Читать книгу Graiko mylimoji - Мишель Смарт - Страница 3

Tabita Brigstok nustūmė vežimėlį į skalbyklą, o krūvas nešvarios patalynės ir rankšluosčių, surinktų iš kambarių, kuriuos visą rytą tvarkė, sumetė į baltą murziną dubenį, tada palikusi skalbinius nuvažiavo koridoriumi toliau į sandėliuką, kur užrakino vežimėlį kartu su kitais.

Jos rankos buvo raudonos, maudė, bet neturėjo laiko bėgioti į kambarį pasitepti losjonu – nuo jo kartais peršėdavo mažiau. Personalo kambariai kitame viešbučio gale, už gerų penkiolikos minučių kelio.

Ji užlipo laiptais ir nuėjo į pirmo aukšto koridoriaus galą. Iš įpratimo pasibeldė į duris, bet paskui atsirakino savo pagrindiniu raktu.

– Sveiki, ponia Kaulter, – linksmai pasilabino įėjusi į prabangų kambarį. – Kaip jaučiatės? Atleiskite, kad negalėjau užsukti anksčiau, bet prireikė mano pagalbos antrame aukšte.

Aštuoniasdešimt trejų ponia Kaulter buvo seniausia Basinų rūmų viešbučio Vienoje viešnia ir gyveno čia jau tris mėnesius. Vargšelę paguldė virusas ir ji jau dvi savaites nesikėlė iš lovos. Tabita dėl senutės nerimavo ir radusi laiko vis kyštelėdavo galvą pažiūrėti, ar viskas gerai. Laimei, per pastarąsias dvi dienas ponia Kaulter gerokai sustiprėjo, o šiandien buvo atsikėlusi ir apsirengusi, valgė priešpiečius prie stalelio, stovinčio šalia lango su vaizdu į plačius dvaro laukus.

Ponia Kaulter nusišypsojo, po dviejų savaičių ligos smagiai sužibo jos akys.

– Jaučiuosi daug geriau, ačiū. Ir dėkoju, kad pasiuntei Melanę manęs pažiūrėti.

– Man nesunku. Atnešiau vitaminų, kurių prašėte.

Tabita ištraukė iš rankinės nedidelį plastiko maišelį ir padėjo ant stalo.

Gumbuota, artrito sužalota ranka uždengė jos delną.

– Tu mano angelas. Ar prisėsi išgerti su manimi puodelio arbatos?

Tabita turėjo dvidešimtį minučių pietums, tad priėmė pasiūlymą ir atsisėdusi įpylė joms abiem gėrimo iš kaulinio porceliano arbatinuko.

Po šešių sunkaus fizinio darbo valandų atsikvėpti labai malonu. Viešbutyje visi susijaudinę. Savininkas, graikas Džianas Basinas, sukvietė šį vakarą pasaulio elitą į maskaradą.

Tabita jį jau pamatė. Buvo tik ką baigusi valyti kambarį ir stūmė vežimėlį koridoriumi, kai jis praėjo pro šalį. Širdis suspurdėjo išvydus, bet, kaip paprastai, Džianas beveik nė nedirstelėjo į jos pusę.

Tabita čia dirbo jau penkis mėnesius, bet vos kelis kartus buvo mačiusi našlį milijardierių, pasak gandų, kilusį iš Graikijos karališkos giminės. Basino dvaro viešbutis tebuvo maža jo imperijos dalis. Kai pasivargindavo atvažiuoti į Vieną, galėjai aiškiai jausti personalo susižavėjimą ir baimę. Viešbutis kadaise buvo karališkieji rūmai, o dabar laikomas vienu geriausių Europos viešbučių, žinoma, kainos atitinkamos. Tikra sėkmė čia dirbti, bet jei bus nuspręsta, kad jos darbas netenkina, kyla didelė rizika būti atleistai.

