Читать книгу Nedorėlė - Меган Харт - Страница 3

Štai kas nutiko.

Sutikau jį saldumynų parduotuvėje. Jis atsigręžė ir nusišypsojo. Nustebusi ir pati šyptelėjau. Tai buvo ne saldainiukų vaikams krautuvėlė. Mudu susidūrėme „Saldžiajame rojuje“ – prabangių, gurmaniškų saldėsių parduotuvėje, kurioje nerasi pigių čiulpinukų ar kreidos skonio šokolado. Į tokią parduotuvę užsuki užsieninių triufelių šefo žmonai, nes jautiesi kalta, kad po konferencijos Milvokyje dulkinaisi su jos vyru.

Jis pirko juodus dražė. Pažvelgė į maišelį vienspalvių šokoladu įdarytų saldainiukų mano rankoje.

– Žinote, ką sako apie žalios spalvos dražė? – Jis mėgino apžavėti mane nerūpestingu šypsniu, bet aš atsispyriau.

– Kad jie skirti Šventojo Patriko dienai? – Kaip tik todėl ir pirkau saldainių.

– Ne. – Jis papurtė galvą. – Ne. Žalia spalva žadina aistrą.

Ne pirmas vyras bando mane vilioti. Dažniausiai jiems trūksta takto. Jie mano, kad tai, kas kabo tarp kojų, atstos tai, ko trūksta tarp ausų. Kartais, kai noriu pasijusti geidžiama, su tokiu vyru vis tiek patraukiu namo, tačiau dažniausiai geismas būna apsimestinis ir galiausiai nuvilia.

– Šitą pasakėlę sukūrė nebrendilos, negebantys savo fantazijų paversti tikrove.

Vyras dar plačiau nusišypsojo. Jo bruožai nebuvo įsimintini, bet nuostabi šypsena viską atpirko. Šlapio smėlio spalvos plaukai, apniukusio dangaus spalvos akys masino, bet ta šypsena… ji užgniaužė kvapą.

– Puikiai atsakyta, – tarė jis ir ištiesė ranką.

Kai ją paėmiau, lėtai ėmė traukti mane artyn, nors ir priešinausi. Tada palinko prie ausies ir aš suvirpėjau, per kaklą nuvilnijus karšto iškvėpto oro gūsiui.

– Ar mėgsti saldymedžio lazdeles?

– Mėgstu.

Jis stumtelėjo mane į kampą ir kyštelėjo ranką į mažų juodų stačiakampių saldainiukų sklidiną indą, ant kurio puikavosi nupiešta kengūra.

– Pabandyk šitų, – šalia kabėjo užrašas „Neragauti“, bet vyras pakėlė delną man prie burnos ir aš pravėriau lūpas, – iš Australijos.

Jaučiau, kaip burnoje tirpsta minkštas, kvapnus, lipnus saldymedis. Perbraukiau liežuviu per dantis ir lūpas, kurias ką tik palietė jo pirštai. Vyras nusišypsojo.

– Žinau mielą vietelę, – pasiūlė jis ir aš neklausinėdama nusekiau iš paskos.

„Paskersta avis“ – siaubingas pavadinimas jaukiai britiškai alinei, įsikūrusiai skersgatvyje pačioje Harisbergo senamiesčio širdyje. „Avis“ visai nederėjo prie nesuskaičiuojamų senamiesčio šokių klubų ir prabangių restoranų – kaip tik todėl ir atrodė dar jaukesnė. Kampe studentai traukė karaokę, ir jis pasodino mane prie baro. Kėdė klibėjo, todėl abiem rankomis įsikibau į barą ir užsisakiau taurę „Margaritos“.

– Ne! – mostelėjo jis ranka ir aš kilstelėjau antakį. – Tu gersi viskį.

– Nesu gėrusi viskio.

– Nekalta mergelė.

Kitą būčiau palaikiusi šlykščiu pasipūtėliu, sušnairavusi ir be jokių kalbų atsisveikinusi, tačiau iš jo lūpų šie žodžiai neskambėjo įžeidžiamai.

– Nekalta mergelė, – linktelėjusi pritariau, liežuviu tarsi pirmą kartą ragaudama keistą seniai netartų žodžių skonį.

Jis užsakė mums po stiklą airiško viskio „Jameson“ ir, kaip dera, vienu mauku išgėrė savąjį.

Nesu ragavusi viskio, bet išlenkti taurelę – man ne naujiena, todėl nedelsdama ir nesiraukydama ištuštinau savąją. Supratau, kodėl viskis vadinamas ugniniu vandeniu. Nudeginęs gomurį gėrimas pasklido liežuviu ir keistai priminė rudenį deginamų lapų kvapą. Tapo šilta ir jauku, netgi šiek tiek romantiška.

