Читать книгу Melo žmonės - Morgan Scott Peck - Страница 6

Buvo vasaris. Tuo metu, įpusėjęs savo pirmuosius specializuotų psichiatrijos studijų metus, dirbau ligoninėje. Penkiolikmetis Bobis, kuriam buvo diagnozuota depresija, į ligoninės skubios pagalbos skyrių buvo atvežtas iš vakaro. Dar prieš pirmą kartą susitikdamas su Bobiu perskaičiau, ką ligos kortelėje buvo užrašęs ligoninės priimamojo psichiatras:

Vyresnysis Bobio brolis Stiuartas nusižudė praėjusių metų birželį, būdamas šešiolikos. Jis paleido šūvį sau į galvą iš 22 kalibro graižt-vinio šautuvo. Iš pradžių atrodė, kad po savo vienintelio brolio mirties Bobis jaučiasi gana gerai. Tačiau rugsėjį, prasidėjus mokslo metams, jo rezultatai smarkiai suprastėjo. Anksčiau mokydavęsis vien B pažymiais, dabar gauna vien neigiamus vertinimus. Dar prieš Padėkos dieną buvo akivaizdu, kad jis apimtas sunkios depresijos. Jo tėvai, kurie, atrodo, labai sunerimę, bandė su juo pasikalbėti, bet jis darėsi vis uždaresnis. Po Kalėdų dar labiau užsisklendė savyje. Nors anksčiau Bobis niekuomet nesielgdavo chuliganiškai, vakar pats vienas pavogė automobilį ir (neturėdamas jokios vairavimo patirties) jį sudaužė, tad buvo sulaikytas policijos. Numatyta jo teismo posėdžio data – kovo dvidešimt ketvirtoji. Dėl jauno amžiaus jis buvo patikėtas tėvų priežiūrai. Jiems rekomenduota nedelsiant kreiptis į psichiatrą.

Padėjėjas atvedė Bobį į mano kabinetą. Jo kūno sudėjimas buvo kaip ir daugumos penkiolikmečių berniukų, kurie vos prasidėjus paauglystei staiga išstypsta, – ilgos, ištįsusios ir pagalius primenančios rankos ir kojos, prakaulus kūnas, kuris dar nebuvo pradėjęs stambėti. Jam visiškai netinkantys drabužiai buvo sunkiai nusakomi. Kiek per ilgi, neplauti plaukai krito jam ant akių, dėl to jo veidą buvo sunku įžiūrėti, ypač kai dar ir žvilgsnis buvo įsmeigtas į grindis. Paspaudžiau jo suglebusią plaštaką ir mostu pakviečiau sėstis.

– Aš – daktaras Pekas, Bobi, – tariau. – Būsiu tavo gydytojas. Kaip jautiesi?

Netardamas nė žodžio Bobis spoksojo į grindis.

– Ar naktį gerai miegojai? – paklausiau.

– Gal gerai, – sumurmėjo Bobis. Jis pradėjo krapštyti kažkokią žaizdelę ant plaštakos. Pastebėjau, kad ant abiejų dilbių ir plaštakų tokių žaizdelių buvo daugybė.

– Ar tau čia baisu?

Tyla. Bobis jau buvo gana smarkiai prakrapštęs žaizdą. Mintyse susiraukiau matydamas, kaip jis žaloja savo kūną.

– Beveik visi nervinasi pirmą kartą patekę į ligoninę, – pasakiau, – bet pamatysi, kad nieko tau čia nenutiks. Papasakok, kaip čia atsiradai.

– Mane atvežė tėvai.

– Kodėl?

– Nes pavogiau automobilį, o policijoje sakė, kad man reikia čia atvažiuoti.

– Policija tau turbūt neliepė važiuoti į ligoninę, – pasitikslinau. – Jie tik pasiūlė apsilankyti pas gydytoją. O vakar vakare tave apžiūrėjusiam gydytojui pasirodė, kad tavo būklė tokia rimta, jog geriau likti ligoninėje. Kaip sugalvojai pavogti tą automobilį?

– Nežinau.

– Pavogti automobilį ne taip jau paprasta, ypač jei esi vienas, nemoki vairuoti ir net neturi vairuotojo pažymėjimo. Turbūt taip pasielgei dėl kažkokios labai svarbios priežasties. Ar galėtum pasakyti, kodėl?

Jokio atsakymo. Tiesą sakant, nieko ir nesitikėjau. Į bėdą pakliuvę penkiolikmečiai vaikinai, pirmą kartą bendraujantys su psichiatru, paprastai nebūna labai šnekūs, ypač jei jie dar apimti depresijos. Bobis aiškiai buvo paskendęs gilioje depresijoje. Kol bendravome, man pavyko keletą kartų pažvelgti jam į akis, kai jis užsimiršęs pakėlė žvilgsnį nuo grindų. Tai buvo bukas, negyvas žvilgsnis. Nei akyse, nei lūpose nebuvo nė lašo gyvybės. Tokias veido išraiškas buvau matęs filmuose apie koncentracijų stovyklų siaubą išgyvenusius kalinius arba apie išsigelbėjusius iš gamtos stichijų, kai jie suvokia, kad namai sugriauti, o šeima žuvusi: apkvaitęs, apatiškas ir beviltiškas žvilgsnis.

– Ar tau liūdna? – paklausiau.

– Nežinau.

„Turbūt kad nežino“, – pagalvojau. Vos įžengę į paauglystę vaikai tik mokosi suvokti savo jausmus. Kuo stipresni jausmai, tuo labiau jie trikdo ir tuo sunkiau juos apibūdinti.

– Man atrodo, kad tau tikrai yra dėl ko liūdėti, – tariau. – Žinau, kad praeitą vasarą nusižudė tavo brolis Stiuartas. Ar buvote artimi?

– Taip.

– Papasakok, ką veikdavote.

– Kad nėra ką pasakoti.

– Jo mirtis tave turbūt labai nuliūdino ir sutrikdė, – pasakiau.

Bobis nieko neatsakė. Gal tik kiek intensyviau ėmė krapštyti vieną iš daugybės žaizdų ant dilbio. Matėsi, kad per šį pirmą mudviejų susitikimą jam dar per anksti kalbėti apie brolio savižudybę. Nutariau apie tai kol kas neklausinėti.

– O tavo tėvai? – paklausiau. – Ką galėtum apie juos papasakoti?

– Jie manimi rūpinasi.

– Labai gerai. O kaip rūpinasi?

– Vežioja mane į skautų stovyklas.

– Tai puiku, – pasakiau. – Juk tėvai taip ir turi elgtis, jei tik turi galimybę. Ar gerai su jais sutari?

– Gerai.

– Nesipykstate?

– Kartais su jais elgiuosi bjauriai.

– Pavyzdžiui, kaip?

– Juos skaudinu.

– Kaip skaudini, Bobi? – klausinėjau toliau.

– Pavyzdžiui, įskaudinau, kai pavogiau automobilį, – atsiliepė Bobis, o jo balse išgirdau ne pasididžiavimą savo poelgiu, bet juodą neviltį ir didžiulį nuovargį.

– Kaip manai, gal automobilį ir pavogei tam, kad juos įskaudintum?

– Ne.

– Man irgi atrodo, kad nenorėjai jų skaudinti. Ar gali prisiminti, kaip dar esi įskaudinęs tėvus?

