Читать книгу Svajonių savaitgalis - Nancy Warren - Страница 1

Kitė Prestkot žingsniavo Tylos viešbučio vestibiuliu lydima dviejų neatskiriamų savo palydovų – prie ausies prispausto telefono ir niekada nuo veido neišnykstančios šypsenos.

Ji – labiausiai kraują kaitinančio naujojo viešbučio Manhatane Viešųjų ryšių tarnybos vadovė. Didžiąją dalį laiko Kitė praleidžia kalbėdama telefonu, o tobula šypsena, regis, nedingsta net miegant. Nesvarbu, kas vyktų, šypsena jai – skydas, ginklas ir dūmų uždanga.

Vienas paskalų skyrelio redaktorius kartą ją pavadino Kitė Prestkot – žmogus šypsenėlė, kurios it blusos teršia bene kiekvieną elektroninį laišką. Kitė nė nemanė įsižeisti, tik pasijuokė ir ėmė kolekcionuoti daiktus su šypsenėlėmis.

– Gėlės vestibiulyje galėtų būti ir šviežesnės, – pareiškė ji vienam Manhatano gėlininkui. Jai pakaktų prasitarti apie tai puse lūpų ir vargšas gėlininkas džiaugtųsi, jei įstengtų parduoti saulučių puokštelę kokiame ūkininkų turgelyje. Abu tai puikiai suprato.

Kitė reikalavo visus darbus atlikti tobulai. Ambicijos, kūrybiškumas ir puikūs organizaciniai įgūdžiai – jei jau imiesi verslo, privalai būti apsiginklavęs visa triada.

Bardama gėlininką ji jau mąstė apie didžiulę reklaminę kampaniją, skirtą RAJ juvelyrikos atidarymui. Bus surengtas prestižinis, kerintis šou, dėl kurio Kitė nėrėsi iš kailio. Ji suruoš tokį pasirodymą, kad ateityje kompanija nesvarstydama užsisakys visą Tylos viešbutį išskirtiniams vakarėliams.

Jos galvoje lyg kompiuterio ekrane viena po kitos keitėsi spalvingos skaidrės, kai netikėtai mintyse iškilo dramblio vaizdinys. Išties, ar gali būti geresnis būdas pristatyti puikiausius indiškus safyrus ir rubinus nei atvesti išdidžiai žingsniuojantį indišką dramblį su maharadža ir brangenybių skrynia ant nugaros. Ooo, tai būtų išties nepakartojama. Gal dar šilko palapinė, turgaus motyvai…

Vienintelė bėda, kur ji ras Manhatane dramblį? Ar bus dramblys išmokytas nedergti, o gal jai reikės pasirūpinti milžiniškomis sauskelnėmis?

Gyvenime ji vadovavosi principu – svajok drąsiai. Tiesa, kartais jos svajonės būdavo per drąsios. Tereikia prisiminti, kokias dekoracijas Amazonės tema sukūrė pristatydama puikią Pietų Afrikos kavą. Ant susirangiusių medžių šakų tyliai šlamėjo žali lapai. Ji net pasiskolino kelias prijaukintas papūgas iš vienos gyvūnų parduotuvės ir patupdė jas ant tų medžių. Dar daugiau, tvenkinyje plūduriavo gyvi krokodilai. Skambėjo salsos muzika, svečiai gardžiavosi Pietų Afrikos virtuvės šedevrais, o ore sklandė kavos pupelių aromatas.

Iš kur ji galėjo žinoti, kad krokodilai pamėgins praryti papūgas, o šios, pasirodo, nemoka skraidyti; tada, žmonėms susispietus vienoje vietoje, neatlaikys pertvaros ir krokodilai prasmuks į sausakimšą šokių salę?

Vos tik ją užplūdo siaubingi prisiminimai, galvoje atsiradęs dramblio paveikslas pranyko. Dramblio reikia atsisakyti.

– Aš tik noriu atkreipti dėmesį, kad gėlės buvo ne tokios šviežios, kaip tikėjausi, – Kitė tęsė ginčą su pasipūtusiu gėlininku.

– Jūs užsisakėte puošniųjų strelicijų ne sezono metu, tad ko galite tikėtis?

– Tikiuosi, kad jos bus šviežios ir atrodys nepriekaištingai. Juk už tai jums ir mokame.

Kitei nereikėjo nei šaukti, nei piktai kalbėti, o nuo veido nenyko šypsena, nors gėlininkas jos ir nematė. Ji buvo maloni. Visuomet būdavo maloni ir draugiška, bet reikalaudavo tik paties geriausio. Taip pasiekdavo to, ko trokšta.

