Читать книгу Tariama meilužė - Maxine Sullivan - Страница 1

– O tai – Džena Brenson. Daug vilčių teikianti juvelyrinių dirbinių kūrėja.

Džena girdėjo šefo žodžius ir jautėsi dėkinga bent už tai, kad turėjo pakankamai laiko atsigauti po patirto šoko. Ji apstulbo, kai vos prieš kelias minutes Končio parduotuvių tinklo ložėje Australijos Flemingtono hipodrome pasirodė Adamas Rotas.

O, Dieve, – jai šmėkštelėjo. Adamas – vidurinis Lauros ir Maiklo, žymiosios Rotų bendrovės ir prabangos prekių parduotuvių tinklo savininkų, sūnus. Jo šeima priklausė Australijos aristokratams. Australijos visuomenės grietinėlei. Džena tikrai nenorėjo susitikti nė su vienu iš jų. Tik ne po to, kaip Lijamas Rotas pasielgė su jos broliu.

Apimta tylaus siaubo Džena stebėjo, kaip šis lieknas ir aukštas Rotas sėdasi ant kėdės priešais. Adamo Roto akys akimirksniu nukrypo į ją kitoje stalo pusėje, jis stebeilijosi taip, tarsi ji būtų vienintelis žmogus kambaryje. Kai jo mėlynų akių žvilgsnis širdį stingdančią gyvenimo akimirką surakino jos akis, Dženai vargiai pavyko užslopinti aiktelėjimą.

– Malonu susipažinti, Džena, – sumurmėjo Adamas, nužvelgdamas jos pečius siekiančius žvilgančius rudus plaukus, veidą ir galiausiai švelnią gėlėtą suknelę, kuri – Džena buvo tikra – ją puošė. Pirmą kartą gyvenime Džena pasigailėjo, kad atrodo taip moteriškai.

Ji pamėgino nusišypsoti, bet kažin ar pavyko.

– Man taip pat, – sunkiai išspaudė vildamasi, kad žodžiai nuskambėjo nuoširdžiai, nors juos tardama vos nepaspringo. Na, ir kodėl gi pasidavė įkalbinėjama ir sutiko šiandien čia ateiti? Dabar apgailestavo, kad šefas Robertas ir jo nuostabioji žmona buvo tokie atkaklūs. Daug mieliau šeštadienį ilsėtųsi namie.

– Ar jau teko statyti už laimėtoją? – ramiu ir žemu balsu paklausė Adamas.

– Dar ne, – pamėginusi nuraminti besidaužančią širdį atsakė Džena.

Vyro veidą nušvietė savimi pasitikinti šypsena, kuri išdavė jį gerai pažįstant moteris.

– Galbūt sėkmė dar pakeliui.

Jeigu tikisi pats pakeisiąs jos sėkmę, verčiau tegu iš anksto ruošiasi netikėtumui.

– Galbūt.

Prie stalo grįžo šefo sūnus ir atsisėdo greta Dženos, priversdamas ją suvirpėti ir sukeldamas dar vieną jaudulio pliūpsnį. Markas jau ne vieną mėnesį mėgino išvilioti ją į pasimatymą. Dabar manėsi pagaliau palaužęs. Ir tai buvo beveik tiesa.

– Neatsivedei merginos, – trumpai pasisveikinęs kreipėsi į Adamą.

– Šį kartą ne.

– Tai ne tavo stilius, amico mio [Amico mio (it.) – mano drauge. (Čia ir toliau – vert. past.)], – pajuokavo Markas ranka perbraukdamas per Dženos kėdės atlošą, taip tarsi nebyliai pareikšdamas teises į greta sėdinčią moterį.

Adamo akyse šmėkštelėjęs pripažinimas nerimo banga nusirito Dženos nugara. Ji nenorėjo, kad bent vienas jų manytų ją čia atėjus su Marku. Taip pat nenorėjo, kad kas nors manytų ją esant pasirengusią flirtuoti.

