Читать книгу Rizikuojant viskuo - Michelle Reid - Страница 2

Leksė buvo susirinkime, kai netikėtai atsivėrė Briuso kabineto durys ir į vidų įsiveržė jos naujoji padėjėja Siuzi.

– Atleiskite, kad pertraukiau, – vos gaudydama kvapą tarė ji, – bet Leksė negali šito praleisti.

Susijaudinusi Siuzi stvėrė šalia kavos aparato gulintį nuotolinio valdymo pultelį ir nukreipė jį į televizorių. Susirinkimo dalyviai išplėtę akis žiūrėjo, stebėdamiesi, iš kur pas merginą tiek akiplėšiškumo įsiveržti viduryje svarbaus susirinkimo.

– Draugė man atsiuntė nuorodą per Twitter, – skubiai keisdama kanalus išpyškino Siuzi. – Tiesą sakant, nesu avarijų aistruolė, todėl jau buvau nuorodą beišjungianti, bet tada ekrane pamačiau jūsų, Lekse, veidą, buvo paminėtas ir jūsų vardas.

Netikėtai penkiasdešimties colių įstrižainės ekrane pasirodė krištolo mėlynumo vandens vaizdas. Po sekundės jūros paviršių tarsi didingos strėlės perskrodė tuzinas katerių, palikę paskui save baltas purslų juostas. Niekam dar nespėjus susigaudyti, kas vyksta, Leksę nusmelkęs ledinis šaltis privertė pašokti nuo kėdės.

Lenktynės greitaisiais kateriais – turtingų ir atsargumo nepaisančių žmonių sportas. Pompastiškas, energingas, testosteronu persunktas renginys buvo kvapą gniaužianti pertekliaus demonstracija. Pinigų, galios, savimeilės ir besaikio rizikavimo bei pavojų nepaisymo šou, dėl kurio dauguma žiūrovų stebėdavo reginį apimti baimės ir pagarbos. Tačiau Leksė jautėsi taip, lyg sapnuotų savo baisiausią košmarą, nes jau žinojo, kas nutiks vėliau.

– Ne, – įtampos kupinu balsu pasakė ji. – Prašau išjungti.

Tačiau jos niekas neklausė, buvo per vėlu. Leksei tebetariant šiuos žodžius, pirmaujančio katerio smaigalys rėžėsi į aukštą bangą ir ėmė kilti į orą. Baltas, žvilgantis kateris, regis, pasistiebė ant pirštų galų ir lyg iš jūros kylanti graži gulbė pakibo ore.

– Nenuleiskite akių, – Siuzi iš nekantrumo beveik ėmė šokinėti vietoje.

Leksė stvėrė už stalo krašto kaip tik tą akimirką, kai galingasis kateris, atlikęs šokiruojamai gracingą piruetą, ėmė verstis dugnu į viršų.

Tačiau tai nebuvo triukas, nes atviroje katerio kabinoje matėsi du gyvi žmonės. Du bepročiai vyrai, besimėgaujantys galia, kuri šią akimirką jiems tapo mirties spąstais – į šalis byrėjo nuolaužos, kurios skriejo tarsi mirtini ginklai.

– Šis itin pavojingas sportas kiekvieną sezoną baigiasi mažiausiai viena mirtimi, – pasakojo korespondentas. – Dėl gūsingo vėjo pakrantėje ties Livornu buvo tariamasi, ar saugu duoti leidimą lenktyniauti. Per susidūrimą su šėlstančia jūra kateris buvo išvystęs maksimalų greitį. Aiškiai matyti, kaip Frančeskas Tolis išsviedžiamas į jūrą.

– O Dieve, juk ten kūnas! – siaubo persunktu balsu žioptelėjo vienas iš susirinkimo dalyvių.

– Jo kolega Markas Klementė kelias minutes buvo įkalintas po vandeniu, bet narams pagaliau pavyko jį išgelbėti. Abu vyrai sraigtasparniu nugabenti į ligoninę. Nepatvirtintais duomenimis teigiama, kad vienas jų žuvo, o kitas kritinės būklės.

– Gaudykite ją! – Jausdama, kaip žemė slysta iš po kojų, Leksė spėjo išgirsti griežtą Briuso paliepimą.

– Čionai… – Kažkas pripuolė artyn ir padėjo jai atsisėsti.