Bobis neatsakė. Užsitęsus tylai tariau:

– Na, tai?

– Tiesiog žinau, kad juos įskaudinau.

– Bet iš kur žinai? – klausinėjau.

– Nežinau.

– Ar jie tave baudžia?

– Ne, jie elgiasi gerai.

– Tai kodėl manai, kad juos skaudini?

– Jie ant manęs šaukia.

– Štai kaip. O už ką, pavyzdžiui, jie pradeda šaukti?

– Nežinau.

Dabar Bobis įnirtingai krapštė savo žaizdas, o jo galva buvo panarinta iki pat krūtinės. Jutau, kad geriausia būtų pereiti prie ne tokių skausmingų klausimų. Galbūt tada jis taps kiek atviresnis ir mums pavyks užmegzti normalų pokalbį.

– Ar turi kokį nors naminį gyvūnėlį? – paklausiau.

– Šunį.

– Kokios veislės?

– Vokiečių aviganį.

– Kuo jis vardu?

– Ji vardu Ingė, – pataisė mane Bobis.

– Primena vokišką vardą.

– Aha.

– Vokiškas vardas vokiečių aviganiui, – garsiai pasakiau, tikėdamasis, kad man kaip nors pavyks išsivaduoti iš tardytojo vaidmens. – Ar judu su Inge daug laiko praleidžiate kartu?

– Ne.

– Ar ja rūpiniesi?

– Taip.

– Bet neatrodo, kad ja labai džiaugtumeisi…

– Tai mano tėčio šuo.

– Štai kaip. Bet tau vis tiek tenka ja rūpintis?

– Taip.

– Tai ne visai teisinga. Ar dėl to pyksti?

– Ne.

– O savo gyvūną turi?

– Ne.

Buvo akivaizdu, kad pokalbis apie gyvūnėlius tuo ir baigsis, todėl perėjau prie kitos temos, apie kurią jaunimui dažnai būna smagu kalbėti.

– Neseniai buvo Kalėdos, – tariau. – Ką gavai dovanų?

– Nieko ypatingo.

– Bet tėvai tikriausiai tau ką nors padovanojo? Ką gavai?

– Šautuvą.

– Šautuvą? – pakartojau suglumęs.

– Taip.

– Kas per šautuvas? – tyliai paklausiau.

– Dvidešimt antro kalibro.

– Dvidešimt antro kalibro pistoletas?

– Ne, dvidešimt antro kalibro graižtvinis šautuvas.

Tarp mūsų įsivyravo ilga tyla. Pasijutau lyg žemė slystų man iš po kojų. Supratau, kad noriu dabar pat baigti šį pokalbį. Troškau grįžti namo. Galų gale prisiverčiau pasakyti tai, ką reikėjo pasakyti:

– Kaip suprantu, būtent dvidešimt antro kalibro graižtviniu šautuvu ir nusižudė tavo brolis?

– Taip.

– Ar tokios dovanos tu pats paprašei?

– Ne.

– O ką norėjai gauti?

– Teniso raketę.

– Bet gavai šautuvą?

– Taip.

– Kaip jauteisi gavęs tokį patį šautuvą kaip ir tavo brolis?

– Tai nebuvo toks pat šautuvas.

Lengviau atsikvėpiau. Galbūt tiesiog ne taip supratau.

– Atleisk, – tariau, – maniau, kad abu šautuvai buvo vienodi.

– Jie nebuvo vienodi, – atsakė Bobis. – Tai buvo tas pats šautuvas.

– Tas pats šautuvas?

– Taip.

– Nori pasakyti, kad tai buvo brolio šautuvas? – beprotiškai troškau atsidurti namie.

– Taip.

– Tai tėvai Kalėdoms tau padovanojo brolio šautuvą? Tą patį, kuriuo jis nusižudė?

– Taip.

– Kaip jauteisi per Kalėdas gavęs brolio šautuvą? – klausinėjau.

– Nežinau.

Beveik gailėjausi to paklausęs. Iš kurgi jam žinoti? Kaip jam į tokį klausimą atsakyti? Žvilgtelėjau į jį. Mums kalbantis apie šautuvą, jo laikysena nėmaž nepasikeitė. Jis ir toliau krapštinėjo savo rankas. O šiaip atrodė beveik kaip miręs – tuščias žvilgsnis, vangi, apatiška laikysena, kurioje nebuvo nė lašo gyvybės, kėlė neapsakomą siaubą.

– Ir nemanau, kad turėtum žinoti, – tariau. – Ar kada lankaisi pas senelius?

– Ne, jie gyvena Pietų Dakotoje.

– Ar mataisi su kokiais nors giminaičiais?

– Kartais.

– Ar kas nors iš jų tau patinka?

– Patinka teta Helena.

Man pasirodė, kad jo balse išgirdau vos juntamą susidomėjimą.

– Ar tau patiktų, jei teta Helena atvažiuotų čia, į ligoninę, tavęs aplankyti? – paklausiau.

– Ji gyvena tolokai.

– Bet jei vis tiek atvažiuotų?

– Na, jei norės…

Jo balse vėl pajutau menkutę vilties kibirkštėlę. Ir savyje taip pat. Susisieksiu su teta Helena. Dabar pokalbį reikėjo baigti, nes ilgiau nebegalėjau tverti. Supažindinau Bobį su ligoninės tvarka, pasakiau, kad pasimatysime rytoj, kad seselės atidžiai jį stebės ir kad prieš miegą jam duos tabletę migdomųjų. Tada nuvedžiau jį atgal į seselių kabinetą. Surašęs nurodymus dėl tolesnio Bobio gydymo, išėjau į ligoninės kiemą. Lauke snigo. Su džiaugsmu kelias minutes stovėjau stebėdamas ant savęs krintančias snaiges. Paskui grįžau į kabinetą ir pasinėriau į nuobodų ir monotonišką dokumentų tvarkymo darbą. Tai irgi dariau su džiaugsmu.

Kitą dieną susitikau su Bobio tėvais. Jie tvirtino, kad yra sunkiai dirbantys žmonės. Jis buvo įrankių gamintojas, itin kvalifikuotas mechanikas, kuris didžiavosi dirbantis darbą, kuriam reikėjo ypatingo tikslumo. Ji dirbo sekretore draudimo bendrovėje ir didžiavosi jųdviejų tvarkingais namais. Kas sekmadienį jie lankydavosi liuteronų bažnyčioje. Savaitgaliais jis eidavo pagurkšnoti alaus. Ji priklausė moterų boulingo komandai, kuri rinkdavosi žaisti ketvirtadienio vakarais. Jie buvo vidutinio ūgio, nei ypatingai gražūs, nei bjaurūs, ir priklausė darbininkų klasės grietinėlei – tylūs, tvarkingi, solidūs. Sunku buvo įsivaizduoti, dėl ko juos būtų galėjusios persekioti tokios nelaimės – iš pradžių Stiuartas, dabar Bobis.

– Ak, gydytojau, baigiu išverkti akis, – prabilo motina.

– Stiuarto savižudybė jums buvo netikėta? – paklausiau.

