Читать книгу Išsvajotoji Esmeralda - Майя Блейк - Страница 4

Zaidas Al Amenas atsišliejo ant užpakalinės užtamsinto limuzino, vežančio jį iš teismo rūmų, sėdynės. Tik akimirkai. Nes turėjo tik akimirką. Dokumentų lagaminas sausakimšas. Dar krūva bylų buvo greta ant sėdynės ir kelios namuose.

Bet tai niekis, palyginti su atsakomybe, slegiančia jo, Džaharo valdovo, pečius. Stengiantis ištaisyti dėdės, buvusio karaliaus, padarytas klaidas kiekviena diena prilygo metams.

Nemažai valdančiųjų patarėjų apstulbo, kai prieš aštuoniolika mėnesių grįžęs iš tremties užimti sosto Zaidas pareiškė, kad ir toliau dirbs pagal įgytą specialybę.

Kai kas kėlė klausimą, ar jis sugebės valdyti šalį ir dirbti vyriausiuoju kaltintoju. Zaidas atmetė bet kokias abejones darydamas tai, ką geriausiai mokėjo: vadovaudamasis įstatymu laimėdavo bylas.

Greitai suprato, kad teisingumas – geriausias būdas sunaikinti šalį užvaldžiusią korupciją. Nė viena įmonė – nuo naftos plotų šiaurėje iki uosto pietuose – neišsisuko nuo jo tyrėjų. Neišvengiamai priešų skaičius tik išaugo. Kalidas Al Amenas dvidešimt metų valdė pasitelkęs korupciją ir neleido niekam kitam pasinaudoti valdžia.

Per pastaruosius šešis mėnesius reikalai pagaliau ėmė keistis. Iki šiol besipriešinusi ir Zaidu abejojusi frakcijų dauguma pagaliau pradėjo pritarti naujiems užmojams. Juk jis, kaip ir jo dėdė, taip pat Al Amenas. Bet buvo tokių, kurie nepritarė ir vis dar skatino protestuotojus veikti prieš Zaidą.

Kartėlis, kad dėdė išvengė asmeninio Zaido teismo mirdamas nuo širdies smūgio, ilgainiui išnyko. Tokios įvykių eigos Zaidas negalėjo pakeisti. Tačiau jis galėjo ištaisyti skaudžią neteisybę, kai jo šalies žmonės tiek metų buvo priversti pakęsti Kalidą.

Zaidas tai patyrė pirmas, nors atrodė, kad išgyventas žiaurus nusikaltimas ir godus valdžios perėmimas galėjo padaryti nepataisomą žalą. Tai, kad jis atsitiesė po tokio siaubingo sukrėtimo, tikras stebuklas. Bent taip šnabždėjo aplinkiniai. Tik vienas Zaidas žinojo, kas nutiko tą naktį, kai žuvo jo tėvai. Ir tai nebuvo stebuklas, tik paprastas apsisaugojimo instinktas.

Toks pats, kuris vėliau sukėlė kaltę, pyktį ir metų metus su savimi nešiotą kartėlį. Dėl to Zaidas įstojo į teisės mokyklą ir su nepalenkiamu atsidavimu siekė vykdyti teisingumą.

Tik taip išves savo žmones iš tamsos, į kurią jie buvo įvilioti.

Pasiklydęs praeities šešėliuose atsipeikėjo tik tada, kai automobilis sulėtino greitį ir sustojo.

Didelis būrys protestuotojų, susirinkusių greta plytinčiame parke, kuriame paprastai vykdavo vasaros žaidynės ir koncertai, apsupo automobilį. Kai kurie pasklido gatvėje. Protestai – dažnas ir, nors nepageidaujamas, neišvengiamas demokratijos proceso reiškinys.

Kol apsaugos darbuotojai vaikė minią, Zaidas dairėsi aplink.

Ankstyvą balandį Džaharas atrodė nuostabiai. Gėlių žiedai ir naujai įrengti fontanai teikė miestui spinduliuojančio grožio. Milžiniškos skulptūros ir įspūdingi monumentai, egzotiškos gėlės puošė dešimties mylių centrinį greitkelį nuo teismo iki karališkųjų rūmų.