Jo akys sužibo:

– Gražu žiūrėti, kaip viskis nuslysta tavo gerkle.

Staiga beprotiškai susijaudinau.

– Dar po vieną? – paklausė barmenas.

– Dar po vieną, – neprieštaravo mano kompanionas ir atsigręžęs į mane pridūrė: – Puikiai susitvarkei.

Kažkodėl pasijutau pamaloninta.

Kurį laiką gurkšnojome prie baro, nuo viskio greičiau, nei tikėjausi, apsvaigo galva. Galbūt svaigau ne tiek nuo gėrimo, kiek nuo draugijos – jis žaviai šaipėsi iš kitų alinės lankytojų, o aš lengvabūdiškai kikenau.

Kostiumėliu vilkinti moteris baro kampe, pasak jo, – pagal iškvietimą dirbanti prostitutė, o vyriškis, vilkintis odiniu švarku, – laidotuvių biuro tarnautojas. Naujasis mano pažįstamas auste audė pasakojimus apie kiekvieną aludės lankytoją, nepraleido nė draugiškojo barmeno, kuris, girdi, anksčiau dirbo guminukų ūkyje.

– Guminukai ūkiuose neauga. – Aš palinkau artyn norėdama paliesti jo kaklaraištį: iš toli jis atrodė toks, kokius ryši dauguma vyrų – išmargintas nedideliais taškeliais ir kryželiais, bet dabar pastebėjau, kad tie taškeliai ir kryželiai iš tiesų yra mažytės kaukolės ir sukryžiuoti kaulai.

– Nejaugi? – atrodė nusivylęs, kad nesileidžiu į žaidimą.

– Ne, – truktelėjau už kaklaraiščio ir įsižiūrėjau į žalsvai mėlynas akis, kurios aistringumu nė kiek nenusileido lūpoms, – juos renka laukuose.

Jis atlošė galvą ir nusikvatojo. Nusmelkė pavydas, kad geba taip atsipalaiduoti. Aš nuolat bijau, ką pagalvos žmonės.

– O tu? – paklausė ir tarytum prikaustė mane žvilgsniu. – Kokia tavo profesija?

– Aš guminukų brakonierė, – sušnabždėjau aptirpusiomis nuo viskio lūpomis.

– Neatrodai labai pavojinga. – Jis ištiesė ranką ir ėmė sukti ant piršto iš eglute supintos kasos išslydusią sruogą.

Kurį laiką mudu, du nepažįstamieji, tiesiog žiūrėjome vienas į kitą, sutartinai nusišypsojome ir staiga man toptelėjo: kaip seniai nesišypsojau!

– Ar nori palydėti mane namo?

Jis linktelėjo.

Nėra ko stebėtis, kad tą naktį jis net nemėgino įsiprašyti į mano lovą, tačiau neįprasta, jog nepabandė čia pat išdulkinti. Kad ir kaip ilgai kuičiausi rankinėje ieškodama raktų, šypsojausi ir flirtavau, atsisveikindamas jis net nepabučiavo.

Nepaklausė vardo, neprašė telefono numerio. Paliko apsvaigusią nuo viskio prie namo durų. Kurį laiką žiūrėjau, kaip jis tolsta kišenėse žvangindamas monetas, tada įėjauį namą.

Galvojau apie jį ryte, kai duše iš plaukų ploviau dūmų kvapą. Galvojau apie jį skusdamasi kojas. Valydamasi dantis stebėjau save veidrodyje ir mėginau įsivaizduoti, kokias mano akis matė jis: gal mėlynas su baltomis ir auksinėmis dėmelėmis, kurios pastebimos tik gerai įsižiūrėjus? Mano akis vyrai dažnai giria – tikriausiai todėl, kad pasakius tokį komplimentą galima eiti toliau ir uždėti ant šlaunies delną. Tiesą sakant, jis išvis nesakė komplimentų, tik pagyrė, esą moku gerti viskį.

Galvojau apie jį ruošdamasi į darbą. Įsmukau į patogias baltas kelnaites, užsisegiau derančią prie jų baltą liemenėlę, kukliai papuoštą nėriniais ir pasiūtą taip, kad krūtis ne išryškintų, o tik prilaikytų. Juodas šiek tiek virš kelių sijonas, balta priekyje susagstoma palaidinė. Kaip visada: juoda ir balta – taip paprasčiau, ir toks paprastas spalvų derinys mane ramino.

Mąsčiau apie jį ir važiuodama į darbą, nuo neįpareigojančių pokalbių su nepažįstamaisiais apsisaugojusi šiuolaikiniu skydu – ausinėmis. Kaip paprastai, suskaičiavau visas iki vienos stoteles ir, kaip kaskart, išlipdama nusišypsojau vairuotojui.

