Читать книгу Nedorėlė - Меган Харт - Страница 4
2
ОглавлениеKai ketvirtadienį po darbo grįžau namo, prie durų pasitiko juodai nuo galvos iki kojų apsivilkęs tipelis: juodi sportiniai marškinėliai, ant juodai dažytų plaukų užmaukšlintas tamsus gobtuvas, juodi džinsai ir sportiniai bateliai, juodai lakuoti nagai.
– Sveikas, Gevinai, – tariau ir įkišau į spyną raktą.
Jis atsistojo.
– Sveika, panele Kavana. Padėsiu užnešti.
Nespėjau susivokti, kaip Gevinas ištraukė man iš rankų krepšį ir nusekė įkandin pro duris. Įėjęs tvarkingai pakabino portfelį ant kabliuko prie durų.
– Noriu grąžinti knygą.
Gevinas gyveno kaimynystėje. Nepažinojau jo motinos, tik dažnai matydavau ją išskubančią į darbą. Mūsų namai turėjo bendrą sieną. Niekada garsiai neleisdavau televizoriaus, todėl ne kartą teko girdėti, kaip juodu pykstasi.
– Ar patiko?
Jis gūžtelėjo pečiais ir padėjo knygą ant stalo.
– Pirmoji patiko labiau.
Paskolinau Gevinui Klaivo Steiplso Luiso1 „Žirgą ir jo berniuką“.
– Daugelis perskaito tik „Liūtą, Raganą ir drabužių spintą“, Gevai. Ar nori dar vienos?
Penkiolikmetis Gevinas žavėjosi gotais, rengėsi kaip Džekas Skelingtonas2 ir visai netaupydamas eikvojo akių pieštuką. Jis mielas vaikinukas, kuris mėgsta skaityti ir, atrodo, neturi draugų.
Pirmą kartą prie durų Gevinas išdygo prieš dvejus metus – teiravosi, ar nereikia nušienauti žolės. Mano kieme pievos lopinėlis tokio dydžio kaip nedidelis automobilis, bet Gevinas atrodė toks nuoširdus, kad jį nusamdžiau.
Dabar jis kur kas dažniau skolindavosi knygas, padėdavo nuplėšti tapetus ar švitriniu popieriumi nušlifuoti grindis, nei pjaudavo tą varganą žolę. Jis man patiko – tylus, mandagus ir daug linksmesnis, nei derėtų būti gotui. Be to, puikiai atlikdavo visus nuobodžius darbus – pavyzdžiui, nugramdė klijų dėmes, likusias po to, kai mudu valgomajame sluoksnis po sluoksnio nunuoginome du dešimtmečius tapetais gražintas sienas.
– Noriu. Grąžinsiu iki pirmadienio.
Nuėjusi į virtuvę ant stalo padėjau dėžutę šokoladinių sausainių, Gevas atsekė iš paskos.
– Kada grąžinsi, tada bus gerai.
– Ar šįvakar neketinate nieko nunuoginti?
Pažvelgėme vienas į kitą. Susivokęs, ką pasakė, Gevinas apmirė iš siaubo. Nusigręžiau, kad neprapliupčiau kvatotis.
– Ne, jau baigiau, – sumikčiojau. – Bet, jei nori, galėtum padėti lyginti sieną.
– Aha, gerai, – lengviau atsiduso vaikinas.
Iš šaldytuvo ištraukiau picą ir įkišau į orkaitę.
– Kaip laikaisi, Gevinai? Buvai pradingęs.
– Ai… Mama vėl išteka.
Linktelėjusi iš spintelės išėmiau lėkštes, stiklines ir padengiau stalą. Mudu nedažnai kalbamės, ir abiem taip patinka. Jis padeda remontuoti namą, aš atsimoku sausainiais ir pica, dalijuosi knygomis ir būnu su juo, kai jo motinos nėra namie – pastaruoju metu gana dažnai.
Kažką niurnėdama įpyliau pieno. Gevinas atsistojo, iš stalčiaus ištraukė dvi servetėles ir vėl atsisėdo. Pastebėjau, kad juodas nagų lakas apsilaupęs.
– Mama sako, kad šitas yra jai skirtasis.
Išėmiau pakelį tarkuoto sūrio, smulkinto česnako ir pažvelgiau į Geviną:
– Jai pasisekė.
– Aha, – pasimuistęs sumurmėjo jis.
– Ar išsikraustysite?
