Читать книгу Melo žmonės - Morgan Scott Peck - Страница 3

Džordžui visada viskas klojosi lengvai arba bent jau jis pats taip galvojo iki pat tos ankstyvo rudens popietės. Žinoma, tekdavo pasirūpinti įvairiais reikalais, kaip ir bet kuriam kitam prekybos agentui, šeimos vyrui ir trijų vaikų tėvui, turinčiam namą, kurio stogas retsykiais prakiurdavo, o pievelė ištisai prašydavosi nupjaunama. Ir išties jis buvo itin tvarkingas ir pedantiškas žmogus ir dėl pernelyg aukštos žolės ar apsilaupusių namo dažų jaudindavosi labiau nei kiti. Taip pat buvo akivaizdu, kad vakarais, leidžiantis saulei, jį apimdavo keistas liūdesys, sumišęs su neaiškia baime. Džordžas nemėgo saulėlydžio meto. Bet tai trukdavo vos kelias minutes, o kartais, kai būdavo užsiėmęs prekybos reikalais arba dangus apniukdavo, saulėlydžio metas apskritai praeidavo nepastebimai.

Džordžas buvo pavyzdinis prekybos agentas, pasižymintis įgimtais gabumais – išvaizdus, iškalbus, laisvai bendraujantis ir puikus pasakotojas. Visą pietrytinių valstijų teritoriją į savo rankas perėmė įsiveržęs į ją lyg meteoras. Jis pardavinėjo plastikinius indų dangčius, tokius, kuriais vienu spragtelėjimu uždaromos kavos skardinės. Šioje rinkoje buvo ir kitų konkurentų – Džordžo įmonė buvo viena iš penkių tokios produkcijos gamintojų. Visą teritoriją perėmęs iš žmogaus, kuris ir pats sukosi visai šauniai, dėl savo genialių gebėjimų per dvejus metus Džordžas pardavimo apimtis patrigubino. Jam buvo trisdešimt ketveri, o jo metinės pajamos iš atlyginimo ir komisinių net ir be ypatingų pastangų siekė beveik šešiasdešimt tūkstančių dolerių. Viskas klostėsi puikiai.

Nemalonumai prasidėjo Monrealyje. Įmonė pasiūlė jam dalyvauti ten surengtame plastiko gamintojų susitikime. Buvo ruduo, o kadangi nei jis pats, nei žmona Glorija nebuvo matę, kaip šis metų laikas atrodo šiaurėje, jis pasiūlė jai važiuoti drauge. Viskas sekėsi kuo puikiausiai. Susitikimas niekuo nesiskyrė nuo kitų panašaus pobūdžio renginių, tačiau abiem didžiulį įspūdį paliko neįtikėtinos lapų spalvos ir puikūs restoranai. Glorijos nuotaika irgi buvo visai nebloga. Paskutinę viešnagės popietę jie nuėjo apžiūrėti miesto katedros. Visai ne todėl, kad būtų buvę religingi: Gloriją geriausiu atveju buvo galima laikyti prijaučiančia protestantiškoms pažiūroms, o jis, augęs su fanatiškai tikinčia motina, negalėjo pakęsti bažnyčių. Vis dėlto tai buvo viena iš miesto įžymybių, tad jie nutarė ją aplankyti. Katedra jam pasirodė gūdi ir niekuo neypatinga, todėl nudžiugo, Glorijai pasiūlius grįžti. Jiems beeinant link saulės nutvieksto išėjimo, prie masyvių durų Džordžas atsitiktinai pastebėjo aukų dėžutę. Sutrikęs stabtelėjo. Viena vertus, neturėjo nė menkiausio noro aukoti šiai ar bet kuriai kitai bažnyčiai, tačiau, kita vertus, kažkur giliai viduje ruseno neaiškus nerimas, kad nieko nepalikęs gali sukelti grėsmę stabiliam savo gyvenimui. Ši baimė jį – racionaliai mąstantį žmogų – vertė nervintis. Tačiau staiga jam toptelėjo, kad būtų visai natūralu palikti nedidelę sumą pinigų, kaip natūralu susimokėti už bilietą einant į muziejų ar pramogų parką. Jis nusprendė sumesti į dėžutę smulkias kišenėje užsilikusias monetas, jei tik nesusidarys pernelyg didelė suma. Pinigų nebuvo daug – smulkiomis monetomis atskaičiavęs penkiasdešimt penkis centus, įmetė į dėžutę.

Kaip tik tą akimirką jo galvoje ir šmėstelėjo pati pirmoji mintis. Jis jautėsi apkvaitęs lyg visiškai netikėtai būtų gavęs pribloškiantį smūgį kumščiu. Tai buvo kur kas daugiau nei vien mintis. Jis tarsi pajuto galvoje įrėžtus žodžius: TU MIRSI SULAUKĘS PENKIASDEŠIMT PENKERIŲ.

Džordžas įkišo ranką į kišenę ieškodamas piniginės. Beveik visi jo grynieji pinigai buvo kelionių čekiai, tačiau jis rado vieną penkių ir du vieno dolerio banknotus. Stvėręs juos iš piniginės, sugrūdo į aukų dėžutę. Tada, pagriebęs Gloriją už rankos, kone stumte išstūmė per duris. Jai pasiteiravus, kas atsitiko, paaiškino staiga pasijutęs blogai ir norįs grįžti į viešbutį. Jis neprisiminė, kaip nulipo žemyn katedros laiptais ar kaip išsikvietė taksi. Tik tuomet, kai grįžęs į viešbučio kambarį atsigulė į lovą, dėdamasis, kad jaučiasi blogai, panika kiek atslūgo.

Kitą dieną, skrendant atgal namo į Šiaurės Karoliną, Džordžas vėl buvo ramus ir pasitikintis savimi. Apie tai, kas nutiko vakar, daugiau nebegalvojo.

Po dviejų savaičių važinėdamas darbo reikalais po Kentukį, Džordžas išvydo kelio ženklą, įspėjantį apie staigų kelio posūkį ir greičio apribojimą iki keturiasdešimt penkių mylių[6] per valandą. Jam pravažiavus pro šalį, galvoje šmėstelėjo dar viena mintis, kuri, kaip ir ankstesnė buvo įsirėžusi didžiulėmis negrabiomis raidėmis: TU MIRSI SULAUKĘS KETURIASDEŠIMT PENKERIŲ.

Likusią dienos dalį Džordžas negalėjo rasti sau vietos. Vis dėlto šįkart šį nutikimą jis sugebėjo apmąstyti neprarasdamas šalto proto. Abi mintys buvo susijusios su skaičiais. Tai buvo paprasčiausi skaičiai, nieko daugiau, bereikšmės abstrakčios sąvokos. Jei jie ką nors reikštų, kodėl turėtų keistis? Iš pradžių 55, dabar 45. Jei kartotųsi nuosekliai, gal ir būtų dėl ko pradėti nerimauti. Bet juk tai – tik beprasmiai skaičiai. Kitą dieną Džordžas jau buvo atgavęs ankstesnę savitvardą.

Praėjo dar savaitė. Džordžo vairuojamas automobilis kaip tik artėjo prie nedidelio miesto, kai jis pastebėjo ženklą, sveikinantį atvykus į Aptoną Šiaurės Karolinos valstijoje. Jo galvoje šmėstelėjo trečioji mintis: TAVE NUŽUDYS ŽMOGUS, VARDU APTONAS. Džordžas ne juokais susirūpino. Dar po dviejų dienų, jam važiuojant pro seną apleistą geležinkelio stoties pastatą, mintyse vėl švystelėjo žodžiai: TO PASTATO STOGAS ĮGRIUS TAU BŪNANT VIDUJE IR UŽMUŠ TAVE.