Deja, šis turtingo Džaharo įvaizdis buvo sukurtas pasauliui apkvailinti. Kirtus vos kelias gatves nuo pagrindinio greitkelio atsiverdavo tikrasis miesto veidas.

Veidas, primenantis niūrų plyšį tarp susiskaidžiusios visuomenės, sugrąžino mintis prie minios ir milžiniško ekrano, kuriame žurnalistą supo protestuotojai.

– Ar galite pasakyti, kodėl šiandien čia susirinkote? – žurnalistė atkišo priešais save mikrofoną.

Kamera pasisuko į kalbinamą moterį.

Išvydus ją Zaido delnai susispaudė į kumščius. Anksčiau jis gyveno Jungtinėse Valstijose ir turėjo daugybę romanų su kur kas gražesnėmis moterimis už dabar rodomą ekrane.

Nei jos bruožai, nei medaus spalvos plaukai, susukti į kietą kuodą, nebuvo išskirtiniai. Ir vis dėlto putlios lūpos, daili nosis ir plačios žalios akys prikaustė dėmesį ir privertė nevalingai nuspausti lango nuleidimo mygtuką. Zaidas vis dar negalėjo suprasti, kodėl pamačius pašnekovę kūną nutvilkė elektros iškrova. Gal tai dėl ryžtingo smakro? Arba dėl teisėto pasipiktinimo migdolų formos akyse?

Greičiausiai dėl žodžių, sklindančių jai iš burnos. Smerkimas. Raginimai kimiu, miegamojo atmosferai tinkamu balsu, paryškintu garsiakalbių, trikdė, nors Zaidas stengėsi susikaupti.

Balsas, kurį, mieguistai kimų, jau girdėjo vidurnaktį kitame laido gale. Balsas, kuris bauginamai ir nederamai pažadino vyriškiausią jo kūno dalį.

– Tėvą, prižiūrimą policijos pareigūnų, aną savaitę du kartus užpuolė kalėjime. Vienas kartas, atsižvelgiant į tai, kad jis patyrė smegenų sukrėtimą, jau blogai. Tačiau šiandien tai pasikartojo. Atleiskite, bet manau, kad du užpuolimai – nepriimtina.

– Ar norite pasakyti, kad už tai atsakinga valdžia? – paklausė žurnalistė.

Mergina truktelėjo pečiais, nukreipdama Zaido žvilgsnį nuo veido prie pečių, lengva trumparankovė palaidinė išryškino kaklą.

– Man paaiškino, kad valdžia čia bene geriausia pasaulyje ir vis dėlto ji nesugeba apsaugoti prižiūrimų žmonių. Be to, man nebus leista pasimatyti su tėvu iki jo teismo arba kol nepasiūlysiu už tai pinigų.

– Ar iš jūsų prašė kyšio, kad galėtumėte pamatyti tėvą? – žurnalistės akys, išgirdus intriguojančią naujieną, sužibo.

– Ne taip aiškiai, – kurį laiką mergina ekrane dvejojo, tada vėl truktelėjo pečiais. – Bet nesunku perskaityti tarp eilučių.

* * *

– Turbūt pirmi įspūdžiai apie Džaharą ne patys geriausi?

– Švelniai tariant, – merginos lūpos išsikreipė į kandžią šypseną.

– Jei galėtumėte ką nors perduoti atsakingiems asmenims, ką pasakytumėte?

– Kad nesu sužavėta, – ji žvelgė tiesiai į objektyvą, akyse švytėjo tikslas. – Ne tik policijos darbu. Čia susirinkę žmonės irgi taip mano. Jei neklystu, žuvis pūva nuo galvos.

– Ar dėl to, kas nutiko tėvui kalėjime, kaltinate sultoną Al Ameną? – žurnalistė atrodė sunerimusi.

Mergina dvejojo, putli apatinė lūpa akimirkai dingo už dantų. Tada lūpos susispaudė į tiesią liniją.