Eidama pro rudaplaukį durininką, kuris padėjo jaunai porai užsisakyti bilietus į spektaklį Brodvėjuje, Kitė draugiškai pamojavo. Iš pažiūros sumanus verslininkas skaitė The Wall Street Journal, o jo smarkiai jaunesnė kompanionė greitomis vartė vieną erotikos knygų iš Tylos bibliotekos. Jų santykiai pasmerkti.

Vienišas padavėjas blizgino taures Erotikos bare, netrukus čia sugūžės priešpiečiaujančiųjų minia.

Prasivėrė angliško stiklo durys, pro kurias įžengė moteris dirbtinio kailio paltu ir ant pirštų galų verčiančiais tipenti aukštakulniais bateliais. Paskui ją ėjo juoda uniforma vilkintis durininkas, nešinas Louis Vuitton lagaminais. Kitė sumojo, jog dirbtinio kailio paltas pasirinktas labiau dėl etinių motyvų nei dėl Įnansų stokos. Ji vangiai ėmė svarstyti, su kuo ši moteris ketina susitikti ir ar dėvi ką nors po šiuo paltu.

Tuo metu nuskambėjo nepatenkinto gėlininko atsakymas:

– Pažiūrėsiu, ką galima padaryti.

– Būtų gerai, kad pasirūpintumėte dar šiandien, – įprastai maloniai ištarė Kitė ir baigė pokalbį. Ji priėjo prie lifto ir nusileido į rūsį, kur buvo įsikūręs viešbučio šeimininkės – Paiper Devon – biuras. Iš savo lagaminėlio ji išžvejojo konkurso Svajonių savaitgalis „Tylos" viešbutyje dalyvių sąrašą. Kai prasivėrė lifto durys, Kitė vos pastebimai susiraukė. Svajonių savaitgalis – jos mintis, jos kūdikis, tad keista, jog Paiper primygtinai norėjo dalyvauti. Ar tie nelemti krokodilai dar ilgai ją persekios?

Nusprendusi, kad niekas nepakiš jai kojos ir nepakenks viešbučio sėkmei, Kitė suprato, jog turi būti dėkinga už viešbučio savininkės pagalbą išrenkant nugalėtoją.

Ji pasisveikino su Andžela Portero, Paiper sekretore, ir ši mostelėjo jai užeiti į Paiper kabinetą.

Ji smagiai įžengė vidun ir rado seną bičiulę ir dabartinę viršininkę įdėmiai žvelgiančią į vestibiulio eskizus. Paiper buvo graži lyg kokia kino žvaigždė ir tie, kurie jos nepažinojo, elgėsi su ja kaip su tuščiagalve kvailute. Kitė pažinojo ją jau labai seniai ir niekada nedarė šios klaidos. Paiper žiūrėjo į piešinius taip, kaip jauna motina žiūri į ką tik gimusį kūdikį.

– Vis dar negali patikėti, jog tau pasisekė? – švelniai prakalbo Kitė.

Paiper atsisuko ir nusijuokė.

– Žinai, vis dar nubundu naktimis galvodama, jog susapnavau beprotiškiausią sapną. Esą įkūriau erotikos viešbutį.

– Ką gi, aš pažįstu kelis žmones, kurie svajoja praleisti čia savaitgalį.

– Ak! – suspigo Paiper ir jos akys suliepsnojo. – Ar jau turi dalyvių sąrašą?

Ji atrodė tokia susijaudinusi ir Kitė tuojau pat pamiršo nuogąstavimus dėl to, kad bosė visada žvelgs jai per petį. Ši moteris taip jaudinosi dėl reklaminės akcijos, kad norėjo nors šiuo tuo prie jos prisidėti.

– Taip. Atmečiau vulgarias fantazijas, nuo kurių tau pasidarytų bloga. Čia – likę pretendentai į svajonių savaitgalį mūsų viešbutyje. Keletas – vyrų ir moterų.

– Šaunu, – tarė Paiper ir nužingsniavo prie kreminės odos baldų, ant kurių tingiai gulėjo viešbučio katinas. Jai prisėdus, sofa įdubo ir katinas pramerkė vieną žalią mieguistą akį, o tada vėl užmerkė.

Kitė padėjo pluoštą popierių ant stalo.

Ji, be jokios abejonės, viską jau perskaitė ir turi savo nuomonę. Jei nepavyks įtikinti Paiper priimti jos nuomonę, tai pats laikas trauktis iš viešųjų ryšių srities.

