Читать книгу Išsvajotoji Esmeralda - Майя Блейк - Страница 3

Esmė Skot prabudo, vos tik suvibravo telefonas ir aptemusį kambarį perskrodė melodija. Širdis pašėlusiai daužėsi, ji pakėlė galvą nuo pagalvės ir pažvelgė į šviečiantį ekraną.

Nieko neįprasto dirbant socialine darbuotoja sulaukti skambučio vidury nakties. Dėl globotinių bėdų ir itin griežtos tvarkos ji turėjo būti pasiekiama dvidešimt keturias valandas per parą.

Bet šį kartą persmelkė nuojauta, kad skambutis nesusijęs su darbu. Ta pati nuojauta, kuria buvo priversta kliautis ir dėl ne itin kilnių tikslų būdama paauglė.

Tas gyvenimo etapas jau seniai praeityje.

Po ketvirto signalo Esmė, trokšdama, kad ranka nustotų drebėti, pakėlė ragelį.

– Klausau?

– Ar kalbuosi su Esmeralda Skot?

Esmeralda. Širdis suspurdėjo. Tėvas vienintelis ją vadino Esmeralda. Jo nematė ir su juo nekalbėjo aštuonerius metus.

– T-taip, – Esmė prisivertė atpalaiduoti žandikaulį.

– Džefrio Skoto dukra? – pasigirdo sodrus vyro balsas – mandagus, su vos girdimu akcentu. Griežtas ir arogantiškas, verčiantis stipriau suspausti telefoną.

Ne, tai nėra įprastas skambutis.

Nors dėmesį prikaustė grėsmingas balsas kitame laido gale, Esmė atsisėdo ir įjungė prie lovos pastatytą lempą.

– Taip. Kas skambina?

– Mano vardas Zaidas Al Amenas. Esu vyriausiasis Džaharo karalystės kaltintojas, – buvo girdėti pasididžiavimas. Ir nepalaužiamas ryžtas.

Esmei trūko oro, bet ji neleido blogai nuojautai užvaldyti minčių.

– Kuo galiu padėti? – paklausė balsu, kokį paprastai nutaisydavo norėdama nuraminti globotinius.

– Skambinu pranešti, kad jūsų tėvas suimtas, – akimirką tvyrojo šalta tyla. – Po dviejų dienų paskelbsime oficialius kaltinimus ir patrauksime jį baudžiamojon atsakomybėn.

Odą pervėrė tūkstančiai ledinių adatėlių, o skrandyje susisukęs kietas mazgas patvirtino, kad, nors prieš aštuonerius metus ji išsižadėjo Džefrio Skoto kaip tėvo, šis vyras vis dar drebino jos pasaulį.

– Suprantu…

– Jis reikalavo, kad jo teisę į skambutį panaudotume susisiekdami su jumis, tačiau akivaizdu, kad jo turimas jūsų telefono numeris seniai nebegalioja.

Esmė girdėjo vos juntamą abejonę, bet dar nebuvo pasirengusi atskleisti, jog ji pasirūpino, kad būtent šiam konkrečiam asmeniui jos telefono numeris būtų neprieinamas.

– Kaip mane suradote? – pasiteiravo, nors galvoje sukosi tūkstančiai kitų klausimų. Nė vieno iš jų nenorėjo užduoti nepažįstamajam sodriu balsu.

– Mano policijos pajėgos vienos geriausių pasaulyje, panele Skot, – pasigirdo išdidus atsakymas.

Mano?

Išgirdusi valdingą atsakymą, Esmė susiraukė, bet ant liežuvio galo sukosi dar vienas klausimas. Kad ir kaip nenorėjo, privalėjo paklausti.

– Kuo jis kaltinamas?

– Sąrašas ilgas. Vos ne kas valandą tyrėjai randa vis naują priežastį laikyti jį kalėjime, – su kiekvienu žodžiu balsas darėsi vis atšiauresnis. – Bet didžiausias nusikaltimas – sukčiavimas.

– Tiesa, – Esmės širdis daužėsi į šonkaulius.

– Nenustebote išgirdusi naujieną, – šį kartą abejonė buvo didesnė ir nuvilnijo jos nugara.

– Anglijoje dabar vidurnaktis, pone Al Amenai. Atleiskite, jei sunkiai suvokiu žinią, – Esmė perėmė ragelį į kitą ranką, ne tokią drėgną nuo prakaito.

– Žinau apie laiko skirtumą, panele Skot. Ir nors nesame įsipareigoję jūsų tėvui jus surasti, vis tiek pamaniau, kad norėsite žinoti apie įvykį…

– Kokį įvykį? – pertraukė Esmė.

– Kalėjime, kuriame laikomas jūsų tėvas, kilo susirėmimas…

– Ar jis sužeistas? – Esmę nuo minties, kad kas nors nutiko tėvui, supykino.