Nuo tos dienos tokios mintys atklysdavo beveik kasdien, visada jam vairuojant automobilį, kai vykdavo pas klientus. Džordžas ėmė su siaubu laukti rytų, kai tekdavo vykti darbo reikalais. Dirbdamas neįstengdavo atsikratyti nerimo ir visiškai prarado gebėjimą juokauti. Nebejautė maisto skonio, sunkiai užmigdavo naktimis. Tačiau visa tai dar buvo įmanoma ištverti. O tada vieną rytą jis važiavo tiltu per Roanoko upę. Vos pervažiavus tiltą galvoje šmėstelėjo mintis: TAI PASKUTINIS KARTAS, KAI TU VAŽIUOJI PER ŠĮ TILTĄ.

Džordžas svarstė, ar verta apie tai papasakoti Glorijai. Ar ji pagalvos, kad jis išprotėjo? Niekaip neišdrįso su ja pasikalbėti. Tačiau tą naktį gulėdamas lovoje ir girdėdamas, kaip ji ramiai šnopuoja šalia, pajuto nekenčiantis jos už tai, kad gali mėgautis ramybe, o jam tenka ištisai kamuotis. Tiltą per Roanoko upę jam tekdavo pervažiuoti ypač dažnai. Jei rinktųsi kitą kelią, kas mėnesį tektų papildomai sukarti bent kelis šimtus kilometrų arba atsisakyti kelių klientų. Bet, po galais, juk tai taip absurdiška. Jis negalėjo susitaikyti su tuo, kad jo gyvenimą imtų reguliuoti paprasčiausios mintys, kažkokios iškreiptos vaizduotės liekanos. Nebuvo nė menkiausio pagrindo manyti, kad šios mintys galėtų iš tikrųjų pasitvirtinti. Kita vertus, kaip žinoti, kad taip nenutiks? Tai štai – jis įrodys, kad visa tai – nesąmonė. Jei dar kartą pervažiuotų per Roanoko tiltą ir liktų gyvas, būtų įrodyta, kad pranašystė nepasitvirtino. Bet jeigu ji pasitvirtins…

Pirmą valandą nakties Džordžas nutarė rizikuoti. Jau geriau mirti negu gyventi šitaip kankinantis. Nedegdamas šviesos tyliai apsirengė ir išsmuko iš namų. Iki Roanoko tilto teko važiuoti šimtą septyniolika kilometrų. Vairavo itin atsargiai. Kai nakties tamsoje pagaliau išryškėjo tilto kontūrai, krūtinę slėgė toks sunkumas, kad vos įstengė kvėpuoti. Tačiau vis tiek judėjo pirmyn. Pervažiavo tiltą ir maždaug už kilometro apsisukęs dar kartą pervažiavo jį namų link. Jam pavyko! Jis įrodė, kad ta mintis buvo nesąmonė! Tik kvaila, absurdiška mintis. Jis ėmė švilpauti. Kai paryčiais tyliai įsliūkino į namus, iš džiaugsmo buvo netekęs galvos ir pirmą kartą per paskutinius du mėnesius jautėsi puikiai. Daugiau nebebuvo ko baimintis.

Tačiau po trijų dienų vakarop, grįždamas namo iš dar vienos komandiruotės, prie Fajetvilio[7] pravažiavo statybvietėje išraustą gilią duobę. DAR NEUŽKASUS ŠIOS DUOBĖS, Į JĄ ĮVAŽIUOS TAVO AUTOMOBILIS, IR TU ŽŪSI. Iš pradžių Džordžas kone nusikvatojo iš šios minties. Juk tai tik mintis, argi jis to neįrodė? Vis dėlto tą naktį ir vėl niekaip negalėjo užmigti. Taip, įrodė, kad mintis apie Roanoko tiltą – nesąmonė, bet tai dar nereiškia, kad tokia yra ir mintis apie duobę statybvietėje. Juk ji gali būti išties pranašiška. Galbūt mintis apie Roanoko tiltą buvo reikalinga tik tam, kad užliūliuotų jo budrumą? Gal jam iš tikrųjų lemta įkristi į tą duobę? Kuo ilgiau apie tai galvojo, tuo labiau nerimavo. Apie miegą nebuvo ir kalbos.

Galbūt jei nuvažiuotų prie tos statybvietės, pavyktų nusiraminti, kaip ir tąsyk, nuvykus prie tilto. Suprantama, šitaip nelabai ką pavyks įrodyti. Net jei sėkmingai nuvažiuotų prie duobės ir grįžtų atgal, gal nesuvaldęs automobilio į ją įlėks kurią nors kitą dieną, kaip ir buvo pasakyta.

Tačiau jį graužė toks nerimas, kad galbūt vertėjo pabandyti. Vidurnaktį Džordžas vėl apsirengė ir ištipeno iš namų. Jis jautėsi kvailai ir negalėjo patikėti, kad pasiekęs Fajetvilį ir pastovėjęs prie duobės krašto, grįždamas atgal, išties pajuto palengvėjimą – didžiulį palengvėjimą. Jis vėl atgavo pasitikėjimą savimi ir jautėsi savo gyvenimo šeimininkas. Užmigo vos grįžęs namo ir kelias valandas mėgavosi ramybe.

Ligotos Džordžo fantazijos tapdavo vis įtaigesnės ir vis labiau alinančios. Kone kasdien jam važiuojant automobiliu galvoje gimdavo vis naujos mintys apie jo mirtį. Pradėjus gilintis į tas mintis, nerimas tapdavo toks didelis, kad neištvėręs pasiduodavo neįveikiamam norui grįžti atgal į tą vietą, kurioje jį būdavo užklupusi viena ar kita mintis. Paskui kuriam laikui nusiramindavo, bet jau kitą dieną imdavo graužtis dėl naujos minties ir viskas prasidėdavo iš pradžių.

Džordžas ištvėrė dar šešias savaites. Dažną naktį važinėdavosi po Karolinos apylinkes, miegodavo vis mažiau, neteko septynių kilogramų. Su baime laukdavo tų dienų, kai vėl reikės kur nors važiuoti ar eiti į darbą. Jo rezultatai ėmė prastėti. Kai kurie klientai buvo pradėję skųstis. Jis tapo irzlus bendraudamas su vaikais. Galų gale vieną vasario vakarą jis nebeištvėrė. Iš nevilties apsipylęs ašaromis papasakojo Glorijai apie savo kančias. Apie mane Glorija buvo girdėjusi iš savo draugės. Jos skambučio sulaukiau kitą rytą, o tos pačios dienos popietę pirmą kartą susitikau su Džordžu.

Paaiškinau, kad jam – tipiški obsesinės-kompulsinės neurozės simptomai, kad jį persekiojančias mintis mes, psichiatrai, vadiname obsesijomis, o poreikis grįžti į tą vietą, kur aplankė mintis, yra kompulsija, neįveikiamas noras.

– Jūs teisus! – sušuko jis. – Šis noras – tikrai neįveikiamas. Nenoriu grįžti ten, kur man į galvą šauna tos mintys, žinau, kad tai kvaila. Tiesiog noriu jas pamiršti ir užmigti. Bet negaliu. Tarsi kažkas verstų mane apie tai galvoti, keltis naktimis ir važiuoti atgal. Nieko negaliu su savimi padaryti. Jaučiuosi privaląs vėl ten sugrįžti. Ir tai yra visų sunkiausia. Jeigu mane kankintų tik mintys, manau, kad ištverčiau, tačiau tas neįveikiamas noras vėl grįžti į tą vietą mane pribaigs. Nebegaliu užmigti, kraustausi iš proto, ištisom valandom svarstydamas – važiuoti ar nevažiuoti atgal. Šie kompulsiniai norai daug blogiau negu (kaip ten jas vadinate?) visos tos obsesijos. Būtent dėl jų baigiu išprotėti, – Džordžas staiga nutilo ir išgąstingai pažvelgė į mane. – Manote, kad kraustausi iš proto?

– Ne, – tariau. – Vis dar labai mažai jus pažįstu, tačiau iš pirmo žvilgsnio nematau jokių beprotybės požymių ar kažko blogiau. Tai – tik sunki neurozė.