– Tikiuosi, ne! – Vaikinas išpūtė padūmavusias akis.
– Ir aš tikiuosi. Kas tada padės dažyti valgomąjį. – Šyptelėjau ir Gevinas taip pat nusišypsojo.
Nereikėjo būti aiškiarege, kad suprastum, jog Gevinui kažkas neduoda ramybės, ir suvoktum kas. Galėjau imtis globėjos vaidmens, užjaučiamai klausinėti, kas nutiko. Tačiau mūsų santykiai ne tokie; mudu nesipasakodavome ir nesidalydavome paslaptimis. Gevinas – tiesiog kaimynų berniukas, kuris padėdavo man namuose. Nežinau, kuo jis laiko mane, bet jau tikrai ne patarėja.
Staiga sučirškė orkaitės laikmatis, abiem įdėjau po gabaliuką spirgančios picos. Gevinas užsibarstė česnako, aš paskaninau sūriu. Valgydami aptarinėjome knygą, kurią buvau jam paskolinusi, paskui svarstėme, ar kitoje abiejų mėgstamo serialo apie policijos darbą serijoje paaiškės, kas yra žudikas.
Gevinas padėjo sukrauti indus į plovyklę, sudėjo į šaldytuvą picos likučius.
Kai persirengusi vėl nulipau į apačią, pamačiau, kad jis spėjo ištiesti brezentą, pritvirtino jį prie grindų ir atidarė skardinę grunto.
Keletą valandų klausydami muzikos dažėme sienas, paskui Gevinas išėjo. Tik pirma peržiūrėjo lentynas svetainėje ir išsirinko knygą.
– Apie ką šita? – iškėlęs nutrintą „Mažąjį princą“ paklausė.
– Apie princą iš kitos planetos, – trumpai atsakiau. Kas skaitė Antuano de Sent Egziuperi klasiką, puikiai žino, jog ji visai ne apie tai.
– Jėga. Ar galiu ir šitą paimti?
Sudvejojau. Knygą gavau dovanų. Įkišau ją į lentyną ir pamiršau, kad ji ten dulka.
– Aišku, imk.
Gevinas pirmą kartą per visą vakarą nuoširdžiai apsidžiaugė.
– Ačiū, panele Kavana!
Kai jis išėjo, kurį laiką spoksojau į plyšelį, kur anksčiau stovėjo knyga, tada pradėjau tvarkytis.
Tąnakt sapnavau pilną kambarį rožių. Staiga pabudau traukdama į plaučius kvapą ir atsimerkiau – buvo aklinai tamsu. Įjungiau šviesą. Ji į pakampes išvaikė kambaryje tūnojusius šešėlius, bet nepajėgė išguiti tų, kurie slypėjo manyje. Keletą minučių gulėjau atmerktomis akimis, paskui supratusi, kad miegai išsilakstė, ištiesiau ranką ir užčiuopiau telefoną.
– Karštų bičų namai.
– Sveikas, Lukai, – šyptelėjusi pasisveikinau.
Brolio vaikino nebuvau mačiusi. Juodu gyveno Kalifornijoje, kitoje Amerikos pusėje, nesuvokiamai toli nuo mano saugaus lizdelio Pensilvanijoje. Čadas niekada negrįždavo namo, o man nepatikdavo skristi. Taip ir gyvenome.
Tačiau mudu su Luku sutarėme puikiai.
– Kaip laikosi mano mergaitė? – šiltai pasiteiravo.
– Gerai.
Lukas caktelėjo liežuviu ir daugiau nieko nepasakė. Netrukus ragelį perėmė Čadas. Brolis nesismulkino:
– Jau po vidurnakčio, brangute. Kas nutiko?
Iš tiesų Čadas jaunesnis už mane, bet pamatęs, kaip jis manimi rūpinasi, nepamanytum. Susisupau į antklodę ir mintyse ėmiau skaičiuoti įskilimus lubose.
– Negaliu užmigti.
– Sapnavai košmarą?
– Aha, – užsimerkiau.
Brolis atsiduso.
– Na kas nutiko, saulyte? Ar tavo motina vėl neduoda ramybės?
Nesivarginau aiškinti, kad mūsų motina – ta pati.
– Ai, kaip visada. Ji zyzia, kad važiuočiau kartu.
Čadas žinojo kur. Jis pasipiktinęs krenkštelėjo, puikiai įsivaizdavau, kaip suraukia kaktą. Brolis ir vėl privertė mane nusišypsoti – kaip tik dėl to jam ir skambinau.