– Akivaizdu, kad sistema veikia blogai. O kadangi jis už viską atsakingas, turbūt norėčiau jo paklausti, ką ketina dėl to daryti, – metė iššūkį ji.

Zaidas, nebenorėdamas daugiau nieko girdėti, nuspaudė mygtuką. Kaip tik tuo metu suskambo vidinis garsiakalbis.

– Jūsų šviesybe, atsiprašau, kad tenka visa tai girdėti, – pasigirdo vyriausiojo patarėjo, važiuojančio tuo pačiu automobiliu, balsas. – Susisiekiau su televizijos programos vadovu. Jau imasi priemonių, kad tiesioginė transliacija būtų nutraukta…

– Nieko panašaus nepadarysi, – rūsčiai pertraukė Zaidas.

– Bet, jūsų šviesybe, negalime leisti, kad rodytų tokius niekingus vaizdus…

– Galime ir leisime. Džahare neturi būti ribojama žodžio laisvė. Kiekvienas, kuris bandys tam užkirsti kelią, atsakys tiesiogiai man. Ar aišku?

– Žinoma, jūsų šviesybe, – klusniai sutiko patarėjas.

Automobiliui pravažiavus paskutinius protestuotojus, Zaidas dar kartą, tik iš arčiau, pažvelgė į merginą ekrane. Galva aukštai iškelta, skruostus nutvilkiusi saulė išryškino prikaustančias akis linijas. Zaidas sukando dantis vėl pajutęs elektros iškrovą.

– Ar norite, kad išsiaiškinčiau, kas ji tokia, jūsų šviesybe?

Ne. Jis tiksliai žino, kas ji.

Esmeralda Skot.

Kriminalinio nusikaltėlio, kurį jis pasiruošęs nuteisti ir įkišti už grotų artimiausiomis dienomis, dukra.

– Nebūtina. Bet tučtuojau pristatykite ją man, – nurodė.

Padėjęs ragelį, Zaidas paklausė savęs, kas sukėlė tokią apgailėtiną reakciją. Po kelių sekundžių mintį nuvijo šalin.

Kodėl – nėra taip svarbu. Svarbu tik tai, kad ji šmeižia vis dar trapią tvarką, kurią jis bando atkurti šalyje. Sąžiningumas. Garbė. Atsakomybė.

Esmeralda Skot privalo atsakyti į kelis klausimus. Išgirdęs atsakymus, Zaidas su malonumu parodys, kur ji suklydo.

* * *

Kol juodas automobilis tamsintais langais vežė ją nežinoma kryptimi, Esmė kaip pašėlusi bandė nusivalyti prakaituotus delnus į sijoną. Kelis kartus įspėjo save nesileisti užvaldomai baimės. Kol kas sekėsi.

Gal tai buvo kaip nors susiję su nekaltai atrodančiu priešais sėdinčiu vyru su akiniais, tikinančiu, kad dėl pasirodymo tiesioginiame eteryje ji įgijo teisę pasikalbėti apie tėvą.

– Kur mes vykstame? – paklausė jau antrą kartą. Esmės galvoje sukosi mintys apie interviu su televizijos žurnaliste.

– Pamatysite pati, kai po kelių minučių atvažiuosime į vietą, – atsakydamas vyras šaltai nusišypsojo.

Baimė po truputį augo. Esmė pažvelgė pro langą.

Pastebėjo, kad kraštovaizdis keitėsi, darėsi vešlesnis, parkai žalesni, akis traukė nuostabūs meno kūriniai. Kažkodėl tai sustiprino nerimą. Nors kondicionierius buvo įjungtas, prakaito lašeliai nusėjo kaklą ir nuriedėjo tarp pečių.

– Kalėjimo ligoninė, kurioje laikomas tėvas, kitoje miesto pusėje, – Esmė vėl pabandė.

– Žinau, panele Skot.

– Neminėjote, iš kur žinote mano vardą, – Esmės kūną pažadino pavojaus signalas. Savo vardą ji pasakė tik žurnalistei.