– Norite pasakyti, kad ir kitus žmones persekioja tokios pačios įkyrios mintys ir neįveikiami norai? – entuziastingai paklausė Džordžas. – Net ir tuos, kurie nėra psichiniai ligoniai?

– Jūs teisus, – atsakiau. – Galbūt juos apninka įkyrios mintys ne apie mirtį, ir jie negali atsispirti kokiems nors kitiems norams, tačiau nepageidaujamos mintys ir priverstinis elgesys atitinka tą patį modelį, – paskui Džordžui paaiškinau, kokios obsesijos nustatomos dažniausiai, pavyzdžiui, kad yra žmonių, kuriems labai sunku išeiti iš namų vykstant atostogauti, nes jų neapleidžia mintis, kad neužrakino durų, todėl vis grįžta įsitikinti, ar jos užrakintos.

– Ir aš taip elgiausi! – šūktelėjo Džordžas. – Man netgi teko tris ar keturis kartus patikrinti, ar išjungta viryklė. Tai gerai. Kitaip tariant, esu toks kaip ir kiti?

– Ne visai, Džordžai, – atsakiau. – Nors daugelį žmonių – beje, dažnai tai būna daug pasiekę žmonės – graužia šioks toks nerimas dėl to, ar yra saugūs ir ar ko nors nepamiršo, jie naktimis nelaksto laukais negalėdami atsispirti neįveikiamiems norams. Jūsų gyvenimą griauna sunki neurozė. Ją galima išgydyti, tačiau gydymas – psichoanalitinė psichoterapija – bus nelengvas ir reikės daug laiko. Jūs neišprotėsite, tačiau esu įsitikinęs, kad jūsų sutrikimas – sunkus. Mano manymu, be visapusiško gydymo jūs ir toliau žlugdysite savo gyvenimą.

Po trijų dienų, kai Džordžas pas mane apsilankė antrą kartą, jis buvo iš esmės pasikeitęs. Per pirmąjį susitikimą jis ašaringai man pasakojo apie savo kančias ir kone maldavo patvirtinti, kad nieko blogo nenutiks. Dabar nuo jo sklido perdėtas pasitikėjimas savimi. Tai buvo atsaini visažinio žmogaus laikysena, kurią vėliau pavadinsime „kietuolio Džo“ įvaizdžiu. Pabandžiau daugiau sužinoti apie jo kasdienį gyvenimą, tačiau nelabai turėjau už ko užsikabinti.

– Tiesą sakant, neturiu, ko skųstis, gydytojau, išskyrus tas retsykiais užplūstančias įkyrokas mintis ir norus. Beje, nuo pas-kutinio apsilankymo pas jus taip nenutiko nė karto. Na, žinoma, turiu visokių rūpesčių, bet tai neturi nieko bendro su tikromis problemomis. Štai, pavyzdžiui, negaliu apsispręsti, ar namą perdažyti šią vasarą, ar palaukti iki kitos. Bet tai tik rūpestis, o ne problema. Banke turime pakankamai pinigų. Man dar rūpi, kaip mokykloje sekasi vaikams. Mūsų vyriausiajai, trylikametei Deborai, tikriausiai prireiks kabių. Džordžas jaunesnysis, kuriam vienuolika, nelabai gerai mokosi. Jis nėra nei negabus, nei nevykėlis, tiesiog jam labiau rūpi sportas. O šešiametis Kristoferis dar tik pradeda lankyti mokyklą. Su juo paprasčiausia. Jį, ko gero, galėčiau pavadinti savo numylėtiniu. Reikia pripažinti, kad širdyje jis man yra mielesnis už du vyresniuosius, tačiau stengiuosi to neparodyti ir, manau, man visai neblogai sekasi, taigi, čia irgi ne problema. Esame tvirta šeima. Mano santuoka puiki. Na taip, Glorija gali būti labai aikštinga. Kartais man netgi atrodo, kad ji elgiasi išties šlykščiai, bet turbūt visos moterys tokios. Tos jų dienos ir panašūs dalykėliai.

Mūsų seksualinis gyvenimas? Tikrai viskas gerai. Neturiu kuo skųstis. Žinoma, būna ir taip, kad Glorija būna šlykščiai nusiteikusi, ir nė vienas iš mūsų nieko nenorime, bet juk tai normalu, ar ne?

Vaikystė? Reikia pripažinti, kad ji nebuvo tokia jau šviesi. Kai buvau devynerių, tėvą ištiko nervinis priepuolis. Jam teko gultis į ligoninę. Lyg ir girdėjau kalbant, kad jam – šizofrenija. Ko gero, dėl to praeitą kartą ir jaudinausi, kad nepagalvotumėte, jog kraustausi iš proto. Turiu pasakyti, kad man labai palengvėjo, kai mane nuraminote. Juk mano tėvas taip niekada ir nepasveiko. Keletą kartų jis buvo grįžęs iš ligoninės namo, bet paskui visuomet tekdavo važiuoti atgal. Na taip, kartais jis elgdavosi kaip tikras beprotis, bet ne daug apie tai teatsimenu. Prisimenu, kaip tekdavo lankyti jį ligoninėje. Negalėdavau to pakęsti, man būdavo mirtinai gėda, be to, ta vieta buvo tokia šiurpi. Vyresnėse vidurinės mokyklos klasėse apskritai nustojau jį lankyti, o kai mokiausi koledže, jis mirė. Taip, jis mirė jaunas, manau, kad tada visiems palengvėjo.

Nemanau, kad dėl viso to kentėjau. Mudu su seseria, kuri dvejais metais už mane jaunesnė, sulaukdavome pakankamai dėmesio. Mama visą laiką praleisdavo su mumis. Ji buvo tikrai puiki mama, gal tik pernelyg religinga, bent man taip atrodo. Ji ištisai tampydavo mus po bažnyčias ir šito taip pat negalėdavau pakęsti. Bet tai vienintelis dalykas, dėl ko ją galėčiau kaltinti. Be to, lankymasis bažnyčiose baigėsi, kai pradėjau studijuoti koledže. Nebuvome pasiturintys, bet niekada ir neskurdome. Mano seneliai – mamos tėvai – turėjo šiek tiek pinigų, todėl mums daug padėdavo. Tėčio tėvų niekuomet nepažinojau, tačiau su savo seneliais iš mamos pusės bendraudavome labai artimai. Kurį laiką, kai tėtis pirmą kartą pateko į ligoninę, netgi gyvenome pas juos. Ypač mylėjau močiutę.

Beje, pasakodamas apie ją kaip tik prisiminiau vieną dalyką, kuris man atėjo į galvą po paskutinio mūsų susitikimo. Po mudviejų pokalbio apie kompulsinius norus prisiminiau, kad toks kompulsinis elgesys pasireiškė ir tuomet, kai buvau trylikos. Neprisimenu, nuo ko viskas prasidėjo, bet įteigiau sau, kad jei kasdien nepaliesiu vieno tokio akmens, močiutė mirs. Tai nebuvo sunku. Akmuo gulėjo prie kelio, kuriuo iš mokyklos grįždavau namo, todėl reikėdavo tik nepamiršti jo paliesti. Sunkiau būdavo savaitgaliais, kai tekdavo atrasti laiko kasdien nubėgti prie to akmens. Vis dėlto gal po kokių metų viskas baigėsi. Nežinau, kaip tai pavyko, tiesiog šis įsitikinimas praėjo savaime tarsi tam tikras gyvenimo tarpsnis.