– Pasakyk tai drakonų karalienei iš stebuklinės pasakos, kad paliktų tave ramybėje. Tegul atsikabina ir pati važiuoja po velnių ar dar kur!
– Juk žinai, mama nevairuoja, Čadi.
Iš ragelio pasipylė spalvingiausių keiksmažodžių ir vaizdingiausių įžeidimų tirada.
– Kiekvieną kartą nustembu, koks tu kūrybingas ir užsidegęs, – pasakiau. – Tikras genijus!
– Ar geriau jautiesi?
– Visada geriau jaučiuosi, kai išgirstu tavo balsą.
Čadas suprunkštė.
– Na, kas dar gero?
Iškart pagalvojau apie vyrą, kurį sutikau „Saldžiajame rojuje“.
– Nieko.
Čadas patylėjo, laukė, kad dar ką papasakočiau, tada vėl suprunkštė.
– Ela, mažyte, mieloji, katinėli! Abu žinome, kad tu niekada neskambini po vidurnakčio, net pasiskųsti drakonų karaliene. Juk nori dar kažką papasakoti. Nagi, rėžk.
Myliu brolį visa širdimi, bet nesiruošiu jam pasakoti, kaip staiga pajutau nenumaldomą geismą vyrui, ryšinčiam keistus kaklaraiščius ir smaližiaujančiam anyžiniais saldainiais. Yra dalykų, kuriuos verčiau nutylėti, nors žmogus, su kuriuo kalbi, žino visas tamsiausias tavo paslaptis. Ėmiau suokti kažką apie darbą, namą ir brolis nenoriai patikėjo.
Prasitariau jam, kad blogai jaučiuosi, o Čadas papasakojo apie darbą senelių namuose, apie tai, kaip ruošiasi susipažinti su Luko tėvais, ir apie šunį, kurį ketina kartu pirkti. Brolis susitvarkė gyvenimą. Turi gerą darbą. Gražų namą. Mylintį partnerį, kuris jį visada palaiko. Nusiraminau klausydama, kaip jis tauškia, aptingau ir pamažu ėmiau snūduriuoti.
Staiga Čadas išblaškė visus miegus:
– Lukas nori pasikalbėti apie vaikus, – sušnibždėjo.
Gal ir nemoku bendrauti, bet net aš suprantu, jog išgirdus tokį pareiškimą negalima šaukti: „Ką, po velnių, čia paistai?!“ Įprasta mandagiai nusišypsoti ir pasakyti: „Ak, kaip miela.“
Tačiau aš pasirinkau kitą variantą:
– O ką tu apie tai mąstai, Čadi?
Jis atsiduso.
– Nežinau. Pasak Luko, būčiau nuostabus tėvas. Bet aš nesu toks tikras.
Neabejojau, kad brolis būtų šaunus tėvas. Bet taip pat supratau, kodėl jis bijo.
– Tu savyje turi tiek meilės.
– Aha. Bet vaikai… Jiems vien meilės neužtenka.
– Tai jau taip.
Kurį laiką tylėjome. Mudu su broliu skyrė mylios, tačiau abu jautėme tą patį. Galiausiai Čadas atsikrenkštė ir prabilo:
– Mes tik svarstome galimybes. Mano galva, iš pradžių užtektų šuns. Pamatytume, kaip sekasi.
Pati net šuns neapsiimčiau globoti.
– Viskas bus gerai, Čadai. Aš tave palaikau, kad ir ką nuspręsi.
– Tetulė Ela, – nusijuokė.
– Tetulė Elė, – pataisiau.
– Elė, – sutiko Čadas. – Myliu tave, kiškučio uodegyte.
Iš Čado esu prisiklausiusi galybės mažybinių žodelių. „Kiškučio uodegytę“ girdėjau pirmą kartą, bet nesileidau į smulkmenas.
– Ir aš tave myliu, Čadai. Labanakt.
Padėjusi ragelį susmukau lovoje, galvoje sukosi daugybė minčių.
– Vaikas?.. Brolis būtų tėvas?
Nugrimzdau į miegus, prieš akis regėdama besijuokiančius vaikus – milijoną kartų geriau nei sapnuoti raudonas rožes.