Deja, popietei baigiantis, Dženai neliko abejonių, kad Adamas vogčiomis seka kiekvieną jos judesį. Kaip įmanydama stengėsi nekreipti į tai dėmesio, bet jo susidomėjimas deginte degino. Jis vertė jaustis nejaukiai, nors tas nejaukumas toli gražu nebuvo tokio pigaus pobūdžio kaip bendraujant su šefo sūnumi. Adamas Rotas buvo mergišius. Įgudęs, subtilus mergišius, be to, jis buvo našlys – prieš ketverius metus per autoavariją neteko žmonos. Džena nė neabejojo, kad šis vyras išmano viliojimo įmantrybes.

Ją išgelbėjo tik viena. Jos brolis. Prisiminimai apie Stiuarto patirtus sunkumus teikė stiprybės. Džena žinojo, ką sugeba Adamo Roto šeima, ir tai padėjo susikurti nematomą užtvarą, saugančią nuo galimų bandymų suartėti.

Pasibaigus vėlyviesiems priešpiečiams jai labiausiai norėjosi sprukti į moterų tualetą. Laimė, Markas ir moteris dosniai atverta iškirpte buvo įsijautę į lenktynes. Pasinaudojusi proga stvėrė rankinę ir išsmuko iš kambario, virpančia širdimi spėjusi pastebėti, kad pro Adamo akis jos pasišalinimas neprasprūdo.

Koridoriuje Džena nuskubėjo pliušiniu kilimu, ieškodama moterų tualeto. Manė, kad Adamas seks iš paskos. Kad norės pakviesti į pasimatymą. O ji to visiškai netroško. Pamačiusi ieškomas duris Džena ištiesė ranką… pasuko rankeną…

– Džena.

Moteris sustingo svarstydama, gal geriau apsimesti negirdėjus ir eiti savo keliu, bet suprato, kad jis vis tiek liks laukti už durų. Giliai įkvėpusi nuleido ranką ir atsisuko.

Adamas stovėjo tiesiai už nugaros, savo artumu be galo nustebindamas ir priversdamas suvirpėti kelius. Ištiesęs rankas suėmė Dženą ties alkūnėmis, kad ši neišvirstų iš kojų. Adamo prisilietimas akimirką privertė ją pamiršti viską pasaulyje, lenktynių pranešėjo balsas, rodės, virto tyliu šnabždesiu, o džiaugsmingi žiūrovų riksmai tapo vos girdimi.

Akys žvelgė šiltai, o griežtos lūpos išsilenkė geidulinga šypsena, kuri žadėjo atverti dar niekada nematytus pasaulius.

– Man atrodo, kad šios durys veda ne ten, kur nori, – jis lėtai ištarė, sukeldamas karštą srovenimą Dženos nugara. Ji sumirksėjo.

– Ne… ten?

– Tai sandėlis, – parodė į užrašą ant durų.

– Ak, – tepasakė supratusi, kad per skubėjimą neatkreipė dėmesio. Galvojo tik apie tai, kaip pasprukti nuo Adamo. Džena atsitraukė, ir jo rankos nusviro. Jis vis dar stovėjo per arti.

Jeigu būtų turėjusi laiko viską apsvarstyti, būtų pasijutusi visiška kvaiša, kad nuo jo bėgo. Tačiau ji tik pasisuko vildamasi išvysti moterų tualetą ir kuo greičiausiai sprukti tolyn.

Staiga Dženai šovė mintis. Argi pabėgti nebūtų didžiausia beprotybė, kai pats Rotas siūlosi jai į rankas? Argi nuryti išdidumą ir stoti su juo akis į akį nebūtų mažiausia kaina? Juk ji nesiliovė melstis, kad gautų progą padėti broliui, ir dabar toji proga – jai prieš nosį. Po galais, ji kažkaip privalo padėti Stiuartui.

Giliai įkvėpusi Džena išsižiojo kalbėti, bet pro šalį einant jaunai moteriai persigalvojo. Koridorius – netinkama vieta asmeninėms šnekoms.