– Kaip perkūnas iš giedro dangaus, – atsakė tėvas. – Jis buvo toks paprastas vaikas, gerai mokėsi, jam patiko dalyvauti skautų veikloje, laukuose už namo mėgdavo medžioti švilpikus. Jis buvo ramus vaikis, bet visi jį mėgo.

– Ar prieš savižudybę neatrodė prislėgtas?

– Tikrai ne. Buvo toks, kaip ir visada. Žinoma, jis nebuvo labai šnekus, nepasakodavo, kas dedasi jo galvoje.

– Ar paliko kokį nors raštelį?

– Ne.

– Ar jūsų abiejų giminėje yra žmonių, kurie būtų sirgę psichikos liga, sunkia depresija arba būtų nusižudę?

– Mano giminėje tokių nėra, – atsakė tėvas. – Mano tėvai čia atvyko iš Vokietijos, todėl ten irgi gyvena nemažai giminaičių, apie kuriuos nelabai ką žinau, todėl dėl jų nesu tikras.

– Mano močiutė senatvėje suvaikėjo, todėl ją teko paguldyti į ligoninę, tačiau daugiau niekas nesiskundė jokiais psichiniais sutrikimais, – pridūrė motina. – Ir, suprantama, tikrai niekas nenusižudė. Ak, gydytojau, tikiuosi, nemanote, kad Bobis galėtų… irgi kažką sau pasidaryti?

– Būtent, – tariau. – Manau, kad tai labai tikėtina.

– Viešpatie, šito neiškęsčiau, – tyliai suvaitojo motina. – Ar tokiems dalykams – na, kaip savęs žalojimas, gali pastūmėti šeimos narių pavyzdys?

– Be jokios abejonės. Statistika rodo, kad didžiausia savižudybių rizika kyla tiems žmonėms, kurių brolis ar sesuo nusižudė.

– Viešpatie, – vėl sudejavo motina. – Norite pasakyti, kad Bobis tikrai galėtų taip pasielgti?

– Ar anksčiau nepagalvojote, kad Bobiui galėtų grėsti pavojus? – paklausiau.

– Iki šios dienos nieko net neįtarėme, – atsakė tėvas.

– Bet jei gerai suprantu, Bobis jau kurį laiką buvo prislėgtos nuotaikos, – neatlyžau. – Ar dėl to nesijaudinote?

– Žinoma, jaudinomės, – tarė tėvas, – bet manėme, kad tai normalu. Žinote, brolio mirtis ir visa kita. Manėme, kad po kurio laiko jam pagerės.

– Nepagalvojote, kad jį reikėtų atvesti pasikonsultuoti su specialistu, pavyzdžiui, psichiatru? – klausinėjau toliau.

– Aišku, ne, – vėl prabilo tėvas. Šį kartą jo balse pajutau šiokį tokį susierzinimą. – Juk jau sakėme, kad manėme, jog viskas praeis. Net neįsivaizdavome, kad tai gali būti taip rimta.

– Kiek teko girdėti, nukentėjo ir Bobio mokslai, – pasakiau.

– Taip. Labai gaila, – atsakė motina. – O juk buvo toks puikus mokinys.

– Mokytojai tikriausiai į tai atkreipė dėmesį, – užsiminiau. – Ar jie su jumis kalbėjosi apie Bobio problemas?

Motina atrodė kiek sutrikusi.

– Taip. Žinoma, ir man pačiai buvo neramu. Aš netgi atsiprašiau iš darbo, kad nueičiau į susitikimą mokykloje.

– Ar neprieštarausite, jei prireikus susisieksiu su mokyklos pedagogais. Jų pagalba gali labai praversti.

– Žinoma, ne.

– Ar tame susitikime, – kalbėjau toliau, – kas nors iš pedagogų pasiūlė nuvesti Bobį pas psichiatrą?

– Ne, – atsakė motina. Ji taip greitai atgavo savitvardą, kad net nebuvau tikras, ar apskritai buvo ją praradusi. – Jie užsiminė, kad būtų gerai pasikonsultuoti su psichologu, bet apie psichiatrą nieko nesakė. Žinoma, jei jie būtų tai pasiūlę, būtume taip ir padarę.

– Taip. Tada būtų buvę aišku, kad tai rimta, – pridūrė tėvas. – Bet kadangi jie paminėjo tik psichologą, galvojome, kad jaudinasi tik dėl prastų jo pažymių. Nepamanykite, kad jo pažymiai mums nerūpėjo. Bet be ypatingo reikalo mes niekuomet nespausdavome vaikų. Juk negerai vaikus pernelyg varžyti, ar ne, gydytojau?

– Nemanau, kad kreiptis psichologinės pagalbos dėl Bobio reiškia jį varžyti, – atrėžiau.

– Žinote, gydytojau, – toliau kalbėjo motina, ir man atrodė, kad ji ne bando pasiteisinti, o mane puola, – mums nėra taip jau paprasta vežioti Bobį darbo dienomis. Juk žinote, kad abu dirbame. O visi tie psichologai savaitgaliais nedirba. Juk negalime kasdien atsiprašinėti iš darbo. Kažkam reikia uždirbti duoną.

Nemačiau prasmės toliau ginčytis su Bobio tėvais dėl to, ar jie būtų galėję rasti tinkamą psichologą, kuris dirbtų vakarais ar savaitgaliais. Nusprendžiau pakalbėti apie tetą Heleną.

– Žinote, – tariau, – gali būti, kad kartu su mano darbą prižiūrinčiais gydytojais nuspręsime, jog Bobiui nepakaks vien pagulėti ligoninėje, bet ir kuriam laikui teks iš esmės pakeisti aplinką. Gal turite giminaičių, pas kuriuos jis galėtų pagyventi?

– Bijau, kad ne, – iš karto atkirto tėvas. – Nemanau, kad kuris nors iš jų norėtų užsikarti sau ant sprando paauglį. Juk visi turi savo gyvenimus.

– Bobis man užsiminė apie tetą Heleną, – atsargiai tariau. – Gal ji sutiktų priimti jį pas save?

Motina iš karto paklausė:

– Ar Bobis sakė, kad nenori gyventi su mumis?

– Ne, apie tai dar nekalbėjome, – atsakiau. – Tik mėginu išsiaiškinti, ką galima padaryti. Kas ta teta Helena?

– Tai mano sesuo, – atsakė motina. – Bet apie važiavimą pas ją neverta net kalbėti. Ji gyvena už kelių šimtų kilometrų.

– Ne taip ir toli, – paprieštaravau. – Žinant, kad Bobiui reikia pakeisti aplinką, šis atstumas gali būti pats tas. Tai pakankamai arti, kad galėtų aplankyti jus, ir pakankamai toli nuo tos vietos, kur nusižudė brolis ir gal nuo dar kokių nors jį slegiančių dalykų.

– Nemanau, kad tai įmanoma, – pareiškė motina.

– Kodėl?

– Mudvi su Helena artimai nebendraujame, tiesą sakant, iš viso nebendraujame.

– Kas nutiko?

– Mums niekada nesisekė sutarti. Ji – tikra pasipūtėlė, nors nė neįsivaizduoju, ko čia pūstis. Juk ji – tik valytoja. Jiedu su vyru, kuris irgi niekuo neypatingas, turi tik nedidelę namų valymo paslaugų įmonę. Niekaip nesuprantu, kodėl jie ištisai vaizduoja esantys geresni.