Net nepastebėjau, kaip atėjo penktadienis. Niekada nesilankiau „Mėlynojoje gulbėje“, bet Marsė šią vietelę itin taikliai apibūdino: panašiau į jaukią kavinukę su šokių aikštele nei į šokių klubą. Diskotekos vedėjas tyliai grojo elektroninę muziką, virš galvos kybojo raminamai nuteikiantys mėlyni šviestuvai, aplink aikštelę buvo pristatyta minkštų sofų, ant juodų lubų švietė kokteilių taurių ir žvaigždžių siluetai.
Marsė supažindino su savo naujuoju vaikinu Veinu, kažkokios įmonės jaunesniuoju vadovu. Vyrukas taip ir atrodė: šimto dolerių vertės šukuosena, madingas dizainerio kurtas kaklaraištis – lygus, be jokių kaukolių ar sukryžiuotų kaulų. Maloniai nustebau, kad ištiesęs ranką pasisveikinti nepuolė atvirai nužiūrinėti krūtinės. Netgi pavaišino pirmuoju „Margaritos“ kokteiliu.
– Na, ar nusiteikusi paūžti, Ele? – nusišypsojusi paklausė Marsė.
– Po pirmo kokteilio niekas nepradeda ūžti. Aišku, ne visi maukia tiek, kiek tu, mažute. – Atrodė, kad Veinas traukia Marsę per dantį, tačiau taip taręs jis ištiesė ranką ir ėmė žaisti su Marsės plaukų sruoga. – Patikėk, Ele, mudviem teks Marsę nešti namo.
Marsė nusivaipė ir nepiktai bakstelėjo jam alkūne.
– Nekreipk į jį dėmesio.
– Hm, man nesvarbu, kiek tu prisiliuobsi, jei gausiu sekso, – išsišiepęs pareiškė Veinas.
– Ei! – Šįkart Marsė nuoširdžiai jam tvojo ir atsiprašydama pažvelgė į mane. Aš tik patraukiau pečiais. Keista, bet nepasijutau nesmagiai. Tiesa tokia: alkoholis man pernelyg patinka, kad prisiliuobčiau iki žemės graibymo. Mėgstu išgerti kelis kokteilius ir užsimiršti, liautis viską iš eilės skaičiuoti, dėlioti į stalčiukus ir skirstyti į vietas, kaip esu pratusi.
Mano tėvas skandinosi taurelėje. Supratau, kodėl taip elgėsi – juk vedęs mano motiną! Vienintelis šešiasdešimtmetį perkopusio pensininko pomėgis – gerti. Gal jis taip saugojosi. Mudu nesikalbėjome. Visos šeimos turi bėdų, bet savos visada atrodo didesnės.
– Vadinasi, tu dirbi su Marse? – Regis, Veinas domėjosi nuoširdžiai ir aš parašiau jam pliusą.
– Taip. Dirbame vienoje bendrovėje. Marsė tvarko viešąsias sąskaitas, o aš – įmonių finansus.
– O aš esu atsakingas už žmogžudystes ir egzekucijas, – išsiviepęs pasakė Veinas.
– Veinai! – Marsė sušnairavo. – Iš tiesų jis…
– Atsakingas už įmonių susijungimo ir įsigijimo sandorius. Aišku kaip dieną.
Tikriausiai padariau Veinui įspūdį.
– Skaitei „Amerikos psichopatą“3?
– Žinoma. – Gurkštelėjau kokteilio.
– Veinas įsivaizduoja esąs Patrikas Beitmanas4, – paaiškino Marsė.
– Išskyrus pomėgį grandininiu pjūklu skersti prostitutes.
– Žinai, – tariau atsargiai rinkdama žodžius, – tobulų nėra.
Veinas dėkingai šyptelėjo ir nusijuokė:
– Man patinka tavo draugė, Marse.
– Man irgi. – Marsė žvilgtelėjo į mane.
Kartais artimą ryšį su žmogumi pajunti visai netikėtai. Abi mergaitiškai sukikenome – niekada taip nedarau, bet buvo gera. Veinas pažvelgė į Marsę, tada į mane, patraukė pečiais ir nusprendė nesigilinti į moteriškas kvailystes.
– Už žmogžudystes ir egzekucijas! – tarė ir pakėlė bokalą. – Už paviršutiniškus materialistus!
Mudvi irgi pakėlėme taures ir išgėrėme. Paskui kalbėjomės, tiksliau – šaukėme, kad perrėktume trankią muziką. Užmiršau rūpesčius, pajutau, kaip atsipalaiduoja įtampos sukaustyti pečiai.
