Читать книгу Nepaprastas meilės romanas - Maureen Child - Страница 1

– Vardan viso, kas šventa, nestumk! – Šonas Konolis viena akimi susirūpinusiu žvilgsniu žiūrėjo pro užpakalinio matymo veidrodėlį, kita – stebėjo priešais jį besidriekiantį vingiuotą kelią. Ir kodėl, po velnių, kaip tik jis turi vežti į ligoninę?

– Šonai, tiesiog stebėk kelią ir vairuok, – galinėje sėdynėje sėdintis pusbrolis Ronanas išreiškė nepasitenkinimą. Viena ranka apkabinęs savo nėščią žmoną, stipriai, nepaisant saugos diržų, spaudė prie savęs.

– Jis teisus, – pritarė Džordžija Peidž, sėdinti keleivio sėdynėje. – Šonai, tiesiog vairuok. – Ji pusiau atsisuko, kad pasižiūrėtų atgal. – Laikykis, Laura, – pasakė seseriai. – Greitai būsime.

– Žinote, galite visi nusiraminti, – atrėmė Laura. – Neketinu gimdyti automobilyje.

– Dieve, būk malonus! – Šonas sumurmėjo ir paspaudė automobilio akceleratorių.

Dar niekada gyvenime jis neturėjo priežasties keikti siaurų, vingiuotų gimtosios Airijos kelių. Tačiau šį vakarą tenorėjo, kad beveik trisdešimties kilometrų kelias iki Vestporto ligoninės būtų tiesi autostrada.

– Tu nepadedi, – mestelėjusi žvilgsnį į Šoną sumurmėjo Džordžija.

– Aš vairuoju, – pasakė jis ir dar kartą pasižiūrėjo į galinio matymo veidrodėlį, kaip tik tada, kai Lauros veidas persikreipė iš skausmo.

Ji sudejavo ir Šonas sugriežė dantimis. Įprastą paniką, kurią vyras jaučia matydamas gimdančią moterį, didino tai, kad jo pusbrolis buvo pusiau susijaudinęs, pusiau piktas, nes nerimavo dėl dievinamos žmonos. Viena Šono pusė pavydėjo Ronanui, kai tuo tarpu didesnė jo dalis laikėsi atokiau ir niurnėjo: Taip, Ronanai, jau geriau tu nei aš.

Keista, kaip gali susikomplikuoti žmogaus gyvenimas, kai jis nustoja kreipti į jį dėmesį. Beveik prieš metus jiedu su pusbroliu Ronanu buvo laimingi viengungiai ir tikėjosi tokie išlikti. Dabar Ronanas vedęs, greitai taps tėvu, o Šonas – pilnai įtrauktas į kitos, naujos, Konolių kartos gimimo procesą. Jis ir Ronanas gyveno vienas nuo kito vos kelios minutės kelio, ir juodu užaugo labiau broliai nei pusbroliai.

– Gal gali važiuoti greičiau? – pasilenkusi prie Šono sušnibždėjo Džordžija.

Tai Lauros sesuo. Džordžija buvo sumani, šiek tiek ciniška graži moteris, užvaldžiusi Šono protą ir nuo pat pradžių jį sužavėjusi. Visgi iki šiol jam pavykdavo išlaikyti atstumą. Padėtis susikomplikuotų, jei tik susidėtų su Džordžija Peidž. Dėl to, kad jos sesuo ištekėjo už jo pusbrolio, o Ronanas staiga tapo nesveikai globėjiškas moterų, už kurias manosi esąs atsakingas, atžvilgiu.

Kaip vyrui, didesnę gyvenimo dalį praleidusiam mėgaujantis nesuskaičiuojamų moterų draugija, tai, po velnių, gana senamadiška. Vis dėlto Šonas džiaugėsi, kad Džordžija yra šalia. Jei ne dėl ko kito, tai bent dėl jos sveiko proto – Džordžija ir Šonas bent jau turi vienas kitą ir jis jautėsi už tai dėkingas.

Šonas greitai žvilgtelėjo ir tyliai tarė:

– Jei naktį šiais keliais važiuosiu greičiau, mums visiems prireiks vietos ligoninėje.

– Esi teisus. – Džordžija nukreipė žvilgsnį į priešais besidriekiantį kelią ir pasilenkė priekin lyg valios pastangomis bandytų priversti automobilį judėti greičiau.