– Palenkite jos galvą tarp kelių, – nuaidėjo dar vienas patarimas, kol Briusas visais įmanomais žodžiais keikė Siuzi už nejautrų ir bukaprotišką poelgį.

Leksė jautė, kaip kažkas nulenkia jos galvą ir tam nesipriešino, nors žinojo, kad šitai nepadės. Ji tik sėdėjo palinkusi į priekį, vario spalvos plaukams driekiantis iki žemės. Klausėsi pranešėjo glaustai apžvelgiamos Frančesko dvidešimt aštuonerių metų gyvenimo istorijos, kuri skambėjo tarsi nekrologas.

– Frančeskas Tolis, laivų statybos giganto Salvatorės Tolio sūnus ir vienintelis vienos turtingiausių Italijos šeimų paveldėtojas, po trumpos ir nesėkmingos santuokos su Lekse Hamilton, kuri dar būdama vaiku išgarsėjo kaip kino žvaigždė, atsisakė savo plevėsiškų įpročių.

Kambariu nuvilnijo murmesys, ir Leksė, žinodama, kad dabar veikiausiai ekrane rodoma jos ir Frenko nuotrauka, suvirpėjo. Jaunas… joje jis tikriausiai atrodo jaunas ir nerūpestingai laimingas, nes būtent toks jis…

– Pastaruoju metu visa Tolio energija buvo sutelkta į šeimos verslą, nors ir lenktyniavo su Baltosios juostos komanda, kurią drauge su kolega, vienos didžiausių Italijos vynų gamintojų šeimų palikuonimi Marku Klemente, įkūrė prieš penkerius metus. Vyrai buvo geri draugai…

– Lekse, išgerk gurkšnelį.

Švelniai atitraukęs jai nuo veido plaukus, Briusas prispaudė jai prie lūpų stiklinę vandens. Leksė norėjo liepti jam atsitraukti ir leisti klausytis, bet lūpos buvo tarsi sustingusios. Draskoma kovos tarp savęs, Briuso ir šleikštulį keliančio ką tik regėto siaubo, Leksė netikėtai išvydo Frenką.

Savo Frenką su kelių nesiekiančiais šortais ir baltais, kiekvieną ištreniruotą liauno, įdegusio kūno raumenį išryškinančiais marškinėliais. Stovintis už jachtos vairo, besijuokiantis ir atsukęs įdegusį veidą į ją; mirtinu greičiu plukdydamas juodu per bangas, jis visada jai varydavo siaubą.

– Nesielk kaip kokia ištižėlė, Lekse. Eikš pas mane, atgauk…

– Tuoj vemsiu, – sušnabždėjo ji.

Mėgindamas pasitraukti iš pavojingo ruožo, pritūpęs elegantiškasis ir šaunusis Briusas Deitonas vos neparvirto ant nugaros. Leksė pakilo sunkiai, virpančia ranka susiėmė už burnos ir, apėjusi Briusą, puolė išėjimo link. Kažkas atidarė duris, ir ji keturiomis puolė į tualetą.

Frenkas mirė, – aidėjo balsas dūzgiančioje galvoje. Gražus kūnas sumaitotas, nepasotinama aistra pavojams žiauriai nuslopinta.

– Ne… – Užmerkusi akis ir susmukusi prie šaltos, plytelėmis klijuotos tualeto sienos, sudejavo Leksė.

– Tik ne aš, bella mia. Aš nenugalimas…

Vos nepaspringusi iš išgąsčio – jai pasirodė, kad pats Frenkas tiesiai jai į ausį sušnabždėjo šiuos žodžius – Leksė plačiai atmerkė žalsvai melsvas akis, kurios nuo šoko dabar atrodė beveik juodos. Jo čia, žinoma, nebuvo. Baltasieniame agonijos kalėjime ji buvo viena.

Nepažeidžiamas.

Iš jos gerklų išsiveržė lyg prismaugto žmogaus vaitojimas. Niekas nėra nepažeidžiamas! Argi jis pats tuo jau kartą nebuvo įsitikinęs?

Pasigirdo nedrąsus beldimas į kabinos duris.

– Lekse, ar gerai jaučiatės? – nuskambėjo sunerimęs Siuzi balsas.

