Читать книгу Tariama meilužė - Maxine Sullivan - Страница 2

Adamas baigė rengtis ir segdamasis ant riešo auksinį laikrodį žvilgtelėjo į rodykles. Septynios trisdešimt. Džena Brenson netrukus bus čia.

Po pokalbio sandėlyje ji negrįžo į ložę, tačiau jis neabejojo, kad taip pasielgė toli gražu ne pristigusi drąsos. Būtų malonu praleisti ateinantį mėnesį su tokia gražia seksualia priešininke, tačiau būtent dėl jos nepalenkiamo būdo šią popietę kilo mintis, kaip išspręsti vieną labiausiai jį šiuo metu kamuojančių rūpesčių. Adamui vis didesnį nerimą kėlė intensyvėjančios jo geriausio draugo žmonos pastangos su juo fiziškai suartėti. Kiek dar užtruks, kol Čelsė išsiduos Tedo akivaizdoje? Jis negalėjo leisti taip nutikti nei draugo, nei savo paties labui.

Kaip tik dabar jam reikėjo tokio žmogaus kaip Džena. Moters, kuri mokėtų ginti savo teises ir nenorėtų emociškai susisieti. Tokios, kuri neprašyta mėnesio pabaigoje paliktų. O Džena – jis buvo tikras – jausis laimingiausia pasaulyje galėdama jį išbraukti iš savo gyvenimo. Ji buvo nepanaši į kitas pažįstamas moteris, kurios dažniausiai mėgdavo staipytis jo akivaizdoje ir vien spragtelėjus pirštais puldavo vykdyti visų įnorių, galiausiai tapdamos gryna našta.

Žinoma, ne visos pažįstamos moterys buvo tokios. Buvo ir vertų gėrėtis, pavyzdžiui, jo brolio žmona Kasandra – ji Adamui labai priminė motiną. Abi moterys buvo jautrios ir doros, bet nenuleisdavo rankų kovodamos už tai, kas joms svarbu. Abiem šeima buvo aukščiau už viską. Ši savybė, nesvarbu, vyro ar moters, Adamui kėlė didelį susižavėjimą.

Šeima yra šeima.

O priešų neišleisk iš akių, – priminė sau žingsniuodamas iš miegamojo į erdvią atvirą svetainę. Vis dėlto Džena Brenson – jo priešė. Jeigu ir toliau užsispyrusi tvirtins, kad Lijamas išviliojo iš jos brolio didelę pinigų sumą, gali sukelti jo tėvams daug skausmo.

Bėda ta, kad Adamas nebuvo tikras, jog Lijamas tikrai taip nepasielgė. Nors beprotiškai ilgėjosi savo jaunėlio brolio, kuris, Dievas mato, neturėjo mirti taip anksti, žinojo, kad Lijamas lengvabūdiškai ėjo per gyvenimą imdamas tai, ko geidė širdis.

Tačiau tai dar nereiškia, kad išviliojo ir Stiuarto Brensono pinigus. Lijamas nebuvo apgavikas. Vis dėlto, nesugebėdamas įžvelgti pramogų parko trūkumų, tikrai stengėsi rasti daugiau investuotojų. Ir Dominykas, ir Adamas mėgino įtikinti brolį, kad sumanymas per daug rizikingas. Nepaisant logiškų argumentų, Lijamas prieš pat susirgdamas vis tiek investavo į pramogų parką ketvirtį milijono dolerių – laimė, ne pusę milijono, kaip planavo.

Šioje istorijoje buvo daug neaiškumų, ir tai kėlė dar daugiau nerimo. Kas gali užginčyti, kad Lijamas neįtikino ir Dženos brolio investuoti į projektą? O tas kvailys juk galėjo patikėti. Adamas žinojo nenurimsiąs tol, kol neišsiaiškins tiesos.

Tačiau Dženai Brenson to žinoti nebūtina.

Kaip tik tada paskambino durininkas ir pranešė, kad Džena jau kyla į mansardą; šiek tiek jaudindamasis Adamas patraukė prie asmeninio lifto pasitikti. Suvaldyti geismą šalia šios moters bus nemenkas iššūkis. Ir didelis malonumas.