– Per medikų apžiūrą jam nustatytas lengvas sukrėtimas ir kelios mėlynės. Jau rytoj jį grąžins į kamerą.

– Tai jį vėl gali užpulti. Ar ką nors darote, kad jį apsaugotumėte? – beveik šaukdama Esmė nusimetė antklodę ir išsiropštė iš lovos. Laukdama atsakymo žingsniavo nuo vieno neilgos lovos galo iki kito.

– Jūsų tėvas nusikaltėlis, panele Skot. Jis nenusipelnė ypatingo elgesio ir tokio nesulauks. Manykite, kad išvis pasisekė, jog jums paskambinau. Kaip minėjau, po dviejų dienų skelbsime nuosprendį. Tik nuo jūsų priklauso, ar dalyvausite. Labos nakties…

– Palaukite! Prašau, – pridūrė supratusi, kad vyras tebesiklauso. Esmė prisivertė galvoti racionaliai. Jei tai būtų vienas iš jaunųjų jos globotinių, kaip ji pasielgtų?

– Ar jis turi advokatą? Manau, jog turi teisę į jį?

Trumpa tyla leido suprasti, kad jos žodžiai įžeidė vyrą.

– Nesame atsilikusi šalis, panele Skot, nesvarbu, ką apie mus rašo laikraščiai visame pasaulyje. Jūsų tėvo banko sąskaitos įšaldytos, kaip paprastai būna sukčiavimo atveju, tačiau jam paskirtas valstybės advokatas.

Esmės širdis apsunko. Iš patirties žinojo, kad daugelis valstybės skiriamų advokatų turėdavo per didelį darbų krūvį. O kadangi jos tėvas neabejotinai kaltas, niekas per daug nesistengs dėl jo gerovės.

Nors iš pradžių Esmė norėjo kuo greičiau užbaigti pokalbį ir padėti ragelį, dabar tą jausmą užgožė kaltė. Su tėvu nutraukė ryšius dėl svarbios priežasties. Pakeitė savo gyvenimą. Neturėtų jaustis kalta.

– Ar galiu su juo pasikalbėti?

– Gerai, – po kelių sekundžių tylos prabilo vyras. – Kai gydytojai jį išrašys iš ligoninės, suteiksiu galimybę jums paskambinti. Būkite pasiekiama šeštą valandą ryto. Labos nakties, panele Skot.

Pokalbis nutrūko ir tvirtas balsas kitame laido gale nutilo.

Nemalonus pojūtis skrandyje, kurį sukėlė kimus, jaudinantis skambintojo balsas, išsisklaidė. Esmė padėjo telefoną ir atsisėdo ant lovos, vaizdas akyse liejosi, o rankos virpėjo. Kaip Zaidas Al Amenas pastebėjo, naujiena Esmės nė kiek nenustebino. Tiesą sakant, ji labiau nustebo, kad tam prireikė net aštuonerių metų.

Sunkiai iškvėpė, tikėdamasi, kad kaltė, pyktis ir skausmas atlėgs. Kai po dešimties minučių jai vis dar nepavyko suvaldyti emocijų, ji nupėdino prie staliuko miegamojo kampe.

Jau tikrai nebepavyks užmigti. Vienintelis būdas užkirsti kelią grįžtantiems prisiminimams – kibti į darbą. Darbą, kuris, ačiū Dievui, leido galvoti apie kitų žmonių rūpesčius. Dirbdama ji prasiblaškydavo. Nuo pat pirmos dienos, kai prieš ketverius metus pradėjo eiti jaunesniosios socialinės darbuotojos pareigas, toks prasiblaškymas buvo veiksmingiausias, nes duodavo teigiamų rezultatų. Kartais visai nepastebimų, bet dažniausiai labai reikšmingų. Šiaip ar taip, tai gana geras būdas išsivalyti sielą.

Paramos fondas Paliesk pasaulį, kuriame Esmė dirbo, glaudžiai bendradarbiavo su vietos organizacijomis, kurios socialiai remtiniems žmonėms siūlydavo įvairią pagalbą: nuo įnikusių į narkotikus reabilitacijos iki apgyvendinimo naujuose namuose.

Bet susikaupti darbui, kai galvoje sukosi mintys apie tėvą ir ką tik išgirstas naujienas, buvo beveik neįmanoma. Esmė prisivertė užbaigti rekomendaciją vienišai keturių vaikų motinai, kad ši galėtų apsigyventi saugesniame rajone ir gauti antram savo vaikui nemokamus disleksijos tyrimus. Nusistatė priminimą, kad nepamirštų dar kartą peržiūrėti rekomendacijų, ir uždarė failą.

