Читать книгу Graiko mylimoji - Мишель Смарт - Страница 4

Pakliuvusi į kūnų spūstį, Tabita įėjo į milžinišką pokylių salę.

Kvapą gniaužė pamačius, kaip pasikeitė ir taip labai prabangi patalpa.

Nuo aukščiausio lubų taško kabojo auksiniai, sidabriniai ir balti balionai, sienos papuoštos sunkiomis derančių spalvų drapiruotėmis. Tolimiausiame kampe pastatytas šampano fontanas, apie kurį personalas kuždėjosi jau kelias dienas.

Viskas spindėjo. Tviskėjo. Ypač spalvingai, pasakiškai pasidabinę svečiai.

Tabitai atrodė, kad pateko į pasaką, nuo tokio grožio jai suspaudė širdį.

Pabaigusi šampaną padėjo tuščią taurę ant praeinančio padavėjo padėklo ir atsistojo į damų eilę medinės šokių aikštelės kairėje.

Džentelmenai rikiavosi dešinėje, ir orkestras užgrojo pirmas pirmosios dainos natas.

Aikštelėje keturi baleto šokėjai surengė puikų trumpą pasirodymą. Vos tik baleto šokėjams, lydimiems audringų aplodismentų, dingus iš pokylių salės, du tuzinai profesionalių balinių šokių šokėjų – damų baltomis sukniomis ir džentelmenų tradiciniais juodais kostiumais – ėmė suktis pradėdami pirmąjį valsą.

Labai seniai Tabita mokykloje lankė balinių šokių pamokas. Tai būdavo pamoka, kurios laukdavo visi mokiniai, ir ji nebuvo išimtis. Tuomet net neįsivaizdavo, kad reikės šitiek ilgai laukti, kol galės praktiškai parodyti ko išmokusi.

Tie šokėjai buvo nuostabūs, žmonės aplink kuždėjosi, kad tarp jų esama ir pasaulio čempionų.

Vis dėlto Tabitos akys klaidžiojo po džentelmenų eilę kitoje kambario pusėje.

„Nesidairyk jo“, – paliepė sau Tabita. Ko gero, jo pažadas vėliau ją susirasti – tik kvaila viltis, be to, dar ir labai pavojinga. Jei Džianas supras, kad Tabita jo darbuotoja, ji praras viską.

Net jei jis sakė tiesą, čia buvo dar šimtas devyniasdešimt devynios moterys, daug patrauklesnės už Tabitą.

Gali būti, kad Džianas ją jau užmiršo.

Profesionalių šokėjų valsas baigėsi ir pasigirdo žodžiai, kuriuos Tabita nekantravo išgirsti kadaise stovėdama tokioje eilėje, tik norėjo, kad juos ištartų ne šokių mokytoja: Alles Walzer!

Visi šoka!

Džentelmenai žengė prie damų.

Tabita ne vienus metus svajojo apie tokią akimirką, bet jau labai seniai nustojo tikėtis, kad taip atsitiks.

Ji nekreipė dėmesio, kad prie jos tiesia linija žingsniuojantis ponas pagal amžių labiau tiktų į tėvus, be to, toks žemas, kad susidėtum į rankinuką.

Kai jis buvo vos už poros pėdų nuo Tabitos, kelią netikėtai užstojo kita, gerokai aukštesnė ir platesnių pečių figūra, kuri, rodos, išdygo iš po žemių.

Tabitai sustojo širdis, užgniaužė kvapą, bet staiga ji atgijo visa jėga.

Priešais ją palenkęs galvą stovėjo Džianas, o akys spindėjo taip ryškiai, it virš galvų tarp balionų degantys sietynai.

– Darf ich bitten?

Vienos pokyliuose tradicija taip liepia pakviesti damą šokio.

Kaip tik tokius žodžius Tabita kadaise svajojo išgirsti.

Ji žiūrėjo į ryškias mėlynas akis, o kraujas gyslose kunkuliavo nuo keisčiausių jausmų.

Nespėjus susivokti keliai sulinko reveransui.

Suvirpėjo tvirtos šnervės. Jis uždėjo ranką ant pilvo ir palenkė galvą.

Tada kairiąja paėmė Tabitos ranką, o kita apkabino per liemenį, delną padėjo šiek tiek aukščiau strėnų.

Sudilgsėjo jo laikomi pirštai, jaudulys išsiliejo į kraują.

Raumenys, tarsi atsimindami judesį, susitraukė, pakėlė Tabitos ranką ir padėjo ant jo dešiniosios rankos.

Orkestras užgrojo pirmas natas ir ji jau sukosi aplink šokių aikštelę jo glėbyje.

Džiano Basino glėbyje.

Pirmą kartą gyvenime šoko su vyru.

Šiuo vyru.

Šis vyras sukosi šokio ritmu be jokių pastangų, vedė tarp kitų porų nenuleisdamas nuo jos mėlynų akių.

Ir Tabita nepajėgė nusukti žvilgsnio nuo jo veido, prikausčiusio dėmesį nuo pirmos akimirkos.

Ir negalėjo liautis uodusi jo kvapo, prieskonių aromato.

Ir nors apėmė jausmas, kad ji įžengė į pačią stebuklingiausią svajonę, kažkur galvoje tylus balselis kuždėjo, kad iš Džiano gali tikėtis tik šio vienintelio šokio.

Ir svarbu ne tik pavojus, į kurį Tabita pateko būdama su juo, Džianas norės pašokti su kitomis moterimis. Jei sklandantys gandai teisingi, šis pokylis surengtas tam, kad milijardierius susirastų naują žmoną, tuomet jis norės pasidomėti plačiau, pasišnekučiuoti, pašokti su kiek įmanoma daugiau damų.

Šokis pasibaigė, rodos, akimirksniu. Poros aplink juos prasiskyrė lyg Raudonoji jūra.

Tabita su palengvėjimu atsiduso ir kartu nusivylusi pamėgino ištraukti ranką vyrui iš delno. Tačiau rankos neišsiskyrė. Džianas suspaudė ją tvirčiau.

Priglaudė lūpas jai prie ausies:

– Juk nemanai, kad tave paleisiu, ką?

Pajutus skruostu šiltą jo alsavimą, odą persmelkė visai nauji pojūčiai. Tabita stengėsi sugalvoti dingstį pasprukti, bet smegenys atsisakė dirbti.

Nenorėjo paklusti ir kūnas. Delnas vėl pasiekė raumeningą ranką.

Apie juos būrėsi naujos poros.

Orkestras užgrojo naują šokį ir ji vėl leidosi sukama po šokių aikštelę.

Muzikai užvaldžius kūną šokio ritmu pasimiršo visos priežastys, dėl kurių jai reikėtų sprukti. Aplink skriejo veidai su kaukėmis, sukosi suknelės, skambėjo nuostabi muzika…