Tabita negalėjo sau leisti netekti darbo ir net nenumanė, ką tokio turi Džianas, kad kaskart jį išvydus mintys susipainioja, o pilve atgyja būrys drugelių. Ji gyveno viešbutyje, todėl be darbo taptų benamė. Atlyginimas čia buvo aukštesnis nei senajame darbe – mažame angliškame viešbutuke, arbatpinigiai irgi kartais būdavo itin dosnūs, bet, net ir dirbdama visus įmanomus viršvalandžius, ji nepajėgė susitaupyti pakankamai, kad įmokėtų pradinį įnašą už būstą.

Tik tiek norėjo. Savo būsto. Namų, kur jaustųsi saugi. Namų, kurių iš jos niekas negalėtų atimti.

– Taip ir maniau, kad užsuksi per priešpiečius, – tarė ponia Kaulter.

Tabita kilstelėjo antakius.

– Norėtumėte palošti kortomis? – abi moterys dažnai jomis žaisdavo, kai pasibaigdavo Tabitos pamaina.

– Mano galva vis dar apsunkusi, mieloji. Ne, norėčiau pasišnekėti apie šio vakaro pokylį.

– Maskaradą?

– O yra ir kitas, apie kurį turėčiau žinoti?

Tabita nusijuokė:

– Tikiuosi, ne. Džiaugiuosi, kad gavau papildomų valandų, bet man tikrai reikia pertraukos, kad atsigaučiau, jei kartais mus užgrius dar vienas pokylis, – ji negalėjo sau leisti atostogų.

Ponios Kaulter akys šelmiškai sublizgo.

– Aš turiu bilietą į jį.

– Negali būti!

Bilietai į pokylį kainavo keturiasdešimt tūkstančių eurų. Kad galėtum pasinaudoti privilegija sumokėti tokią astronominę sumą, tave turėjo pakviesti. O kad pakviestų, reikia būti turtingam ir priklausyti pasaulio elitui. Vieša paslaptis, kad visos pakviestos vienišos moterys buvo iki trisdešimties, sklandė nepaneigti gandai, kad pokylį Džianas Basinas surengė norėdamas susirasti naują žmoną. Ponia Kaulter buvo turtinga, ji neseniai tapo našle, bet nepriklausė pasaulio elitui ir tikrai buvo peržengusi trisdešimties metų ribą.

– Kaip jį gavote?

Ponia Kaulter suraukė ir patapšnojo nosį.

– Dama turi paslapčių, mieloji.

Tabita dėl jos labai apsidžiaugė. Eiti į pokylį… Ji matė, kaip jam ruošiamasi, girdėjo šnabždantis, akivaizdu, kad maskaradas turėjo būti amžiaus įvykis.

– Ar man padėti jums susišukuoti, susitvarkyti nagus? Mano pamaina baigsis ketvirtą, todėl turėsiu laiko…

– Ne, mieloji. Bilietas tau.

– Atleiskite?

– Bilietą nupirkau tau.

Tabita akimirką neteko žado. Ji žiūrėjo į raukšlėtą senutę baltais plonyčiais plaukais, žibančiomis akimis ir svarstė, iš kur ji ėmė tokį velnišką humoro jausmą. Juk tikrai juokauja. Kas gi išleistų keturiasdešimt tūkstančių už pokylio bilietą kambarinei?

Gumbuota ranka vėl uždengė jos delną.

– Tabita, – nuoširdžiai pasakė senutė. – Tu man netikėta laimė. Rūpinaisi manimi nuo pat atvykimo į Vieną ir dažnai aukodavai savo asmeninį laiką. Prižiūrėjai mane visą savaitę, o savanaudžiai mano vaikai nepasivargino patikrinti, kaip jaučiuosi. Tu dirbi iki devinto prakaito už grašius ir niekada nesiskundi. Tu – saulės spindulėlis tamsiame pasaulyje ir aš noriu parodyti tau savo meilę ir dėkingumą.

Tabita nurijo seiles. Saulės spindulėlis. Ji?