Mėgindama suimti save į rankas, Leksė lediniais pirštais perbėgo per žalsvai melsvo sijono šonus. Tokios pat spalvos kaip tie vandenys, – tarsi pro miglą pagalvojo ji. Frenkui patikdavo ją matyti tokios spalvos drabužiais. Jis sakydavo, kad nuo šios spalvos jos akys tampa nedovanotinai seksualios.

– Lekse?.. – Vėl pabeldė į duris Siuzi.

– T-taip, – šiaip ne taip iškošė ji. – Man viskas gerai.

Tačiau ji nesijautė gerai. Daugiau niekada nesijaus gerai. Trejus su puse pastarųjų metų ji stengėsi laikyti Frenką uždarytą tamsiausioje širdies kertelėje, bet dabar durys prasivėrė, ir jis stovėjo čia, priešais, kai jau buvo per vėlu ką nors…

O Dieve, ką čia dabar galvoji? Juk tiksliai nė nežinai, ar jis miręs! Gal tai Markas?

Galbūt žuvo Markas.

Bet ar taip būtų geriau?

Taip, – sušnabždėjo tylus, negailestingas balselis, Leksė pyktelėjo ant savęs, leidusi jam prabilti.

Jai išėjus iš kabinos, už durų stovėjo Siuzi. Gražiame jos veidelyje atsispindėjo kaltė ir nerimas.

– Lekse, man labai gaila, – puolė atsiprašinėti ji. – Pamačiau jūsų veidą ir…

– Nesvarbu, – skubiai nutraukė ją Leksė, matydama, kokia ji nepatyrusi ir susikrimtusi.

Ir pati buvo panašaus amžiaus, kai sutiko Frenką. Kodėl dabar, būdama vos dvidešimt trejų, staiga pasijuto tokia sena?

– Briusas grasina mane atleisti, – atsiduso Siuzi, o Leksė, pati nesuvokdama, ką daranti, ėmė plautis kriauklėje rankas. – Jis sakė, kad jam nereikia kvailų darbuotojų, nes jų čia ir taip per akis, kaip ir tų jaunų, talentingų aktorių pamėgdžiotojų…

Leksė nesiklausė, tik žvelgė į variniais plaukais įrėmintą savo atvaizdą veidrodyje.

– Per saulėlydį jie užsiliepsnoja, – ilgais pirštais braukdamas per šilkinius jos plaukus, kartą sušnabždėjo Frenkas. – Tavo plaukai primena iki tobulumo išsuktą karamelę, oda – pieno upes, o lūpos… mmm… lūpos kaip skaniausios trintos braškės.

– Tai taip nuvalkiota, Frančeskai Toli. Maniau, kad tavo fantazija lakesnė.

– Ją pasitelkiu tik ten, kur reikia labiausiai, bella mia. Tuoj parodysiu…

Nė lašelio braškių raudonio, – pagalvojo Leksė. – Mano lūpos atrodo bespalvės ir išblukusios.

– Kadangi judu jau seniai kartu nebegyvenate, nepagalvojau, kad jums jis gali taip rūpėti.

Tebežiūrėdama į savo atvaizdą, Leksė sumirksėjo.

– Siuzi, jis – gyva būtybė, ne šiaip koks daiktas.

– Taip… – nusikaltusio žmogaus balsu pritarė mergina. – Ak, Lekse, jis toks nuostabus, – užsisvajojusi tęsė ji. – Ta seksuali energija… Jis galėtų vaidinti viename mūsų…

Leksė ir vėl atsiribojo nuo Siuzi balso. Ji žinojo, kad naujoji padėjėja pati nesupranta, ką kalba. Tokiu sapaliojimu ji visai neketino įskaudinti savo viršinininkės, tiesiog neįsivaizdavo, kaip ištaisyti didžiulį netaktą.

Nieko netarusi, Leksė apsisuko ir, palikusi Siuzi kalbėtis su savimi, išėjo iš tualeto. Jai linko kojos, toliau klausyti beprasmybių ji nenorėjo. Užsidariusi savo kabinete, Leksė kurį laiką tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Jautėsi tuščia ir beprarandanti savikontrolę.

– Lekse…

Ji net neišgirdo, kaip atsivėrė kabineto durys. Užklupta iš pasalų, ji atgręžė nieko nematantį žvilgsnį į elegantišką Briusą – liekną, blyškios odos, ryškių veido bruožų, žodžiu, nepaprastai žavų. Nuo niūrios jo veido išraiškos Leksei ėmė linkti keliai, kūną perliejo panikos banga.