Todėl ir dabar galvoju, kad pastaruoju metu mane persekiojančios įkyrios mintys ir norai irgi išnyks savaime. Jau sakiau, kad po paskutinio mūsų susitikimo tokios mintys manęs neaplankė nė karto. Galvoju, kad gal tuo viskas ir baigsis. Galbūt viskas, ko man reikėjo, – tai išsikalbėti su jumis, kaip prieš kelias dienas. Už tai esu jums nepaprastai dėkingas. Net neįsivaizduojate, kaip man palengvėjo sužinojus, kad nesikraustau iš proto ir kad kitus žmones taip pat užvaldo įvairios keistos mintys. Man atrodo, kad visos bėdos ir baigėsi būtent tada, kai mane nuraminote. Abejoju, ar man reikia (kaip ten ji vadinasi?) psichoanalizės. Sutinku, kad dabar apie tai spręsti dar anksti, bet man atrodo, kad tai yra pernelyg ilgas ir brangus užsiėmimas, žinant, kad viskas praeis savaime. Todėl manau, kad daugiau susitikimų man neprireiks. Pažiūrėkime, kas bus toliau. Jei įkyrios mintys ir norai mane ir vėl ims persekioti, užsirašysiu į terapinius užsiėmimus, tačiau kol kas būčiau linkęs viską palikti taip, kaip yra.

Atsargiai pabandžiau Džordžą perkalbėti. Pasakiau, kad, mano nuomone, jo gyvenimas niekaip iš esmės nepasikeitė ir kad turiu pagrindo manyti, jog vienaip ar kitaip šios ligos simptomai netrukus vėl išryškės. Vis dėlto pasakiau suprantantis jo norą palaukti ir pažiūrėti, kas bus toliau, ir patikinau, kad prireikus mielai su juo susitiksiu. Jis buvo tvirtai apsisprendęs ir akivaizdžiai nebuvo nusiteikęs pradėti terapinio gydymo, kol jautėsi gerai. Nebuvo prasmės bandyti jį nuginčyti. Vienintelė protinga išeitis buvo ramiai palaukti.

Ilgai laukti neteko.

Džordžas paskambino po dviejų dienų ir it paklaikęs ėmė pasakoti:

– Buvote visiškai teisus, gydytojau, mane vėl persekioja tos mintys. Vakar grįžtant iš prekybos agentų pasitarimo, pavažiavus vos kelis kilometrus už staigaus kelio posūkio, staiga pagalvojau: TU PARTRENKEI IR UŽMUŠEI PĖSČIĄJĮ, KURIS STOVĖJO ŠALIKELĖJE, KAI ĮSUKAI IŠ POSŪKIO. Žinojau, kad tai vėl tokia pati absurdiška mintis. Jei tikrai būčiau ką nors partrenkęs, būčiau pajutęs arba išgirdęs smūgį. Tačiau šios minties nepajėgiau atsikratyti. Įsivaizdavau šalikelės griovyje gulintį kūną, be paliovos galvojau, kad galbūt jis dar gyvas ir laukia pagalbos. Pradėjau jaudintis, kad būsiu apkaltintas pabėgimu iš avarijos vietos. Galų gale, kai jau buvau beveik prie pat namų, supratau, kad neištversiu. Todėl apsisukęs grįžau atgal aštuoniasdešimt kilometrų iki to posūkio. Suprantama, neradau jokio kūno ir jokių avarijos ženklų, jokių kraujo žymių žolėje. Lengviau atsikvėpiau. Bet daugiau taip gyventi nebegaliu. Turbūt buvote teisus. Ko gero, man vis dėlto prireiks tos psichoanalizės.

Taigi, Džordžas užsirašė į terapinius užsiėmimus ir lankė juos todėl, kad įkyrios mintys ir norai jo niekaip neapleido. Per kitus tris mėnesius, kol pas mane lankėsi dukart per savaitę, jo galvoje kilo dar daug įvairių minčių. Dauguma įspėjo apie jo paties mirtį, o kartais jam atrodydavo, kad taps kito žmogaus mirties priežastimi arba bus apkaltintas nusikaltimu. Ir kaskart po ilgesnių ar trumpesnių vidinių dvejonių, siekdamas nusiraminti, Džordžas neištvėręs grįždavo ten, kur būdavo šmėstelėjusi ta mintis. Jo kankynė tęsėsi.

Per pirmus tris mudviejų susitikimų mėnesius pamažu supratau, kad Džordžo gyvenime yra daug didesnių bėdų negu įkyrios mintys. Jo seksualinis gyvenimas, kuris, kaip jis pats tvirtino, buvo puikus, pasirodė esąs katastrofiškas. Jiedu su Glorija intymiai suartėdavo kartą per pusantro mėnesio, kai abu būdavo girti, o jų mylėjimasis labiau primindavo šiurkščią, skubotą gyvulišką sueitį. Pasirodė, kad Glorijos „šlykštus elgesys“ tęsdavosi ištisomis savaitėmis. Pasikalbėjęs su ja supratau, kad ji apimta sunkios depresijos ir pilna neapykantos Džordžui, kurį laiko „verkšlenančiu ištiža“. Džordžas, savo ruožtu, netrukus pradėjo aršiai piktintis Glorija, kurią vadino egoiste, visai nesugebančia atjausti ir mylėti. Jis buvo visiškai nutolęs nuo dviejų vyresniųjų vaikų, Deboros ir Džordžo jaunesniojo, ir tvirtino, kad būtent Glorija nuteikė juos prieš jį. Iš visų šeimos narių jis gerai sutardavo tik su Kristoferiu, nors ir suprato, kad tikriausiai pernelyg lepina sūnų, siekdamas žūtbūt „ištraukti jį iš Glorijos nagų“.

Nors Džordžas iš pat pradžių prisipažino, kad jo vaikystė nebuvo tobula, kai paprašiau prisiminti įvairias smulkmenas, pamažu ėmė suvokti, kad skaudžių ir gąsdinančių potyrių buvo kur kas daugiau, nei jam norėjosi manyti. Pavyzdžiui, prisiminė, kaip per aštuntąjį gimtadienį tėvas užmušė sesers kačiuką. Tą dieną, kai laukdamas pusryčių Džordžas sėdėjo ant savo lovos, svajodamas, ką gaus dovanų, į kambarį įlėkė kačiukas, o jam iš paskos – drebantis iš įsiūčio tėvas su šluota rankoje. Katinas tikriausiai buvo priteršęs svetainės kilimą ir kol Džordžas gūždamasis lovoje šauksmais maldavo liautis, tėvas šluotkočiu negyvai uždaužė kambario kampe įsispraudusį kačiuką. Šis įvykis nutiko likus metams iki tos dienos, kai tėvas buvo paguldytas į ligoninę.

Džordžas taip pat suvokė, kad ir jo motina buvo beveik tokia pati ligota kaip ir tėvas. Vieną naktį, kai jam buvo vienuolika, ji iki paryčių vertė jį klūpoti ir melstis už kunigo, kurį buvo ištikęs širdies smūgis, sveikatą. Džordžas negalėjo pakęsti kunigo ir visos Sekminių bažnyčios, į kurią motina ne vienus metus jį nuolat vedžiodavosi trečiadienio ir penktadienio vakarais ir kurioje jam tekdavo praleisti visus sekmadienius. Jis prisiminė, kad iš gėdos norėdavosi prasmegti kiaurai žemę, kai per apeigas ekstazės apimta motina kažką vapėdavo ir rangydavosi, šaukdama

„O, Jėzau!“ Ir jo gyvenimas su seneliais nebuvo toks tobulas, kokį bandė išsaugoti savo prisiminimuose. Jo santykiai su močiute išties buvo šilti, švelnūs ir turbūt saugūs, tačiau jų bendravimui dažnai kildavo pavojus. Dvejus metus, kuriuos jie praleido pas senelius, tėvui atsidūrus ligoninėje, senelis kone kas savaitę smurtaudavo prieš močiutę, ir Džordžas kaskart baimindavosi, kad jis močiutę užmuš. Dažnai jam būdavo baisu išeiti iš namų, nes atrodydavo, kad nors ir niekuo negali padėti, jau vien būdamas šalia padės apsaugoti močiutę.