Lifto durys skambtelėjusios atsivėrė, ir Adamas išvydo stulbinamai gražią moterį juoda suknele ir aukštakulniais bateliais apautomis įspūdingai ilgomis, dailiomis kojomis. Į kuodą susukti plaukai veidą darė švelnesnį, ir Džena atrodė dar gražesnė, negu buvo išlikusi atmintyje. Tą akimirką Adamas apsisprendė. Dar nė vienos moters jam nebuvo tekę maldauti tapti meiluže, bet jeigu šioji liekna brunetė norėtų ko nors daugiau, jis neatsisakys.

– Matau, kad laiko pasipuošti netrūko, – sumurmėjo Dženai žengiant prabangiu kilimu.

Einant jo link moters veidą nuspalvinęs lengvas raudonis užbūrė.

Džena šyptelėjo.

– Adamai, verčiau pasilaikyk komplimentus tikrajai savo gyvenimo moteriai.

– O tu nesi tikra? – Jam patiko girdėti, kaip jo vardą taria Dženos lūpos.

Ji sustojo už kelių pėdų.

– Aš – tavo baisiausias košmaras.

Adamas nusijuokė.

– Dar nė viena moteris man to nesakė.

– Tai tik įrodo, kad visada būna pirmas kartas.

Pralinksmėjęs jis sąmoningai patylėjo prieš vėl prabildamas.

– Turiu pripažinti, kad tu teisi. Pirmas kartas visada ypatingas.

Prieš Dženai žengiant pro šalį jos akyse kažkas žybtelėjo. Adamas užuodė kerintį kvepalų aromatą. Vidurnakčio nuodai, jeigu neklysta. Jų vilionė… pavadinimas… tiko puikiausiai.

– Neblogai įsikūrei, – įvertino dairydamasi po prabangiai įrengtą butą, leisdama Adamui tyrinėti save iš nugaros ir kelti ne mažiau susižavėjimo, negu žvelgiant iš priekio. – Labai skoninga. – Atsisuko ir ironiškai nusišypsojo. – Tačiau esu nustebinta. Tikėjausi išvysti mažų mažiausiai Tūkstančio ir vienos nakties temą. Tavo haremui, norėjau pasakyti.

Adamas sukikeno.

– Tai ne haremui skirtas butas. – Jis pastebėjo išsiriečiant moters lūpas. – Puiku. Gali juoktis.

Dženos šypsena akimirksniu dingo.

– Nepriprask. Dažniausiai šypsausi tik tiems žmonėms, kurie man patinka.

– Tada aš tau tikriausiai patinku, – nusišaipė Adamas, mėgaudamasis žodžių dvikova. Nuoširdžiai mėgaudamasis. Tai buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis.

Džena vėl vyptelėjo ir iš karto nusisukusi pasidėjo rankinę ant kavos stalelio. Kai atsigręžė į Adamą, jos veidas buvo kuo rimčiausias.

– Gal eikime prie reikalo?

– Išgerkime prieš vakarienę, – pasiūlė žengdamas link baro. – Baltojo vyno? – paklausė per petį.

– Hm… taip, ačiū, – kiek patylėjusi atsakė ji.

Jis jautė, kad Džena stebi. Adamas puikiai žinojo, kokį įspūdį daro moterims, tačiau šios moters šaltakraujiškumo ir įnoringo jautrumo derinys jam buvo nepažįstamas. Intriguojantis.

Priėjęs su dviem taurėmis vyno vieną ištiesė Dženai. – Eime į lauką pasigrožėti panorama.

– Jau esu ją mačiusi.

Adamas laisva plaštaka suėmė jos alkūnę, delnu prisiglausdamas prie minkštos odos.

– Bet ne iš mano balkono.

Balkone ėmė rodyti vietos įžymybes.

– Štai ten – Karališkieji botanikos sodai, – pradėjo palinkdamas artyn ir jausdamas ją atsitraukiant; Dženos reakcija keistai jaudino. – O ten – Dandenongo kalnai [Žemų kalnų grandinė, nusidriekusi į Rytus 35 km atstumu nuo Melburno Australijoje.]. – Jis vėl pasislinko artyn.