Paiper reikalavo, kad dalyviams būtų garantuotas anonimiškumas. Kitei tai atrodė kvaila, tačiau Paiper – perfekcionistė ir jos viršininkė. Todėl visi pasakojimai pirmiausia pakliuvo į Paiper padėjėjos rankas, buvo sunumeruoti ir tik tada perduoti Kitei. Žinoma, Andžela pažymėjo dalyvio lytį, mat laimėtojo laukė partneris arba partnerė, kad savaitgalis būtų išties nepamirštamas.

Išrinkti partnerius – keblus reikalas. Ji specialiai pasirinko žodį partneris / partnerė, o ne palydovas. Visi jie buvo jauni, patrauklūs, įdomūs žmonės, mėgstantys Manhataną ir puikiai jį pažįstantys. Partneriai, kurių daugumą ji pažinojo, praleis nuostabų savaitgalį viešbutyje, turės atskirus kambarius, o po visko kišenėje nutūps dosnus čekis.

Visi buvo vienišiai ir su nieko nesusitikinėjo. Tiesa, seksas nebuvo įtrauktas į sumanymą, tačiau šis viešbutis pažadina pačias įvairiausias jusles ir retkarčiais žmonės pajunta trauką vienas kitam. Kitė nenorėjo, kad šį savaitgalį kieno nors širdis būtų sužeista.

Jai ir pačiai teko išgyventi tokį savaitgalį, tad kas kitas galėtų geriau suprasti, kaip tai siaubinga. Jos širdis sudužo per jos pačios vestuves. Sudrebėjusi nuo prisiminimų Kitė paskubomis grįžo mintimis prie šūsnies popierių, kuriuos sklaidė Paiper. Jos žvilgsnis lakstė nuo vieno prie kito, lyg ant kelių būtų dėžutė gardžiausių saldainių ir ji neapsispręstų, į kurį pirmiausia suleisti dantis.

– Nežinau, nuo ko pradėti, – pasiskundė Paiper ir pastūmėjo popierius Kitei. – Gal paskaityk balsu?

– Kai kurie pasakojimai labai… intymūs, – atsakė Kitė galvodama apie tą, kurį pasirinko nugalėtoju, ir tai, kaip perskaityti žodžiai skruzdelytėmis nubėgo nugara. Dvidešimt ketvirtuoju numeriu pažymėtas vyras jai atrodė vertas pažinties. Tiesą sakant, ji buvo nusprendusi sukinėtis aplinkui ir rasti progą prisistatyti, kai jis atvyks atsiimti prizo.

– Tai skaitykime paeiliui. Taip turėsime galimybę juos aptarti.

– Gerai. – Ji paskleidė lapus ant stalo, o tada nusišypsojo senai bičiulei. – Tu patyrusi vakarėlių dalyvė, todėl skaityk pirma.

Dabar Paiper – gerbiama viešbučio savininkė, įsimylėjusi padorų vaikiną ir atradusį ramybę, laimę ir pastovumą. Vis dėlto audringa praeitis bus neatsiejama jos dalis. Taip pat ir Tylos viešbučio.

– Puiku. – Pirštas su dailiu nagu suko ratus virš lapų, kol galiausiai pasirinko vieną. – Ką gi, dalyvė – moteris. Kokia gi jos fantazija? – Paiper pakėlė akis. – Primink užduotį?

– Dviem šimtais žodžių papasakokite, kokią fantaziją norėtumėte įgyvendinti viešėdami jausmingiausiame viešbutyje „Tyla", – Kitė pacitavo skelbimo, skelbto nacionaliniuose leidiniuose ir pasirinktų radijo stočių eteryje, ištrauką.

– Mano fantazija, – ėmė skaityti Paiper, – visą savaitgalį praleisti nuogai.

Ji pakėlė akis.

– Maniau, jog kvaištelėjusias mintis atmetei. Nors mes labai liberalūs, bet negaliu leisti, kad žmonės čia imtų elgtis lyg kokioje nudistų kolonijoje.

– Skaityk toliau.

Pakėlusi antakį ji tęsė:

– Miegočiau nuoga prabangiausioje patalynėje, o nubudusi užsisakyčiau maisto į kambarį. Be jokios abejonės, prieš atidarydama duris užsimesčiau chalatą, tačiau po juo būčiau nuogut nuogutėlė. Tai žinotų ir pusryčius atnešęs padavėjas. – Paiper padėjo lapą dešinėje stalo pusėje. – Tiesiog nuostabu. Ši mergužėlė nori išdidžiai vaikštinėti Ievos kostiumu ir pasismaginti su viešbučio padavėju. Šioje šūsnyje bus neigiami atsakymai ir šitas pasakojimas – pirmasis ten pakliuvęs. Trauk tu.