– K-kas nutiko? – sumikčiojo ji, aiškiai jausdama, kad netrukus jai į veidą sprogs dar viena siaubinga žinia.

Žengęs į kabinetą, Briusas uždarė duris ir, priėjęs prie Leksės, paėmė ją už rankos. Netaręs nė žodžio, nusivedė prie stalo. Besikaupiant ašaroms ir virpant lūpoms, ji susmuko į kėdę.

– Verčiau jau… pasakyk, kol nepuoliau į isteriją, – drebančiu balsu perspėjo ji Briusą.

Šis atsirėmė į Leksės darbo stalą ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Tau skambina. Salvatorė Tolis.

Frenko tėvas? Grąžydama ant kelių sunertas rankas, Leksė vėl stipriai užsimerkė. Į galvą atėjo tik viena priežastis, dėl kurios Salvatorė galėjo prisiversti jai paskambinti. Juk jis jos nekentė. Pasak Salvatorės, ji sugriovė jo sūnaus gyvenimą.

Maža, klastinga aktoriūkštė, norinti parduoti tau savo kūną už puodynę aukso, – tokius žodžius Salvatorė išrėžė Frenkui. Tačiau nespėjo išgirsti, ką į tai tėvui atsakė sūnus, nes išlėkė apsipylusi skausmo ašaromis.

– Paprašiau, kad luktelėtų, – toliau kalbėjo nepalenkiamasis Briusas; jis nesilenkdavo prieš nieką, net prieš tokį magnatą kaip Salvatorė Tolis. – Pamaniau, jog kelias minutes gali ir palaukti… kol aprimsi ir pajėgsi išklausyti, ką jis nori pasakyti.

– Ačiū, – padėkojo Leksė ir nukreipė žvilgsnį į savo tvirtai sunertus pirštus. – Ar jis tau… nesakė, kodėl… kodėl skambina?

– Net neužsiminė.

Mėgindama sudrėkinti perdžiūvusią burną, Leksė linktelėjo ir vėl pasistengė suimti save į rankas.

– Na, gerai, – pagaliau radusi jėgų pakilti, pasakė ji. – Verčiau pasikalbėsiu su juo.

– Ar norėtum, kad likčiau?

Nagi, Lekse, ar nori? – paklausė ji savęs. Tačiau atsakymo taip ir nerado. Ligi šiol Briusas jos gyvenime vaidino svarbų vaidmenį: nuo pat penkioliktojo gimtadienio, kai Leksė atliko pagrindinį vaidmenį mažo biudžeto filme, o jos vaidyba nustebino visą pasaulį – ji pelnė neeilinę šlovę. Jis, drauge su jos motina Greise, taip pat aktore, atstovavo jai visuose dalykiniuose susitikimuose. Vėliau, kai ji apakinta meilės savo gražiajam italui atsisakė daug žadančios karjeros, Briusas neleido jai nutraukti su juo ryšių, o kai netikėtai mirė jos motina, jis buvo jos atrama. Bet tada ji dar turėjo Frenką. Prireikė ištisų sielvarto ir skausmo mėnesių, kad ji pagaliau pasiduotų ir sudaužyta širdimi, paplūdusi ašaromis parlėktų atgal pas Briusą.

Dabar Leksė dirbo jo teatro agentūroje. Drauge jie buvo puiki komanda: ji suprato temperamentingus jo klientus, o jis turi didelę patirtį teatro pasaulyje. Ilgainiui jie labai suartėjo.

– Geriau bus, jei pasikalbėsiu viena, – galiausiai nusprendė Leksė, žinodama, kad šios problemos Briusas už ją neišspręs.

Akimirką jis tylėjo, veidas neišdavė nė menkiausios emocijos. Paskui išsitiesė ir linktelėjo. Leksė kaipmat suprato įžeidusi jo jausmus, suprato, kad jis pasijuto atstumtas, bet žinojo, kad jis supras, kodėl ji atsisako jo paramos. Skambutis buvo susijęs su Frenku, o jeigu naujienos blogos, net pats Briusas neapsaugos jos nuo sielvarto. Tebūnie skausmą ji pasitiks viena.