– Ne, neminėjau.

Esmė prasižiojo, norėdama dar paklausti, bet automobilis įsuko į žiedą ir įvažiavo pro milžiniškus dvigubus vartus, išpieštus nuostabiais auksiniais raštais, ir ji iš karto užsičiaupė. Sulėtino greitį, nes vidun juos lydėjo ginkluoti apsaugos darbuotojai.

– Tai… karališkieji rūmai, – negalėdama nuraminti virpančio balso sumurmėjo Esmė. Prieš akis iškilęs didžiulis mėlynas kupolas galėtų varžytis su Šv. Petro bazilika Romoje.

– Tikrai, – atsakė vyras.

Automobilis sustojo prie durų. Tarp menčių srūvantis prakaitas tapo ledinis. Esmė paklaikusiomis iš baimės akimis pažvelgė pro langą.

Pagaliau viskas paaiškėjo. Ji čia, karališkuosiuose rūmuose. Iškart, kai viešai metė iššūkį karalystės valdovui.

Brangus Dieve, ką ji padarė?

– Aš čia dėl to, ką pasakiau apie sultoną per televiziją?

Dailiai apsirengęs patarnautojas atidarė automobilio dureles ir patarėjas išlipo. Prieš pažvelgdamas į Esmę, pamojo kažkam iš šalies.

– Ne aš atsakysiu į šitą klausimą. Jo šviesybė reikalavo, kad atvežtume jus čia. Nepatariu versti jo laukti.

Nelaukdamas Esmės atsakymo patarėjas nuėjo. Vyro ir dar kelių apsaugos darbuotojų batai kaukšėjo į balta ir aukso spalvomis išmargintą grindinį, vedantį į rūmus.

Esmė liko sėdėti automobilyje. Kūną užvaldė panika. Vairuotojas vis dar sėdėjo prie vairo. Galėtų paprašyti parvežti atgal į viešbutį. Jei reikėtų, net maldautų. Arba galėtų išlipti ir eiti. Tačiau Esmė suprato, kad bet kokie jos veiksmai būtų beprasmiški.

Prie automobilio artėjo žingsniai. Esmė sulaikė kvėpavimą, pro duris krintančią dienos šviesą užstojo vyras tradiciniais tamsiai auksiniais drabužiais. Jį taip pat supo apsaugos darbuotojai.

Atrodo, kad jie visi vaikšto po tris.

Kai vyras prabilo, Esmė pabandė atsikratyti paklaikusio žvilgsnio.

– Panele Skot, aš esu Fauzis Suleimanas, jo karališkosios didenybės asmeninis sekretorius. Prašau eiti su manimi.

Prašymas nuskambėjo diplomatiškai, tačiau Esmė suprato, kad tai įsakymas.

– Ar turiu pasirinkimą? – giliai širdyje vildamasi teigiamo atsakymo, paklausė Esmė.

Atsakymo nesulaukė. Griežti, budrūs apsaugos darbuotojai nepajudėjo iš vietos, o Fauzis Suleimanas nusilenkė ir parodė ranka kryptį, kuria ji turėjo sekti iš paskos.

Esmė išlipo iš automobilio į akinamą šviesą, pūtė vėjas. Sustojo pasitaisyti pieštuko formos juodo sijono ir atsispyrė norui prasisegti palaidinės apykaklę. Nerimas – silpnumo požymis, o Esmė suvokė, kad dabar jai reikės visos turimos stiprybės.

– Rodykite kelią, – mergina lėtai pakėlė smakrą ir nusišypsojo.

Jiems žengiant į pasaulyje žinomus Džaharo rūmus, sekretorius ėjo priekyje per kelis žingsnius.

Vos įėjusi vidun Esmė sustojo ir išsižiojo.

Eilę maurų arkų rėmino juodos ir aukso spalvų lakštai, išsiskirstę į pustuzinį koridorių, susijungiančių nuostabiame apvaliame atrijuje, kurio centre stovėjo didelis mėlynas fontanas.