Visus šiuos praeities įvykius iš Džordžo teko pešte išpešti. Jis dažnai kartodavo, kad nemato prasmės kalbėti apie, regis, neišsprendžiamas dabartinio gyvenimo problemas ir nagrinėti skaudžius praeities įvykius.

– Viskas, ko trokštu, – sakydavo jis, – atsikratyti tų įkyrių minčių. Nesuprantu, kaip man tai pavyks pasakojant apie nemalonius ir seniai užmirštus dalykus.

Tuo pat metu Džordžas beveik ištisai kalbėdavo apie savo įkyrias mintis. Kaskart, kai jo galvoje šmėstelėdavo nauja mintis, apie ją pasakodavo nepaprastai išsamiai, tarsi mėgautųsi prisiminimais apie kankinančias dvejones, kai stengdavosi atsispirti įkyriam troškimui grįžti atgal. Netrukus supratau, kad prisidengdamas šios ligos simptomais Džordžas iš tikrųjų stengiasi išvengti daugelio savo dabartinio gyvenimo problemų.

– Įkyrių minčių negalite atsikratyti dar ir todėl, – paaiškinau, – kad jos veikia tarsi dūmų uždanga. Esate taip pasinėręs į įkyrių minčių ir norų nagrinėjimą ir kalbėjimą apie juos, kad jums nebelieka laiko pagalvoti apie tikresnes problemas, kurios ir sukelia šias mintis. Kol nenustosite slėptis už šios uždangos ir kol nepradėsite iš esmės aiškintis savo apgailėtinos santuokos ir siaubingos vaikystės problemų, šios įkyrios mintys ir toliau jus persekios.

Taip pat matėsi, kad Džordžas lygiai taip pat vengia pokalbių apie mirtį.

– Žinau, kad vieną dieną teks mirti, bet kam reikia apie tai galvoti? Tai nenormalu. Juk vis tiek nieko negalime padaryti. Nuo galvojimo niekas nepasikeis.

Bandžiau Džordžui paaiškinti, koks nelogiškas jo požiūris, bet man nelabai sekėsi jį įtikinti.

– Juk iš tikrųjų apie mirtį galvojate visą laiką, – tariau. – Argi jūsų įkyrios mintys ir norai susiję ne su mirtimi? O jūsų nerimas leidžiantis saulei? Nejaugi nesuprantate, kad saulėlydžio meto nemėgstate todėl, kad tai – dienos mirtis, kuri jums primena apie jūsų paties mirtį? Mirtis jums kelia siaubą. Tai suprantama. Aš irgi bijau. Tačiau jūs stengiatės pabėgti nuo to siaubo, o ne jį įveikti. Bėda ne ta, kad galvojate apie mirtį, bet kaip tai darote. Kad ir kokią baimę keltų mirtis, kol neišmoksite apie ją galvoti sąmoningai, tol galvosite nesąmoningai – per jus užplūstančias įkyrias mintis.

Tačiau kad ir kaip stengiausi visa tai išaiškinti Džordžui, jis nerodė jokio noro į tai gilintis.

O atsikratyti jį persekiojančių įkyrių minčių jam rūpėjo kuo greičiau. Nors jis mieliau kalbėdavo apie šias kankinančias mintis, o ne apie mirtį ar savo susvetimėjimą šeimoje, buvo akivaizdu, kad tos mintys jį labai vargina. Jis įprato man skambinti iš automobilio kaskart, vos tik jo galvoje šmėstelėdavo nauja mintis.

– Gydytojau, – sakydavo jis, – esu Rolyje[8], ir jau porą valandų ramybės man neduoda dar viena mintis. Pažadėjau Glorijai, kad laiku grįšiu vakarienės, tačiau niekaip nespėsiu, jei teks grįžti atgal. Nebežinau, ką daryti. Noriu važiuoti namo, bet jaučiu, kad privalau grįžti. Prašau, gydytojau, padėkite man, pasakykite, ką daryti. Liepkite man nevažiuoti, įtikinkite nepasiduoti šiam troškimui.

Kaskart kantriai aiškindavau, kad negaliu jam nurodinėti, kaip elgtis, kad neturiu galių įtikinti jį ką nors daryti, kad tik jis pats gali apsispręsti ir kad, prašydamas nuspręsti už jį, tik dar labiau pakenktų sau.

Tačiau mano žodžiai neįtikindavo. Per kiekvieną užsiėmimą jis imdavo priešgyniauti.

– Gydytojau, tikrai žinau, kad jei man lieptumėte nevažiuoti atgal, tai ir nevažiuočiau. Man taip palengvėtų. Nesuprantu, kodėl nepadedate, o tik ištisai tvirtinate negalįs nurodinėti, kaip man elgtis. Bet juk dėl to ir lankausi pas jus – kad padėtumėte, bet pagalbos iš jūsų nesulaukiu. Nežinau, kodėl man esate toks žiaurus, tarsi visai nenorėtumėte padėti. Tvirtinate, kad turiu pats apsispręsti, bet kaip tik to ir negaliu padaryti, argi nesuprantate? Nematote, kaip kankinuosi? Argi nenorite padėti? – aimanuodavo jis.

Kiekvieną savaitę viskas kartodavosi iš pradžių. Džordžo būklė pastebimai prastėjo. Jam prasidėjo viduriavimas, jis neteko dar daugiau svorio ir atrodė dar labiau sulysęs. Jis beveik nuolat verkšlendavo, svarstydamas, ar nereikėtų kreiptis į kitą psichiatrą. Aš ir pats pradėjau abejoti, ar einu teisingu keliu. Atrodė, kad netrukus Džordžą teks guldyti į ligoninę.

Tačiau kaip tik tada kažkas netikėtai pasikeitė. Vieną rytą, praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo terapinių užsiėmimų pradžios, į kabinetą Džordžas įžengė švilpaudamas; buvo akivaizdu, kad jis puikiai nusiteikęs. Iš karto užsiminiau, kad jis atrodo geriau.

– Taip, šiandien išties jaučiuosi gerai, – pritarė Džordžas. – Net nežinau, kodėl. Štai jau keturias dienas manęs nevargina jokios įkyrios mintys. Gal dėl to man ir geriau. Galbūt tunelio gale pagaliau išvysiu šviesą.

Nors įkyrių minčių ir neliko, Džordžas vis tiek nebuvo nusiteikęs kalbėti apie skaudžius asmeninio gyvenimo ar vaikystės išgyvenimus. Jo laikysena vėl buvo atsaini, ir į mano užduodamus klausimus atsakinėjo paviršutiniškai, nenorėdamas į juos gilintis. O tada prieš pat užsiėmimų pabaigą nei iš šio, nei iš to paklausė:

– Gydytojau, ar tikite velniu?

– Keistas klausimas, – atsakiau. – Ir labai sunkus. Kodėl klausiate?

– Šiaip, tiesiog įdomu žinoti.

– Neišsisukinėkite, – nenusileidau. – Žinote, dėl ko klausiate.

– Tikriausiai tik todėl, kad tenka daug skaityti apie visus tuos keistus šėtono garbinimo ritualus. Pavyzdžiui, apie tas keistas grupuotes San Fransiske. Dabar apie jas daug rašo laikraščiuose.

– Tai jau taip, – pritariau. – Bet kodėl apie tai užsiminėte? Kodėl apie tai pagalvojote šįryt, būtent dabar per mudviejų užsiėmimą?

– Iš kur man žinoti? – klausimu atsakė jis ir atrodė kiek susierzinęs. – Tiesiog atėjo tokia mintis. Prašėte manęs pasakyti viską, kas tik šaus į galvą. Taip ir padariau. Tik stengiuosi elgtis, kaip reikia. Pagalvojau ir pasakiau jums, o kodėl pagalvojau, nežinau.

Regis, nebeliko apie ką kalbėti. Mūsų užsiėmimo laikas baigėsi, ir šio klausimo daugiau nebeaptarinėjome. Per kitą apsilankymą Džordžas vis dar jautėsi gerai. Jis priaugo kelis kilogramus svorio ir nebeatrodė perkaręs.