– Geros dienos, panele Kavana.

– Ačiū, Bilai.

Galvojau apie jį ir tada, kai betoniniais laiptais kopiau biurų pastato link ir kai likus penkioms minutėms iki darbo dienos pradžios atvėriau duris.

– Šiandien vėluojate, – tarė apsaugos darbuojas Harvis Vilardas, – visą minutę.

– Autobusas kaltas, – šyptelėjusi pasakiau puikiai žinodama, kad Harvis tuoj išraus ir kad autobusas čia niekuo dėtas, – šiandien esu išsiblaškiusi.

Pakilau liftu, nuskubėjau tiesiai koridoriumi, įžengiau pro duris ir įsitaisiau prie darbo stalo. Atrodė, niekas nepasikeitė, bet viskas buvo kitaip. Net žvelgdama į eilutėmis išrikiuotus skaičius, nesilioviau mąstyti apie keistą vakar sutikto vyro elgesį. Aš nežinau jo vardo. Jis nežino manojo. Tikėjausi, kad bus paprasta – du nepažįstamieji rado su kuo patenkinti savo geidulius. Įprastas gundymo ritualas, kai nėra jokios painiavos, kai net nesvarbu, kuo vardu tas kitas žmogus.

Man nepatinka pasisakyti, kuo aš vardu. Orgazmo įkarštyje vyras išstena jį ir įgyja dar daugiau pasitikėjimo savimi, nors anaiptol nėra to nusipelnęs. Dažniausiai vardą sumeluoju, o tada tyliai kikenu, kai išgirstu jį tariant nuo palaimos prikimusiu balsu.

Tačiau šiandien šypsotis negaliu. Esu išsiblaškiusi, irzli, sutrikusi, netgi nusivylusi… Ir niekaip neįstengiu pamiršti to žavaus vyro.

Su bėda nusprendžiau dorotis taip kaip su matematikos užduotimi: išskirstyti lygtimis, iššifruoti atskirus dėmenis, sudėti tai, ką galima sudėti, ir atmesti tai, kas neturi prasmės. Tačiau atėjo pietūs, o mintys apie jį niekaip nesikraustė į smegenų skyrelį, skirtą prisiminimams.

– Vakar buvai karštame pasimatyme? – pasidomėjo Marsė Piters, kurią visada pažinsi iš trumpučio sijonėlio ir panašios į veltinį šukuosenos. Ji iš tų moterų, kurios save vadina mergaitėmis, prie pernelyg aptemptų džinsų derina baltus aukštakulnius ir vilki palaidines giliomis iškirptėmis.

Kol gurkšnojau arbatą, ji įsipylė dar vieną puodelį kavos. Susėdusios prie nedidelio stalo virtuvėje iš popieriaus lukštenome užsisakytus sumuštinius: Marsė – su tunu, aš – su kalakutiena ir balta duona.

– Kaip ir kasvakar, – atsakiau.

Abi nusijuokėme. Mane su Marse sieja ne panašūs pomėgiai ar bendri interesai – mudvi tik surėmusios pečius galime apsisaugoti nuo ryklių, su kuriais čia dirbame. Marsė juos atbaido savo tiesmukai rodomu moteriškumu. Ji – įtakinga, intriguojanti, viską gebanti dailios figūros blondinė, kuri nesidrovi panaudoti savo pranašumų, kad gautų tai, ko trokšta. Mano požiūris diskretiškesnis.

Marsė juokėsi todėl, kad Elė Kavana, kurią ji pažįsta, nevaikšto nei į karštus, nei į jokius kitokius pasimatymus. Lyginant su Ele Kavana, Finansų skyriaus jaunesniąja viceprezidente, net kuklutė akiniuota, į kuodelį plaukus susisukusi bibliotekininkė atrodo kaip ledi Godiva. Marsė net nenumano, kokia būnu anapus „Smito, Smito, Smito ir Brauno“ sienų.

– Ar girdėjai gandą apie Flino sąskaitą? – Mėgstamiausias Marsės užsiėmimas per pietus – apkalbėti kolegas.

– Girdėjau, kad pono Flino sekretorė atsiuntė Bobui ne tuos dokumentus, tiesa?

– Taip, – Marsės akyse sužybčiojo ugnelės, – ji atsiuntė ne įmonės, o privačių pono Flino sąskaitų duomenis.

– Tačiau tai dar ne viskas, tiesa?

– Pasirodo, ponas Flinas kruopščiai susirašo, kiek šimtinių išleidžia laisvo elgesio mergužėlėms ir nelegaliems cigarams, – nesiliovė Marsė.

– Na ir nepasisekė vargšei sekretorei.

Marsė piktdžiugiškai šyptelėjo.

