraščiams, – pasakė Ebė, o tuo metu avangardinės madų kolekcijos dizaineris žengė ant podiumo, nutilo muzika ir pasigirdo įžanginė kalba. Ji dirstelėjo į salę, bet bergždžiai – jos regėjimas nebuvo itin geras. Tematė tik didžiulį tamsų vyrą, šalia kurio lyg dėmesingos padavėjos stypsojo dvi jaunos moterys. Pirmoji manekenė, lydima garsių plojimų, pražingsniavo podiumu. Išblyškusi iš nerimo dėl artėjančios debiuto valandos, Ebė atsistojo į manekenių eilę.

Nikolajaus lovoje pabuvojo daugybė manekenių, bet tai nereiškė, kad jis bent kiek domisi mada. Verslo skambučiai kiek padėjo gelbėtis nuo nuobodulio, laukiant šou pradžios. Bet po pusvalandžio pasirodžiusi ilgakojė raudonplaukė buvo tokia nepaprastai graži, kad Nikolajus net pamiršo, apie ką kalbėjosi. Jis pats nesuprato, kokia jos žavesio paslaptis, bet užteko pažvelgti į ją ir jis ėmė jos geisti taip stipriai bei neatidėliotinai, kaip nieko negeidė jau ne vienus metus. Hipnotizuojančiose dulsvose jos akyse atsispindėjo violetinio atspalvio mėlynas ametisto pakabutis, kuriuo kažkas sumaniai papuošė jos kaklą. Jos figūra – neįprasta ir stulbinama. Visa tokia moteriška – nuo nuostabių ticianiškų garbanų iki siūbuojančių didelių krūtų ir plačių klubų. Tviskanti tamsiai mėlyna vakarinė suknelė pabrėžė dailias jos kūno linijas ir sukūrė teatrališką ketvirtojo dešimtmečio kino žvaigždės įvaizdį.

– Po šou noriu su ja susitikti, – nedvejodamas pasakė Nikolajus Svetai. – Sužinok, kas ji.

Ebė tiesiog pagalvojo, kad Nikolajus – gražiausias iš jos kada nors matytų vyrų. Jo nuostabios akys, skruostikauliai, tokie kampuoti, kad atrodė galįs jais perpjauti deimantus, ir puikios, putlios, dailios lūpos. Užteko vieno žvilgsnio, kad ją visiškai pakerėtų šie nuostabūs, bet tik išoriniai bruožai, ir širdis krūtinėje ėmė daužytis lyg būgnas, burna perdžiūvo. Ji pati nesuprato savo reakcijos, nes visuomet manė, kad jai svarbiau vidus, o ne išorė. Nesuprato, kas ją prie jo traukia, išskyrus tai, kas matyti. Tarytum jo veido bruožai būtų visiškai ją užbūrę, o ji pati netekusi sveikos nuovokos, nes vienąsyk pažvelgusi į jo bronzos atspalvio veidą ji troško į jį vis žiūrėti, kol patenkins nederamą troškimą juo atsigrožėti.

Sveta sumurmėjo:

– Ji ištekėjusi. Mūvi žiedą.

Nikolajus nemiegodavo su kitų vyrų žmonomis. Tai buvo vienas draudimų, kurių jis paisė, ir ištekėjusių moterų lenkėsi iš tolo.

– Patikrink, – įsakė nenorėdamas patikėti, kad ji jam nepasiekiama, nes Nikolajui retai kas būdavo nepasiekiama, jis visuomet rasdavo būdų gauti tai, ko trokšta. Visi jo pojūčiai jau dūzgė nujausdami tą raudonplaukę šiąnakt būsiant jo lovoje, kur tos didingos krūtys ir ilgos kojos priklausys tik jam vienam. Jis prisiminė, kaip spindintis jos žvilgsnis apsistojo prie jo ir neabejojo, kad ji juo taip pat domisi. Jeigu ji ir yra žmona, tai neištikima.

Viena iš kostiumininkių pradėjo nurenginėti Ebei vakarinę suknelę ir rengti kitu drabužiu. Kita nuėmė papuošalus. Jos oda buvo šalta ir drėgna, svaigo galva. Kas jai pasidarė? Vyrai paprastai taip Ebės neveikdavo. Ji buvo greičiau šalta negu aistringa. Geidė tik vienintelio Džefrio, įsimylėjo jį paauglystėje ir audringas vaikiškas susižavėjimas jo draugijoje peraugo į gilią džiaugsmingą meilę. Daugiau ji nieko neturėjo ir tik iš vienatvės bei baimės, kad gal šiek tiek keistai elgiasi, skatinama Karolinos, paskutiniuosius kelerius metus bandė susitikinėti su vyrais. Niekas po tų pasimatymų neužsimezgė, nes nė vienas tų vyrų neprilygo Džefriui nei protu, nei žavesiu.

Karolina atėjo pas svainę tada, kai šiai taisė makiažą.

– Nikolajus Arlovas paprašė tavo telefono numerio! – pareiškė ji.

– Apsieis, – atkirto Ebė kišdama rankas į palaidinukės rankoves, o kojas – į plačias kelnes. Ant viršaus jai užmetė madingą gelsvai rudą lietpaltį, liekną liemenį apjuosė diržu. Ką ji gali pasakyti rusų milijardieriui, pagarsėjusiam sekso nuotykiais? Visiškai nieko.

– Bet tu bent jau su juo pakalbėsi? – spaudė Karolina. – Negalime sau leisti įžeisti šio vyruko. Pagalvok apie Ateičių lėšas, Ebe.