– Prieš dvi dienas mano galvoje šmėstelėjo dar viena mintis, – pranešė jis, – tačiau dėl jos nesikankinau. Pasakiau sau, kad nebeleisiu šioms kvailoms mintims daugiau manęs valdyti. Akivaizdu, kad jos beprasmės. Na gerai, tegu ir teks mirti šiandien ar rytoj – na ir ką? Man net nebesinorėjo grįžti atgal. Apie tai beveik net nepagalvojau. Kodėl reikėtų važiuoti atgal dėl tokių kvailysčių? Pradedu manyti, kad gal pagaliau būsiu išsprendęs šią problemą.

Kadangi jis jau nebesistengė taip atkakliai analizuoti savo įkyrių minčių, dar kartą pabandžiau užvesti kalbą apie esmines jo vedybinio gyvenimo problemas. Tačiau ši „kietuolio Džo“ laikysena buvo neįveikiama, į visus klausimus jis atsakinėjo labai paviršutiniškai. Mane apėmė keista nuojauta. Atrodė, kad Džordžo būklė išties pagerėjo. Įprastai būčiau tuo apsidžiaugęs, tačiau neturėjau nė menkiausio supratimo, kas lėmė tokias permainas. Nepasikeitė nei jo gyvenimo būdas, nei požiūris į gyvenimą. Tai kodėl jis pasijuto geriau? Savo nerimą pasistengiau nuginti kuo toliau.

Kitas mudviejų užsiėmimas turėjo vykti vakare. Į kabinetą Džordžas įžengė puikiai nusiteikęs, o kietuolio Džo laikysena buvo kaip niekada akivaizdi. Kaip paprastai, leidau jam pradėti pokalbį. Trumpai patylėjęs, kone atsainiai, nėmaž nesijaudindamas, jis tarė:

– Manau, kad turėčiau kai ką jums pasakyti.

– Štai kaip?

– Suprantate, paskutiniu metu jaučiuosi daug geriau, bet nepasakiau jums, kodėl.

– Aha.

– Pamenate, prieš porą užsiėmimų paklausiau, ar tikite velniu, o jums buvo įdomu, kodėl apie tai pagalvojau? Tikriausiai kalbėdamas su jumis nebuvau visiškai atviras. Žinau kodėl, bet nenorėjau pasirodyti kvailys.

– Tęskite.

– Ir dabar dar jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Bet supraskite, jūs man nenorėjote padėti. Nė piršto nepakrutinote, kad atkalbėtumėte mane nuo grįžimo į tas vietas, kur būdavo šmėstelėjusi mintis. Man teko ko nors griebtis, kad galėčiau atsispirti įkyriems norams. Taigi, taip ir padariau.

– Padarėte ką? – paklausiau.

– Sudariau sandėrį su velniu. Žinoma, iš tikrųjų velniu netikiu, bet kažko juk reikėjo griebtis, ar ne? Taigi, susitarimas yra toks: jei nesugebėsiu atsispirti pagundai grįžti atgal, tai velnias padarys taip, kad mano mintis išsipildytų. Suprantate?

– Ne visai, – atsakiau.

– Pavyzdžiui, kažkurią dieną, man važiuojant pro Čapel Hilį[9], šmėstelėjo tokia mintis: KAI KITĄ KARTĄ VAŽIUOSI ŠIUO KELIU, NULĖKSI NUO KRANTINĖS IR UŽSIMUŠI. Įprastai dėl to būčiau nervinęsis porą valandų ir galų gale vis tiek būčiau grįžęs prie tos krantinės tik tam, kad įsitikinčiau, jog taip neįvyks. Juk taip, ar ne? Tačiau sudaręs tokį sandėrį grįžti jau nebegalėjau, nes pagal susitarimą, man grįžus atgal, velnias pasirūpintų, kad, nulėkęs nuo krantinės, žūčiau. Žinant, kad mirsiu, nebėra jokio stimulo ten grįžti. Netgi priešingai – žinau, dėl ko negaliu to daryti. Ar dabar aišku?

– Patį principą suprantu, – atsargiai tariau.

– Ir tai veikia, – džiaugsmingai atsakė Džordžas. – Jau du kartus į galvą lindo šios mintys, tačiau dar nė karto neteko grįžti atgal. Vis dėlto turiu pasakyti, kad jaučiuosi šiek tiek kaltas.

– Kaltas?

– Neatsikratau kaltės jausmo. Juk kaip ir nederėtų leistis į sandėrius su velniu, ar ne? Nors iš tikrųjų velniu net netikiu. Bet jei tai padeda, kodėl gi ne?

Nieko nesakiau. Neįsivaizdavau, ką atsakyti. Jaučiausi išmuštas iš vėžių šio atvejo painumo ir apimtas prieštaringų vidinių jausmų. Žvelgiau į blausią lempos šviesą, sklindančią nuo stalo, kuris skyrė mudu abu, sėdinčius šiame ramiame, iš pažiūros saugiame kabinete, ir suvokiau, kad mano galvoje sukasi ištisi pabirų minčių spiečiai.

Jutau, kad nebegaliu ištrūkti iš įkyrių minčių labirinto, stoti į mūšį dėl sandėrio su velniu, kuris neegzistavo, kad išnyktų įkyrūs norai ir dingtų mintys, kurios irgi neegzistavo. Matydamas, kad nebesugebu suvokti reikalo esmės, tiesiog sėdėjau ir tylomis žiūrėjau į lempą, o mano kabineto laikrodis garsiai skaičiavo minutes.

– Tai ką manote? – galų gale paklausė Džordžas.

– Nežinau, Džordžai, – tariau. – Nežinau, ką manyti. Man reikia daugiau laiko visa tai apgalvoti. Šiuo metu nežinau, ką jums pasakyti.

Toliau sėdėjau įsmeigęs akis į šviesą, o laikrodis tiksėjo toliau. Praėjo dar penkios minutės. Džordžą ėmė trikdyti mano tylėjimas. Galų gale jis prašneko:

– Tiesą sakant, nepasakiau jums ir dar kai ko. Turbūt dar ir dėl to jaučiuosi kiek kaltas. Matote, susitarime su velniu buvo numatyta dar viena sąlyga. Kadangi iš tikrųjų velniu netikiu, negalėjau būti tikras, kad jis išties mane pražudys, jei grįšiu atgal. Kad šis susitarimas būtų veiksmingas, man reikėjo papildomų garantijų – tokių, kad daugiau tikrai nekiltų noras grįžti atgal. Svarsčiau, kas tai galėtų būti. Tada man toptelėjo, kad gyvenime man brangiausias mano sūnus Kristoferis. Todėl pažadėjau, kad jei nesugebėjęs atsispirti pagundai grįšiu atgal, velnias padarys taip, kad Kristoferis mirtų dar neužaugęs. Mirsiu ne tik aš, bet ir Kristoferis. Dabar suprantate, kodėl nebegaliu grįžti atgal? Net jei velnio iš tikrųjų ir nėra, vis tiek nenoriu rizikuoti Kristoferio gyvybe. Juk šitaip jį myliu.

– Tai žaidžiate ir iš Kristoferio gyvybės? – paklausiau apdujusiu balsu.

– Na taip… Tai nelabai gerai, ar ne? Būtent dėl to ir graužiuosi labiausiai.

Vėl nutilau, bandydamas po truputį susivokti. Mūsų susitikimo valanda beveik baigėsi. Iš Džordžo bruzdėjimo supratau, kad jis ruošiasi išeiti.

– Palaukite, Džordžai, – sustabdžiau jį. – Jūs – paskutinis mano pacientas šį vakarą. Norėčiau pasakyti, ką manau, ir tam esu beveik pasiruošęs. Jei neturite skubių reikalų, norėčiau, kad dar pabūtumėte ir mane išklausytumėte.