Ką gi, – tarė sau Šonas. – Tik Džordžija Peidž galėtų tai padaryti. Prietaisų skydo skleidžiamoje šviesoje jos tamsiai mėlynos akys atrodė bedugnės, o medaus spalvos plaukai labiau raudoni nei geltoni.

Pirmą kartą ją sutiko beveik prieš metus, per Ronano ir Lauros vestuves, tačiau moteris ne kartą lankė seserį Airijoje, per tą laiką Šonas spėjo ją pažinti ir ji jam patiko. Patiko jos nuovokumas, sarkazmas, jam buvo artimas jos požiūris į lojalumą šeimai.

Viskas aplink skendėjo aklinoje tamsoje, jų automobilio priekiniai žibintai apšvietė siaurą keliuką, vingiuojantį priešais. Buvo toli nuo miesto, už aukštų, plonų atitvėrimų, žyminčių kelio ribas, plytėjo tik dirbamos žemės. Retkarčiais pasitaikantys apšviesti ūkių langai lyg švyturiai ragino juos skubėti.

Pagaliau pasirodė tolimas švytėjimas ir Šonas žinojo, kad tai Vestporto žiburiai, apšviečiantys naktinį dangų. Jie buvo arti tikslo ir jis per visą tą laiką pirmą kartą lengviau atsikvėpė.

– Jau beveik vietoje, – pareiškė ir žvilgtelėjo į Džordžiją.

Ji jam supratingai nusišypsojo ir Šonas pajuto stiprų niuksą.

Laura ant galinės sėdynės surėkė – Šono palengvėjimo kaip nebūta. Jie vis dar nesaugūs. Vyras sutelkė dėmesį į užduotį, ir važiavo taip greitai, kaip buvo galima.

***

Atrodė, kad praėjo ištisos dienos, nors viso labo tik pora valandų, o dar po poros valandų Šonas ir Džordžija išėjo iš ligoninės jausdamiesi taip, lyg būtų išgyvenę varginantį mūšį.

– Dieve, – ištarė Šonas jiedviem išėjus į silpną airiškos žiemos popietės lietų. Pūtė ledinis vėjas, o lietus krito iš, rodos, ranka pasiekiamų debesų. Jis atlošė galvą ir įsistebeilijo į pilkumą. Buvo gera būti lauke, kuo toliau nuo ligoninės garsų ir kvapų. O dar geriau žinoti, kad jauniausias Konolių šeimos narys į pasaulį atkeliavo saugiai.

– Tai, manau, buvo pati ilgiausia naktis ir diena mano gyvenime, – jausmingai ištarė Šonas.

– Mano taip pat, – pritarė Džordžija, giliau pasislėpdama tamsiai mėlyname palte. – Tačiau buvo verta.

Šonas pasižiūrėjo į merginą.

– O taip, tikra tiesa. Ji – gražuolė.

– Tikrai taip, tiesa? – Džordžija išsišiepė. – Fiona Konoli. Tinkamas vardas. Gražus ir stiprus.

– Tikra tiesa, sprendžiant iš visko, ji jau apvyniojo tėtušį apie savo mažąjį pirštelį. – Vyras papurtė galvą prisiminęs pusbrolio veido išraišką, kai šis pirmą kartą rankose laikė ką tik gimusią dukterį. Beveik galima viskuo persisotinusį vyrą priversti patikėti… nesvarbu.

– Esu ir išsekusi, ir pilna energijos.

– Aš taip pat, – pritarė Šonas. Su malonumu nukreipė mintis nuo pavojingos temos. – Jaučiuosi lyg būčiau bėgęs maratoną. O mes, viso labo, tik laukėme.

– Manau, kad laukti ir yra sunkiausia. – Džordžija nusijuokė. – Tik įtariu, Laura su tuo nesutiktų.

Jis nusiminęs linktelėjo.

– Čia tu teisi.

Džordžija atsiduso, priėjo prie Šono ir įsikabino jam į parankę.

– Ronanas bus puikus tėvas. O Laura… ji taip to troško. – Šnirpštelėjo ir pirštais patapšnojo po akimis.

– Jokių ašarų, – tarė Šonas spausdamas jos ranką. – Jau ir taip jaučiuosi lyg visą dieną plaukčiau ašarų upe. Naujai iškepta mama, tėtis… ir dar tu – vien tik ašarotos akys ir šniurkščiojimai.