– Ji kartais pačiulpia Bobui, todėl ponas Flinas nieko nesužinojo.

– Bobui Huveriui? – Šito nesitikėjau.

– Aha. Ar gali patikėti?

– Turbūt patikėčiau bet kuo ir apie bet ką, – atsakiau kuo nuoširdžiausiai. – Dažnai žmonės net nesusimąsto, ką tempiasi į lovą.

– Tikrai? – Marsė prisimerkė ir įsmeigė į mane žvilgsnį. – Iš kur tu žinai?

– Tik spėju. – Atsistojau ir išmečiau sumuštinio popierių į šiukšlinę.

– Aha… – Marsė neatrodė nusivylusi, tik dar labiau suintriguota.

Mandagiai nusišypsojau ir grįžau į kabinetą, palikusi ją vieną spėlioti apie mano slaptą seksualinį gyvenimą.

Kad ir kaip nenorime pripažinti, mes retai susimąstome, ką tempiamės į lovą. Ne visi sugulovai būna gražūs, protingi, šmaikštūs, turtingi ar galingi, ir dar retesnis apdovanotas daugiau nei viena teigiama savybe. Taip jau yra. Miegame ir su storais, su šlykščiais, su kvailais – tik žiniasklaida apie tai nutyli ir mieliau aprašo žavingas filmų žvaigždes. Kai užsimanai permiegoti su vyru, užtenka jam prieš nosį atkišti papus. Net toms, kurios tikrai panašios į santūrias bibliotekininkes, sėkmingai nusmauks kelnaites ir išdulkins prirėmę prie plytų sienos, kuri iki kraujų nugremš nugarą.

Kalbu apie save. Bent jau prieš trejus metus taip ir elgiausi – tada paskutinį kartą medžiojau vyrus. O „Saldžiajame rojuje“ dairiausi šokoladinių saldainių, ne vyro. Tai kodėl, po galais, nusekiau jam iš paskos?! Kodėl prašiau palydėti namo ir baisingai nusivyliau, kai jis pamojęs „sudie“ paliko mane stovėti tarpduryje? Tądien tikrai neieškojau nuotykių, todėl ėmė dar didesnis apmaudas. Jeigu būčiau pasileidusi plaukus, prasisegusi palaidinę, tikriausiai pats būtų įsiveržęs ir pro duris, ir į mane. O gal būtų geidulingai čiupęs glėbin ir puolęs bučiuoti? Et, niekad nesužinosiu…

Galvodavau apie jį ištisomis dienomis, o išaušus rytui geisdavau jo dar labiau. Nė akimirkos nenustojau apie jį svajoti, sapnuoti ir rytais atsibusdavau sujauktuose pataluose, išmušta prakaito. Be paliovos tyrinėjau savo veidą veidrodyje – kažin, ką jis manyje įžvelgė, kad iš saldumynų parduotuvės panoro nusivesti į barą, bet ne į lovą? Ar jį nuvyliau? Ar pasakiau ką nors ne taip, padariau kokią nedovanotiną klaidą, per garsiai juokiausi ar nepakankamai plačiai šypsojausi?

Supratau, kad per daug apie jį galvoju. Tokia jau esu. Kai į ką nors įninku, be perstojo apie tai mąstau it apsėsta, nagrinėju po kruopelytę kiekvienu įmanomu kampu. Analizuoju, skaičiuoju ir svarstau.

Negalėjau pamiršti jo kvapo, kai pasilenkė ir sukuždėjo: „Ar mėgsti saldymedžio lazdeles?“

Neįstengiau pamiršti šiltos rankos ant savo delno, kai pasveikino vienu mauku išlenkus taurę viskio. Buvo neįmanoma užmiršti melsvai žalių ugnelių jo akyse, vos įžiūrimo tobulo įlinkio smakro viduryje, kelių strazdanų ant nosies ir kaktos, žemo balso, varvančio per širdį kaip medus. Klausydamasi, kaip jis kalba, troškau tik glaustytis apie jo kūną lyg katė ir palaimingai murkti.

Kai paskutinį kartą parsivedžiau vyrą namo iš baro, šis baigdamas apdirbo visą sijoną, paskui apsiverkė ir alumi praskiestos ašaros tiško man tiesiai ant veido. Dar po akimirkos visaip mane išvadino ir pareikalavo grąžinti pinigus už gėrimus, kuriais vaišino bare. Tai tik vienas iš virtinės nenusisekusių nuotykių su berniukais, kurie nenutuokia, kam skirtas jų galas, su pagyvenusiais vyrais, kurie įsivaizduoja, kad įgrūsti pirštą į makštį ir dvi sekundes pamakaluoti yra glamonė, su gražuoliukais, kurie vos uždarius laukujes duris virsta šunsnukiais mušeikomis.