– Trečia linija, – mostelėjęs į telefoną pasakė Briusas ir išėjo iš kabineto.

Palaukusi, kol užsidarys durys, Leksė atsisuko į telefoną ir, kelias sekundes į jį stebeilijusi, giliai įkvėpė ir ištiesė drebančią ranką į ragelį.

– Buongiorno, signor, – virpančiu balsu pasisveikino Leksė.

Iš už tūkstančių mylių telefono linija atsklido pauzė, nuo kurios jos širdis ėmė dar smarkiau daužytis, o pirštai iki skausmo sugniaužė ragelį. Pagaliau prie ausies pasigirdo jaudulio apimtas Salvatorės balsas.

– Alekse, diena toli gražu nėra gera, – jos pasisveikinimą atrėmė jis. – Ji, tiesą sakant, netgi labai bloga. Numanau, kad naujienas apie Frančeską jau girdėjai.

Svaigstančia galva Leksė užmerkė akis.

– Taip, – iškvėpė ji.

– Tada pokalbis bus trumpas. Jau pasirūpinau tavo skrydžiu į Livorną. Po valandos prie tavo namų atvyks automobilis. Mano lėktuvu nuskrisi tiesiai į Pizą, o iš ten tave paims. Kai atvyksi į ligoninę, tam, kad patektum pas mano sūnų, privalėsi pateikti tapatybės dokumentą, todėl nepamiršk jo pasiimti.

– Frančeskas gyvas? – šaižiai spygtelėjo Leksė. Jautėsi tarsi gavusi smūgį į saulės rezginį.

Porą sekundžių kitame laido gale stojo tyla, paskui pasigirdo tylus keiksmas.

– Galvojai, kad jis negyvas. Atleisk, – šiurkščiai pasakė Frenko tėvas. – Per visą tą sumaištį ir išgyvenimus pamiršau, kad naujienų pranešimuose būna daug painiavos… Si. – Jis nutilo, bet po akimirkos vėl prabilo prislėgtu balsu. – Frančeskas gyvas, – pagaliau patvirtino užgimusią Leksės viltį. – Tačiau privalau tave perspėti, kad patyrė nemenkų sužeidimų. Nors kaip apskritai jis sugebėjo…

Salvatorės balsas nutrūko, ir Leksė nujautė, kad jis tvardosi tik didžiausiomis valios pastangomis. Draskoma prieštaringų jausmų – skausmingo palengvėjimo ir naujo baimės priepuolio dėl paminėtų sužeidimų – ji numanė, kad ir pats Salvatorė veikiausiai yra šoke. Frančeskas – vienturtis jo sūnus. Dievinamas, branginamas, iki panagių lepinamas vaikas ir paveldėtojas.

– Apgailestauju… kad jums teko šitai iškęsti, – tepajėgė sušnabždėti ji.

– Tavo užuojautos man nereikia, – tarsi botago kirtis perliejo griežti Salvatorės žodžiai.

Jei tik galėtų, Leksė būtų nusišypsojusi. Ji suprato, kodėl šis vyras nenori jos užuojautos. Salvatorės neapykanta su laiku taip ir neišblėso.

– Iš tavęs tikiuosi tik vieno – kad atliksi tai, ką privalai, – ramesniu balsu ėmė aiškinti jis. – Esi čia reikalinga. Mano sūnus prašo, kad atvyktum, todėl ir atvyksi.

Atvykti? Pas Frenką? Pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai patyrė šoką sužinojusi apie Frenko nelaimę, Leksė sumirksėjo ir išvydo dienos šviesą. Vienas dalykas buvo sužinoti, kad Frenkas pagaliau prisižaidė su likimu ir išgyventi siaubą, bet visai kas kita buvo su juo susitikti.

– Atleiskite, bet šito padaryti negaliu.

– Ką reiškia negaliu? – iškošė Salvatorė. – Tu jo žmona. Tavo pareiga pas jį nuvykti!

Jo žmona. Kaip keistai skamba, – atsisukusi į langą pagalvojo Leksė, o jos akys įgavo blyškaus mėlio atspalvį. Jos, kaip žmonos, pareiga Frenkui baigėsi prieš trejus su puse metų, kai jis…

– Jo atstumtoji žmona, – pataisė Leksė. – Signor, apgailestauju, kad Frenkas patyrė avariją. Tačiau nebesu jo gyvenimo dalis.