– Suprantu, kad judvi nepernelyg gerai sutariate, – pritariau. – Gal yra kitų giminaičių, pas kuriuos Bobiui būtų geriau?

– Ne.

– Net jei ir nemėgstate sesers, Bobiui, regis, ji visai patinka. Tai – visų svarbiausia.

– Klausykite, gydytojau, – įsiterpė tėvas, – nelabai suprantu, ko siekiate. Visus šiuos klausimus uždavinėjate, tarsi būtumėte mažų mažiausiai policininkas. Mes nieko blogo nepadarėme. Neturite jokios teisės atimti iš tėvų vaiko. Juk to ir siekiate. Dėl to vaiko labai stengėmės. Esame geri tėvai.

Jutau, kad sulig kiekviena akimirka man vis labiau raižo pilvą.

– Man kelia nerimą jūsų kalėdinė dovana Bobiui, – pasakiau.

– Kalėdinė dovana? – tėvai, regis, nelabai suprato, apie ką kalbu.

– Taip. Kiek žinau, padovanojote jam šautuvą.

– Taip.

– Ar jis tokios dovanos ir norėjo?

– Iš kur man žinoti, ko jis norėjo? – piktai atrėžė tėvas, o paskui staiga jo kalbos tonas vėl tapo graudus. – Negaliu prisiminti, ko jis norėjo, juk žinote, kiek mums teko iškęsti. Mums tai buvo labai sunkūs metai.

– Suprantu, kad jums buvo nelengva, – tariau. – Bet kodėl jam padovanojote šautuvą?

– Kodėl? O kodėl gi ne? Tai gera dovana jo amžiaus vaikinui. Daugelis jo bendraamžių už tokią dovaną atiduotų bet ką.

– Man atrodo, – lėtai tariau, – kad po to, kai nusišovė jūsų vyresnysis sūnus, neturėtumėte taip žavėtis šautuvais.

– Turbūt esate vienas iš tų, kurie pasisako už šautuvų uždraudimą, – vėl kiek piktokai burbtelėjo tėvas. – Nieko tokio. Manykite, ką norite. Aš irgi nesu pamišęs dėl ginklų, bet man atrodo, kad problemas kelia ne šautuvai, o juos naudojantys žmonės.

– Iš dalies sutinku su jumis, – pritariau. – Stiuartas nenusižudė vien dėl to, kad turėjo šautuvą. Tai įvyko dėl kažkokios daug svarbesnės priežasties. Gal žinote, kokios?

– Ne. Jau sakėme, kad net nežinojome, jog Stiuartas buvo apimtas depresijos.

– Būtent. Stiuartas išties buvo apimtas depresijos. Žmonės nesižudo neapimti depresijos. Kadangi nežinojote, kad Stiuartas sirgo depresija, galbūt galėjote nesijaudinti dėl to, kad jis turi šautuvą. Bet apie prislėgtas Bobio nuotaikas tikrai žinojote. Juk tai buvo akivaizdu dar prieš Kalėdas, kai padovanojote šautuvą.

– Ak, gydytojau, jūs vis tiek nesuprantate, – pataikaujamai tarė motina, perimdama pokalbį į savo rankas. – Mes tikrai nemanėme, kad jo būklė tokia sunki. Mums atrodė, kad jis tik liūdi dėl brolio mirties.

– Ir tada padovanojote brolio savižudybės įrankį. Ne šiaip šautuvą, o tą patį šautuvą.

Į pokalbį vėl įsiterpė tėvas.

– Naujas šautuvas mums būtų buvęs per brangus pirkinys. Niekaip nesuprantu, ko kabinėjatės prie mūsų. Kaip įmanydami stengėmės rasti jam pačią geriausią dovaną. Juk žinote, kad pinigai ant medžių neauga, o mes – tik paprasti dirbantys žmonės. Galėjome parduoti tą šautuvą ir būtume pasidarę gražaus pinigo. Bet to nepadarėme. Pasilikome jį, kad pradžiugintume Bobį gera dovana.

– Ar pagalvojote, ką apie tokią dovaną pamanys Bobis? – paklausiau.

– Kaip tai?

– O taip, kad įteikti jam brolio ginklą, kuriuo jis nusižudė, – tai tas pats, kaip liepti sekti brolio pėdomis, kitaip tariant, eiti ir nusišauti.

– Nieko panašaus jam nesakėme.

– Aišku, nesakėte. Bet ar nepagalvojote, kad Bobis šią dovaną supras būtent taip?

– Ne, mums tai ir į galvą neatėjo. Nesame tokie išsilavinę kaip jūs. Nelankėme universitetų ir nesimokėme įmantriai mąstyti. Mes – paprasti darbininkai, nėra ko tikėtis, kad galvotume apie tokius dalykus.

– Gal ir taip, – tariau. – Bet būtent dėl to man ir neramu, nes apie tai privalu galvoti.

Kurį laiką įdėmiai žvelgėme vienas į kitą. Svarsčiau, kaip jie jaučiasi. Akivaizdu, kad nesijautė kalti. Gal supykę? Išsigandę? Nuskriausti? Negalėjau pasakyti. Nė kiek nebuvo jų gaila. Tiksliai žinojau, ką jutau pats – mane apėmė pasišlykštėjimas šiais žmonėmis. Be to, buvau labai pavargęs.

– Prašysiu jūsų parašu patvirtinti, jog leidžiate man papasakoti apie Bobį savo seseriai Helenai ir spręsti, ką darysime toliau, – pasakiau atsigręždamas į motiną. – Ir jūsų taip pat, – pasisukau į tėvą.

– Aš nepasirašysiu, – atšovė jis. – Neleisiu jums pliaukšti apie mūsų reikalus už šeimos ribų. Elgiatės taip arogantiškai, tarsi mažų mažiausiai būtumėte koks nors teisėjas.

– Kaip tik atvirkščiai, – abejingai tariau. – Iš visų jėgų stengiuosi, kad apie jūsų reikalus nebūtų pliauškiama už šeimos ribų. Šiuo metu apie tai žino tik Bobis, jūs ir aš. Manau, kad būtina informuoti ir Bobio tetą, bent jau tam, kad sužinočiau, ar ji galės padėti. Negavęs jūsų sutikimo, šį atvejį turėsiu išsamiai aptarti su mano darbą prižiūrinčiais gydytojais. Įtariu, kad apie tai, kas nutiko Bobiui, būtų nuspręsta pranešti Valstijos vaikų apsaugos tarnybai, o tada jums garantuotai tektų turėti reikalų su tikru teisėju. Galbūt to ir šiaip neišvengsite. Tačiau jei Helena sutiktų padėti, manau, kad to užtektų ir valstijos institucijoms neprireiktų kištis. Bet darykite, kaip norite. Spręskite patys, ar leisite man susisiekti su Helena.

– Ak, jau to mano vyro juokai, gydytojau, – šūktelėjo Bobio motina žavingai šypsodamasi. – Jam tiesiog sunku matyti mūsų sūnų psichiatrinėje ligoninėje. Be to, nesame įpratę bendrauti su tokiais išsilavinusiais žmonėmis kaip jūs. Žinoma, pasirašysime. Visiškai neprieštarauju, kad paskambintumėte mano seseriai. Padarysime viską, ką galime. Norime, kad Bobiui būtų kuo geriau.