Džordžas laukė nenustygdamas vietoje, o to mažiausiai norėjau. Mokydamasis psichiatrijos, buvau mokomas – ir pats sau buvau įsiteigęs – nemoralizuoti. Terapinis gydymas gali būti veiksmingas tik tuomet, kai pacientas jaučia, kad gydytojas jo nekritikuoja. Tik geranoriškoje aplinkoje galima tikėtis, kad pacientas išdrįs atsiverti ir pradės suvokti savo tikrąją vertę. Psichiatru dirbu jau gana ilgai ir žinau, kad dažnai tam tikru gydymo momentu gydytojui būtina, netgi privalu, paprieštarauti pacientui vienu ar kitu klausimu ir kritiškai įvertinti jo veiksmus. Tačiau taip pat žinojau, kad geriausia, kai tai įvyksta gydymui artėjant prie pabaigos, kai tarp terapeuto ir paciento būna užsimezgęs tvirtas ryšys. Džordžas pas mane lankėsi vos keturis mėnesius ir mūsų santykius vargu ar buvo galima laikyti tvirtais. Nesinorėjo rizikuoti ir pradėti jį kritikuoti taip greitai, neturint jokio tvirto pagrindo. Taip elgtis buvo labai pavojinga. Pavojinga buvo ir to nedaryti.

Džordžas ilgiau nebegalėjo tverti mano tylėjimo. Man dar nespėjus galutinai apsispręsti, kaip elgtis, jis neištvėręs prašneko:

– Na, tai ką galvojate?

Pažvelgiau į jį.

– Galvoju, Džordžai, kad labai gerai, jog, kaip pats sakote, jus persekioja kaltės jausmas.

– Kaip tai?

– Noriu pasakyti, kad tikrai turėtumėte jaustis kaltas. Dėl tokio poelgio tikrai reikėtų gailėtis. Būčiau labai sunerimęs, jei taip pasielgęs kaltės nejaustumėte.

Džordžas bematant sukluso.

– Maniau, kad psichoterapiniai užsiėmimai ir reikalingi tam, kad atsikratyčiau kaltės jausmo.

– Tik tais atvejais, kai kaltę jaučiame nepagrįstai, – atsakiau. – Jaustis kaltam dėl to, kas nėra blogai, netikslinga ir nenormalu. Nesijausti kaltam pasielgus išties blogai irgi nenormalu.

– Manote, kad esu blogas žmogus?

– Manau, kad sudarydamas tokį sandėrį su velniu pasielgėte blogai. Amoraliai.

– Bet juk iš tikrųjų aš nieko nepadariau, – sušuko Džordžas. – Argi nesuprantate? Visa tai – tik mano vaizduotės vaisius. Juk pats sakėte, kad nėra blogų minčių, norų ar jausmų. Sakėte, kad „tik realūs poelgiai būna blogi“, ir dar pridūrėte, kad tai yra svarbiausias psichiatrijos dėsnis. Juk nieko nepadariau. Nė piršteliu nepaliečiau jokio gyvo padaro.

– Kai ką vis dėlto padarėte, Džordžai, – atsakiau.

– Ką gi?

– Sudarėte sandėrį su velniu.

– Bet tai nieko nereiškia.

– Argi?

– Žinoma. Argi nesuprantate? Visa tai vyksta tik mano mintyse, tai – mano vaizduotės padarinys. Juk iš tikrųjų velniu apskritai netikiu. Net netikiu Dievo, tai kaip galiu tikėti velnią? Jei būčiau sudaręs tikrą sandėrį su tikru žmogumi, būtų visai kas kita. Bet to nepadariau. Velnio iš tikrųjų nėra, tad ir mano sandėris netikras. Kaip galima sudaryti tikrą sandėrį su tuo, kas neegzistuoja? Iš tikrųjų nieko neįvyko.

– Norite pasakyti, kad sandėrio su velniu nesudarėte?

– Po galais, taip, sudariau, jau sakiau. Bet jis nėra tikras. Stengiatės sumalti mane į miltus kabinėdamasis prie žodžių.

– Ne, Džordžai, – tariau. – Tai jūs kabinėjatės prie žodžių. Apie velnią nutuokiu ne ką daugiau už jus. Nežinau, ar jis vyriškos, ar moteriškos lyties, o gal belytis. Nežinau, ar jis turi kūnišką pavidalą, ar tai gamtos jėga, ar tiesiog idėja. Bet tai visai nesvarbu. Aišku viena, kad ir kas tai būtų, jūs susitarėte su juo.

Džordžas griebėsi kitokios strategijos.

– Net jei ir taip, susitarimas negalioja. Jis neturi galios. Bet kuris teisininkas jums pasakys, kad per prievartą sudaryta sutartis teisiškai negalioja. Nesate įpareigotas vykdyti sutarties, jei ją pasirašėte jausdamas į nugarą įremtą šautuvo vamzdį. Dievas liudininkas, aš buvau priverstas taip pasielgti. Pats matėte, kaip kankinausi. Ištisus mėnesius maldavau jūsų pagalbos, bet jūs nepakrutinote nė piršto. Taip, atrodo, kad jums rūpiu, tačiau kažkodėl nieko nepadarėte, kad išvaduotumėte mane iš kančių. Ką dar man reikėjo daryti, kai iš jūsų pagalbos nesulaukiau? Šie pastarieji mėnesiai buvo nesibaigianti kančia. Siaubinga kančia. Jei jau ir jos nelaikysime prievartine aplinkybe, tai nežinau, ką tada reiškia žodis „prievarta“.

Pakilęs iš savo vietos priėjau prie lango. Minutėlę stovėjau žvelgdamas į akliną tamsą. Dabar buvo pats metas tai padaryti. Atsisukęs į jį tariau:

– Gerai, Džordžai, noriu jums kai ką pasakyti ir prašyčiau gerai įsiklausyti į mano žodžius, nes jie yra labai svarbūs. Už tai, ką išgirsite, nieko nėra svarbiau.

Atsisėdau į savo vietą ir nenuleisdamas nuo jo žvilgsnio kalbėjau toliau:

– Jūsų asmenybė, Džordžai, turi vieną trūkumą – ydą. Tai – esminis trūkumas, dėl kurio kyla visi mūsų minėti sunkumai. Dėl jo nesiklosto jūsų vedybinis gyvenimas, dėl jo sutriko jūsų sveikata, apniko įkyrios mintys ir kompulsiniai norai. O dabar dėl to sudarėte sandėrį su velniu ir netgi bandote pateisinti savo poelgį.

Trumpai tariant, Džordžai, esate bailys, – kalbėjau toliau. – Vos tik atsiranda kokių nors sunkumų, jūs pasitraukiate. Vos tik sužinote, kad artimiausiomis dienomis teks mirti, stengiatės atsikratyti tos minties. Nesigilinate į tai, nes tai – „nenormalu“. Kai skausmingai suvokiate, kokia nelaiminga jūsų santuoka, vėlgi sprunkate šalin. Užuot ėmęsis aiškintis ir mąstyti, kaip išspręsti problemą, stengiatės apie tai iš viso negalvoti. O kadangi mėginate išvengti dalykų, kurie iš tikrųjų yra neišvengiami, jie pasireiškia sveikatos sutrikimais – įkyriai jus persekiojančiomis mintimis. Šios įkyrios mintys gali tapti jūsų išsigelbėjimu, jei sau pasakytumėte: „Šie sutrikimai reiškia, kad kažkas man neduoda ramybės. Reikia išsiaiškinti, kas mane persekioja, ir išguiti tai iš savo gyvenimo.“ Tačiau jūs tylite, nes kitaip reikėtų pradėti gilintis į kai kuriuos tikrai skausmingus potyrius. Todėl bandote pasprukti ir nuo savo paties negalavimų. Užuot išsiaiškinęs, iš kur jie atsirado ir ką reiškia, mėginate jų atsikratyti, o kadangi lengvai jų atsikratyti nepavyksta, pasiryžtate griebtis bet ko, kas tik suteiktų palengvėjimą, nesvarbu, kad elgiatės nedorai, destruktyviai ar amoraliai.