Vieninteliai tokius malonius žodžius jai kadaise kalbėjo tėtis ir močiutė iš tėvo pusės. Mylima močiutė mirė, kai Tabitai tebuvo septyneri, bet prisiminimai vis dar gyvi ir ryškūs. Ponios Kaulter akys žiba taip pat šelmiškai kaip ir Tabitos močiutės, abi senutės tokios pat švelnios. Tabita įtarė, kad kaip tik panašumas į močiutę pradžioje traukė prie senosios ponios, iš dalies pajuto jai tokį stiprų prieraišumą.

– Bilietas mano vardu. Šį vakarą tu būsi Amelija Kaulter ir šoksi su gražuoliu vyru, gurkšnosi šampaną, būsi ta, kuo esi gimusi.

Tabita sumirksėjo, ne tik dėl to, kad akis graužė ašaros, ketinančios prasiveržti, bet ir iš nuostabos.

Būsi ta, kuo esi gimusi?..

Pastaruosius ketverius metus ji iš visų jėgų stengėsi pamiršti prigimtines teises. Prisiminimai buvo per daug skausmingi. Todėl ji priimdavo kiekvieną naują dieną ir mėgino žiūrėti į ateitį.

Dabar Tabitos širdis suplakė smarkiau. Negi ponia Kaulter žino?

Spindinčios akys ją įdėmiai stebėjo. Jei ponia žino tikrąją Tabitos tapatybę, tai puikiai moka slėpti kortas.

Tačiau Tabita niekada tikrosios savęs neslėpė. Vienintelės pavardės iš jos pamotė nesugebėjo atimti. Atėmė visa kita: namus, išsilavinimą, pinigus, ateitį…

– Pažiūrėk mano spintoje. Eik, mieloji.

Kone linkstančiomis kojomis Tabita nuėjo į miegamąjį.

– Dešinėje pusėje, – šūktelėjo ponia Kaulter.

– Ko man ieškoti?

– Pamatysi.

Ir išties.

Už spintos durų, dešinėje ant bėgelio kabojo žemę siekianti ilga suknia, tarsi nužengusi iš pasakos puslapių.

Ištiesusi ranką mergina pirštais perbraukė prabangų audinį, akimis gėrė švelniai rožinius ir žalius audinius, papuoštus auksinių siūlų raštais, apsiuvinėtus brangakmeniais ir vos rausvomis rožėmis.

Aštuonioliktojo amžiaus princesė būtų apsidžiaugusi, galėdama užsivilkti tokią grožybę.

Ant lentynos virš jos buvo pora šviesiai auksinių aukštakulnių basučių ir net balta kaukė su aukso detalėmis ir auksinio apvado pakraščiais, gėlės formos rožinių plunksnų kuokšteliais ant kairiojo skruosto.

Virpančiais pirštais Tabita paėmė batelius ir susižavėjusi apžiūrėjo.

Kaip tik jos dydžio.

Apstulbusi sugrįžo į svetainę.

– Kaip?..

Ponia Kaulter nusišypsojo.

– Damos randa būdų.

– Aš negaliu. Norėčiau… – ji giliai įkvėpė ir prispaudė batelius prie krūtinės. – Norėčiau, jei galėčiau, bet negaliu. Jei mane pričiups, būsiu atleista. Mus perspėjo.

Ir labai griežtai. Jei personalo darbuotojas bus pagautas bandantis prasmukti į puotą, darbo sutartis bus nutraukta.

Tačiau ponia Kaulter neišsigando:

– Būsi neatpažįstama. Niekas nesupras, kad tai tu – niekas nesitikės tavęs ten sutikti. Iš patirties sakau, kad žmonės mato tik tai, ką nori ir ko tikisi. Kambarinių jie nepastebi. Ateik čia penktą. Pakviečiau visažistę. Ji pavers tave princese. O rytoj galėsi ateiti pas mane per priešpiečius ir viską papasakoti. – Ji nusijuokė. – Prisipažinsiu, nesu visiška altruistė. Esu per sena ir keliai skauda – negaliu nueiti į puotą, todėl pamatysiu ją tavo akimis.