Ji pamojo į sandėlį.

– Gal galėtume pasikalbėti akis į akį?

Adamas keistai nužvelgė.

– Čia?

– Taip. – Privalo su juo pasikalbėti. Dabar. Jeigu nereaguos žaibiškai, kitos progos gali nepasitaikyti. – Prašau.

Adamas nesujudėjo. Veido išraiška buvo itin keista. Tarsi būtų… nusivylęs. Jis papurtė galvą.

– Atleisk, gražuole. Esi pritrenkianti, ir turiu pripažinti, kad tavo kvietimui atsispirti be galo sunku, bet greitai pasigrabalioti šluotų spintoje – ne mano stilius. Man patinka pirmiausia pavakarieniauti su moterimis ir išgerti vyno.

– K-ką? – žioptelėjo Džena.

Adamo akyse šmėstelėjo nepasitenkinimo šešėlis.

– Neabejoju, kad ne vienas vyras mielai su tavim sueitų po tokios trumpos pažinties, bet aš… esu romantikas. – Jis pasuko atgal į priėmimo kambarį. – Ketinau pakviesti į pasimatymą, bet…

Laiku atgavusi savitvardą Džena stvėrė jį už rankos.

– Nejau manai, kad man reikia sekso? – sušnypštė pasijutusi smarkiai įžeista. – Galiu užtikrinti, kad tai paskutinis dalykas, apie kurį pagalvočiau.

Adamo žvilgsnis nukrypo į Dženos ranką, kuri laikė įsitvėrusi jo rankovės, paskui pakilo aukštyn, tačiau net jausdama jo raumenis nepaleido.

– Man tikrai reikia su tavimi pasikalbėti. Ir geriau, kad mūsų niekas negirdėtų… – Nurijo seiles. – Tačiau galime tai padaryti ir viešai, – išdrįso pagrasinti.

Jo akių žvilgsnis išliko ramus.

– Nesuprantu, ką svarbaus gali turėti man pasakyti, kai pažįstame vienas kitą vos kelias valandas.

Džena vis dar buvo įsikibusi į Adamo ranką.

– Netrukus suprasi.

Po jos žodžių stojo apgalvota tyla.

– Ar tai tu surežisavai šios dienos susitikimą?

– Ne. Tačiau tai nereiškia, kad neturiu svaraus nusiskundimo tavo šeima.

– Mano šeima? – jis įsitempė.

– Gal dabar sutiksi pasikalbėti asmeniškai?

Vėl tyla.

– Gerai, – nulenkęs galvą sutiko Adamas.

Išgirdusi, kad jis nenoriai sutinka, Džena paleido ranką ir tyliai su palengvėjimu atsikvėpė, nors ir suprasdama, kad tai tėra pirmas žingsnis.

Adamas ištiesė pro ją ranką ir pasukęs rankeną stumtelėjo duris, mostu parodydamas eisiąs paskui ją. Dabar vyras buvo nusiteikęs dalykiškai ir savo elgsena teigė neturįs jokių kėslų. Abiem atsidūrus viduje užvėrė duris ir atsistojo priešais.

– Dabar kalbėk.

Džena suprato pasielgusi kvailai, kad neprivertė jo eiti pirma savęs. Neliko galimybės atsitraukti – patalpoje tebuvo didelis langas matiniu stiklu, kuris darė klaidinamą laisvės įspūdį, o atstumas tarp jos ir atsitiktinio pagrobėjo buvo mažas. O, Dieve, ką, po galais, sau manė?

Džena prisiminė brolio sielvartą. Tai suteikė jėgų eiti toliau. Išsitiesė.

– Noriu, kad grąžintum mano broliui pinigus, kuriuos tavo brolis Lijamas iš jo išviliojo apgaule.

Adamas sustingo.

– Atsuk juostelę atgal ir paleisk dar kartą. Tik šįkart lėtai.