– Mačiau, tavo akys taip pat buvo šiek tiek aptemdytos, kietas vyruk.

– Taip. Mes, airiai, esame labai sentimentalūs, – prisipažino vyras, tuomet pasuko automobilių stovėjimo aikštelės link. Džordžija vis dar buvo įsikabinusi jam į ranką.

– Labiausiai man tavyje patinka…

Šonas pasižiūrėjo į ją.

– …turiu omenyje, airiuose apskritai, – pasitaisė.

– A, na, tuomet, – pasitaisymas privertė jį nusišypsoti. Buvo maloni popietė. Silpnas lietus, šaltas vėjas, o už jų, ligoninėje, klykė nauja gyvybė. – Per paskutinius metus tu taip dažnai lankeisi Airijoje, kad gali pagarbiai tituluoti save aire, tiesa?

– Mąsčiau apie tai, – pripažino Džordžija. Jie žingsniavo prie automobilio, Šonas paspaudė automobilio užrakto pultelį, kad atrakintų.

– Apie ką? – atidarydamas ir prilaikydamas Džordžijai duris paklausė Šonas. Nuovargis buvo jį užvaldęs, tačiau giliai viduje slėpėsi džiugus jausmas, privertęs nusišypsoti moteriai, pakėlusiai į jį akis.

– Apie tapimą garbinga aire. Arba bent jau, – ištarė ji ir nužvelgė automobilių stovėjimo aikštelę, ligoninę ir tolumoje plytintį miestą, – apie persikraustymą čia. Ilgam.

– Tikrai? – susidomėjęs dilbiais atsirėmė į durelių viršų. – Ir kas paskatino? Gal ką tik gimusi dukterėčia?

Mergina gūžtelėjo pečiais.

– Iš dalies, tikriausiai. Tačiau labiau dėl pačios šalies. Ji puiki, draugiška ir man labai patinka čia būti.

– O Laura apie tai žino?

– Dar ne, – pripažino ir vėl pažvelgė į Šoną. – Taigi, nieko nesakyk. Ji dabar ir taip turi apie ką galvoti.

– Tikra tiesa, – tarė vyras. – Tačiau manau, kad jai bus malonu, kad sesuo gyvens šalia.

Džordžija apdovanojo Šoną spindinčia šypsena, tada įsmuko į automobilio sėdynę. Uždarydamas dureles ir apeidamas automobilį, Šonas pripažino, kad jis taip pat neprieštarautų, jei Džordžija būtų arčiau.

***

Po pusvalandžio Džordžija pravėrė didelių Lauros ir Ronano akmeninių dvaro rūmų duris ir pro petį atsigręžė į Šoną.

– Gal užeisi ir ko nors išgersi?

– Manau, kad užsitarnavome po vieną taurelę, – atsakė jis, žengė vidun ir uždarė paskui save duris. – O galbūt ir daugiau.

Mergina nusijuokė ir pasijuto geriau. Po šimts pypkių, jai buvo gera! Sesuo tapo mama, o Džordžija buvo patenkinta, jog apsisprendė atvykti į Airiją, kad būtų šalia, kai gims vaikelis. Negalėjo pakęsti minties, kaip dabar jaustųsi, jei būtų kitoje pasaulio pusėje.

– Ronano namų prižiūrėtojai Petsei laisva diena – ji lanko dukterį Šineidą Dubline, – priminė Džordžija. – Taigi maisto teks pasiieškoti patiems.

– Bet kuriuo atveju šiuo metu maisto norėčiau mažiausiai, – pasakė Šonas.

Ar jis su ja flirtuoja? Džordžija apie tai pagalvojo, tačiau vėliau atsisakė šios minties. Ji papurtė galvą ir priminė sau, kad čia jie atėjo išlenkti po taurelę. Na, gal po dvi.

Šonui kalbant namo viduje pasigirdo ilgas staugimas. Džordžija net pašoko ir tuomet nusijuokė.

– Lietui lyjant, šunys tikriausiai patys nusliūkino į virtuvę.

– Greičiausiai taip pat yra alkani. – Šonas šalia jos nužingsniavo į namo vidų.

