Читать книгу Vertas nuodėmės - Nancy Warren - Страница 3

Dilanui patiko šis namas. Jei būtų ieškojęs namo naujai investicijai, matyt, pats būtų jį nusipirkęs. Be to, malonu dirbti ir stebėti pokyčius. Ypač tada, kai nereikia gyventi remontuojamame name.

Dilanas nebuvo tikras, ar Kesė tai iškęs. Ne kiekvienas sugeba gyventi šiukšlyne ir chaose. Laimei, per pirmąją dieną pavyko pakeisti Kesės požiūrį. Iš pradžių ji manė, kad nusipirko beviltišką skylę, o vėliau patikėjo, kad namą galima puikiai įrengti. Dilanas įvertino Kesės sumanymus, o ji, savo ruožtu, noriai klausėsi vertingų jo pastabų. Vyras greitai išnešė seną tualetinį stalelį iš vonios kambario ir išmetė bjaurią turkio spalvos praustuvę.

Dilanas atsigulė ant nugaros, nes žinojo, kad laukia sunki užduotis – išnešti vonią. Šlykštus marmurinis griozdas čia stovi jau kokius penkiasdešimt metų, todėl užduotis gali būti ne iš lengvųjų.

Kesė išvažiavo ir negrįš bent dvi valandas, todėl negirdės triukšmo. Dilanas gali dirbti dėl nieko nesijaudindamas. Pro atidarytą vonios kambario langą plūdo šiltas pavasario oras. Jis pagalvojo, kad vos išneš vonią, įsipils mineralinio vandens ir kelias minutes pasišildys saulės atokaitoje.

Staiga jis išgirdo kažką panašaus į kūdikio verksmą.

Dilanas sukluso ir bandė suprasti, iš kur sklinda garsas. Verksmas pasigirdo dar kartą.

Vyras gaisrininku dirbo jau dešimt metų, todėl negalėjo praleisti nė vieno pagalbos šauksmo. Dilanas pašoko, išbėgo iš namo, tačiau kieme nieko nebuvo.

Jis apibėgo namą iš visų pusių. Apsidairė prie užpakalinių durų, tačiau nieko nerado. Gailus verksmas pasigirdo dar kartą. Šįsyk – žymiai garsiau.

Dilanas pažvelgė į viršų. Kieme stovėjo didžiulis senas medis, apytikriai penkiolikos pėdų aukščio. Jo viršūnėje sėdėjo išsigandęs kačiukas ir gailiai miaukė.

– O, ne, − tarė vyras ir ėmė šaukti: − Pirmyn, katinėli. Tu tikrai gali nulipti pats.

Deja, kačiukas dar gailiau sumiaukė.

Dilanas apsidairė, norėdamas rasti kopėčias arba pasikviesti kaimynus į pagalbą. Deja, šią karštą pirmadienio popietę aplinkui buvo visiškai tuščia.

Jis pabandė dar kartą padrąsinti kačiuką, tačiau šis nepajudėjo nuo šakos.

Tada Dilanas įbėgo į Kesės virtuvę ir lentynoje radęs skardinę tuno tučtuojau ją atidarė. Įdėjo keletą šaukštų žuvies į mažą lėkštelę ir išbėgo į lauką, norėdamas privilioti gyvūnėlį.

Kačiukas vis dar bejėgiškai miaukė.

Dilanui teko pripažinti, kad gyvūnas įstrigo medyje ir pats išlipti negali.

Laimei, aplinkui nebuvo kolegų gaisrininkų, kurie galėtų pasišaipyti iš tokios banalios gelbėjimo operacijos. Dilanas padėjo lėkštelę su tunu ant žemės, pasiraitojo džinsus bei marškinių rankoves ir pradėjo lipti į medį.

Jis nuo vaikystės mėgo karstytis po medžius. Kai pirmą kartą nukrito ir susižeidė, jo motina pareiškė, jog, matyt, jos sūnus turi devynis gyvenimus. Vėliau ji akylai stebėjo Dilaną, kad šis nesikarstytų per aukštai.