– Kur tavo gailestingumas, moterie? – lediniu balsu sušnypštė uošvis. – Jis kraujuoja ir jaučiasi palūžęs! Juk ką tik neteko artimiausio draugo!

– M-markas negyvas? – Tai buvo dar vienas šokas, kuris sukaustė jai kūną.

Nieko nematančiu žvilgsniu stebeilydama į pilką dangų už kabineto lango, Leksė prisiminė gražų, besijuokiantį Marko Klementės veidą. Nuo sielvarto ir neteisybės jai suspaudė širdį. Markas niekam nebuvo padaręs nieko blogo. Iš jųdviejų jis buvo nerūpestingoji siela. Frenkas – be galo visuomeniškas žmogus, nepaprastai drąsus ir nutrūktgalviškas, o Markas visur sekiojo paskui, nes, kaip kartą buvo sakęs, tingėjo ką nors daryti kitaip. Jam buvę kur kas lengviau sekti paskui Frenką, nei švaistyti energiją, mėginant irtis prieš srovę.

Neblogai pažinodama Frenką, Leksė nujautė, kad dabar jis veikiausiai kaltina save įtraukęs draugą į aistrą pavojams ir greičiui. Tikriausiai kaltina save dėl Marko mirties.

– Užjaučiu, – skausmingai sušnabždėjo ji.

– Si, – pripažino Salvatorė Tolis. – Gera žinoti, kad liūdi dėl Marko. Dabar paklausiu dar kartą – ar atskrisi pas sūnų?

– Taip, – šį kartą nė nedvejodama atsakė Leksė, nes, kad ir kaip Frenkas ją buvo įskaudinęs, draugo netektis buvo rimta priežastis.

Markas ir Frenkas… Vienas be kito buvo tarsi diena be nakties.

Padėjus ragelį, Leksės kūnas nevaldomai sudrebėjo. Tarsi mėgindama sustabdyti pavojingai kylantį ašarų potvynį, ji pridėjo ranką prie akių; beviltiškai norėjo žinoti, ar taip jaučiasi dėl palengvėjimo, kad Frenkas gyvas, ar dėl sielvarto, kad vargšas Markas… žuvo.

– Tai jis gyvas?

Skubiai atsisukusi Leksė pamatė, kad Briusas, įėjęs jai negirdint, stovi kabinete. Ji tvirtai sučiaupė lūpas ir linktelėjo.

Plonos Briuso lūpos persikreipė.

– Taip ir maniau, kad tas laimės kūdikis išsikapstys.

– Briusai, jokia laimė būti išsviestam į orą su krūva aštrių, mirtinų nuolaužų! – aršiai užsipuolė Leksė.

– O tas kitas – Markas Klementė?

Stipriai apsivydama save rankomis, ji nebyliai patvirtino.

– Vargšelis, – sumurmėjo Briusas.

Bent šiuose žodžiuose nėra sarkazmo, – pagalvojo Leksė. Ji giliai, save padrąsindama, įkvėpė.

– Man reikės kelių laisvų dienų.

Briusas žvelgė į ją primerktomis akimis. Ji aiškiai matė, kad sprendimas jam nepatinka.

– Vadinasi, tebesi priklausoma nuo Tolio, – galiausiai tarė jis. – Ketini pas jį vykti.

– Būtų neteisinga pasielgti priešingai.

– Net jei skiriesi su juo?

Nuraudusi dėl tokio klausimo, Leksė beveik pasigailėjo pasakiusi Briusui, kad prieš dvi savaites skyrybų dokumentai buvo nusiųsti Frančesko advokatams.

– Skyrybos neturi nieko bendro su esama situacija, – ėmė gintis ji. – Markas ir Frenkas buvo tarsi broliai dvyniai. Nutikus tokiai tragedijai atidėti į šalį nesutarimus mažų mažiausiai teisinga.

– Lekse, tai jau paistalai, – paprieštaravo Briusas. – Aš buvau tas, pas kurį atlėkei, kai iširo jūsų niekam tikusi santuoka, – ironiškai priminė jai jis. – Mačiau, ką jis tau padarė. Sugėriau tavo ašaras. Ir jei manai, kad vėl stovėsiu ir žiūrėsiu, kaip nuodiji savo gyvenimą siaubingais santykiais, gerai pagalvok.