Tikinate, kad nesate kaltas dėl sandėrio su velniu, nes jį sudarėte verčiamas aplinkybių. Žinoma, kad taip. Kodėl gi dar reikėtų parsidavinėti velniui, jei ne tam, kad išsivaduotum iš kančių? Jei, kaip kartais teigiama, velnias šlaistosi aplink, ieškodamas sielų, kurios sutiktų parsiduoti, nė kiek neabejoju, kad jo akys nukreiptos į tuos, kurie verčiami vienokių ar kitokių aplinkybių pasiruošę griebtis bet ko. Svarbiausia ne tai, kam ryžtamės verčiami aplinkybių, o tai, kaip tai darome. Kai kurie išlieka tvirti ir įveikia sunkumus pakelta galva, kiti palūžta ir pasiduoda. Jūs pasiduodate ir, reikia pasakyti, labai lengvai.

Lengvai. Lengva – štai geriausiai jus apibūdinantis žodis, Džordžai. Jums reikia, kad viskas klostytųsi lengvai. Kietuolis Džo. Išties manau, kad per gyvenimą einate lengvai, tačiau nežinau, ar taip pat lengvai nenužingsniuosite tiesiai į pragarą. Jūs visuomet ieškote lengviausios išeities, Džordžai. Ne teisingiausios, bet lengviausios. Kai tenka rinktis, ar žengti teisingu, ar lengvu keliu, visada pasirenkate pastarąjį. Tą, kuris neverstų kentėti. Tiesą sakant, padarytumėte bet ką, kad tik galėtumėte eiti lengvu keliu, net jei dėl to reikėtų parduoti savo sielą ir paaukoti sūnų.

Kaip jau minėjau, džiaugiuosi, kad jaučiatės kaltas. Jei jūsų negraužtų sąžinė pasirinkus lengviausią išeitį, kad ir kokia ji būtų, jau niekaip nebegalėčiau jums padėti. Dabar jau žinote, kad psichoterapija nėra lengvas kelias. Tai reiškia, kad tenka išmokti įsigilinti į tam tikrus dalykus, nors tai ir nemalonu, net labai nemalonu. Tai reiškia, kad negalite sprukti šalin ir kad renkatės teisingą, o ne lengvą sprendimą. Jei pasiryšite įsigilinti į skausmingus savo gyvenimo aspektus – skaudžią vaikystę, nelaimingą santuoką, išmoksite kalbėti apie mirtį ir suvoksite, kad esate bailys, – galiu jums padėti. Esu įsitikinęs, kad mums pavyks. Bet jei ieškosite tik lengviausio būdo išvengti kančios, manau, kad tuomet jums pakeliui su velniu, ir net neįsivaizduoju, kaip psichoterapiniai užsiėmimai jums galėtų padėti.

Dabar tylėjo Džordžas. Tyloje vėl tiksėjo minutės. Mūsų susitikimas dabar jau tęsėsi dvi valandas. Galų gale jis tarė:

– Juokingose istorijose su velniu sandėrį sudaręs žmogus paprastai nebegali persigalvoti. Kartą pardavus sielą, velnias jos nebeatiduoda. Galbūt man keistis jau per vėlu.

– Nežinau, Džordžai, – tariau. – Kaip jau sakiau, apie šiuos dalykus nelabai nusimanau. Jūs pirmasis iš mano pažįstamų žmonių sudarėte tokį sandėrį. Aš, kaip ir jūs, net nežinau, ar velnias išties egzistuoja. Tačiau iš to, kiek pažįstu jus, ko gero, galėčiau pabandyti išmąstyti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Manau, kad jūs iš tikrųjų sudarėte sandėrį su velniu ir, taip pasielgus, jums velnias tapo tikra būtybe. Trokšdamas išsivaduoti iš kančių, velnią pavertėte realiu padaru. Kadangi suteikėte jam galimybę egzistuoti, manau, kad turite tokią pačią galią nutraukti jo egzistenciją. Kažkur giliai širdyje intuicija man kužda, kad dar įmanoma viską atitaisyti. Manau, kad galite pradėti iš pradžių. Jei imsite galvoti kitaip ir pasiryšite ištverti sunkumus, sutartis neteks galios, ir velniui teks pasiieškoti ko nors kito, kuris suteiktų galimybę egzistuoti.

Džordžas atrodė labai nuliūdęs.

– Pastarąsias dešimt dienų, – tarė jis, – jaučiausi geriau negu per visus ligšiolinius mėnesius. Kelios mintys šmėstelėjo mano galvoje, bet į jas sugebėjau nekreipti dėmesio. Kad galėčiau pradėti iš pradžių, teks grįžti ten, kur buvau prieš dvi savaites, kai skendėjau didžiulėse kančiose.

– Ko gero, jūs teisus, – pritariau.

– Vadinasi, manęs prašote sąmoningai pasmerkti save kančioms?

– Mano manymu, derėtų tą padaryti, Džordžai. Ne dėl manęs, o savo paties labui. Galiu to paprašyti, jei jums bus lengviau apsispręsti.

– Tai reiškia pasirinkti kančią, – svarstydamas kalbėjo Džordžas. – Net nežinau. Nesu tikras, ar man pavyks. Net nežinau, ar to noriu.

Pakilau iš savo vietos.

– Ar pirmadienį atvyksite į užsiėmimą? – paklausiau.

– Taip. Būtinai.

Džordžas atsistojo. Priėjęs paspaudžiau jam ranką.

– Tuomet iki pirmadienio. Labanakt.

Tas vakaras buvo Džordžo psichoterapinio gydymo lūžio taškas. Pirmadienį jo negalavimai vėl paūmėjo. Tačiau buvo ir permainų. Jis jau nebemaldavo manęs liepti jam negrįžti atgal. Jis taip pat atrodė kiek labiau suinteresuotas analizuoti savo mirties baimę ir išdrįso pažvelgti į tą bedugnę, kuri trukdė jiems su žmona suprasti vienas kitą ir susikalbėti. Ilgainiui jo entuziazmas augo. Galų gale, mano padedamas jis net sugebėjo paprašyti žmonos užsirašyti į terapinius užsiėmimus. Pasiūliau jai lankytis pas kitą psichologą, ir jiedu pasiekė puikių rezultatų. Santuoka pamažu tapo tvirtesnė.

Kai Glorija jau buvo pradėjusi lankyti terapinius užsiėmimus, daugiausia dėmesio mudviejų užsiėmimuose skyrėme neigiamiems Džordžo jausmams: analizavome jo pyktį, nepasitenkinimą, nerimą, prislėgtą nuotaiką, o visų pirma – liūdesį ir sielvartą. Jis suvokė esąs gana jautrus žmogus, kurį jaudindavo besikeičiantys metų laikai, vaikų augimas ir mintys apie būties laikinumą. Jis suprato, kad šie neigiami jausmai, jo jautrumas ir pažeidžiamumas, bėgimas nuo kančios ir sudaro jo žmogiškumo esmę. Džordžo elgesys vis rečiau primindavo kietuolio Džo manieras, o ištvermingumas didėjo. Saulėlydžio metas ir toliau jį liūdino, tačiau jis išmoko nesinervinti. Negalavimai – įkyrios mintys, iš pradžių pasireikšdavusios tai stipriau, tai silpniau, po kelių mėnesių nuo mūsų pokalbio apie sandėrį su velniu ėmė nykti. Baigiantis kitiems metams tų minčių išvis neliko. Po dvejų metų nuo pirmo apsilankymo pas mane Džordžo terapinis gydymas buvo baigtas. Nors jis ir nebuvo pats stipriausias iš visų žmonių, bet jautėsi stipresnis nei bet kada anksčiau.