Geriau jau susilaikyti. Priėmiau šitą iššūkį ir jis tapo gyvenimo būdu. Kai sutikau jį „Saldžiajame rojuje“, buvau nesimylėjusi su vyru lygiai trejus metus, du mėnesius, savaitę ir tris dienas. Tačiau dabar negalėjau išmesti iš galvos nei to bevardžio nepažįstamojo, nei sekso. Jei einant gatve pažvelgdavo koks vyras, tarpkojy raumenys susitraukdavo taip, kaip kumštyje gniaužiamas gėlės žiedas. Audrindavo net jautrūs speneliai, kai trindavosi į liemenėlės audinį. Kelnaitės be paliovos dirgindavo klitorį. Kad ir kur, kad ir su kuo būdavau, norėdavau tik glostyti tą jautrią sagutės dydžio vietelę. Troškau sekso!

Kol ieškojau nuotykių, apie meilę ar jausmus net nesvajojau, tik norėjau užpildyti glūdinčią manyje tuštumą, išvaikyti tamsius debesis, nuo kurių kartais, bet ne visada pavyksta pasprukti. Baruose, vakarėliuose ir parkuosedairydavausi vyrų, kurie bent kelioms valandoms priverstų mane užsimiršti.

Suvokiau, kad seksu sąmoningai malšinu vidinį skausmą, ir puikiai žinojau, kodėl taip elgiuosi. Tokia jau esu: rengiuosi kaip bibliotekininkė, o elgiuosi kaip paleistuvė.

Iki šiol tai neatrodė svarbu. Sutikdavau vyrų, kurie mane prajuokindavo, priversdavo aikčioti iš palaimos, netgi kelis tokius (galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų), su kuriais patyriau orgazmą. Tačiau iki šiol neteko sutikti vyro, kurio neįstengčiau išmesti iš galvos.

Dvi savaites skendėjau šitame rūke ir viską, ko ėmiausi, dariau genama įpročio. Darbas nenukentėjo, nes skaičiuoti gebu be pastangų, tačiau gyvenimas slydo pro pirštus. Pamiršau išsiųsti sąskaitas, iš valyklos pasiimti drabužius, prisukti žadintuvą.

Ankstyvą pavasarį dienos greitai panyra į tamsą, todėl vieną vakarą iš darbo autobusu riedėjau jau sutemus. Kaip įpratusi, įsitaisiau gale, sulankstytą paltą ir portfelį pasidėjau ant kelių, tvarkingai susikryžiavau kojas, įsistebeilijau į langą ir ūmai prieš akis išniro jo veidas. Privažiavęs prie stotelės, autobusas sulėtino greitį. Kai įtempiau šlaunų raumenis, kad išlaikyčiau pusiausvyrą, vienas ratas dunkstelėjo į šaligatvio kraštą. Pajutau, kaip sutvinksėjo tarpkojis, įaudrintas klitoris prisispaudė prie švelnaus kelnaičių audinio, o paltu ir portfeliu uždengti klubai sulingavo ant plastikinio krėslo. Rankas laikiau ramiausiai susidėjusi ant kelių, niekas į mane nekreipė dėmesio ir net neįtarė, kas man darosi.

Pakelės žibintai nutvieksdavo mane sidabriniu šviesos ruožu, kuris lėtai nutįsdavo kūnu, paskui vėl paskęsdavau tamsoje. Klubų judesius suderinau su šviesos ritmu.

Jaučiau, kaip palaimingai įsitempia dubens raumenys. Sulaikiau kvapą, tada vos pravėrusi lūpas šnypšdama iškvėpiau ir pajutau, kaip plaučius nudegina karštis. Stebeilijau į langą, bet nemačiau, kas už jo dedasi. Kartkartėmis stiklo atspindyje išvysdavau veidą ir įsivaizdavau, kad mane stebi jis.

Pirštais įsikibusi į odinį portfelį ėmiau viena koja lėtai braukyti pirmyn atgal ir suspaudusi šlaunis ritmingai jaudrinti klitorį. Beprotiškai troškau panardinti delną kelnaitėse, pirštais sukti ratus aplink įaudrintą taškelį, nuslysti gilyn ir išdulkinti pačią save. Autobusas artėjo prie stotelės, o mano jauduliui išsvajotoji pabaiga nešvietė. Pro šalį vienas po kito plaukė gatvės žibintai. Įsijautusi lingavau klubais, tai suspausdama, tai atleisdama šlaunis, ir jaučiau, kaip sulig kiekvienu judesiu artėja orgazmas.