Pasirašę sutikimą, jie išėjo. Tą patį vakarą mudu su žmona dalyvavome darbuotojams skirtame vakarėlyje. Išgėriau kiek daugiau nei paprastai.

Kitą dieną paskambinau tetai Helenai. Ji su vyru iš karto atvyko pasimatyti su manimi. Jiems nereikėjo ilgai aiškinti, kas nutiko, ir atrodė, kad Bobis jiems nuoširdžiai rūpi. Jie irgi visas dienas praleisdavo darbe, tačiau mielai sutiko priimti Bobį pas save, jei tik bus padengtos psichiatrinio gydymo išlaidos. Laimė, Bobio tėvų darbovietės pasirūpino draudimu, kuris numatė neįprastai dideles psichiatrinio gydymo išlaidų kompensavimo sumas. Susisiekiau su geriausiu miesto, kuriame gyveno Helena, psichiatru, sutikusiu užsiimti ilgalaikiu Bobio psichoterapiniu gydymu. Pats Bobis visai nenutuokė, kodėl gyvena pas dėdę ir tetą. Nemanau, kad tuomet buvo tinkamas metas jam paaiškinti visą tiesą. Tiesiog pasakiau, kad taip jam bus geriau.

Per porą dienų Bobis pradėjo keistis. Ir iš tikrųjų, kelis kartus jį aplankius Helenai, sužinojus, kad gyvens naujoje vietoje, o seselėms bei slaugėms užtikrinus puikią priežiūrą, jo būklė sparčiai taisėsi. Po trijų ligoninėje praleistų savaičių jis buvo perduotas Helenos globon. Žaizdos ant jo rankų buvo virtusios randeliais, ir jam jau neblogai sekėsi juokauti su ligoninės darbuotojais. Po šešių mėnesių Helena man pranešė, kad jam sekasi visai gerai ir kad jo pažymiai vėl pagerėjo. Iš jį gydančio psichiatro sužinojau, kad jiems pavyko užmegzti artimą tarpusavio ryšį, bet jis dar tik pradėjo mokytis suvokti psichologinę savo tėvų prievartą ir elgesį su juo. Po to pokalbio apie Bobį daugiau nieko negirdėjau. O Bobio tėvus po pirmojo susitikimo mačiau dar vos du kartus ir tik po kelias minutes, kol Bobis dar gulėjo ligoninėje. Atrodė, kad to visiškai pakanka.

#

Pas psichiatrą atvestas vaikas paprastai vadinamas identifikuotu pacientu. Toks pasakymas mums, psichoterapeutams, rodo, kad tėvai – ar kokie nors kiti identifikuojantys asmenys – mano, jog vaikas yra ligonis, kitaip tariant, jį laiko sutrikimų turinčiu žmogumi, kurį reikia gydyti. Šį posakį vartojame todėl, kad įpratome skeptiškai vertinti tokį identifikavimo procesą. Dažniausiai pradėję aiškintis problemos priežastis, suprantame, kad tai – ne vaiko, o jo tėvų, šeimos, mokyklos ar aplinkos problema. Paprasčiau tariant, tampa aišku, kad gydymas reikalingas ne tiek vaikui, kiek jo tėvams. Nors būtent tėvai nusprendžia, kad vaikui būtina pagalba, paprastai tokios pagalbos labiau reikia jiems patiems – identifikuojantiems žmonėms. Tai jie turėtų tapti mūsų pacientais.

Tą puikiai įrodė Bobio istorija. Nors jis buvo apimtas sunkios depresijos ir jam reikėjo skubios pagalbos, dėl jo depresyvių nuotaikų kaltas ne jo paties, bet jo tėvų elgesys. Tokia prislėgta nuotaika buvo savaime suprantama. Jo vietoje taip būtų jautęsis bet kuris penkiolikmetis. Liguista iš esmės buvo ne jo būklė, bet šeimos aplinka, į kurią jis natūraliai reagavo užsisklęsdamas savyje.

Vaikams – net ir paaugliams – jų tėvai prilygsta dievams. Iš tėvų elgesio vaikai ima pavyzdį, kaip reikėtų elgtis. Vaikai retai sugeba objektyviai palyginti savo tėvus su kitų vaikų tėvais ir nemoka realiai įvertinti jų elgsenos. Jei tėvai su vaiku elgiasi blogai, vaikas paprastai ima manyti esąs blogas. Jei šeimoje vaikas vadinamas bjauriu, kvailu ir netikėliu, tokiu jis save laikys ir užaugęs. Vaikystėje meilės nepatyrę vaikai mano, kad jų mylėti neįmanoma. Todėl apibendrintas vaiko raidos dėsnis būtų toks: kai vaikas negauna pakankamai tėvų meilės, dėl to dažnai ima kaltinti save ir susidaro tikrovės neatitinkančią neigiamą nuomonę apie save.

Pirmą kartą patekęs į ligoninę Bobis tiesiogine prasme gręžė savyje skyles ir pamažu ardė savo išorinį sluoksnį, tarsi būtų jautęs, kad jo viduje, po oda, gyvena kažkoks blogis, kurį reikia iškrapštyti. Kodėl?

Jei nutinka taip, kad nusižudo kuris nors iš mums artimų žmonių, praėjus pirmajam šokui (jei tik esame nepraradę įprasto žmogiškumo ir sąžinės) pirmiausia paklausime savęs, ką padarėme ne taip. Tikriausiai taip pat elgėsi ir Bobis. Iš karto po Stiuarto mirties jis, ko gero, prisiminė įvairiausius judviejų kivirčus: kad prieš savaitę išvadino brolį puskvaišiu, kad prieš mėnesį peštynių įkarštyje jam įspyrė, kad tuomet, kai Stiuartas jį erzindavo, jis dažnai trokšdavo, jog brolis išnyktų amžiams. Bobis tikrai bent jau šiek tiek jautėsi kaltas dėl Stiuarto mirties.

Būtent tada ir turėjo įvykti tai, kas būtų įvykę kiekvienoje normalioje šeimoje: tėvai turėjo bandyti jį paguosti. Jie turėjo pasikalbėti apie Stiuarto savižudybę, paaiškinti, kad, nors patys to ir nesuprato, Stiuartas sirgo psichikos liga. Jiems derėjo paaiškinti, kad žmonės nesižudo dėl menkų kivirčų ar broliškų peštynių. Turėjo pasakyti, kad jei kas ir kaltas dėl jo savižudybės – tai jie, tėvai, kurie buvo svarbiausi žmonės Stiuarto gyvenime. Tačiau kiek man pavyko sužinoti, Bobis nieko panašaus neišgirdo.

Nesulaukęs jam taip reikalingos paguodos, Bobis akivaizdžiai užsisklendė savyje, ėmė prasčiau mokytis. Tada jo tėvai turėjo pradėti aiškintis, kas vyksta, arba, jei to nesugebėjo padaryti patys, turėjo kreiptis pagalbos į specialistus. Tačiau net ir rekomendavus mokyklos pedagogams jie nieko nesiėmė. Matydamas, jog jo prislėgta nuotaika niekam nerūpi, Bobis tikriausiai pamanė, kad tai tik įrodo jo kaltę. Jo prislėgta nuotaika niekam nerūpėjo todėl, kad jis nusipelnė taip jaustis, privalėjo kentėti ir graužtis.