Džordžija pažinojo sesers namus kaip savo. Atvykusi į Airiją apsistodavo dvaro rūmuose, kadangi jie buvo tokie dideli, kad juose be vargo sutilptų šimtas šeimos narių. Ji pravėrė duris į didžiulę virtuvę su aukščiausios klasės buitine technika ir, rodos, nesibaigiančiais granito stalviršiais. Visur buvo švaru, išskyrus du besistumdančius ir reikalaujančius dėmesio šunis.

Dydrė buvo didelė, gremėzdiška anglų aviganio veislės kalė, tankūs plaukai dengė akis, taigi buvo keista, kaip ji neatsitrenkia į sienas. O Žvėris – didžiulis, neišvaizdus. Apie jį būtų galima pasakyti: jis savo gerumu kompensuoja grožio trūkumą. Kadangi Žvėris pribėgo prie merginos pirmas, tai Džordžija jam pakasė už ausų, šuo iš malonumo virpėjo. Dydrė stovėjo už jo ragindama bičiulį pasitraukti.

– Puiku, pirma maistas šunims, po to gėrimai mums, – paskelbė Džordžija.

– Jau vykdau, – patikino Šonas ir pasuko didžiulio maisto sandėliuko link, stengdamasis apeiti apie kojas besitrainiojantį Žvėrį.

Po kelių minučių šunys buvo pašerti ir pagirdyti. Jie paliko juos miegančius savo guoliuose priešais dabar jau atšalusį virtuvės židinį. Šunys gulėjo susiglaudę, atrodė, kad jiems jauku ir jie laimingi.

Tuomet Džordžija patraukė atgal į koridorių – jai einant medinėmis grindimis, girdėjosi kulniukų aidas.

Prie svetainės durų Šonas pasiteiravo:

– Taigi Petsė yra Dubline su savo dukra? Na, tuomet Šineidai gerai sekasi naujoje šeimoje, tiesa?

– Pasak Petsės, viskas puiku, – atsakė Džordžija.

Laura pasakojo istoriją, kad Šineida paskubomis ištekėjo, nes laukėsi. Dabar ji augina berniuką, o vyras šiuo metu įrašinėja pirmąją kompaktinę plokštelę. Jis ir jo draugai groja tradicinę airišką muziką ir dėl Ronano ryšių įrašų studijoje jiems tikrai gali pasisekti.

– Petsė norėtų, kad Šineida gyventų arčiau, tad, kai tik jie įrašys pirmąją versiją, visi sugrįš į Danlį.

– Kad ir kur klajotum, visuomet traukia sugrįžti namo, – susimąstęs ištarė Šonas sekdamas paskui merginą į svetainę. – Bet vis dėlto tu galvoji palikti savo namus ir įsikurti naujuose?

– Manau, kad taip.

Šonui aiškiai paklausus planas tapo dar tikroviškesnis nei prieš kelias savaites, kai apie tai tik pradėjo mąstyti. Tačiau ji jautėsi… gerai. Ką gi, jausmas gąsdinantis, bet – gera. Galiausiai ji ne tiek jau daug ko ir atsisako. Be to, galės praeityje palikti įtampą ir blogus prisiminimus apie netikėtai pasibaigusią santuoką.

Mergina žinojo, kad persikelti į Airiją – didelis pokytis. Tačiau pokyčiai juk tik į gera? Juk verta karts nuo karto pakeisti savo gyvenimą, kad būtų įdomiau?

Taip pagalvojusi, ji sau nusišypsojo. Įdomu. Persikelti į kitą šalį. Palikti tai, kas pažįstama, kad išvyktum ten, kur… ką gi, taip pat pažįstama. Nuo tada, kai Laura ištekėjo už Ronano ir persikraustė į Airiją, Džordžija sukorė keturias ilgas keliones pas ją. Ir kaskart buvo vis sunkiau iš čia išvažiuoti. Sugrįžti į savo tuščią butą Hantington Biče, Kalifornijoje. Vienai sėdėti prie savo stalo nekilnojamojo turto agentūroje, kurią įkūrė kartu su Laura.

Na, nėra taip, kad ji savęs gailėtųsi – ji nesigaili. Tačiau pradėjo svarstyti, kad galbūt gyvenime yra kas nors svarbiau, nei sėdėti prie stalo ir tikėtis parduoti namą.