Ebė negalėjo nepasipiktinti šiuo pasiūlymu, nes nesuprato, kodėl turėtų būti verčiama šnekėtis su žmogumi, su kuriuo šnekėtis nenori. Ir staiga prisiminė, kaip žvelgė į jį vos prieš kelias minutes ir kad jos elgesys galėjo jį paskatinti.

– Gerai. Ar Driu atvyko?

– Dar ne, – liūdnai atsakė šviesiaplaukė.

– Jis dabar apsėstas darbo, – pabandė pateisinti jį Ebė.

– Toks apsėstas, kad retai kada grįžta vakarais, – pašmaikštavo Karolina, ir Ebė sunerimo.

– Dėl Dievo, Driu tave dievina! – paprieštaravo ji.

– Paskutiniu metu ne taip jau ir stipriai. Bet ne, nemanau, kad yra kita moteris, – patvirtino Karolina, išvydusi veidrodyje nerimastingą Ebės žvilgsnį. – Nemanau, kad jam užtektų laiko ir energijos nepaisyti dviejų moterų!

Ebė vėl atsipalaidavo, bet negalėjo nekreipti dėmesio į nerimą ir rūpestį svainės balse, tad nusprendė pasikalbėti su broliu. Ką tas Driu sau galvoja? Ar tikrai taip ilgai dirba? Negi jam nerūpi, kad yra reikalingas Karolinai namuose? Ebė niekada nedirbdavo ilgiau aštuntos, nebent iškildavo mirtinas reikalas – paprastai ji ateidavo į biurą labai anksti ryte, o juk negali arti nuo ryto iki vakaro ir išsaugoti sveikatą. Vakare ji mėgo, prieš grįždama namo, užsukti į sporto klubą, pasimankštinti, tada pasigaminti lengvą vakarienę ir atsipalaiduoti prieš miegą.

– Milijardierius nori su tavimi pasikalbėti, o tu nė nesuvirpėjai! – papriekaištavo jai Selė. – Negi nesijaudini?

– Kodėl turėčiau? Jis be galo gražus, bet kas tarp mūsų gali būti bendro? – paklausė Ebė.

– Noriu, kad eitum su juo į pasimatymą vien tam, kad galėtum papasakoti, kaip ten buvo, – tarė kosmetologė. – Ar pasikalbėsi su juo po renginio?

– Regis, neturiu iš ko rinktis. – Bet vos Ebė pagalvojo apie nuostabias tamsias, gilias Nikolajaus Arlovo akis, jai sutraukė skrandį. Pati nustebo dėl savo jautrumo, nes nuo nervinės įtampos jautėsi taip, lyg visa degtų. Jai atrodė, kad pati savęs nebepažįsta. O kai ji vėl nužingsniavo podiumu, įdėmus jo žvilgsnis neatsiplėšė nuo jos nė sekundei. Ji stengėsi į jį nežiūrėti, bet, kad ir kaip stengėsi apie tai negalvoti, jai jo dėmesys patiko.

– Turėtum pasiskolinti kokį drabužį vakarienei po renginio. Po tų prabangių apdarų, su kuriais staipeisi prieš jį, dabar negali pasirodyti vilkėdama džinsais ir marškinėliais, – nusprendė Karolina.

– Mano drabužiai puikiai tiks.

Svainė sučiupo ją už riešo.

– Neatstumk Arlovo. Negali amžiais gedėti mano brolio.

Kodėl ne? – vos susilaikė nepaklaususi Ebė. Džefris miręs, ir tai truks amžinai. Ji žinojo, kad amžinai ilgėsis savo vyro ir niekada jo nepamirš. Nemanė kada nors atsigausianti po savo gyvenimo meilės praradimo ir visai to nesigėdijo. Tokia meilė – brangus dalykas, kur kas brangesnis nei tai, ką ji galėjo gauti, būdama našlė. Ji nebuvo kvaila. Puikiai suprato, kad daugelis vyrų, vos pamatę dideles jos krūtis ir ilgas kojas, tegalvoja apie viena. Kaip ironiška, kad šie vieninteliai dalykai Džefriui buvo mažiausiai svarbūs, – nusišaipė ji.

Nikolajus nenustebo išvydęs Ebę Karmišel po šou, laukiančią jo prie baro. Bet nustebo pamatęs skaistų, be kruopelytės makiažo jos veidą ir paprastus drabužius – moterys jo akivaizdoje siekdavo atrodyti kur kas prabangiau. Bet jai labai tiko ir natūralus grožis – strazdanota oda švytėjo šiltu persikiniu atspalviu, o su plaukais, paprastai pasklidusiais ant siauručių pečių, ji atrodė kur kas jaunesnė ir trapesnė.

Karolina ir Ateičių labdaros vadovas pasveikino ir užkalbino rusų milijardierių. Ebė gurkštelėjo vyno ir nužvelgė aukštą juodaplaukį rusą nesuprasdama, kodėl piktinasi tuo, kad jis akivaizdžiai nuobodžiauja. Žinoma, su savo pinigais jis daro stebuklus, bet neprivalo pats asmeniškai domėtis labdaros veikla, kurią remia. Ji suprato, kad jam rūpi ji, o ne jos palydovai. Pajuto, kad įkvepiant liemenėlė pradeda veržti, o krūtys dilgčioja. Po kelių minučių Ebę pakvietė ir supažindino:

– Ebė Karmišel… Nikolajus Danilovičius Arlovas…