Tabitą degino karštos ašaros. Niekas nieko panašaus jai nebuvo padaręs.

– Nebijok, mieloji. Šį vakarą tu būsi princesė ir eisi į puotą, daugiau jokių ginčų. Netark nė žodžio.

§§§

Džianas Basinas išėjo iš apartamentų, kuriuose apsigyvendavo atvažiavęs į Vieną, ir nužingsniavo rožių gyvatvore apsodintu taku į savo viešbutį. Viešbutyje buvo pasilikęs vienus apartamentus, bet mėgino suteikti sau bent privatumo iliuziją. Privatumo, kurio jo didžiulė energinga šeima dažniausiai nepaisė.

Iš dalies dėl šeimos jis dabar ėjo taku apsivilkęs juodą odinį fraką ir rengė šį maskaradą. Seserys jau nuo dvidešimt penktojo gimtadienio nuolat užsimindavo, kad jam reikia naujos žmonos. Džianas nenoromis ėmė suprasti, kad jos teisios.

Kai senas bičiulis Alesijus Palvetis privertė atsilyginti už dar mokyklos laikais padarytą paslaugą ir surengti kaukių puotą pasinaudojant ypatinga švenčių organizatorių komanda, Džianas nusprendė, kad tas pokylis gali būti jam naudingas. Jis ne tik grąžins draugui skolą, bet ir leis seserims patikėti, kad visai rimtai dairosi žmonos. Visi bus patenkinti.

Džianas vargiai tikėjosi, kad ta ideali moteris šiandien atsiras, bet tai nė kiek ne prastesnė proga tokią surasti. Jis netgi leido penkiasdešimt iš keturių šimtų pokylio svečių pakviesti savo jauniausiai seseriai Nikei – populiariausiai jų šeimos atstovei. Tos penkiasdešimt viešnių bus netekėjusios moterys, turtingos, nes sugebės susimokėti keturiasdešimt tūkstančių eurų – jo nustatytą bilieto kainą.

Jei Džianas nuspręs vėl vesti, turės reikalavimų. Pirmiausia, ir visų svarbiausia, būsima žmona turi būti nepriklausomai turtinga. Jis nebedarys tos pačios klaidos, kaip vesdamas pirmą kartą. Antra, ji turi būti graži pažiūrėti. Nebūtinai modelis ir net ne išskirtinė gražuolė, bet jei jis pasiryš likusį gyvenimą susieti su viena moterimi, tai mieliau jau su ta, kuri jam pasirodys patraukli.

Pro galines duris įsmukęs į viešbutį, nusipirktą beveik prieš dvidešimtį metų, Džianas pasuko į pokylių salę.

Jo verslo interesai buvo įvairūs, bet labiausiai Džianas koncentravosi į laivybą ir nekilnojamąjį turtą visame pasaulyje. Jis išleido milijonus buvusių rūmų renovacijai, kol pavertė juos pasaulinės klasės viešbučiu – tai buvo pirmas rizikingas žingsnis į turizmo industriją už gimtosios Graikijos ribų. Kažin ar galėjo būti geresnis statuso simbolis.

Pasiruošęs atidaryti šonines duris į salę, ant kabančiųjų laiptų jis pastebėjo viešnią. Ji leidosi tvirtai suspaudusi pirštais turėklą. Kitame delne gniaužė paauksuotą kvietimą, kurį prie įėjimo turės parodyti visi puotos svečiai.

Ji ėjo gracingai, bet lyg dvejodama, todėl Džianas įsižiūrėjo įdėmiau.

Pažvelgė į ją. Tada dar kartą.

Nors moters veidą beveik visiškai dengė balta paauksuota kaukė, papuošta šviesiai rožiniais plunksnų kuokšteliais ant kairiojo skruosto, jo širdis kažkodėl suspurdėjo.