Kitė aiškiai matė dvidešimt ketvirtu numeriu pažymėtą lapą, tačiau jam laikas dar neatėjo. Ji norėjo, kad Paiper pati jį išsitrauktų, todėl pasirinko kitą.

– Tai vaikinas, – paskelbė ji ir ėmė skaityti: – Svajoju sutikti ypatingą moterį ir lėtai, aistringai mylėtis su ja ant meškos kailio tiesiai priešais spragsinčią ugnį. – Kitė atitraukė akis nuo lapo. – Ar man tęsti?

– Tas medžiotojas Džonas visai neturi vaizduotės. Lokio kailis?

Paiper papurtė galvą.

– Grąžinkime jį į devintą dešimtmetį. Tikiuosi, yra ir geresnių.

Buvo ir šaunesnių fantazijų. Kai kas geidė vergauti, kai kas – stebėti. Vienas itin energingas vyrukas norėjo mylėtis kiekviename viešbučio kambaryje, o jo požiūris į seksą buvo labai sveikas ir smagus, todėl jos padėjo jo aprašymą į krūvelę Taip. Komikė, svajojanti apie Pelenės vaidmenį, privertė jas kvatotis iki ašarų. Pasakojimas buvo sąmojingas ir kartu jausmingas, todėl ir jis atsidūrė tarp atrinktųjų. Ji neabejotinai bus viena iš keturių laimėtojų, bet Kitė vylėsi, jog dvidešimt ketvirtasis numeris laimės ypatingąjį prizą – pirmąjį savaitgalį viešbutyje.

Šūsnis mažėjo. Jos atrinko pustuzinį dalyvių, atmetė daug daugiau. Kitės pirštai jau tiesėsi prie jai labiausiai patikusio dalyvio, bet ji susilaikė ir paliko jį Paiper. Galiausiai liko tik du lapai. Buvo Paiper eilė skaityti. Jos ranka sustingo ir galiausiai pasirinko keturiasdešimt septintąjį dalyvį. Tai buvo moteris, kuri svajojo pasilepinti, pabėgti nuo darbų ir šurmulio. Ji norėjo pasislėpti už prabangaus kambario durų, mėgautis ne pačios ruoštu maistu ir likti viena, kad galėtų galiausiai atsipalaiduoti.

– Štai fantazija, kuriai pritarčiau ir aš, – prisipažino Paiper baigusi skaityti.

– Aš taip pat, – pritarė Kitė.

– Kada mudvi apėmė darbo manija? – mąsliai paklausė Paiper, o tada vyptelėjo. – Na gerai, man taip nutiko, kai įkūriau savo viešbutį. – Ji nusijuokė. – Pats išmintingiausias sprendimas mano gyvenime.

– Tiesa, – prajuko ir Kitė, mąstydama apie savo polinkį dirbti kiekvieną laisvą minutę. – Aš visada tokia buvau.

– Po vestuvių viskas tik pablogėjo, – švelniai pratarė Paiper.

– Perskaitysiu paskutinį, – tarė Kitė ir nervingai čiupdama popieriaus lapą įsipjovė pirštą.

– Tu niekada apie jį nekalbi, – pasakė Paiper.

Jos jau labai seniai draugavo, todėl Kitė nebūtų galėjusi apsimesti, kad nesupranta, apie ką bičiulė kalba. Visi trys lankė tą pačią mokyklą. Paiper – tikras laimės kūdikis, nors ir turinti skausmingos patirties; Kitė – su neblėstančia energija kremtanti mokslus; Piteris – žavus, atletiško sudėjimo verslą studijuojantis vyrukas, kurį ji mylėjo ir už kurio ketino ištekėti.

– Neleidžiu praeities klaidoms griauti dabarties. Gyvenu toliau. Jei imčiau apie jį kalbėti, atrodytų, jog jis man rūpi, o taip nėra.

Ji visą dėmesį sutelkė į lapą rankose ir ėmė skaityti:

Tyla. Kai girdžiu šį žodį, mąstau apie atslenkančią naktį, kuždamas paslaptis ir lėtą, jaudinantį mylėjimąsi, kai visi aplinkui saldžiai miega, apie tyliai kvėpuojančią patenkintą moterį pašonėje. Kokias paslaptis jai šnabždėčiau? Kokiomis svajonėmis su ja dalyčiausi? Ogi štai kokiomis: mano svajonių moteris pasitiki savo seksualumu ir galia, todėl drąsiai perduoda kontrolę vyrui, kuriuo pasitiki, o panorėjusi pati imasi viską kontroliuoti.