– Mano eilė! – užprotestavau, kai Veinas pasišovė užsakyti dar gėrimų.
– Na, nesiginčysiu. – Jis iškėlė rankas. – Mama mane mokė, kad moterys visada teisios. Taigi pirmyn, panele Kavana, šįkart gėrimus perki tu. Man užtenka vyriškumo nusileisti dosniai moteriai.
– Ohoho! – prajuko Marsė. – Ar jautiesi per daug apsvaigęs ir bijai, kad nepavyks nusvirduliuoti iki baro?
– Dėl šito irgi neklysti, – Veinas šyptelėjo ir prisitraukęs Marsę taip įsisiurbė į lūpas, kad pasijutau it šuniui penkta koja.
Susipratau trumpam pasišalinti. Šiaip ar taip, reikėtų mažumėlę pramankštinti kojas ir pasitikrinti, ar labai pasigėriau. Prieš trejus metus nuo dviejų kokteilių net galva nebūtų svaigusi.
Prie baro kaip tik atsilaisvino vietelė ir barmenas iškart pasiteiravo, ko pageidauju. Puikiai supratau, kad jiems moka ne tik už gėrimus, bet ir už flirtą. Barmenui valiūkiškai nusišypsojus pajutau, kaip kūną užplūsta šiluma. Mes, moterys, dažnai save vertiname pagal tai, ką apie mus mano aplinkiniai, ir aš – ne išimtis.
Nusišypsojusi vyrukui užsakiau du bokalus alaus ir buteliuką vandens sau.
– Vandens ji nenori. Įpilk jai taurę „Jameson“ viskio.
Net neatsisukusi žinojau, kieno šitas balsas, nedavęs man ramybės pastarąsias tris savaites. Linktelėjau barmenui ir šis nieko nelaukęs priešais mane pastatė taurę.
– Sveika, – tarė vyriškis iš „Saldžiojo rojaus“.
Atsigręžiau.
– Sveikas.
Vakaras įsibėgėjo, į barą plūdo vis daugiau žmonių. Minia sutartinai pamažu spaudė mus artyn vienas kito. Jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir šyptelėjo. Neoninėje šviesoje jo akys atrodė tamsesnės, nei prisiminiau.
– Smagu tave čia sutikti.
Suėmiau taurę, bet nekėliau jos prie lūpų.
– Taip.
Jo žvilgsnis slydo veidu, atrodė, kad liečia mane. Kažkas braudamasis baro link stumtelėjo jį dar arčiau manęs. Jis sugriebė mane už rankos, kad nepargriūčiau, ir nebepaleido.
– Neketini gerti? – Jis linktelėjo į taurę, bet žvilgsnio nenukreipė.
– Šįvakar jau užteks.
Į barą plūste plūdo žmonės, o mudu spaudėmės vis arčiau ir arčiau vienas kito. Jo delnas nuslydo mano šonu ir apsistojo prie liemens. Užėmė kvapą. Pažiūrėjus iš šalies buvo galima pagalvoti, kad esame seni pažįstami.
– Vadinasi, esi padori mergaitė.
Jei koks kitas vyras pavadintų mane mergaite, minčiau jam ant kojos ir gal net šliūkštelėčiau į veidą taurės turinį. Tačiau jam tik nusišypsojau. Tarsi magnetai mudu pamažu artėjome vienas prie kito, dabar jau be minios pagalbos.
– Nelygu, ką vadinsi padoria.
– Flirtuoji su manimi? – paklausė jis, švelniai braukdamas pirštais per plonytę palaidinę.
– Norėtum, kad flirtuočiau?
– Norėtum, kad norėčiau? – sumurmėjo jis į ausį ir mano širdis ėmė pašėlusiai daužytis.
Stovėjome taip arti vienas kito, kad pilvu glaudžiausi prie jo pilvo, šlaunis lietė jo šlaunį. Jei būčiau pasukusi galvą, lūpos būtų susilietusios bučiniui. Jaučiau, kaip jo iškvepiamas oras glosto man ausį ir nuogą kaklą.
– Taip, – linktelėjau.
– Noriu, kad išgertum viskį.
Nesipriešinau. Gėrimas nudegino gerklę, skysta ugnimi pasklido po visą kūną. Minia aplink barą prasiskirstė, tačiau mudu likome stovėti susiglaudę. Jis ranką dar stipriau prispaudė man prie nugaros.