Ak, šis vyras kuo puikiausiai moka išlikti šaltakraujiškas, bet, matyt, velionio brolio niekšybes ne kartą teko glaistyti. Tikriausiai ne sykį teko meluoti žmonėms, kuriuos Lijamas Rotas apgavo per daugelį metų.

– Tikėjausi, kad neigsi. Juk Rotai visi už vieną. – Taip sakė Stiuartas, o ji neturėjo priežasties netikėti. Turtingieji ir privilegijuotieji visada sugeba išsisukti. Jos buvęs vaikinas Luisas buvo toks pats, nors turtais Rotams toli gražu neprilygo. Jis manė, kad pinigai leidžia daryti ką tik nori, net apgaudinėti savo merginą.

Adamo Roto akys išdavė susierzinimą.

– Negaliu neigti to, apie ką nieko nežinau, – atžariai sugrąžino Dženą į realybę. Jo antakiai susimetė į raukšlę. – Kas toks tavo brolis išvis?

– Stiuartas Brensonas.

Jo veide nesujudėjo nė vienas raumuo.

– Ar turėčiau jį pažinoti? – paklausė, bet neleido atsakyti. – Apgailestauju, brangute, bet palaikei mane kažkuo kitu. Mano šeima su tuo nesusijusi.

Adamo mėginimas nusimesti atsakomybę supykdė Dženą.

– Žinau, ką man sakė brolis.

Vyras tvirčiau sukando žandikaulius.

– Norėčiau, kad pakartotum žodis žodin, ką jis sakė.

Džena su palengvėjimu atsikvėpė – jis bent pasiruošęs klausytis.

– Prieš šešias savaites per žinias pranešė, kad tavo tėvai dalyvauja Australijos dienos vakarienėje. Buvo rodoma ištrauka iš Lijamo laidotuvių. – Jaunesnysis Adamo brolis anksti gruodį mirė nuo ligos.

Adamas nekrustelėjo.

– Pasakok toliau.

– Tada mane aplankė Stiuartas. Atrodė baisiai. Norėjau paklausti, kas atsitiko, bet jis pažvelgė į televizorių ir išvydęs laidotuvių procesiją pratrūko raudoti. Sakė, kad tavo brolis išviliojęs iš jo didžiulę pinigų sumą, kurią jis tik šiaip ne taip sukrapštęs. – Džena atminė, kaip išsigando tai sužinojusi.

– Lijamas niekada nebūtų taip pasielgęs.

– Apgailestauju, bet pasielgė būtent taip, – ištarė nė neabejodama.

– Jis turėjo savo pinigų. Jam nereikėjo svetimų.

Moteris kilstelėjo galvą.

– Argi jis neinvestavo šiaurėje į pramogų parko projektą, kuris vėliau žlugo? – Pastaruoju metu laikraščiuose tik apie tai ir rašoma. Lijamo vardą ji įsiminė geriausiai, ypač dėl jo mirties.

Šitai pagaliau patraukė Adamo Roto dėmesį.

– Pasakok.

Ore pakibo įtampa, bet Džena negalėjo leistis užvaldoma jaudulio.

– Maždaug prieš dvejus metus Stiuartas sutiko Lijamą per oficialų priėmimą ir…

– Kokį priėmimą? – paklausė Adamas.

Džena mėgino prisiminti, bet tas vyras taip stebeilijo, tad sunkiai sekėsi.

– Nežinau. Stiuartas neminėjo.

Adamas suraukė antakius.

– Maždaug prieš tiek laiko mano brolis sužinojo sergąs, – sumurmėjo.

– Žinau, – tyliai pasakė Džena, jausdamasi nesmagiai, kad turi apie tai kalbėti. – Tačiau tai nieko nekeičia. Tavo brolis vis tiek paėmė pinigus.

Adamas tvirtai suspaudė lūpas.

– Vis dar per mažai argumentų.

Dženą tai siutino. Ji manė neprivalanti nieko įrodinėti. Neteisybė jau egzistavo.