Džianas nepajėgė atplėšti akių.

Nuostabi švelniai žalių, pilkai rožinių ir auksinių atspalvių suknelė, papuošta brangakmeniais, spindinčiais lempų šviesoje, buvo be petnešėlių, tvirtai prigludusi prie liemens, o tada pasipūtusi daugybe sluoksnių, krintančių ant visiškai uždengtų kojų.

Ji atrodė kaip princesė.

Gal ir buvo princesė.

Jis įsivaizdavo, kaip svaiginančiai suktųsi toks sijonas šokių aikštelėje…

Pasitraukęs nuo durų, pro kurias ketino įeiti, jis pasitiko ją, kaip tik pasiekusią apatinę laiptų pakopą.

Iš arti mergina pasirodė žemesnė, nei jis galvojo, ir dar žavingesnė. Medaus spalvos šviesūs plaukai buvo susukti į elegantišką kuodą virš grakštaus kaklo, papuošto prigludusiu auksiniu vėriniu su brangakmeniais ir prie suknelės derančiomis rožėmis, dailiose ausyse kabojo auskarai.

Tokios gražios moters jis nebuvo matęs.

– Atrodote sutrikusi, – tarė jis angliškai.

Į jį iš po kaukės pažvelgė rugiagėlių mėlynumo akys.

Putlios širdelės formos lūpos dvejodamos nusišypsojo.

– Gal reikia parodyti, kur kambarys, kuriame renkasi svečiai? O gal ko laukiate?

Ant dešinės rankos ji mūvėjo žiedą su deimantu, bet ant kairės nebuvo nieko.

Moteris aiškiai susidrovėjusi papurtė galvą.

– Krypties parodyti nereikia ir nieko nelaukiate?

O gal moteris jo nesupranta? Šiame pasaulyje retai pasitaiko sutikti angliškai nešnekantį žmogų.

Kai ji galų gale prabilo su aštriu kaip stiklas anglišku akcentu, balsas buvo kimus:

– Aš nieko nelaukiu.

Vis geriau.

Jis ištiesė ranką.

– Tuomet leiskite jus palydėti, panele…

– Tabita, – skruostai, kiek jų nedengė kaukė, paraudo. – Mano vardas Tabita.

Ji vos nesuklykė dėl tokio kvailumo.

Kodėl prisistatė tikruoju vardu?

Net į salę nepatekusi atskleidė priedangą. Ir dar pačiam Džianui Basinui!

Ji turėjo būti Amelija Kaulter, kaip parašyta kvietime, kurį laikė rankoje.

Reikėjo atsisakyti dosnaus ponios Kaulter pasiūlymo, bet Tabita pasidavė akimirkos įspūdžiui, apsalo nuo suknelės grožio, širdis troško to vienintelio vakaro, tik vieno vakaro laisvės nuo negailestingai sunkaus gyvenimo, slenkančio šveičiant vonias ir tvarkant kambarius.

Tokioje puotoje, jei tėtis tebebūtų gyvas, ji galėtų viešėti. Būtų čia teisėtai, o ne apgaule.

Jei Džianas bent įtars, kad ji žemiausio lygio viešbučio darbuotoja, atleis ją akimirksniu.

Bet, regis, jis neatpažino.

Kitą vertus, juk nė karto nėra į ją pažiūrėjęs. Ir kodėl turėtų? Jis vien šiame viešbutyje yra įdarbinęs šimtus žmonių. Kambarinės stovi pačiame verslo grandinės gale – beveidė armija, kukliai šmėžuojanti koridoriais ir valanti turtingų svečių kambarius.

Taip pagalvojusi šiek tiek aprimo, bet širdis suspurdėjo įsikibus į pasiūlytą parankę, paskui ėmė daužytis dar smarkiau.