Kai tau trisdešimt penkeri, karstytis po medžius ganėtinai keista. Dilanas dirbo fizinį darbą, todėl jo kūnas buvo stiprus ir raumeningas.

Įlipęs į medį jis pamatė, kad kačiukas labai mažas ir baisiai išsigandęs.

– Juk neiškabinsi man akių, ką? – žvelgdamas į gyvūnėlį paklausė Dilanas. Kačiukas patikliai pasiglaustė į vyro delną.

Dilanas nusijuokė.

– Puiku. – Jis ėmė atsargiai glostyti kačiuką, kol šis pradėjo palaimingai murkti. Tada atsargiai suėmė švelnų, kailiu padengtą kūnelį ir užsikėlė ant peties. Dilanas pastebėjo, kad tai katytė. Neilgai trukus ji nagais įsikibo į savo gelbėtojo marškinėlius.

Dilanas galėjo nuleisti rankas, nes katytė laikėsi tvirtai įsikibusi. Panašu, kad gyvūnėlis suprato, jog vyras į medį įlipo genamas kilnių tikslų.

– Dabar leisimės žemyn, − pasakė Dilanas lyg būtų koks liftininkas.

Leisdamasis žemyn, jis visą laiką ramino išsigandusią katytę. Galiausiai nusileido ant žemiausios šakos. Laikykis, – perspėjo Dilanas ir mitriai nušoko ant žolės.

Kai apsisuko, pamatė, kad nebėra vienas.

Užpakaliniame kieme stovėjo Kesė ir atidžiai stebėjo Dilano veiksmus. Panašu, kad anksčiau grįžo iš darbo. Lyg to būtų maža, drauge atsivedė Sereną, Adamo sužadėtinę.

– Kas čia vyksta? – paklausė Kesė.

Staiga Dilanas pasijuto lyg vaikas, pabėgęs iš pamokų. Jis turėtų dirbti naujajame Kesės name, tačiau lyg niekur nieko karstosi po medžius. Dabar Dilano plaukuose turėtų būti įstrigę keli medžio lapai, drabužiai, matyt, dar purvinesni, nei buvo iki šiol, o į marškinėlius įsikibusi katytė visiškai nenorėjo sprukti nuo savo gelbėtojo.

Dilanas troško kuo greičiau nuleisti pūkuotą padarėlį ant žemės, todėl ramiai pasakė:

– Kese, ar galėtum man paduoti tuną?

Moterys įtariai susižvalgė. Jei būtų vienos, tikriausiai prapliuptų nuoširdžiai kvatoti, tačiau dabar abi tylėjo. Kesė paėmė lėkštelę su žuvimi ir padavė Dilanui.

– Ačiū. – Jis pažvelgė į katytę. – Jei ją pašersiu, galbūt ji mane paleis.

– Nieko sau, − susižavėjo Kesė.

Ji švelniai prabilo:

– Pabandysiu aš. Ei, gražuole, turiu daug skanaus tuno, tačiau pirmiausia turi nušokti žemyn, − Kesė kalbėjo lyg rūpestinga mamytė, ir jai tai puikiai pavyko. Vos katytė užuodė žuvį, tuojau atitraukė nagus nuo Dilano. Kai vyras apsisuko, mažylė jau buvo ant žemės ir ėdė.

Dilanas nusišluostė prakaitą ir pažvelgė į savo naująją viršininkę – žavią moterį, vilkinčią trumpą sijoną ir avinčią aukštakulnius batelius.

– Ar nežinai, kad katės ne iškart pritampa naujuose namuose? Joms reikia laiko.

Kesė išpūtė akis. Dilanas suprato, kad ji tikriausiai nepakankamai rūpinosi savo augintine. Tai didelė klaida. Kesė turėtų džiaugtis, kad mažylė negrįžo į senuosius namus. Nebūtų keista, nes katės stipriai prisiriša prie namų.