– Kiek žinau, jie aptarinėjo pramogų parko idėją, ir Lijamas užtikrino, kad nebus jokios rizikos. Kvailai patikėjęs Stiuartas užstatė savo namą ir paskolino jam tris šimtus tūkstančių dolerių.

Adamas šiurkščiai nusikvatojo.

– Tris šimtus tūkstančių dolerių? Ir davė be įsipareigojimų?

– Stiuartas pasitikėjo tavo broliu, – Džena sugriežė dantimis. – Juk jis Rotas. Dėl tavo šeimos doros neturėtų kilti abejonių.

– Ir nekyla. – Adamo išvaizda bylojo, kad Džena jį įžeidė.

– Tai kur mano brolio pinigai? Parkas turėjo būti pradėtas statyti prieš šešis mėnesius, tačiau darbai buvo vis atidėliojami. Galiausiai bendrovė, kaip žinai, bankrutavo. – Apie tai pranešė ir žiniasklaida. Niekam tai neprasprūdo pro ausis, kaip ir faktas, kad vienas iš investuotojų buvo Lijamas, nors sirgo mirtina liga. – Mano brolis įsitikinęs, kad Lijamas paėmė pinigus melagingu pretekstu, ir jam pritariu. Tavo šeima skolinga Stiuartui visą sumą.

Adamo žvilgsnis skrodė kiaurai.

– Kur tavo brolis dabar?

– Jis architektas. Netekęs pinigų išvyko į Vidurinius Rytus – pamėgins greitai užsidirbti, kad išsaugotų šeimos namus. Iki šiol jam nekildavo sunkumų mokėti mokesčius už namą, bet dabar… – Dženos gerklę sugniaužė skausmas. – Be to, jis turi žmoną ir du mažus vaikus, kurie jo beprotiškai ilgisi. Jie nori, kad mano brolis parvažiuotų namo, bet jis negalės sugrįžti, kol neįvykdys banko reikalavimų.

Laikyti šitai paslaptyje Dženai buvo sunkiausia. Negalėjo su niekuo apie tai pasikalbėti. Ir tėvai, ir Stiuarto žmona manė, jog jis išvyko į užsienį, kad greičiau išsimokėtų už namą. Vargšė Vikė nė nenutuokė, jog netrukus gali prarasti nuostabius namus, kuriais taip didžiavosi.

– O kodėl pats pas mane neatėjo? – paklausė Adamas. – Kodėl tu turi atlikti juodą darbą už savo brolį?

Dženai nepatiko Adamo tonas.

– Stiuartas sakė, kad nėra prasmės kalbėtis su jūsų šeima, nes visi stotumėte Lijamo pusėn, – atsakė įdėmiai tyrinėdama priešišką jo veido išraišką. – Suprantu, ką jis turėjo galvoje. – Tą dieną Stiuartas buvo visiškai praradęs savitvardą, ir ji dar labiau neskaudins pasakodama apie šiandienos pokalbį. Pirmiausia ras būdą viską sutvarkyti.

Adamas prikaustė tiriamu žvilgsniu.

– Tavo broliui apginti yra teisinė sistema. Ar jis pateikė ieškinį?

– Ir kaip galėtų tai padaryti? Juk jis neturi pinigų. Be to, dabar reikia sugalvoti, kaip išsaugoti stogą virš šeimos galvos. Kai tuo bus pasirūpinta, gali neabejoti, kad grįžęs paduos jus į teismą. – Dženos lūpos persikreipė. – Tik nemanau, kad iš to bus kokia nauda. Jūsų teisininkų komanda sumąstys, kaip išvengti atsiskaitymo.

Adamo veido raumuo truktelėjo.

– Nemėgstu klausytis kaltinimų mano šeimai.

– Gaila, – nusišaipė Džena ir iš karto pajuto sąžinės graužatį. Pagieža jai nebuvo būdinga, tačiau negalėjo atsitraukti po to, ką velionis šio vyro brolis padarė Stiuartui.

– Ko nori iš manęs?

Džena suėmė save į rankas.

– Grąžink broliui pinigus, kad galėtų grįžti pas šeimą.