Aukštas, juodais šonuose trumpai kirptais, o ant viršugalvio ilgesniais plaukais, Džianas turėjo kiek per ilgą nosį, smailoką smakrą – tokio vyro tradiciniu gražuoliu nepavadintum. Tačiau jis turėjo kažin ką – gal tuos aukštus skruostikaulius, o gal ryškias mėlynas akis, o gal putlią apatinę lūpą, – kas traukė akį.

Džianas patraukė Tabitos dėmesį iš pirmo žvilgsnio.

Jo veidas buvo gyvas – tai patvirtino raukšlės ant kaktos ir apie akis.

Nors ir neįprasto grožio, bet su odiniu fraku ir juoda odine kauke ant veido – maskarado kostiumu – priminė piratą ir buvo triuškinančiai patrauklus.

– Iš kurios jūs Anglijos dalies? – paklausė jis eidamas koridoriumi.

– Iš Oksfordšyro, – atsargiai atsakė Tabita.

– Nuostabi šalis.

„Labai“, – ilgesingai pagalvojo Tabita. Kai buvo išmesta iš namų, ji vengė visos šalies. Per skaudu buvo galvoti apie viską, ko neteko, ko ilgėjosi.

Kad ir kaip būtų, ji nusišypsojo, linktelėjo pritardama ir meldė, kad pokalbis pasuktų kita linkme.

Būtų dar geriau, jei Džianas paspartintų žingsnį. Jiedu ėjo taip lėtai, kad net vėžliukas būtų aplenkęs.

Tabita suko galvą, kaip pasprukti nuo jo, kol neteko parodyti kvietimo, ant kurio parašytas moters vardas visai ne Tabita.

Jei iš ponios Kaulters kambario būtų išėjusi minute anksčiau ar vėliau, nebūtų atsitrenkusi į vienintelį žmogų, su kuriuo susitikimo norėjo išvengti.

– Mokiausi Oksfordo universitete, – tarė jis. – Ir Kiltonhauso pensione, Viltšyro grafystėje. Žinote tokį?

Jis šnekėjo sklandžia anglų kalba.

– Žinau.

Kiltonhausas – viena seniausių mokyklų pasaulyje ir tikrai pati brangiausia. Tik itin turtingi žmonės gali sau leisti ten išsiųsti mokytis savo vaikus. Ten mokėsi kelių jos mokyklos draugių broliai.

– O kur mokėtės jūs?

– Bedingdeile.

Jis nusijuokė sodriu griausmingu juoku, kuris jos ausyse nuskambėjo lyg muzika.

– Mano pirmoji mergina mokėsi ten, paklausčiau, ar jūs pažįstamos, bet turbūt esate gerokai jaunesnė už mane.

– Gali būti.

Jis nusikvatojo dar garsiau.

– Netuščiažodžiaujate, tiesa?

– Atleiskite, nenorėjau…

Jis sustojo, į Tabitą įsmigo ryškiai mėlynos akys.

– Neatsiprašinėkite. Jei atvirai, pasaulyje, kuriame gyvename, tai reta ir labai patraukli savybė.

Jis priėjo prie durų į patalpą, kur svečiai laukė, kol bus paskelbta pokylio pradžia. Po akimirkos jai teks ištiesti kvietimą, kad jos vardas būtų patvirtintas svečių sąraše.

Širdis sudundėjo.

Reikia dingti.

Jai tebeieškant dingsties pasišalinti, Džianas paėmė jos ranką, kuria buvo įsikibusi, ir pakėlė prie lūpų. Spindinčiomis akimis švelniai pabučiavo jos krumplius.

– Prieš prasidedant pokyliui man reikia šį tą patikrinti. Vėliau jus susirasiu.

Tada nusilenkė ir apsisukęs ant kulno nuėjo, liko tik prieskoniais dvelkiantis jo odekolono aromatas.

Tabita lėtai iškvėpė orą, kurį buvo sulaikiusi, ir užsimerkė.

Širdis daužėsi, bet tai buvo bučinio efektas ar grėsmė, kad paaiškės tiesa, ji tiksliai nežinojo.