– Išsileisk plaukus, – švelniai, neįsakmiai paliepė. Ištraukiau sagę, kuri prilaikė ant viršugalvio sukeltus plaukus, ir šie nuvilnijo nugara žemyn. Keletas sruogų krisdamos prisilietė jam prie veido.
– Eime šokti.
Jis atsitraukė ir pažvelgė į mane žvitriomis akimis. Vis dar šypsojosi, atrodė, jog dar labiau manęs trokšta.
– Ar tu… to nori? – droviai tariau, nors iš tiesų norėjau pasirodyti žaisminga ir geidulinga.
Jis linktelėjo. Žvelgė tiesiai į mane ir aš negalėjau atitraukti nuo jo akių. Jaučiau, kaip karščiu pulsuoja tos kūno vietos, kurios liečiasi prie jo kūno.
– Kaip tik to ir geidžiu.
Sutikau patenkinti jo norą. Šokių aikštelėje grūstis atrodė dar didesnė nei prie baro. Trūko vietos bent kiek pajudėti, bet apsidairiusi supratau, jog šokančių čia mažai. Daug kas tiesiog šokinėjo į ritmą aukštyn žemyn ir kraipė užpakalį. Šokiu to nepavadinsi.
Jis paėmė mane už rankos, sunėrė mudviejų pirštus ir nusivedęs į aikštelės vidurį prisitraukė glėbin. Kitą delną prispaudė prie liemens. Atrodė, kad jo rankos skirtos gulėti man ant klubų. Dar vienas judesys ir jo šlaunis įsiskverbė tarp manųjų. Tarytum nematomi saitai supančiojo mane jo glėbyje.
Nepratarėme nė žodžio. Griaudėjant muzikai net rėkdami nebūtume susikalbėję. Gausmas ritmingai tvinkčiojo visu kūnu: per pilvą, kaklo duobutę, prie riešų ir tarp kojų. Minia siūbavo aplink tarsi jūra, besidaužanti į uolėtą krantą. Užgrojus kitai dainai į aikštelę ėmė plūsti ir aplinkui mus grūstis dar daugiau žmonių. Jis nebesišypsojo, tapo labai rimtas, žvelgė tik į mane, lyg daugiau niekas neegzistuotų. Virpėjau nuo jo žvilgsnio. Vienas jo delnas pakilo aukštyn, visai po krūtimi. Nustebau, tačiau neatsitraukiau. Nebuvo kur trauktis. Pažvelgiau į jo tamsias spindinčias akis ir paskendau jose.
Mudu judėjome kartu, atsainiai glosčiau jam kaklą, jaučiau, kaip rusvų plaukų galiukai kutena krumplius. Per palaidinę mano odą tvilkė jo delno karštis. Degino ir pilvo apačią, kur mudviem šokant trynėsi jo pasididžiavimas.
Net neatsimenu, kada paskutinį kartą šokau, visą amžinybę manęs nelietė vyro rankos, jo akys nedegė aistra man. Nuo šios minties pritrūkau kvapo ir liežuviu suvilgiau lūpas. Jis žvelgė į mane susidomėjęs, sekė kiekvieną mano judesį tarytum katinas pelę.
Ūmai panėrė pirštus man į plaukus, atlošė galvą ir pakreipęs į šalį lūpomis perbraukė per kaklą. Aiktelėjau iš nuostabos, bet niekas neišgirdo. Kai prisitraukė, nesipriešinau jo užgaidai. Minia tarsi vienas kūnas pulsavo muzikos ritmu. Mudu siūbavome pačiame viduryje, prisispaudę vienas prie kito taip, kad būtų sunku atskirti, kur baigiasi jo kūnas ir prasideda manasis. Jis pakišo ranką po palaidine ir suėmė krūtį. Kelis kartus greitai sumirksėjau, tačiau mačiau tik jo veide ritmingai žaidžiančius mėlynos ir žalios šviesos ruožus.
Niekas į mus nekreipė dėmesio. Niekas nestebėjo. Mes susiliejome su minia, o aš jaučiausi taip, lyg būtume vienudu. Greta šokanti pora įniko bučiuotis, jų liežuviai pynėsi, rankos atsidavė glamonėms. Šokių aikštelėje prasidėjo tikra geismo orgija. Galėjau ją užuosti, paragauti, regėti jo akyse ir supratau, kad tą patį jis įžvelgė manosiose. Baigėsi viena daina, ėmė skambėti kita. Aplink mus ritmingai rangėsi kūnai. Nugara nusirito prakaito lašelis, jo kakta irgi buvo šlapia. Viskas aplinkui išnyko, mus supo tik ritmas ir karštis.