Nebepajėgiau nusėdėti vietoje, kūną ėmė krėsti drebulys. Niekada viešumoje neužsiimu tokiais slaptais palaimos ritualais. Masturbuojuosi patogiai įsitaisiusi lovoje ar vonioje, kad atsikratyčiau užgniaužtos įtampos. Autobuse viskas vyko prieš mano valią. Prieš mane susimokė nuolatos apie jį svajojančios smegenys, siūbuojantis autobusas, celibatas ir drauge užkūrė tokią geismų ugnį, kurią gali užgesinti tik orgazmas.

Jaučiau, kaip per nugarą iki pat užpakalio sruvo prakaito lašeliai. Kuteno taip, lyg per kūną kas brauktų liežuviu. Trūko tiek nedaug. Suspaudžiau makštį, įtempiau kiekvieną kūno raumenėlį ir net nepajutau, kaip portfelio odoje nagais įrėžiau vagas. Staiga klitoris sprogo, įniko nevaldomai trūkčioti ir visą kūną pervėrė saldžios palaimos strėlės.

Slepiama tamsos ėmiau nevaldomai virpėti, tačiau niekas nepastebėjo – jei būčiau nusičiaudėjusi, būčiau sulaukusi daugiau dėmesio. Tyčia kostelėjau, kad nuslėpčiau iš lūpų išsiveržusią aimaną. Po akimirkos visai atsipalaidavau ir likau sėdėti suglebusi. Autobusas pasuko prie stotelės, kurioje turėjau išlipti.

Buvau įsitikinusi: virš galvos it kvepalų aromatas turi tvyroti sekso kvapas. Šiaip taip atsistojau ant tirtančių kojų. Niekas net negrįžtelėjo pažiūrėti. Išlipusi laukan į pavasario rūką kilstelėjau veidą aukštyn ir leidausi bučiuojama drėgno nakties dangaus – tai kas, kad ištįs plaukai ar peršlaps palaidinė.

Užteko įsivaizduoti jo veidą, kad imčiau masturbuotis autobuse, nors vis dar nežinojau, kuo jis vardu.

Ką gi, solinis pasirodymas viešajame transporte nenuėjo veltui – pasijutau kur kas geriau. Vėl susidraugavau su skaičiais, be vargo galėjau sudėti ir atimti. Atsidėjusi darbui iš Bobo Huverio perėmiau kelis didelius užsakymus. Pono Flino sekretorė taip gerai čiulpė, kad Bobas nebeturėjo laiko užsakovų sąskaitoms.

Bet man tikrai buvo nesunku. Kuo daugiau darbo, tuo valdžia geriau matė, kodėl nusipelniau viceprezidentės pareigų, kampinio kabineto ir ilgesnių atostogų. O aš radau svarią priežastį ilgiau užsitupėti biure, užuot tūnojusi tuščiuose namuose ar traukusi į artimiausią vienišių barą ugdyti valios.

– Seksas – kaip šokoladinis plikytas pyragaitis, – virtuvėlėje pareiškė Marsė.

Man ji parnešė cukraus pudra apibarstytą spurgą.

– Nes jame irgi yra skysto įdaro, nuo kurio vėliau norisi vemti?

Marsė sušnairavo.

– Po velnių, Ele, kokiu seksu tu užsiimi?

– Pastaruoju metu – jokiu.

– Eik jau, netikiu! – ironiškai nusistebėjo Marsė. – Kai toks požiūris, nėra ko stebėtis.

Nors mėgo pernelyg išpūstas šukuosenas ir gatvinį aprangos stilių, Marsė visada gebėjo mane prajuokinti.

– Nagi, papasakok, kodėl seksas tau primena plikytą pyragaitį?

– Jis taip vilioja, kad pamiršti viską aplinkui, – ji lyžtelėjo šokoladinio glaisto, – ir suteikia tiek laimės, kad netenka gailėtis.

Kurį laiką sėdėjau stebėdama Marsę.

– Regis, vakar mėgavaisi seksu, o ne plikytu pyragaičiu?

Ji nutaisė nekaltą veidelį ir kelis kartus supleveno blakstienomis.

– Negi galėčiau!

Ūmai supratau, kad Marsė man nuoširdžiai patinka.

– Taip, galėtum. – Padėjau spurgą atgal į dėžutę ir pasičiupau paskutinį plikytą pyragaitį. – Miršti, kaip nori išsipasakoti, tad negaišk laiko ir klok, kol niekas neužsuko ir nereikia apsimetinėti, kad aptarinėjame verslo reikalus.

Marsė nusijuokė.

– Nebuvau tikra, jog norėsi klausytis.

Įdėmiai į ją pažvelgiau.

– Tu rimtai taip manai? Kad man nepatinka seksas?

Marsė atitraukė žvilgsnį nuo kremu ištepliotos lėkštės ir nuoširdžiai nusišypsojo. Susiraukiau, nes pasirodė, kad jos akyse įžiūriu gailestį.