Artėjant Kalėdoms Bobis jau ėmė save vaizduotis užkietėjusiu nusikaltėliu, o tuomet visai netikėtai jam buvo įteiktas brolio savižudybės ginklas. Kaip jam reikėjo suprasti šios „dovanos“ reikšmę? Argi jis galėjo galvoti taip: „Mano tėvai – blogi žmonės ir todėl trokšta mane pribaigti, kaip tikriausiai pribaigė ir mano brolį“? Vargu. Lygiai taip pat būdamas tik penkiolikos jis negalėjo pasakyti sau ir štai ko: „Tėvai šautuvą man padovanojo tik todėl, kad yra tingūs, atsainūs ir primityvūs žmonės. Ir mane ne itin myli – na ir kas?“ Kadangi jis jau buvo tvirtai patikėjęs esantis blogas žmogus ir buvo dar per jaunas, kad galėtų suprasti, koks iš tikrųjų buvo jo tėvų elgesys, tokią dovaną galėjo suvokti tik vienaip, kaip tiesioginį nurodymą jam pačiam: „Imk brolio ginklą, kuriuo jis nusižudė, ir pasielk taip pat. Tu nusipelnai mirties.“

Laimė, Bobis iš karto to nepadarė. Psichologiniu požiūriu jam buvo likusi vienintelė įmanoma galimybė: jis viešai pavertė save nusikaltėliu, kad galėtų būti nubaustas už blogus darbus, o jam atsidūrus kalėjime, visuomenė būtų nuo jo apsaugota. Jis pavogė automobilį. Pačia tikriausia prasme, jis vogė tam, kad išgyventų.

Visa tai – tik mano samprotavimai. Man nepavyko tiksliai išsiaiškinti, kokios mintys sukosi Bobio galvoje. Visų pirma, paaugliai yra patys didžiausi slapukai. Jie nelinkę savo vidiniais išgyvenimais dalytis su kitais, juolab su nepažįstamu suaugusiu žmogumi, gąsdinančiu baltu chalatu. Tačiau net ir tada, jei būtų norėjęs ir galėjęs man išsipasakoti, jis vis tiek nebūtų galėjęs man viso to pasakyti, nes ir pats dar aiškiai nesuvokė, kas dėjosi jo viduje. Suaugusių žmonių mąstymo procesas dažnai vyksta pasąmonėje. Vaikų ir paauglių mintys beveik visada kyla iš pasąmonės. Jie jaučia, priima sprendimus ir elgiasi vienaip ar kitaip beveik nesuprasdami, kodėl. Todėl apie tai, kas vyksta, turime spręsti iš jų elgesio. Dabar jau žinome, kad pagal jų elgesį galima nepaprastai tiksliai pasakyti, kas dedasi jų galvose.

Remdamiesi tokiais stebėjimais galime suformuluoti kitą vaiko raidos dėsnį, kuris susijęs su blogio problema: kai vaikas daug ir dažnai kenčia nuo pabrėžtinai blogo tėvų elgesio, jis dažniausiai ima neteisingai vertinti tikrąją padėtį, įtikėdamas, kad pats yra blogas.

Susidūręs su blogiu, net ir pats išmintingiausias bei labiausiai savimi pasitikintis suaugęs žmogus paprastai sutrinka. Galima tik įsivaizduoti, kaip turi jaustis patiklus vaikas, patiriantis blogį, kuris kyla iš jo mylimiausių žmonių, nuo kurių jis priklauso. Be to, dar reikia nepamiršti, kad blogio pritvinkę žmonės neigia savo ydas ir paprastai dėl jų stengiasi apkaltinti kitus. Tad nenuostabu, kad, nepajėgdami suvokti tikrosios padėties, vaikai pradeda nekęsti savęs. Nėra ko stebėtis, kad Bobis gręžte gręžė skyles savo rankose.

Tada pasidaro aišku, kad mūsų identifikuotas pacientas Bobis buvo ne tiek ligotas pats, kiek jo būsena atspindėjo itin liguistą jo tėvų elgesį. Taip tikriausiai būtų reagavę dauguma vaikų. Nors buvo tvirtinama, kad būtent jam yra kažkas negerai, išsiaiškinus visas aplinkybes, tapo aišku, kad blogai buvo ne jam, bet aplinkiniams. Todėl jam pirmiausia reikėjo ne gydymo, bet saugumo. Tikrasis gydymas prasidės vėliau, bus ilgas ir sunkus, nes pakeisti tikrovės neatitinkantį iškreiptą paciento požiūrį į save visuomet būna nepaprastai sudėtinga.

O dabar pakalbėkime ne apie pacientą, o apie tėvus – tikruosius visų bėdų kaltininkus. Jie visiškai pagrįstai turėjo būti pripažinti ligoniais, ir būtent jiems reikėjo skirti gydymą. Vis dėlto taip nenutiko. Kodėl? Dėl trijų priežasčių.

Pirmoji ir turbūt svarbiausia priežastis – jie patys nenorėjo. Gydyti galima tik (bent šiek tiek) to norintį žmogų. O kad norėtų, jis privalo suvokti, kad tai būtina. Tokiu atveju tenka pripažinti bent kai kuriuos savo trūkumus. Šiame pasaulyje yra nesuskaičiuojama galybė žmonių, turinčių sunkių ir akivaizdžių psichikos sutrikimų, kuriems psichiatriniu požiūriu būtinas kuo skubesnis gydymas, tačiau jie to nesupranta. Todėl atsisako gydytis net kai tokia galimybė jiems patiekiama ant sidabrinio padėkliuko. Ne visi šie žmonės yra blogi. Didžioji dauguma – geri. Tačiau išties blogi žmonės būtent ir priklauso tai kategorijai, kuri labiausiai priešinasi psichiatriniam gydymui.

Iš Bobio tėvų elgesio buvo galima aiškiai suprasti, kad jie būtų atmetę bet kokius mano pasiūlymus dėl vienokio ar kitokio gydymo. Jie net nebandė apsimetinėti, kad jaučiasi kalti dėl Stiuarto savižudybės. Į mano priekaištus dėl to, kad anksčiau neieškoję Bobiui pagalbos elgėsi aplaidžiai arba kad parinko jam, švelniai tariant, netinkamą Kalėdų dovaną, jie reagavo išsisukinėjimais ir piktomis pastabomis. Nors iš jų elgesio nepajutau jokio nuoširdaus noro padėti Bobiui, išgirdę, kad jam būtų geriau pagyventi kitur, tėvai didžiai pasipiktino, nes jiems tai prilygo patvirtinimui, kad jie – netikę tėvai. Užuot pripažinę savo trūkumus, jie kratėsi bet kokios atsakomybės teisindamiesi, kad yra „dirbantys žmonės“.

Vis dėlto galėjau bent užsiminti apie galimybę gydytis. Tai, kad jie tikriausiai būtų atmetę mano pasiūlymą, dar nereiškia, kad neturėjau pasiūlyti. Galėjau bent jau pasistengti parodyti jiems, kaip ugdyti savyje supratingumą ir užuojautą. Tačiau jutau, kad net jei būtų įvykęs stebuklas ir jie nebūtų atsisakę psichoterapinės pagalbos, gydymas jiems nebūtų padėjęs.