– Manai, kad vien pasitikėdamas tavo ir tavo brolio žodžiu atiduosiu jums tris šimtus tūkstančių dolerių? – jis šaižiai nusijuokė.

– Išvengtum begalės nemalonumų… ir visos šeimos gėdos.

Adamas metė šaltą žvilgsnį.

– Nė nemėgink manęs šantažuoti, panele Brenson.

Oficialus tonas Dženos neatbaidė.

– Tai ne šantažas. Tai pažadas.

Ji niekada nesitikėjo išdrįsianti, bet jeigu reikės, ras būdą papasakoti šią istoriją jo tėvams arba vyresniajam broliui Dominykui, kuris neseniai vedė Lijamo našlę Kasandrą. Džena meldėsi, kad to netektų daryti. Adamas tam buvo tinkamiausias kandidatas, nepaisant šalto žvilgsnio, kuriuo dabar stebeilijo.

– Jei padarysi ką nors, kas sukels mano tėvams skausmo, – pradėjo jis perspėjamu tonu, nuo kurio jai nugara nuėjo pagaugais, – priversiu tave sumokėti, ir brangiai.

Džena nesitraukė.

– Tai kodėl verčiau nesumokėjus mano broliui ir neapsaugojus visų kitų?

– Taip reikalų netvarkau.

– Akivaizdu.

Adamas tyliai stebėjo, paskui jo žvilgsnis tapo be galo švelnus.

– Kaip suprantu, Robertas ir Karmen apie tave labai geros nuomonės, – pasakė lyg tarp kitko, bet Džena suprato, ką jis turi galvoje.

– Taip. – Staiga moteris pajuto nebevaldanti padėties, bet nežinojo, kaip išsisukti.

– O Markas tavęs geidžia.

– Tai jau ne mano bėda.

– Suprantu. – Jis netikėtai patenkintas nusišypsojo, bet akys liko šaltos. – Kažin ar Robertui nebūtų įdomu sužinoti, jog viena jo darbuotoja šiandien pasinaudojo svetingumu savo pačios naudai?

Džena piktai nužvelgė.

– Tai kas dabar ką šantažuoja?

Adamas gūžtelėjo pečiais.

– Tenoriu pasakyti, kad jei prasitarčiau, jog nesu patenkintas, netektum darbo. Vargu, ar rastum vietą kitoje prestižinėje bendrovėje.

Jos gerklė išdžiūvo.

– Suprantu, ką nori pasakyti, bet tai nekeičia esmės. Jeigu nebūsi teisingas mano broliui, aš nebūsiu teisinga tavo šeimai.

Vyro akyse sutvisko pasigėrėjimas.

– Man patinka tavo stilius. Turbūt retai kada atsitrauki.

Džena pakreipė smakrą.

– Norėčiau manyti, kad niekada nesitraukiu.

Adamas šyptelėjo, bet tą pačią akimirką jo veidas vėl tapo šaltas.

– Man reikia laiko patikrinti tavo pretenziją, noriu įsitikinti, kad ji nėra pramanyta.

– Ji nėra pramanyta.

– Tada suteik laiko ir leisk imtis atitinkamų veiksmų, – paprašė jis, kurį laiką įdėmiai stebėdamas moterį ir savo žvilgsniu keldamas jai keistą jausmą. – Bet per tą laiką galėtum padaryti man nedidelę paslaugą.

Džena įsitempė.

– Aš paslaugą tau? Nė nežinau, kaip galėčiau, be to, nemanau privalanti tai daryti.

– Leisk paaiškinti, – priekaištingai nutraukė Adamas, o jo akys perspėjamai blykstelėjo. – Man reikalinga… partnerė.

Dženos žvilgsnis aiškiai bylojo, kad juo netiki.

– Nori, kad tapčiau tavo meiluže? – Teko girdėti apie panašius dalykus, bet..

– Ne, noriu, kad kelias savaites būtum mano partnere.

Adamo žodžiai vis dar vertė abejoti.

