Читать книгу Rizikuojant viskuo - Michelle Reid - Страница 1

Tarp žiūrovų aidėjo vilties ir jaudulio šurmulys – visi su nekantrumu laukė, ar bus paskelbtas lenktynių startas. Frenkas Tolis su lenktynininko apranga ir šalmu po pažastimi stovėjo Baltosios juostos komandos palapinėje ir, laukdamas organizatorių sprendimo, įdėmiai stebėjo monitorių. Vėjas tebekilo ir, dar visai neseniai buvusi lygi ir rami, Viduržemio jūra ėmė šiauštis ir grėsmingai banguoti. Vėjo greičiui siekiant šešiasdešimt metrų per sekundę, toli gražu ne idealios sąlygos lenktyniauti sunkiai valdomais kateriais.

– Ką manai? – priėjęs prie Frenko, paklausė jo kolega Markas Klementė.

Frenkas gūžtelėjo pečiais. Nerimą jam kėlė ne oro sąlygos, o Marko pasiryžimas šiandien plaukti drauge su juo.

– Tikrai jautiesi pasirengęs šiam iššūkiui? – nenuleisdamas akių nuo monitoriaus, ramiu balsu paklausė jis.

Markas nekantriai iškvėpė.

– Frenkai, jeigu nenori, kad plaukčiau, taip, po galais, ir sakyk.

Klausimą Frenkas uždavė ne be priežasties. Markas atrodė įsitempęs, suirzęs ir sunerimęs. Visą valandą žingsniavo po palapinę ir atžariai atkirtinėjo kiekvienam, kuris prie jo prieidavo. Dabar taip pat elgėsi ir su Frenku. O tokia būsena ne itin pritiko, ruošiantis stoti už galingo katerio vairo.

– Frenkai, gal pamiršai, kad pusė Baltosios juostos priklauso man, net jei ir esi projektavimo bei statybos genijus?

Susierzinimas Marko balse privertė Frenką tvirčiau sukąsti dantis, kad nepasakytų to, ko vėliau gailėtųsi. Taip, abu buvo Baltosios juostos bendraturčiai ir per pastaruosius penkerius metus lenktyniavo vienodais kateriais ir vėliava. Bet per pastaruosius trejus metus į tą patį katerį lips pirmą kartą. Pagaliau Frenkas, pasidavęs spaudimui, sutiko leisti Markui sėsti šalia.

Kodėl taip pasielgė? O gi todėl, kad čempionato baigtį turėjo nulemti būtent šios paskutinės sezono lenktynės, o antrasis vairuotojas vakar susirgo gripu. Kai ant kortos buvo pastatyta tiek daug, į Andželo vietą reikėjo rinktis geriausią – Marką. Frenkas manė, kad dviem profesionalams neturėtų būti sunku iškelti profesinius interesus aukščiau asmeninės nesantaikos. Visgi šiandienos Marko elgesys jo lūkesčių nepateisino – kolega toli gražu neatrodė kaip įprastai atsipalaidavęs ir ramus.

– Buvome geri draugai, – sušnypštė Markas. – Beveik visą gyvenimą mus siejo artima bičiulystė. Bet padariau vieną menką klaidelę, ir tu…

– Permiegojimas su mano žmona nebuvo menka klaidelė.

Frenko žodžiai tarsi šalto vėjo gūsis prasibrovė iki pat Marko odos. Jis giliai įtraukė į plaučius plūstelėjusio šalčio.

– Tada Leksė dar nebuvo tavo žmona.

– Ne. – Pirmą kartą nuo pokalbio pradžios Frenkas atsisuko į partnerį. Jie buvo vienodo ūgio, liekno sudėjimo, vienodo amžiaus ir tautybės, tačiau panašumai tuo ir baigėsi. Markas buvo šviesiaplaukis mėlynakis, o Frenkas – tamsių plaukų, rudų akių, net jo elgesys dvelkė niūrumu. – Bet tu buvai mano geriausias draugas.

Markas kiek įmanydamas stengėsi atlaikyti draugo žvilgsnį. Kelias sekundes jo širdyje kovojo atgaila ir susierzinimas, paskui jis atsiduso ir nusuko akis.