Liūdna, tačiau taip jau yra, kad psichoterapija būna veiksmingiausia ir labiausiai padeda sveikos sielos žmonėms – sąžiningiausiems, kurių protas mažiausiai sudrumstas. Ir priešingai – kuo žmogus liguistesnis, kuo klastingesnis jo elgesys ir iškrypęs suvokimas – tuo mažiau galime jam padėti. Kai žmogaus elgesys ypač iškrypėliškas ir amoralus, padėti neįmanoma. Bendraudami tarpusavyje terapeutai dažnai pasako, kad paciento psichopatologinė būklė yra „pribloškianti“. Būtent tą ir turime omeny. Tikrai jaučiamės priblokšti, kai tenka klaidžioti po tą didžiulį melo, iškreiptos sąmonės ir nesuvokiamų minčių labirintą, į kurį neišvengiamai patenkame pradėję dirbti su tokiais žmonėmis ir pamėginę užmegzti artimą ryšį, kuris būtinas psichoterapiniuose užsiėmimuose. Juntame – ir dažniausiai neklystame, – kad mums ne tik nepavyks ištraukti jų iš to liguistumo liūno, bet kad ir patys rizikuojame į jį įsmukti. Esame bejėgiai padėti tokiems pacientams – nesugebame suvokti, kur link mus veda jų iškreiptų minčių koridoriai, esame per silpni, kad išsaugotume teigiamus jausmus suvokę jų neapykantos mastą. Taip nutiko ir bendraujant su Bobio tėvais. Buvau priblokštas pajutęs, kokios ligotos jų asmenybės. Pagalbos jiems nepasiūliau ne vien todėl, kad jie tikriausiai būtų atmetę visus mano pasiūlymus, bet ir todėl, kad žinojau, jog man nepakaks jėgų jiems išgydyti.

Yra ir dar viena priežastis, dėl kurios nepasiūliau pagalbos Bobio tėvams. Man jie tiesiog nepatiko. Netgi dar daugiau – kėlė šleikštulį. Kad psichoterapinis gydymas būtų veiksmingas, pacientui privalu jausti bent šiokį tokį palankumą, bent kruopelytę užuojautos dėl jam tekusių išbandymų, lašelį supratingumo dėl jo kančių, tam tikrą pagarbą jų žmogiškumui ir viltį, kad jam pavyks pasitaisyti. Nieko panašaus nejutau. Neįsivaizdavau, kaip galėčiau su jais bendrauti ištisas valandas, savaites, mėnesius, kaip reikėtų rūpintis jais. Priešingai – aš vos tvėriau su jais viename kabinete. Šalia jų jaučiausi nešvarus. Galėjau jais atsikratyti dar greičiau. Retsykiais imuosi dirbti su žmogumi, nors ir įtariu, kad jo atvejis – beviltiškas. Tai darau vien todėl, kad noriu pasitikrinti, ar neklydau taip galvodamas, ir bent jau tam, kad išmokčiau šio to naujo. Tik ne su Bobio tėvais. Ne tik jie būtų atsisakę mano siūlomo gydymo – aš pats jų atsisakiau.

Žmonės jaučia vieni kitiems įvairius jausmus. Kai vienokius ar kitokius jausmus psichoterapeutui sukelia pacientas, tai vadinama kontraperkėlimu. Tai gali būti pačios įvairiausios emocijos – nuo karščiausios meilės iki karščiausios neapykantos. Apie kontraperkėlimą prirašyta kalnai knygų. Psichoterapeuto ir paciento bendravimui tokie jausmai gali būti arba nepaprastai naudingi, arba nepaprastai kenksmingi. Netinkami jausmai iškreipia, sutrikdo ir blaško gydymo procesą, o tinkami jausmai gali nepaprastai padėti suvokti paciento problemas.

Svarbiausias kiekvieno psichoterapeuto uždavinys – suprasti, ar pacientas kelia tinkamus jausmus, ar ne. Kad sugebėtų tą padaryti, terapeutai turi nuolat analizuoti ir save, ir savo pacientus. Jei pacientas ima kelti netinkamus jausmus, terapeutas privalo arba jų atsikratyti, arba pasiūlyti pacientui lankytis pas kitą terapeutą, kuris sugebėtų objektyviau spręsti paciento problemas.

Normalus žmogus bendraudamas su blogu žmogumi dažniausiai junta pasišlykštėjimą. Jei blogis akivaizdus, pasišlykštėjimas kyla iš karto, jei blogis atsiskleidžia subtilesniais būdais, pasišlykštėjimas apima pamažu, vis geriau suvokiant, kad žmogus – blogas.

Jausti pasišlykštėjimą terapeutui kartais būna labai naudinga. Tai gali būti puiki diagnostinė priemonė, tiksliau ir greičiau už visus kitus būdus padedanti suprasti, kad prieš jus – blogas žmogus. Tačiau šia priemone, kaip ir aštriu skalpeliu, reikia naudotis nepaprastai atsargiai. Jei pasišlykštėjimą kelia ne pats pacientas, o koks nors paties terapeuto sutrikimas, nesugebėjus suvokti, kad tai – jo paties problema, padariniai gali būti labai skaudūs.

Tačiau kada jausti pasišlykštėjimą normalu? Kuo emociškai stabiliam psichoterapeutui šis pojūtis gali būti naudingas? Pasišlykštėjimas – stiprus jausmas, verčiantis iš karto atsitraukti nuo šį jausmą sukeliančio žmogaus ir jo šalintis. Būtent tai ir yra pats teisingiausias normalaus žmogaus poelgis įprastomis aplinkybėmis pajutus blogį – bėgti kuo toliau nuo jo. Blogis kelia šleikštulį, nes jis pavojingas. Pernelyg ilgai šalia užsibuvusį žmogų jis apnuodija ar kitaip žlugdo. Neturint konkretaus tikslo, pajutus blogį, teisingiausias sprendimas – sprukti kuo toliau. Pasišlykštėjimas atsiranda instinktyviai, arba, jei norite, – iš Dievo, ir veikia kaip apsauginė išankstinio perspėjimo radarų sistema.[26]

Nors apie jausmus pacientams yra daugybė specialiosios literatūros, niekada neteko skaityti konkrečiai apie pasišlykštėjimą. Informacijos apie tai trūksta dėl kelių priežasčių. Pasišlykštėjimas taip dažnai būna neatsiejamas nuo blogio, kad vargu ar įmanoma rašyti apie vieną, nepaminint kito, o kadangi blogio problema paprastai likdavo psichiatrinių tyrimų nuošalyje, tas pats nutiko ir šio jausmo tyrimams.[27] Be to, psichoterapeutai paprastai būna malonūs žmonės ir tokia kraštutinė neigiama reakcija galėtų kaip reikiant pakenkti jų reputacijai. Be to, kadangi šis jausmas – itin nemalonus, absoliuti dauguma psichoterapeutų vengia artimai bendrauti su blogio apimtais pacientais. Galų gale, kaip ir minėjau, labai mažai blogų žmonių pasiryžta psichoterapiniam gydymui. Neskaitant pavienių atvejų, tokie žmonės paprastai griebiasi bet ko, kad tik išvengtų praregėti padedančio gydymo. Todėl psichoterapeutams yra tikrai sudėtinga ilgiau bendrauti su blogais žmonėmis, kad galėtų išsamiau panagrinėti jų arba savo reakcijas.