– Nežinau, Ele. Gerai tavęs nepažįstu, bet kartais atrodo, kad tau patinka tik darbas.

Žinojau, jog žmonės apie mane taip mano, tačiau vis tiek pasijutau sukrėsta. Norėjau jai atsikirsti, bet nemokėjau. Gerklė degte degė, akyse kaupėsi ašaros, todėl tankiai sumirkčiojau, kad nepratrūkčiau raudoti. Marsė sakė tiesą. Staiga suskaudo skrandį.

Gal Marsė ir vaidino paiką blondinę, bet ji visai nekvaila. Nespėjus man krūptelėti, bendradarbė netikėtai suėmė mano ranką, spustelėjo ir paleido.

– Nagi, nieko baisaus, – švelniai tarė. – Visi turime jautrių vietų.

Tą akimirką supratau, kad galėtume būti draugės. Tikros draugės, ne šiaip kolegės. Tiek kartų buvau priartėjusi prie gerų dalykų, bet beveik niekada nesiryžau žengti lemiamo žingsnio. Jei turiu pasakyti tiesą, kad man atsivertų durys, vis tiek meluoju. Jeigu reikia nusišypsoti, kad užsimegztų pažintis, nusuku žvilgsnį.

Tačiau šįkart nustebinau ir save, ir tikriausiai Marsę. Nusišypsojau ir tariau:

– Tai kaip vakar sekėsi pasimatyme?

Marsė viską papasakojo. Taip vaizdžiai, kad raudau iš gėdos. Skanesnių priešpiečių dar nesu valgiusi.

Pakeliui į kabinetą Marsė dar kartą spustelėjo man ranką.

– Gal kurį vakarą išeikime į miestą?

Šiandien puikiai praleidome laiką. Negalėjau atsispirti jos nuoširdumui.

– Žinoma.

– Tikrai? – džiaugsmingai cyptelėjusi Marsė netikėtai čiupo mane į glėbį ir aš sustingau vietoje. Ji paplekšnojo man per nugarą ir atsitraukė. Suprato, kad nuo jos apkabinimo mane ištiko stabas, bet nutylėjo. – Puiku.

– Puiku, – linktelėjau ir nusišypsojau.

Jos entuziazmas užkrėtė, be to, jau seniai neturėjau geriausios draugės. Tiesą sakant, neturėjau jokios draugės. Kiek vėliau sėdėdama prie stalo susigriebiau, kad niūniuoju panosėje.

Vis dėlto euforija nelinkusi ilgai tęstis – maniškė išgaravo kaip dūmas, vos tik pravėriau namų duris ir pamačiau žybsint raudoną atsakiklio lempelę.

Nedaug kas man skambindavo į namus – gydytojas, prekeiviai, brolis Čadas ir mama.

Raudonas skaičiukas „4“ žybčiojo tarytum tyčiodamasis, kol ant stalelio numečiau laiškus ir ant kabliuko prie durų pakabinau raktus. Keturios žinutės per vieną dieną? Tikrai mama. Komikai į pasirodymus dažnai įpina juokelių apie vaikus, kurie nekenčia mamos. Psichiatrai paskiria visą gyvenimą vaikų ir tėvų santykiams tyrinėti. Atvirukų bendrovės taip puikiai žaidžia jausmais, kad priverčia išleisti penkis dolerius popieriaus lapeliui, ant kurio jau užrašytas kieno nors kito sugalvotas gražus sveikinimas – žodžiai, kuriuos turėtų padiktuoti tavo širdis, bet nepadiktuoja.

Nesakau, kad nekenčiu mamos, nors, dievaži, mėginau. Jei žinočiau kaip, išbraukčiau ją iš savo gyvenimo ir išvengčiau šitos kankynės. Deja, nekęsti neišmokau – gebu tik ignoruoti.

– Pakelk ragelį, Ela, – suūkė nosinis balsas it rūko sirena, piktai perspėjanti kitus laivus nesiartinti prie manęs – visų jos nusivylimų šaltinio. Neišmokau mamos neapkęsti, bet vos išgirdusi pažįstamą balsą susinervinu. Mama mane vadina Ela, ne Ele.

Vardas Ela tinka našlaitėlei, tupinčiai ant pelenų krūvos. Elė skamba madingiau, ryškiau; į moterį vardu Elė žiūrima rimčiau. Mama tyčia vadina Ela, žinodama, kad mane tai nervina.

Ketvirtoje žinutėje motina įnirtingai aiškino, koks apgailėtinas gyvenimas, kai turi tokią nedėkingą dukrą. Virkavo, kad vaistai, kuriuos nervams apramdyti išrašė gydytojas, niekam tikę ir kaip jai gėda prašinėti kaimynės Karenos Kuper nubėgti iki vaistinės, nes dukra, kuri turėtų tavimi rūpintis, nepajudina nė piršto.