Paspaudė paieškos laukelį – gal ras naudingos informacijos. Nors tais neramiais laikais, kai ji dar bendravo su tėvu, jiedu dažnai kalbėdavosi apie Džaharo karalystę, šalies taip niekada ir neaplankė. Ji nebuvo įtraukta į sąrašą. Tuo metu daug geidžiamesni buvo prabangūs miestai Monakas ar Dubajus, spindintys ryškiomis šviesomis Niujorkas ar Las Vegasas.

Vos po kelių minučių Esmė suprato, kodėl tėvas taip domėjosi Džaharu. Nedidelė karalystė Persijos įlankoje ne ką mažiau garsi nei puikiai žinomos kaimyninės šalys.

Dėl protingo gausių naftos, brangakmenių ir laivybos išteklių naudojimo ji pelnė vienos brangiausių pasaulio karalysčių statusą. Šalies turtuoliai susikrovė neregėtus turtus, atsiskirdami nuo žemesnių klasių. Toks socialinis susiskaidymas nebuvo neįprastas, tačiau Džahare atskirtis buvo stulbinanti.

Neišvengiamai šalyje vykstantys politiniai ir ekonominiai neramumai išaugdavo į žiaurius judėjimus, kuriems slopinti tekdavo pasitelkti jėgą.

Esmė perspėjo save, kad nereikia tikėti viskuo, kas rašoma internete. Vis dėlto bauginančios istorijos apie Džaharo teisinę sistemą kėlė nerimą. Už menkiausius nusikaltimus skiriamos pačios griežčiausios bausmės sukeldavo dar didesnį pažeidėjų žiaurumą.

Jis to nusipelnė. Prisimink, kodėl nuo jo nusisukai?

Tik jų teisinė sistema atrodė gerokai atsilikusi. Beveik tamsieji viduramžiai. Tėvui tai ne į naudą.

Jis to nusipelnė. Prisimink, kodėl nuo jo nusisukai?

Esmė tvirtai sukando dantis ir ištiesino nugarą.

Ji pasitraukė. Ji pakeitė gyvenimą.

Prisiminimai suteikė stiprybės. Tada pasigirdo telefono melodija.

– Klausau, – ryžtingai nusiteikusi atsiliepė Esmė.

– Esmeralda? Ar tai tu?

Laisva ranka susigniaužė į kumštį. Išgirdusi pažįstamą balsą, Esmė užsimerkė.

– Taip, tėti, tai aš.

– Kai pasakė, kad jiems pavyko tave surasti, maniau, kad mane mausto, – vyras atsipalaiduodamas iškvėpė.

Esmė nieko neatsakė. Buvo per daug užsiėmusi suvaldyti jausmus, kurie visada sukildavo, vos tik kalba pasisukdavo apie tėvą.

– Mažute, ar tu vis dar čia? – paklausė Džefris Skotas.

– Aš čia, – išgirdusi švelnų kreipinį Esmė nežinojo, juoktis ar verkti.

– Gerai. Turbūt jau žinai, kas vyksta?

– Taip, – ji atsikrenkštė, tikėdamasi, kad mintys per tą laiką nurims. – Ar tau viskas gerai? Sakė, kad tave užpuolė.

– Užpuolimas – mažiausia bėda, – tėvas nusijuokė, tačiau balsas neskambėjo drąsiai kaip įprastai. – Ypač jei Didžiajam Vyrui pavyks įrodyti man mestus kaltinimus.

– Didžiajam Vyrui?

– Taip. Pačiam karališkajam kaltintojui.

– Atsiprašau, tėti, – Esmė susiraukė. – Nesuprantu, apie ką kalbi.

– Mane teis vyriausiasis teisėjas, Esmeralda. Jau atmetė galimybę paleisti už užstatą. Ir stengiasi paskubinti mano teismą.

Esmė prisiminė sodrų, valdingą balsą. Pritrūko oro. Ranka tvirčiau suspaudė ragelį.

– Bet juk turi advokatą?

– Jei žmogų, kuris mano bylą pavadino beviltiška ir patarė man pripažinti kaltę, kad visiems sutaupyčiau laiko, vadini advokatu, tada taip, – nusišaipė tėvas.

– Ką? – nors ką tik skaitė apie Džaharo teisinę sistemą, Esmė vis tiek jautėsi priblokšta.

– Man tavęs reikia čia, Esmeralda.

Esmė visai nustojo kvėpuoti. Įstrigo ir vidinis balsas, rėkiantis: Ne.

Mintyse kurdama scenarijus, kaip kalbėsis su tėvu, nepagalvojo apie tai, kad jis gali iš jos ko nors norėti. Labiausiai tikėtini pinigai, nes jo sąskaitos įšaldytos. Ji netgi suskaičiavo mintyse santaupas ir pasiruošė su jomis išsiskirti.

Tačiau jis prašė…

– Šiek tiek patyrinėjau. Čia teismuose jie labai vertina liudininkų parodymus, – skubėdamas tęsė tėvas. – Įrašiau tave kaip savo liudytoją.