– Einate, panele?

Ji nuvijo nerimą.

Uniformuotas patarnautojas atidarė duris.

Bet tada ji pamatė padavėją, laikantį padėklą su šampanu, ir nerimo šešėlį užtemdė ilgesys.

Tabita nusprendė, kad apsiribos viena taure šampano. Tiek nepakenks. Viena taurė ir, kai puotos pradžia bus oficialiai paskelbta, ji spruks į savo kambarį, į saugų anonimišką vergo gyvenimą.

Bet pirmiausia išgers šampano.

Ji stabtelėjo nedideliame laukiamajame. Kitoje durų pusėje stovėjo dar vienas patarnautojas, laikantis rankose didelę planšetę. Vos neiššoko širdis: atpažino jį. Ne kartą buvo kalbėjęsi personalo kambaryje.

Tačiau pažvelgęs į Tabitą, jis jos neatpažino.

Vaikinas pasisveikino mandagiai šypsodamasis.

– Ar galėtumėte parodyti kvietimą, panele?

Vildamasi, kad jis nepastebės drebančių rankų, Tabita ištiesė auksinę kortelę.

Jis įdėmiai peržiūrėjo dokumentą ir pasisuko į savo stalą, surado jos pavardę svečių sąraše. Pridėjęs prie eilutės pirštą vėl jai nusišypsojo ir linktelėjo į dvivėres duris kitoje kambario pusėje.

– Svečiai renkasi pro tas duris. Gero vakaro, panele Kaulter.

Plaučiuose pritrūko oro.

Ponia Kaulter buvo teisi. Suknelė ir makiažas – puikiausia priedanga.

– Dėkoju, – sukuždėjo ji.

Ištiesusi nugarą Tabita aukštai iškėlė galvą. Kitas durininkas atidarė jai duris ir įleido.

Išėjusią iš registratūros ją pasitiko triukšmas, Tabita sumirksėjo. Svečių jau prisirinkę ir visi geros nuotaikos. Oras pilnas juoko ir linksmų pokalbių, kuriuos slopino muzika, sklindanti iš kampo, kur pianistas grojo gerai žinomą melodiją.

Tabita pasinėrė į viską vos peržengusi durų slenkstį.

Prie jos priėjo padavėja su šampano padėklu.

Tabita šypsodamasi paėmė taurę ir vos susilaikė vienu mauku neištuštinusi iki dugno.

Kad ir kaip gyvenimas klostėsi dabar, ji auklėta būti dama.

Burbuliukai sproginėjo burnoje ir to užteko, kad mergina susigraudintų.

Šampano buvo ragavusi tik porą kartų gyvenime. Pirmąjį būdama dešimties – per tėvo vestuves. Antrą kartą keturiolikos. Pamotė surengė aštuonioliktąjį gimtadienį Fionai – vyriausiajai Tabitos įseserei. Pokylis buvo ypatingas, jam pinigų negailėjo.

Jos pačios aštuonioliktas gimtadienis buvo pažymėtas visai kitaip. Pamotė jį atšventė išmesdama Tabitą iš šeimai priklausančių namų.

Didžiulis pasaulis, kuriame ketino išskleisti sparnus, per naktį susitraukė.

Nuo tada gėrė tik patį pigiausią alkoholį. Nebuvo jokio pirmakursių savaitgalio universitete. Bendramokslės išsibarstė po įvairiausias šalies aukštąsias mokyklas – daugelis planavo nuostabius trejus metus: gerti ir retkarčiais apsilankyti paskaitose, jei tik šios netrukdys socialiai aktyviai gyventi, o Tabita trynė nuospaudas ant delnų – dirbo mažučiame šeimos viešbutuke.

Prisiminimus pertraukė prašymas visiems nutilti.

Renginio vedėjas pasveikino keturis šimtus svečių, tada įmantriai paskelbė maskarado pradžią.