Kažin kodėl mama vis pamiršdavo turinti vyrą, kuris taip pat sėkmingai galėtų nušuoliuoti į vaistinę?

– Ir nepamiršk, – ūmai užriko ji, kad net pašokau iš vietos, – prižadėjai atvažiuoti!

Dar kurį laiką atsakiklyje girdėjau šnypštimą – lyg mama tebelūkuriuotų priglaudusi prie ausies ragelį, tvirtai įsitikinusi, kad esu namuose ir ją ignoruoju.

Tada vėl suskambo telefonas. Atsidusau ir pakėliau ragelį. Net nemėginau gintis. Mama tauškė dešimt minučių, kol pagaliau leido man įsiterpti.

– Buvau darbe, mama, – pasakiau, kai ji trumpam nutilo užsidegti cigaretės.

Ji tik paniekinamai suprunkštė:

– Taip vėlai?

– Taip, mama, vėlai. – Laikrodis rodė dešimt minučių po aštuntos. – Pamiršai, kad važiuoju autobusu?

– Juk turi tą prašmatnų automobilį, kodėl nevažinėji?

Nesivarginau aiškinti, kodėl judriame mieste geriau ir greičiau naudotis viešuoju transportu – ji vis tiek nesiklausytų.

– Privalai susirasti vyrą, – galiausiai pridūrė ji. Žinojau, tirada tuoj išsikvėps, todėl tvardžiausi, kad nepradėčiau šnypšti. Motina teatrališkai atsiduso. – Tik neįsivaizduoju, kaip tau pavyks. Jeigu esi protingesnė už vyrą, daugiau uždirbi ir nesirūpini savimi, dėmesio nesulauksi.

– Aš rūpinuosi savimi. – Rūpinuosi savo finansine padėtimi, o mama, aišku, turi omenyje kosmetologes ir manikiūrus.

– Ela, – giliai atsidususi tęsė ji, – galėtum būti tikra gražuolė…

Pažvelgiau į veidrodį ir pamačiau jame atvaizdą moters, kurios mama visai nepažįsta.

– Užteks mama. Dedu ragelį.

– Puiku. – Įsivaizdavau, kaip ji kietai sučiaupia lūpas, negalėdama patikėti šitokiu šiurkščiu dukters elgesiu.

– Greitai paskambinsiu.

Ji burbtelėjo:

– Nepamiršk, žadėjai atvažiuoti!

– Žinau, bet…

– Ela, privalai nuvežti mane į kapines.

Moteris veidrodyje atrodė apstulbusi. Aš nesijaučiau apstulbusi, visai nieko nejaučiau – nesvarbu, ką mačiau atspindyje.

– Žinau, mama.

– Šiemet tau nepavyks išsisukti…

– Labanakt, mama.

Ji kažką cyptelėjo, bet aš nesiklausiau ir padėjau ragelį. Tada nieko nelaukusi surinkau kitą numerį.

– Marse? Čia Elė.

Marsė, telaimina ją Dievas, atrodė maloniai nustebusi, kad priėmiau jos kvietimą kartu pasilinksminti. Kaip tik to iš jos ir tikėjausi. Jei būtų pradėjusi klykti iš džiaugsmo arba priešingai – visai nesidžiaugtų, iš karto pasipustyčiau padus.

– Susitiksime „Mėlynojoje gulbėje“, – tarė užtikrintai, lyg pastvėrusi už rankos ketintų pervesti mane siūbuojančiu virš bedugnės tiltu. Tokia jau ta Marsė. – Vietos nedaug, bet skamba gera muzika, žmonės įdomūs. Ir gėrimai pigūs. Be to, ten ne vienišių baras.

Šita naivuolė mano, kad aš bijau vyrų. Ji nežino, jog pasitaikė per keturias dienas pasimylėti su keturiais vyrais. Ir nė nenumano, kad ne seksas mane gąsdina.

Pagalvojusi, kokia ji šauni, nusišypsojau. Susitarėme pašėlti penktadienį po darbų ir Marsė nė nepaklausė, kodėl staiga pasišoviau eiti.

Padėjusi ragelį įsižiūrėjau į savo atvaizdą. Atrodė, moteris veidrodyje bet kurią akimirką gali pratrūkti raudoti. Pagailo tos veidrodyje atsispindinčios tamsiaplaukės, visą laiką vilkinčios vien juodus ir baltus drabužius. Tos moters, kuri galėtų būti graži, jei savimi rūpintųsi, jei būtų kiek bukesnė ir mažiau uždirbtų. Buvo jos gaila, bet ir pavydu, nes ji galėjo verkti, o aš – ne.