Svetainėje Džordžija sustojo, kad pasigrožėtų kambariu. Baltų koklių židinys buvo šaltas, tačiau prakurai prikrautas malkų, kurias Šonas šią vėsią ir niūrią dieną jau bandė uždegti. Blyškiai žalios sienos nukabintos jūros peizažais, o didžiulės sofos sustatytos viena priešais kitą, jas skyrė žemas staliukas, ant kurio stovėjo Voterfordo krištolo vaza su rausvai gelsvomis vėlyvosiomis chrizantemomis. Pro platų priekinį langą matėsi didelė pieva, vis dar merkiama lietaus.

Kai Šonui pavyko įdegti ugnį, jis atsistojo ir patrynė delnus, tada nupėdino prie kampe stovinčio ištraukiamo kavos stalelio, ant kurio buvo sustatyta krištolinių grafinų kolekcija. Nekreipdamas į juos dėmesio pasilenkė prie nedidelio šaldytuvo, pastatyto kampe už stalelio.

– Dabar apie šventinį gėrimą, – sumurmėjo.

Džordžija nusišypsojo ir priėjo prie vyro, delnais pasirėmė į blizgantį stalo paviršių ir stebėjo, kaip šis atidaro šaldytuvą.

– Mes to nusipelnėme, nė už ką nebūčiau praleidusi Fionos atėjimo į šį pasaulį. Jaudulys, panika… – kai Šonas žvilgtelėjo į merginą, ji vis dar šypsojosi. – Rimtai supanikavau. Buvo sunku matyti, kad Laurai skauda, o aš negaliu niekuo padėti.

– Ar tavo akyse pasirodysiu ne toks vyriškas, jei prisipažinsiu, kad ir aš išsigandau? – paklausė Šonas ir ištiesė ranką į šaldytuvą.

– Tavo vyriškumas nenukentės, – patikino Džordžija.

Tiesą pasakius, ji dar nepažinojo vyro, kuriam reikėtų rūpintis dėl savo vyriškumo mažiau nei Šonui Konoliui. Jis buvo puikus, žavus ir nuo jo sklido seksualumas. Gerai, – pagalvojo mergina, – kad esu atspari. Na, beveik.

Net ją, daug mačiusią moterį, gundė Šono kerai. Žinoma, būtų geriau, saugiau, jei jis liktų tik draugu. Būtų ne tik pavojinga, bet taip pat ir blogai, jei kas nors tarp jų įvyktų. Nuo tada, kai sesuo ištekėjo už Šono pusbrolio, bet kokia maišatis tarp jų galėtų įžiebti šeimoje karą.

Ten, kur įpainiotas vyras, visuomet kyla sumaištis, – pagalvojo Džordžija ir atsiduso. Tačiau ji išmoko pamoką. Gali mėgautis Šono draugija bandydama… neįsivelti. Prabėgom nužvelgė aukštą, gražiai sudėtą kūną ir pajuto viduje deginantį karštį, lyg liepsna bandytų įžiebti didelį laužą. Jai to visai nereikėjo.

Ne, – tarė sau, – mėgaukis į jį tik žiūrėdama ir laikyk savo hormonus už tvirto pasaito. Ir kai jis jai mirktelėjo ir plačiai išsišiepė, Džordžija pasitaisė: Tvirto, trumpo pasaito.

Atsidususi Džordžija pabandė nukreipti savo mintis kita linkme ir paklausė:

– Juk ji gražuolė? Vaikelis.

– Neabejotinai, – pritarė Šonas lyg sunkiai iškovotą trofėjų aukštai iškeltą laikydamas iš šaldytuvo ištrauktą šampano butelį. – Ji taip pat turi protingą tėtį. Mūsų Ronanas, Dieve, laimink jį, paliko šaldytuve ne vieną, o tris šampano butelius.

– Labai rūpestinga, – sutiko mergina.

Nuo lentynos priešais barą jis paėmė dvi krištolo taures, pastatė jas ant stalo ir ėmėsi atkimšti butelį.

– Ar susisiekei su savo tėvais, kad praneštum naujienas?

– Taip, – ištarė Džordžija ir prisiminė, kaip mama apsiverkė, kai telefonu išgirdo naujienas apie pirmą vaikaitį. – Paskambinau iš Lauros palatos, kai nusitempei Ronaną nupirkti gėlių. Laura su jais pašnekėjo ir jie išgirdo vaikelio verksmą. – Ji nusišypsojo. – Mama verkė kartu su Fiona. Ronanas jau pažadėjo atskristi, kai tik bus galima.

– Puiku! – Kamštis linksmai iššovė ir Šonas pripildė dvi taures. – Šampano?

– Žinoma!

Ji paėmė taurę ir luktelėjo, kol Šonas tarė:

– Į Fionos Konoli sveikatą! Tegul jos gyvenimas būna ilgas ir laimingas! Lai ji nežino, kas yra širdgėla, o sėkmė tampa jos draugu!

Ašaros griaužė Džordžijai akis. Ji pasipurtė, gurgštelėjo šampano ir tarė:

– Šonai, tai buvo nuostabu!

Vyras išsišiepė, paėmė jos laisvą ranką į savąją ir nuvedė ją prie sofos. Ten pasodino, o pats sugrįžo prie šampano butelio.

Pastatė jį priešais ant stalo, tada atsisėdo ant sofos šalia Džordžijos.

– Buvo velniška diena, nemanai?

– Taip, – sutiko ji, tada mintyse pataisė: tebėra. Dar vienas šampano gurkšnis ir pridūrė: – Žinai, esu pavargusi, tačiau nemanau, kad galėčiau sudėti bluostą. Kraujyje tiek daug adrenalino.

– Ir aš taip jaučiuosi, – tarė jai Šonas. – Mums pasisekė, kad vienas kitam galime palaikyti draugiją.

– Taip. Manau, esi teisus, – sutiko Džordžija. Išsispyrė iš batų, užsikėlė kojas ant sofos ir prisitraukusi jas arčiau tingiai trynė išlinkimus.

Buvo jauku: židinyje traškėjo ir šnypštė malkos, į langą tekšėjo lietaus lašai. Ji gurkštelėjo dar vieną gurkšnį šampano ir atlošė galvą ant sofos atlošo.

– Na, – po kurio laiko ištarė Šonas, – papasakok apie savo planus persikelti į Airiją.

Mergina pakėlė galvą, kad pasižiūrėtų į jį. Rudi vyro plaukai buvo sutaršyti, rudos akys pavargusios, tačiau susidomėjusios, o tokia veidą puošianti šypsena galėtų sugundyti net šventąjį. Džordžija, vildamasi, kad šaltas gėrimas sugebės atvėsinti viduje kylantį karštį, gurkštelėjo dar vieną gurkšnelį šampano.

– Jau kurį laiką apie tai galvoju, – pripažino tyliu balsu. – Tiesą pasakius, nuo paskutinio apsilankymo. Prisimenu, kad pajudėjus namo skraidinančiam lėktuvui paklausiau savęs, kodėl išvykstu.

Vyras linktelėjo tarytum visiškai ją suprastų ir tai paskatino merginą tęsti.

– Turiu omeny, kad po kelionės džiaugiesi grįžęs namo, tiesa? – Ji uždavė klausimą daugiau sau nei Šonui ir nedelsiant pati atsakė. – Nekantriai lauki, kada grįši prie kasdienių reikalų. Kasdienio gyvenimo. Tačiau aš nelaukiau. Graužė nusivylimo jausmas, kuris, rodės, su kiekviena mylia arčiau namų tik didėjo.

– Galbūt iš dalies taip jauteisi dėl to, kad palikai seserį, – tyliai ištarė jis.

– Tikriausiai, – linktelėjusi pripažino mergina ir dar gurkštelėjo šampano. – Laura man yra daugiau nei sesuo, ji – geriausia mano draugė. – Džordžija pasižiūrėjo į Šoną ir šyptelėjo. – Žinai, man jos labai trūksta.

– Žinau, – atsakė jis, paėmė šampano butelį ir pripildė taures. – Kai Ronanas buvo Kalifornijoje, man trūko jo draugijos einant į smuklę. Trūko jo juoko. Diskusijų su juo, – išsišiepė. – Nors, jei prasitarsi kam, aš iki mirties neigsiu kiekvieną žodį.

– O, suprantama, – atsakė juokdamasi Džordžija. – Šiaip ar taip, nuvykau namo, nuėjau į mūsų – mano – nekilnojamojo turto agentūrą ir stebeilijausi pro langą. Laukiau, kol paskambins klientai ir užsuks ilgą ir nuobodų procesą. – Ji įsižiūrėjo į šampaną. – Ir tada, kai žiūrėjau pro langą stebėdama, kaip gyvenimas eina pro šalį, supratau, kad kiekvienas žmogus už to lango daro tai, kas jam patinka. Visi, tik ne aš.

– Maniau, kad tau patinka prekiauti nekilnojamuoju turtu, – tarė Šonas. – Anot Lauros, jūs dviese tik pradėjote kurti verslą.

– Tiesa, – sutiko mergina. – Tačiau nei viena iš mūsų to nenorėjo. Argi tai ne kvaila? – Džordžija pakeitė pozą – pasisuko taip, kad matytų Šoną.

Oho, – pagalvojo, – jis tikrai gražus.

Ji sumirksėjo, tada įtartinai pasižiūrėjo į šampaną.

Galbūt burbuliukai prasisunkė į kraują, privertė ją labiau pasiduoti Konolio žavesiui ir gražiai išvaizdai. Tačiau ne, – nusprendė po kurio laiko, – aš visada lengvai pasiduodu. Galėjo tam atsispirti. Tačiau šį kartą…

Džordžija kostelėjo ir išmetė iš galvos neklusnias mintis. Ką ji sakė? A, taip.

– Tik pagalvok. Kažkada Laura buvo menininkė, o aš – interjero dizainerė. Ir štai, įkūrėme verslą, kuriuo nei viena iš mūsų iš tikrųjų nesidomėjo.

– Kodėl? – jis žvelgė į ją tomis gražiomis rusvomis akimis ir, rodos, nuoširdžiai domėjosi. – Kodėl skyrėte tiek daug savęs jums neįdomiam reikalui?

– Na, štai klausimo esmė, tiesa? – paklausė gestikuliuodama ir vos susigūžė, kai pro kraštą išsipylė lašelis šampano. Kad ištaisytų situaciją, nugėrė šiek tiek gėrimo. – Tiesiog taip išėjo, – tęsė. – Laura negalėjo pragyventi iš piešimo, taigi pradėjo lankyti kursus ir tapo nekilnojamojo turto agente. Juk žinai, jau geriau ji pati sau bus bosė nei tarnaus kitam.

– Taip, – tarė Šonas ir pritariamai linktelėjo.

Žinoma, tai jam nesvetima, – pagalvojo Džordžija.

Būdamas Irish Air, didelės ir augančios oro bendrovės, savininkas, Šonas pats nustato taisykles. Be abejonės, jų padėtis smarkiai skyrėsi, tačiau jausmas, kai esi už viską atsakingas, jam pažįstamas.

– Tuomet iširo mano santuoka, – jos žodžiuose vis dar buvo juntamas kartėlis. Nuo to laiko buvo praėję keleri metai, Džordžija beveik jau atsigavo, tačiau, jei tik ji leidžia sau tai prisiminti… – Persikrausčiau pas Laurą, ir užuot pradėjusi savo verslą – pripažinkime, Kalifornijoje beveik kas antrame žingsnyje gali sutikti interjero dizainerį, taigi dar vieno nereikėjo, – pradėjau lankyti kursus ir mudvi atidarėme savo agentūrą.

Purtydama galvą ji gurkštelėjo dar šampano ir atsiduso.

– Mudvi labai stengėmės dėl verslo, kurio nė nenorėjome, tačiau nekilo mintis jo atsisakyti. Ar tai turi prasmės?

– Visiškai ne, – tarė Šonas. – Esmė ta, kad tu buvai nelaiminga.

– Būtent, – mergina giliai įkvėpė ir iškvėpė. Ir kas tokio jame yra? – svarstė. – Su juo taip lengva kalbėti. Taip malonu į jį žiūrėti, – pridūrė silpnas balsas giliai galvoje. Jo akys. Rodos, kiaurai ją skrodžia, o tuo tarpu balse skamba Airijos melodija. Džordžija įspėjo save, kad tai svaiginantis derinys. – Buvau nelaiminga. O kadangi esu laisva ir savarankiška, kodėl man nepersikrausčius į Airiją? Kodėl nebūti arčiau sesers? Gyventi ten, kur gera?

– Nematau kliūčių, – draugiškai pritarė Šonas. Pakėlė šampano butelį ir vėl papildė jųdviejų taures, Džordžija dėkodama linktelėjo. – Taigi spėju, kad čia neužsiimsi prekyba nekilnojamuoju turtu?