Pajutau, kaip kietas kotas prisispaudė man prie pilvo, ir tyliai aiktelėjau. Jo žvilgsnis nuslydo mano burna, veidas persikreipė lyg nuo skausmo.
Minia darsyk susiūbavo, aš nevalingai prigludau prie jo visu kūnu. Tą akimirką, jo veidas įsitempė ir aš suprantu: tai visai ne skausmas. Jis spustelėjo užpakalį, muzikos ritmu ėmė braukyti delnu aukštyn žemyn ir dar tvirčiau prispaudė mane prie savo erekcijos.
Aš pražuvusi. Tirpau nuo jo žvilgsnio, prisilietimo, ritmingai pulsuojančios muzikos ir geidulio. Ilgai neleidau sau geisti vyrų, tačiau daugiau nebegalėjau priešintis ir atsidaviau.
Staiga jo žvilgsnis pasikeitė – jis suprato, ko geidžiu. Jei būtų gašliai ar pergalingai nusivaipęs, būčiau bėgusi neatsigręždama. Tačiau jis tik primerkė akis ir pažvelgė į mane su pasiryžimu ir bejėgiu susižavėjimu. Žiūrėjo į mane lyg norėdamas, kad daina nesibaigtų, ir žadėdamas daugiau niekada nesidairyti į kitas moteris.
Jo delnas nušliuožė klubu žemyn ir stabtelėjo ant šlaunies. Pirštai apčiuopė sijono kraštą, pamažu kilstelėjo jį ir vikriai įsmuko po juo. Per kelnaites jis suėmė mane tenai ir stipriai prispaudė delną prie klitorio. Kitą ranką laikė tvirtai uždėjęs ant užpakalio, miniai ritmingai siūbuojant patiems net nereikėjo vargintis. Su kita banga jis pirštais užkabino nėriniuotą kelnaičių kraštelį ir įsmukęs vidun surado glotnią makštį. Plačiau prasimerkė ir pravėręs burną sudejavo, o gal atsiduso – neišgirdau. Pajutusi jo delną išsiriečiau ir aiktelėjau.
Jis įniko glamonėti vaginos sieneles, paskui glostyti klitorį. Jeigu ne iš visų pusių spaudžianti minia ir tvirtai prilaikanti jo ranka, būčiau neišstovėjusi. Jo prisilietimas nutvilkė kūną iki pat gelmių. Kai įsikibau jam į pečius suleisdama nagus, jis prisimerkė. Žinojau, kad skauda, bet nesusitvardžiau. Su kiekvienu jo pirštų judesiu mano nagai nevalingai vis giliau smigo jam į raumenis. Jis atrodė ryžtingas, susižavėjęs, patenkintas. Ūmai surimtėjo, įsistebeilijo į mane ir įniko lėtai jaudrinti įsitempusį klitorį. Neslėpiau, jog man patinka. Jis atrodė… pagerbtas – tik taip galėjau apibūdinti, nes smegenys atsisakė mąstyti. Mačiau tik jį, nieko daugiau. Jaučiau jo delną. Žvilgsnį. Karštą kietą į klubą įremtą pulsuojantį penį. Jis apsilaižė lūpas, geismo sudirgintas klitoris ėmė tvinkčioti po jo pirštais. Staiga tvirčiau suėmė man plaukus ir pradėjo masažuoti galvą. Visai negalėjau pajudėti. Mudu šokome, su kiekvienu judesiu jo pirštai ritmingai siūbavo, jaučiau, kad tuoj neišversiu ir sprogsiu.
Ilgai šito laukiau. Negalėjau net įkvėpti, kūną maudė nuo kaitros, besikaupiančios tarp kojų, nepajėgiau tvardytis. Jis pažvelgė man į krūtinę ir speneliai akimirksniu sukietėjo.