– O jeigu pasakyčiau, kad nieko nenutiko? – netikėtai prakalbo jis. – Jeigu pasakyčiau, kad viską išsigalvojau vien tam, kad judu išskirčiau?

– Kodėl būtum to norėjęs?

– O kodėl tu norėjai atiduoti savo gyvenimą paauglei? – leisdamas susierzinimui paimti viršų, klausimu į klausimą atrėžė Markas. – Juk vis tiek ją vedei, o aš likau niekšo vietoje. Leksė tikriausiai net nesužinojo, kad tau pasakiau, tiesa? Tu jai nieko neužsiminei.

Tylus tarsi žemė Frenkas nugręžė žvilgsnį atgal į monitorių; seksuali jo lūpų forma virto tvirtai suspausta linija.

– Kaip suprantu, ji nieko nežinojo, – tarsi kalbėdamasis pats su savimi, sumurmėjo Markas. – Antraip nebūtų su manimi taip maloniai elgusis.

– Ar šis pokalbis turi kokią nors prasmę? – susierzinęs paklausė Frenkas. – Mūsų laukia lenktynės, be to, neturiu jokio noro aptarinėti praeities.

– Signori, leidimas gautas, – per palapinę nuaidėjo komandos vadybininko balsas, nutraukęs augančią įtampą.

Kai Frenkas jau buvo benueinąs, Markas nutvėrė jam už rankos.

– Dėl Dievo meilės, Frenkai, – skubiai sumurmėjo jis. – Apgailestauju, jei sugrioviau judviejų su Lekse santykius, bet tavo gyvenime jos nėra jau daugiau kaip trejus metus! Kodėl negalime visko palikti už nugaros ir vėl tapti tuo, kuo…

– Nori, pasakysiu, kodėl būtent dabar viską iškėlei į dienos šviesą? – atsukdamas į kolegą paniekos perkreiptą veidą pasakė Frenkas. – Baltajai juostai esi skolingas milijonus. Išsigandai, nes žinai, kad be geros mano valios tiesa gali iškilti aikštėn. Turbūt girdėjai gandus, kad ketinu pasitraukti iš lenktynių ir žinai, kad tokiu atveju finansinė painiava, į kurią mus įvėlei, sprogs tau tiesiai į veidą. O šis niekam tikęs mėginimas atsiprašyti vėluoja trejus su puse metų, – lediniu balsu užbaigė jis.

Išlaisvinęs ranką, Frenkas paliko Marką stovėti suakmenėjusia veido išraiška. Jis, tiesą sakant, nesitikėjo, kad buvęs draugas ims kalbėti apie praeitį, o dabar, net žinodamas, jog anas gailisi, jautėsi ne ką geriau, nes namuose ant darbo stalo gulėjo Leksės atsiųsti skyrybų dokumentai.

Gyslomis kunkuliuojant pykčiui, Frenkas žengė iš palapinės į karštą rugsėjo saulę. Jie buvo Livorne, kur garsiai skandavo minia. Tačiau drąsinančių žiūrovų šauksmų jis beveik negirdėjo. Nuo galvoje kylančių vaizdinių, kuriuose buvęs geriausias draugas ir vienintelė gyvenime mylėta moteris, susipynę rankomis ir kojomis, ritmiškai besikilnojančiomis krūtinėmis skendi aistroje, jam akis užtemdė raudonas rūkas. Šis vaizdas jį lydėjo nuo pat tos dienos, kai beveik prieš ketverius metus jį jam įteigė Markas. Frenkas jį nusinešė net į savo trumpą santuoką su Lekse. Tai paveikė jo elgesį su žmona ir įtariai nuteikė net dėl jos nešiojamo kūdikio. Skaudus įvykis pakeitė jo gyvenimą, apkartino būtį. Iš žmogaus, kuriuo jis kadaise buvo, nebeliko nieko. Leksei persileidus, tas vaizdinys net sąlygojo jo reakciją į netektį.

Po galais, Markas buvo teisus: Leksė taip ir nesužinojo, kodėl jis taip su ja elgėsi. Vienintelis nusiraminimas jo įžeistam išdidumui buvo tai, jog ji nė nenutuokė, kaip smarkiai jo kvailą, patiklią širdį įskaudino jos išdavystė su geriausiu jo draugu.