Įsivaizduoju, kaip ši moteris įžengia į mano viešbučio kambarį vilkėdama juodą elegantišką suknelę, avėdama aukštakulnius, dėl kurių jos kojos tampa dar ilgesnės ir dailesnės. Plaukai surišti. Atrodo taip, lyg būtų pasiruošusi iškilmingai vakarienei. Netardama nė žodžio parodo į kėdę. Kambaryje gausu veidrodžių, bet ji žiūri tik į mane. Aš matau jos atspindžius ir galiu apžiūrėti iš visų pusių. Labai lėtai ji atitraukia suknelės užtrauktuką ir ši nuslysta ant žemės. Ant kūno lieka juodi apatiniai – siaurutės kelnaitės su juostelėmis, permatoma liemenėlė, keliaraištis ir kojinės. Kankinamai lėtai nusirengdama ji mane erzina. Apnuogina po mažą kūno lopinėlį, o atspindžiai veidrodžiuose varo iš proto. Vos tik pamėginu pakilti ir prie jos prisidėti, ji sustabdo mane papurtydama galvą. Ne, dar ne dabar. Man sunku išsėdėti ant kėdės. Geriau jau ji mane prie jos pririštų, tada nereikėtų taip savęs tramdyti. Pakanka vieno žvilgsnio – ir aš sustingstu. Matau ją, užuodžiu ir mintis, kad negaliu jos nei paliesti, nei paragauti, nei užvaldyti, lėtai, skausmingai mane žudo.

Ji beveik nuoga, kūną dengia menki apatiniai drabužėliai. Prieina prie manęs ir pražergia mano kojas. Taip, galų gale. Atriša kaklaraištį, šis nuslysta apykakle žemyn, ir dar nespėjus man susigaudyti, ką ji sumanė, užriša juo man akis.

Kitė stabtelėjo įkvėpti. Jos oda tai kaito, tai šiurpo. Ji čiupo Paiper ant stalo pastatytą buteliuką vandens ir ėmė godžiai gerti.

– Ne, – sakau aš. Noriu ją matyti, tačiau išgirstu tylų juoką. Pajuntu, kaip ji suima mano rankas ir leidžia ją paliesti, nusegti liemenėlę. Vos įstengiu kvėpuoti, taip noriu ją pamatyti. Jaučiuosi, lyg pažinočiau šią moterį visą gyvenimą, nors niekada nebuvau jos sutikęs. Pirštai liečia jos oda, juntu nuo jos srūvantį karštį. Susirandu pačias intymiausias jos kūno vietas ir suprantu: ji manęs irgi geidžia. Ar leis ją mylėti? Nežinau. Jaučiuosi it purtomas agonijos, bet spręsti turi ji.

Baigusi skaityti Kitė pajuto, kaip pulsuoja pačios intymios jos vietelės. Ji pažvelgė į Paiper, o ši tarė:

– Čia daugiau nei du šimtai žodžių.

Staiga jos abi ėmė kikenti lyg kokios mokinukės.

– Sunku patikėti. Jo žodžiai tokie jaudinantys, – galiausiai prabilo Kitė.

– Aš nuo jų susijaudinau, – pritarė Paiper.

– Na ir kaip?

Paiper svarstė pakreipusi galvą į šoną.

– Šaunioji komikė ir jos Pelenės istorija labiau tiktų kategorijai N-13.

– O šio vyro pasakojimas puikiai dera su Tylos viešbučio mėgavimosi erotika koncepcija, – atsiduso Kitė. – Partnerė neprivalo išpildyti jo svajonės, bet manau, jog tokį klientą ir norėtume matyti viešbutyje. Jis jausmingas ir nebijo to parodyti. Neabejotinai myli moteris ir nesunkiai atiduoda valdžią į jų rankas. – Ji nusijuokė. – Norėčiau, kad tokių vyrų būtų daugiau.

Kurį laiką Paiper įdėmiai ją stebėjo.

– Gerai. Supratau, ką nori pasakyti. – Ji ryžtingai linktelėjo. – Regis, radome pirmąjį nugalėtoją. Pranešk Andželai. Ji viskuo pasirūpins.

Kitė įdėjo rankose laikytą popieriaus lapą į raudoną aplanką. Tiesą sakant, troško sužinoti pono Dvidešimt ketvirtojo fantazijos tęsinį.