Aplinkinių veidai skendėjo mėlynuose ir žaliuose šešėliuose tarytum fantastinio filmo veikėjų, todėl nesupratau, ar jis nuraudo, bet neabejojau, kad dega aistra kaip ir aš. Sunku patikėti tuo, kas vyksta, tai neįmanoma! Įrėmiau delnus jam į krūtinę norėdama atsitraukti. Negaliu taip elgtis. Neleisiu nepažįstamam vyrui sukelti man orgazmą vidury šokių aikštelės! Tik ne taip, aš taip nesielgiu…
Vis dėlto elgiausi. Ak taip, tuoj patirsiu palaimą, šią akimirką! Pasitenkinsiu jausdama jo pirštus ir įsivaizduodama, kad esame vieninteliai žmonės pasaulyje ir niekas manęs nemato. Supratau neatsilaikysianti. Ūmai užplūdus stipriai malonumo bangai išsigandau, jog nualpsiu iš laimės.
Nosies galiuku jis švelniai perbraukė per ausies spenelį, kaklą paglostė karšto oro gūsis ir jis ištarė žodį, kurį kažkaip pavyko išgirsti tokiame triukšme:
– Pasiduok.
Baigta. Prikandau lūpą, kad užspausčiau iš gerklės besiveržiančią aimaną. Visas kūnas pradėjo nevalingai virpėti, o aš ėmiau tyliai dejuoti, į taktą su kiekvienu klitorio susitraukimu.
Jis tvirčiau mane apkabino ir laikė, kol nevalingai rangiausi jam ant delno. Tada pabučiavo į kaklą. Nustojęs judinti pirštus suėmė kaip tik taip, kaip geidžiau – nepaleido, bet ir nedirgino pernelyg įaudrinto kūno, kad neskaudėtų. Stengiausi įkvėpti, tačiau sunkiai sekėsi. Pasisotinęs kūnas visai suglebo. Pamėginusi dar sykį įtraukiau į plaučius ne tik oro, bet ir jo aromato. Staiga persmelkė mintis, kad nuo šiol kaskart pamačiusi žalią ir mėlyną neoninę šviesą prisiminsiu jo kvapą.
Neatrodė, kad aplinkui mus šokančios porelės būtų supratusios, kas čia vyko. Minia vis dar ritmingai judėjo, užsimiršusi siūbavo, tarytum kiekvienas lauktų savojo orgazmo.
Mano partneris pirštais sugriebė smakrą ir jį kilstelėjo. Tada pasilenkė bučiniui. Tačiau aš paskutinę akimirką pasukau veidą ir jo lūpos nutūpė ant skruosto. Širdis pašėlusiai daužėsi.
– Gerai, – tariausi išgirdusi per garsią muziką.
– Ei, žiūrėk, kur eini, po velnių!
– Pats žiūrėk, šikniau!
Du vyrai įraudusiais, prakaitu tviskančiais veidais netyčia susidūrė kaktomuša. Iškėlę kumščius jie pradėjo šokį, kuris dažniausiai baigiasi išmuštais dantimis ir kraujuotais veidais.
Partneris suėmė mane už alkūnės ir nuvedė tolyn per šokių aikštelę, pro barą, prie nedidelio atitverto stalelio. Apsidairiusi prie baro pamačiau Marsę su Veinu, jie juokėsi ir bučiavosi. Jis leido man pirmai įsitaisyti ant pusračiu lenkto krėslo, tada atsisėdo šalia. Širdis nurimo, kojomis pagaliau ėmiau jausti žemę, tapo lengviau kvėpuoti. Pasirodžius padavėjai užsisakiau gazuoto vandens su žaliąja citrina. Jis užsisakė to paties.
Prieš kelias akimirkas nepajėgiau atitraukti nuo jo žvilgsnio, o dabar nedrįsau pakelti akių. Staiga karšta gėdos banga užplūdo krūtinę, gerklę, skruostus ir kaklą.
Ir anksčiau esu dariusi tai, kuo didžiuotųsi tik paleistuvės, bet niekada taip nesielgiau viešoje vietoje ir dar su vyru, kurio nė vardo nežinau. Esu dulkinusis su ką tik sutiktais tipeliais, tačiau visada jiems pasakydavau išgalvotą vardą ir žinodavau, kuo jie vardu.
1
Clive’as Staplesas Lewisas – knygų ciklo „Narnijos kronikos“ autorius (čia ir toliau – vert. pastabos).
2
Timo Burtono režisuoto animacinio filmo „Košmaras prieš Kalėdas“ herojus.
3
Breto Eastono Elliso romanas, pagal kurį 2000 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas.
4
Pagrindinis romano veikėjas, investicijų bankininkas, dirbantis įmonių susijungimo ir įsigijimo skyriuje.