Nugara nuvilnijo deja vu jausmas. Ar ne taip visada prasidėdavo? Tėvas nekaltai paprašydavo pagalbos, o kaltė priversdavo ją sutikti?

– Tėti, nemanau… – Esmė įsitempė prisiminusi paskutinį tėvo nusikaltimą.

– Didelis skirtumas, ar mirti kalėjime, ar vieną dieną grįžti namo. Ar prieštarausi?

Esmė suspaudė lūpas. Nieko neatsakė.

– Advokato nuomone, Budelis sieks uždaryti mane iki gyvos galvos be teisės prašyti sušvelninti bausmę.

– Tėti… – Esmės širdis suvirpėjo.

– Žinau, kad mūsų santykiai toli gražu ne idealūs, bet ar taip stipriai manęs nekenti? – paklausė tėvas po dar vienos pauzės.

– Ne, taip nėra.

– Tai atvyksi? – paklausė vildamasis. Balsas skambėjo taip švelniai, kad buvo beveik neįmanoma atsispirti.

Ji užsimerkė. Priminė sau, kad galiausiai ji sugebėjo atsispirti. Jautėsi gana stipri, kad pasitrauktų. Bet, žinoma, dabar tai nebesvarbu.

Nesvarbu, kas buvo anksčiau. Džefris Skotas – vienintelis jos artimasis. Negali palikti jo vieno, tikėdamasi, kad žmogus pravarde Budelis pasigailės tėvo.

– Taip. Aš atvyksiu.

Ji beveik fiziškai apčiuopė palengvėjimą tėvo balse. Ir jei dar kilo kokių abejonių dėl padaryto sprendimo, dėkingumas viską nuslopino. Galiausiai jiedu atsisveikino.

Daug nesvarstydama Esmė surinko paieškos laukelyje vardą. Žiūrėdama į vaiskiai rudas Budelio akis, pamiršo, kaip kvėpuoti.

Žvilgsnyje matoma grėsminga valdžia buvo tik vienas iš daugelio jaudinamai patrauklių vyriausiojo Džaharo karalystės kaltintojo bruožų. Ji jau žinojo, koks šio vyro balsas. Dabar pamatė, kaip tobulai jis tinka prie tvirto vyriško smakro. Lyg išskaptuotas iš granito. Nors buvo nusiskutęs, smakrą vis tiek dengė juodas šešėlis, tvirtą vanagišką nosį rėmino kampuoti skruostikauliai. Veide spindėjo vos įžvelgiama agresija. Neįmanoma atitraukti akių.

Trumpi juodai mėlyni plaukai ant kaktos vilnijo šviesą atspindinčiomis sruogomis. Riesti antakiai ir ilgos blakstienos tos pačios spalvos. Vis dėlto labiausiai dėmesį kaustė jausminga burna. Nors nuotraukoje lūpos buvo tvirtai suspaustos, Esmė negalėjo atitraukti žvilgsnio, svarstydama, kokios jos būtų šypsantis arba apimtos aistros. Ar jos ir tikrovėje tokios aksominės kaip kompiuterio ekrane?

Paraginta nerimą keliančių minčių, Esmė paspaudė kitą nuotrauką. Atsivėrė dar daugiau kerinčių vaizdų. Platūs pečiai ir tvirtas kaklas beveik susiliejo po aptemptu tamsiu kostiumu, švariais marškiniais ir tvarkingai surištu kaklaraiščiu. Ilgos rankos ir pražergtos tvirtos kojos tobulai įrėmino figūrą.

Vyras stovėjo prie nublizginto sidabrinio ženklo su Jungtinių Valstijų advokatų įmonės pavadinimu. Esmei šiek tiek palengvėjo pagalvojus, kad bus viską ne taip supratusi. Tačiau paspaudusi ant kitos nuorodos vėl pamatė tą patį vyrą.

Tik jis jau buvo kitoks. Tradicinis šalies kostiumas išryškino dėmesį kaustančius bruožus ir vanagišką žvilgsnį. Kulkšnis siekiantis sniego baltumo tobas[1] juodomis ir aukso spalvos siūlėmis, tokį pat raštą atkartojo ant galvos susuktas keffiyeh[2].

Virpančia ranka Esmė paspaudė paskutinę nuorodą. Miegamajame nuskambėjo aiktelėjimas. Esmė perskaitė trisdešimt trejų metų vyro, vadinamo Budeliu, biografiją.

Vyras, kuris pažadino ją, pranešdamas blogas naujienas, buvo ne tik vyriausiasis nafta prekiaujančios karalystės kaltintojas. Daug daugiau. Akys vėl nukrypo į negailestingą Zaido Al Ameno veidą. Sultonas ir Džaharo karalystės valdovas.

Vyras, savo rankose laikantis trapų jos tėvo likimą.