Читать книгу Svajonių savaitgalis - Nancy Warren - Страница 2

Piteris Garsonas pajuto keistą sunkumą pilvo apačioje, kai pirštai spaudė mobiliojo telefono mygtukus. Prireikė akimirkos, kol suprato, kad jaudinasi. Stovėjo triukšmingoje Centrinėje stotyje, apsuptas skubančių žmonių. Netrukus jis susitiks su klientu Austrių bare, tik iš pradžių turi kai kam paskambinti.

– Taigi? – klausiamai tarė jis, kai atsiliepusi moteris prisistatė.

– Jei dar sykį ją įskaudinsi, prisiekiu, nupjausiu kiaušius ir sušersiu savo katinui.

– Tu tai padarei, – jis atsirėmė į marmuro koloną ir su palengvėjimu atsikvėpė.

– Padariau, – patvirtino ji. – Melskis, kad būtum teisus.

Ji nutraukė pokalbį nespėjus jam prasižioti. Su kiekvienu įkvėpimu jis jautėsi vis geriau. Įžengęs į Austrių barą, rado vyrą, su kuriuo turėjo susitikti, siurbčiojantį džiną su toniku, o stiklinėje plūduriavo vienišas ledukas.

– Ar aš vėluoju? – paklausė jis spausdamas ranką Džilui Pendltonui.

– Tikrai ne. Atėjau anksčiau. Atrodai labai patenkintas. Gal netrukus pasirašysi dar vieną pelningą sutartį?

– Šį kartą mėginu pakerėti vieną moterį.

Vyresnysis vyras kilstelėjo antakį.

– Spėju, kad užduotis įvykdoma. Man tu atrodai geras laimikis.

– Dėkoju, Džilai, tik su šia moterimi nebus paprasta.

– Kodėl? Nejau išstūmei ją iš verslo?

– Ne. Sudaužiau širdį.

– Labai dramatiška.

– Deja, taip ir buvo. Palikau ją stovinčią prie altoriaus mūsų vestuvių dieną.

Džilas lėtai pastūmė akinius nosimi žemyn ir įsmeigė nemirksinčias akis į Piterį.

– Negaliu patikėti, kad esi toks niekšas.

Piteris susiraukė it gavęs antausį.

– Džilai, aš supanikavau. Buvau pakeliui į bažnyčią ir kažkaip pražiopsojau posūkį. Pamaniau, jog pasuksiu kitoje sankryžoje. Tik pravažiavęs tris valstijas supratau, kad neketinu grįžti.

Džilas atsilošė. Atrodė elegantiškas ir sutrikęs vienu metu. Taip moka tik tikri britai.

– Nejau manai, kad gali vėl suartėti su šia moterimi?

– Ne. – Jis užsisakė taurę martinio, o kai padavėjas nuėjo, tęsė: – Tenoriu ją pamatyti. Ir atsiprašyti.

– Juk nepradėjai kokios nors dvylikos žingsnių programos, dėl kurios jūs, amerikiečiai, tiesiog pametę galvas, kai reikia susirasti žmones, kuriuos įskaudinai, ir ištaisyti padarytą žalą?

Piteris nusijuokė. Džilas buvo dviem dešimtmečiais vyresnis, nesuvokiamai turtingas savo pakraipos nedemonstruojantis gėjus.

– Ne. Tiesiog jaučiu, jog privalau tai padaryti.

Džilas išsitraukė šimtinę iš odines piniginės ir padėjo ant stalo.

– Statau šimtą už tai, kad ji nesutiks su tavimi pasimatyti.

Piteris vyptelėjo ir pastūmė kupiūrą link kompaniono.

– Negaliu imti tavo pinigų, Džilai. Dėl susitikimo jau sutarta.

– Kokia silpnavalė moteris, – purtydamas galvą atsiduso Džilas ir įsidėjo pinigus į piniginę.

– Na, ne visai. Matai, ji nežino, jog susitiks su manimi.

– Regis, jos laukia maloni staigmena. – Džilas kilstelėjo taurę, lyg sakytų tostą.

§

– Kaip tai Kesė dar nepasirodė? – Kitė vėl kalbėjo telefonu. Ji nerėkė, bet kantrybė greitai seko. – Šįryt sutariau, kad ji bus mūsų pirmojo konkurso laimėtojo partnerė. Tai juk tikra svajonė aktorei. Ją fotografuos pačiose puikiausiose miesto vietose. Rodys per žinias, ką jau kalbėti apie tai, kad mūsų atlygio jai pakaks susimokėti už kitą semestrą kino meno mokykloje. Ko dar ji galėtų norėti?

– Yra ir daugiau blogų naujienų. – Registratorė Helena pati paskambino Kitei. Visi žinojo, kokia svarbi ši reklamos kampanija.

– Viešbutyje gaisras? – Kitės klausimas buvo ironiškas, tačiau mintis ėmė atrodyti visai patraukli. Nutikus tokiai nelaimei, niekas net nepastebėtų, kad pirmasis svarbus renginys nuo viešbučio atidarymo žlunga. Kaip ir jos karjera.

– Svajonių savaitgalio laimėtojas ką tik užsiregistravo.

– Tiesiog nuostabu. – Palyginti su šituo, gaisras būtų tikra smulkmena žiūrint iš viešųjų ryšių pozicijos. Kitė pasitikrino, ar šypsena vis dar vietoje ir pirmą kartą nepajuto palengvėjimo. – