Читать книгу Nepaprastas meilės romanas - Maureen Child - Страница 2

– Kas?

Šonas stebėjo, kaip keitėsi jos išraiška: sąmyšį pakeitė staiga užgimęs guvus aistros švystelėjimas, vėliau akimirksniu dingęs. Tačiau jis tai matė ir nuoširdžiai paklausė:

– Aš tave nervinu, Džordžija?

– Ne, – atsakė ji ir iš nusukto žvilgsnio Šonas suprato, kad meluoja. Jam gurkštelėjus dar vieną gurkšnį šampano mergina nuo lūpos nusilaižė pasiklydusį lašelį – Šono viduje viskas susiraizgė.

Keista, jis jau pažįsta Džordžiją beveik metus ir, nors ji jį traukė, bet dar niekada negundė. Tačiau dabar – taip. Neabejotinai. Būti čia kartu su ja, nuo židinio sklindant menkai šviesai, lietui barbenant į langus, – pagalvojo vyras, – didelė pagunda.

Tarp dviejų žmonių, kartu praleidusių velnišką dieną, jautėsi artumas. Dabar visiškoje prietemoje, sklandė kažin kas nauja ir… tas kažin kas užgimsta tik tarp jųdviejų.

Žinojo, kad mergina, nepaisant nepatikliai jį stebinčių spindinčių akių, jautė tą patį. Tačiau norėjo, kad ji sulaikytų kvapą, o ne būtų atsargi, taigi atsilošė ir puse lūpų nusišypsojo.

– Džordžija, tik sakau, kad esi graži moteris.

– Hmm… – Palenkusi galvą ji tyrinėjo jį.

– Žinoma, tai juk ne pirmas kartas, kai girdi tokius žodžius iš vyro.

– O, ne, – atsakė. – Iš tikrųjų vyrai vaikosi mane gatvėje, kad pasakytų, jog mano akys kaip sutemos.

Šonas išsišiepė. Jam labai patiko jos sąmojis.

– Galbūt esu pastabesnis nei daugelis vyrų.