– Tai neįmanoma.

– Tai neįmanoma?

– Nė už ką to nedarysiu. Verčiau kreipsiuosi tiesiai į žiniasklaidą ir leisiu tave išnarstyti po kaulelį.

– Džena, nepamiršk, kad visada yra dvi pusės. Aš turiu mylimą šeimą, akivaizdu, kad tu taip pat. Juk nenorime, kad mūsų artimieji kentėtų labiau negu ligi šiol. – Jis primerkė akis ir tiriamai nužvelgė. – Tiesa?

Jos kvėpavimas suvirpėjo.

– Tiesa.

– Tai sudarykime sandorį, – patenkintas atsakymu jis pasiūlė. – Pažadu ištirti tavo pretenziją, o tu pažadėk, kad skirsi man kelias savaites.

Moteris sumirksėjo.

– Kodėl aš?

– Geras klausimas… – Koridoriuje pasigirdo praeinančių žmonių balsai. – Tik dabar atsakyti negaliu. Ar rastum laiko šį vakarą drauge pavakarieniauti? – Manau, kad taip, – atsakė Džena, nors jos kūnas, tarsi riedant linksmaisiais kalneliais, smego žemyn.

– Vilties teikiantis požiūris.

– Pratinkis.

Nekreipdamas dėmesio į Dženos sarkazmą Adamas padavė jai savo verslo kortelę.

– Paskambink kitapus nurodytu telefonu ir pasakyk savo adresą. Aštuntą valandą tavęs atvažiuos automobilis ir pristatys į mano namus.

– Turiu savo automobilį. Be to, jei neprieštarauji, norėčiau susitikti restorane.

– O aš norėčiau pasikalbėti savo namų nuošalumoje. – Jis ištiesė ranką į duris. – Mano vairuotojas lauks tavo skambučio. – Dar kartą metęs žvilgsnį Adamas išėjo iš sandėlio ir uždarė paskui save duris.

Džena kurį laiką stovėjo gaudydama kvapą ir mėgindama susigaudyti, kas ką tik įvyko. Jis kažkaip sugebėjo pakreipti situaciją prieš ją, ir dabar ji priversta svarstyti absurdišką pasiūlymą. Partnerė kelioms savaitėms? Adamas sakė, kad nebus jo meilužė, bet ar ji gali būti tokia naivi? Jis neabejotinai pažinojo moterų, kurios kur kas geriau būtų tikusios šiai užduočiai. Kai kurioms jų seksas netgi būtų privalumas.

Tai kodėl ji?

Nors Džena jautėsi suintriguota ir šiek tiek pamaloninta, buvo griežtai nusiteikusi nepriimti tokio piktinančio pasiūlymo. Jeigu šis vyras taip nori, pavakarieniaus drauge. Netgi išklausys, ką jis nori pasakyti, jeigu tokia yra kaina norint atgauti Stiuarto pinigus, tačiau toliau nežengs.

Pažvelgusi į kortelę rankoje Džena per vėlai susiprato šį vakarą neturėsianti kitos išeities, kaip tik pasinaudoti Adamo vairuotojo paslaugomis. Jis nepaliko savo adreso, todėl negalės kitaip nusigauti iki jo namų. Džena jautėsi pažeminta suvokusi, kad suteiks Adamui galimybę laikyti ją lengvai sutinkančią su jo kaina, tačiau kito kelio nebuvo.

Ryžtingai nusiteikusi išėjo iš sandėlio ir pasuko priėmimo salės link, tačiau žengusi kelis žingsnius suprato, jog šią popietę nė minutės ilgiau neištvers tos draugijos. Rankinė buvo šalia, todėl beliko palikti registratūroje dėkingumo žinutę šeimininkams su atsiprašymu, kad dėl galvos skausmo turėjusi išvykti. Jos šefas su žmona tikrai supras, o Markas vargu ar pastebės, kad jos nebėra.

Slaptas balsas kuždėjo, kad Adamas Rotas jo vietoje taip lengvai nedovanotų.