– Ne, širdingai dėkui, – atsidusdama pasakė mergina. Dieve, kaip malonu žinoti, kad greitai jai nebereikės bendrauti su užsispyrusiais pardavėjais ir įžūliais pirkėjais. Kai žmonės pas ją apsilanko dizaino klausimais, jie moka jai už talentą, o ne už tai, kas tuo metu pasitaiko rinkoje.

– Ketinu atidaryti savo dizaino parduotuvę. Žinoma, pirma turiu viską patikrinti, sužinoti, ką reikia padaryti, kad Airijoje gautum leidimą verslui ir mano interjero dizainerio kvalifikacija turi būti patikrinta. Ir turėčiau turėti namus…

– Visada gali apsistoti čia, – gūžtelėdamas pasiūlė Šonas. – Neabejoju, Ronanui ir Laurai bus malonu, kad būsi su jais, ir, Dievaži, namas pakankamai didelis…

– Tiesa. – Ji susimąsčiusi apžvelgė prabangių dvaro rūmų svetainę. Tiesą pasakius, gražaus seno namo užtektų dviem ar trim šeimom. – Tačiau norėčiau turėti nuosavus namus. Savo vietą, netoli nuo čia. Manau atidaryti parduotuvę Danlyje…

Šonas užspringo šampano gurkšniu, po sekundės pradėjo juoktis.

– Danlyje? Nori atidaryti dizaino parduotuvę gyvenvietėje?

Sudirgusi ji piktai pažvelgė į jį. Iki šiol jam taip gerai sekėsi ją suprasti.

– O kodėl gi ne?

– Na, nemanau, jog artimiausiu metu Danis Maldonas tave pasamdytų, kad pertvarkytum jo smuklę Švilpynė.

– Juokinga, – suburbėjo ji.

– Nagi, – tarė Šonas vis dar smarkiai šypsodamasis, – nepapūsk lūpų. Tik sakau, kad galbūt mieste dizaino parduotuvei vieta būtų geresnė.

Vis dar susiraukusi ji didingai linktelėjo Šonui.

– Galbūt. Tačiau manau, sutiksi, kad Danlis yra pusiaukelėje tarp dviejų didmiesčių – Golvėjaus ir Vestporto…

– Taip.

– Taigi gyvenvietė yra išsidėsčiusi per patį vidurį ir bet kuriuo atveju geriau gyventi mažame miestelyje nei dideliame. Galėčiau įsigyti kotedžą netoliese ir į darbą eiti pėsčiomis. Gyvendama gyvenvietėje būčiau jos dalimi, kas būtų neįmanoma, jei gyvenčiau Golvėjuje ir atvykčiau tik savaitgaliais. Ir, – džiugiai pridūrė, – būsiu arti Lauros, galėsiu pagelbėti prižiūrint kūdikį. Nekalbant apie…

– Esi visiškai teisi, – jis iškėlė rankas, tada pastebėjo, kad jo šampano taurė beveik tuščia. Vėl pripildė abi taures, tada iškėlė savąją lyg tardamas tostą. – Atsiprašau, kad akimirką tavimi suabejojau. Tu viską apgalvojai.

– Tikrai, – ištarė ji švelniau, ne tik dėl šampano poveikio, bet ir dėl to, kad Šono žvilgsnyje pamatė susižavėjimo blyksnį. – Aš noriu tai padaryti. Ir ketinu tai padaryti, – pridūrė pasižadėdama sau ir visam pasauliui.

– Taip ir bus, nekyla jokių abejonių, – pasakė Šonas pasilenkdamas į priekį. – Už tai, kad šiandien gimė daugiau nei viena nauja gyvybė! Džordžija, linkiu, kad tavo apsisprendimą ir parduotuvę lydėtų sėkmė!

– Ačiū, – padėkojo mergina susidauždama savo taure su jo – sunkus krištolas suskambėjo. – Man malonu.

Kai jie abu gurkštelėjo po gurkšnį, kad užtvirtintų tostą, Šonas susimąstęs pasakė:

– Taigi būsime kaimynais.

– Būsime.

– Ir draugais.

– Žinoma. – Mergina sutiko, tvirtas vyro žvilgsnis ir drugeliai pilve išmušė ją iš vėžių.

– Kaip tavo draugas, – maloniai ištarė Šonas, – manau, turiu pasakyti, jog, kai dėl ko nors būni susijaudinusi, tavo akys tampa tamsios lyg sutemos.