Staiga vėl pasigirdo Marko balsas:

– Frenkai, amico, privalai manęs išklausyti…

– Nekalbėk vėl apie praeitį, – šiurkščiai nutraukė jį Frenkas. – Verčiau susitelk į darbą, antraip tik padėsi man greičiau apsispręsti dėl Baltosios juostos uždarymo. O tada paaiškės tavo finansinės suktybės.

– Tu mane sunaikinsi, – kimiai sušvokštė Markas. – Mano šeimos vardas…

– Būtent.

Frenkas matė, kaip Markas išbąla, ir puikiai suvokė tokio siaubo priežastis. Klemenčių vardas buvo siejamas su brangiais vynais, sąžiningumu ir labdara. Jų šeima, drauge su Toliais, vadovavo kelioms didžiausioms Italijos labdaros organizacijoms. Kiek pamena, abi šeimos artimai bendravo – štai, kodėl nesantaikos su Marku jis kiek įmanydamas stengėsi nepaviešinti. Juos vis dar siejo verslas. Susitikdavo labdaros ir visuomenės renginiuose. Frenkas neprieštaraudavo, kai Markas juokais nuleisdavo gandus apie jų santykių atšalimą, nes žinojo, kad šitai jo savimeilę skaudina mažiau, nei tiesos iškilimas į dienos šviesą.

– Ei, vaikinai, pamojuokite miniai, – jiems už nugaros pasigirdo komandos vadybininko balsas.

Frenkas kaip paklusnus šunytis iškėlė ranką ir pamojavo, Markas taip pat pasekė jo pavyzdžiu, nusišypsodamas savo garsiąja, visus pavergiančia šypsena. Norėdamas užimti rankas kuo nors kitu, Frenkas ėmė segtis šalmą. Jo šypsena kaipmat dingo. Vyrai įlipo į atvirą katerio kabiną. Prisisegė. Lenktynių konsultantas per ausines monotoniškai skaitė informaciją apie vėjo greitį, numatomą bangų aukštį ir ilgį. Patikrinimą juodu atliko sutartinai, tarsi skaitydami vienas kito mintis. Drauge jie praleido vaikystę ir paauglystę, drauge užaugo. Frenkas būtų galėjęs duoti nukirsti ranką, kad Markas liks ištikimiausiu draugu iki pat jųdviejų senatvinės silpnaprotystės. Kad jie kartu pasens, sulauks vaikų, anūkų… Sėdės vasaros vakarais, stebėdami besileidžiančią saulę, ir gurkšnos geriausius Klemenčių rūsių vynus prisimindami senus gerus laikus.

Užriaumojo dvigubas variklis, jo duslus ūžesys buvo tarsi giesmė Frenko – laivų inžinieriaus – ausims. Vyrai nuplukdė katerį prie starto linijos – ryškiai balto ruožo greta kitų, ant mirguliuojančio vandenyno bangų plūduriuojančių ryškiaspalvių katerių su iš tolo matomais rėmėjų logotipais. Visų varikliai griaudė tarsi puolimui pasiruošę drakonai tik ir laukiantys, kada gaus ženklą startuoti.

Frenkas metė įkypą žvilgsnį į buvusį draugą. Pats nesuprato, kodėl taip pasielgė – veikiausiai dėl nuo seno juos siejančio šeštojo jausmo. Markas taip pat pažvelgė į jį. Jo akyse buvo tarsi kažkas įrašyta… neviltis, nuo kurios Frenkui smarkiai spaudė širdį.

Markas vėl nusisuko pirmas, Frenkas tespėjo išgirsti jį tyliai tariant:

– Sono spiacente, il mio amico1.

Varikliams užriaumojus ir kateriams šovus į priekį, Frenkas vis dar mėgino suprasti, ką jam pasakė Markas. Tam, kad kateris plauktų tiesiai, reikėjo ypatingo dėmesio.

Per greitai, – pagaliau susiprato jis. Markas jo ką tik atsiprašė ir dabar plukdė katerį per bangas gerokai per dideliu greičiu…