Blogis dažnai sukelia ir dar vieną mūsų reakciją: mes sutrinkame. Pasakodama, kaip jautėsi bendraudama su blogu žmogumi, viena moteris rašė pasijutusi taip, „lyg staiga būtų praradusi gebėjimą galvoti“[28]. Dar kartą pakartosiu: tokia reakcija visai normali. Melas trikdo. Blogį skleidžia „melo žmonės“, kurie apgaudinėja kitus, ir patys pamažu užsidaro saviapgaulės kiaute. Pajutęs, kad pacientas jį trikdo, psichoterapeutas turėtų paklausti savęs, ar taip nutiko ne dėl to, kad kažko nepastebėjo. Be to, terapeutui taip pat derėtų suabejoti: „Ar gali būti, kad pacientas specialiai siekia išmušti mane iš pusiausvyros?“ Dėl to, kad neuždaviau sau šio klausimo, dirbdamas su 4 skyriuje aprašyta paciente, veltui iššvaisčiau ištisus mėnesius.

Minėjau, kad pasišlykštėjimas – tai normali ir apsisaugoti padedanti reakcija bendraujant su blogais žmonėmis. Yra tik viena išimtis. Jei pavyksta įveikti savo nusistatymą – jei psichoterapeutas supranta, kad žmogus yra blogas, ir jei, žinodamas, kas jo laukia, apsisprendžia pabandyti bendrauti ir padėti blogam žmogui pasveikti, – tokiu ir tik šiuo vieninteliu atveju galima ir reikėtų nepaisyti paciento keliamo pasišlykštėjimo. Yra daugybė „jei“. Negalima lengvabūdiškai pervertinti savo galimybių išrauti blogį. Šiam darbui reikės didžiulės psichologinės ir dvasinės stiprybės.

Vienintelė priežastis, kodėl tai apskritai pavyksta – tai tvirtai apsisprendusio psichoterapeuto žinojimas, kad nors tokių žmonių reikia saugotis, jų neabejotinai reikia ir gailėtis. Ištisai baimindamiesi, kad tik neatsiskleistų jų tikrasis veidas, ir stengdamiesi užgniaužti sąžinės balsą, tokie žmonės paprastai būna labiausiai įbaugintos būtybės pasaulyje. Jie gyvena apimti siaubingos baimės. Jų nereikia pasmerkti pragaro kančioms, jie jau gyvena pragare.[29]

Todėl ne tik visuomenės, bet ir jų pačių labui reikėtų pabandyti išvaduoti blogio apimtas sielas iš pragaro žemėje. Kadangi apie blogio prigimtį žinome tiek nedaug, šiuo metu dar nemokame nuo jo išgydyti. Vargu ar ribotos mūsų terapinės galimybės turėtų labai stebinti, žinant, kad dar net nesugebėjome įvardyti blogio kaip atskiros ligos. Būtent šioje knygoje keliama mintis, kad blogį derėtų laikyti atskiros rūšies psichine liga, kuriai būtų skiriamas ne mažesnis mokslinis dėmesys kaip ir kai kurioms kitoms svarbioms ligoms.

Šiaip jau nuo gyvačių lizdo visai pagrįstai ir suprantamai stengiamės laikytis kuo atokiau. Tačiau visiškai normalu, kai šia vieta domisi mokslininkai – patyrę herpetologai – kurių tikslas kuo daugiau sužinoti, paimti gyvačių nuodų mėginių antitoksino gamybai, kuris pasitarnaus žmonių gydymui, o galbūt net ir padės pačioms gyvatėms išgyventi. Kartais gyvatės, užsiauginusios sparnus, virsta drakonais, kuriuos galima prisijaukinti, kad taptų karštais ir romiais Dievo tarnais. Jei sugebame suvokti, kad blogi žmonės – ligoniai, kurių reikia gailėtis (nors dėl to jie netampa mažiau pavojingi), ir jei gerai suprantame, ką darome, užuot jais šlykštėjęsi, turėtume pasistengti juos atjausti, kad padėtume jiems pasveikti.

Prisimindamas Bobio ir jo tėvų istoriją praėjus dvidešimčiai metų, abejoju, ar ir šiandien, turėdamas daug daugiau patirties, būčiau elgęsis kitaip. Ir dabar pirmiausia stengčiausi apsaugoti Bobį nuo jo tėvų, ir siekdamas šio tikslo, kaip ir tuomet, būčiau pagrasinęs oficialiomis valdžios institucijomis. Per dvidešimt metų taip ir neatradau kitokių priemonių, kaip paveikti blogus žmones, nei šiurkštūs grasinimai. Bent jau iš pat pradžių jie nereaguoja nei į mandagius prašymus, nei į kokias nors kitas man žinomas moralinio poveikio priemones. Tačiau vienas dalykas per dvidešimt metų pasikeitė. Dabar jau žinau, kad Bobio tėvai buvo blogi žmonės. Tuomet to nežinojau. Jutau iš jų sklindantį blogį, tačiau nemokėjau jo įvardyti. Mano darbą prižiūrintys specialistai nesugebėjo padėti man suprasti, su kuo susidūriau. Sąvoka „blogis“ mūsų profesinėje kalboje neegzistavo. Kadangi buvome mokslo žmonės, o ne dvasininkai, tokių žodžių buvo geriau nevartoti.

Išmokę teisingai įvardyti tam tikrą reiškinį, įgyjame šiokį tokį pranašumą[30]. Tąkart bendraudamas su Bobio tėvais, nesupratau, su kokiomis jėgomis teko susidurti. Man tai kėlė pasišlykštėjimą, bet nejutau poreikio aiškintis. Tų žmonių atsikratyti stengiausi ne vien dėl natūraliai atsiradusios pagarbos toms jėgoms, bet ir dėl to, kad jų bijojau, nes nepajėgiau suvokti. Ir šiandien jų vis dar bijau, tačiau tai nebėra akla baimė. Žinodamas, kas tai yra, geriau suprantu ir tų jėgų mastą. Kadangi po kojomis jaučiu gana tvirtą pagrindą, galiu sau leisti pasmalsauti, kokia šių jėgų prigimtis. Galiu sau leisti žvilgtelėti į jas iš arčiau. Todėl šiandien visgi kai ką daryčiau kitaip. Kai jau būčiau sėkmingai ištraukęs Bobį iš tėvų namų, pabandyčiau atsargiai leisti jiems suprasti, kad juos užvaldžiusios jėgos žlugdo ne tik jų vaikų, bet ir jų pačių gyvenimą. Jei turėčiau laisvesnio laiko ir jėgų, pasiūlyčiau lankytis pas mane, kad pamėgintume įveikti tas jėgas. Jei įvyktų stebuklas ir jie priimtų mano pasiūlymą, dirbčiau su jais, bet ne todėl, kad man jie labiau patinka, ar kad dabar daugiau pasitikiu savo jėgomis. Dirbčiau su jais, nes žinau, kaip tas jėgas įvardinti, ir jaučiuosi gana stiprus imtis šio darbo, be to, noriu išmokti šio to naujo. Mūsų visų priedermė – darbuotis tose srityse, kurias išmanome.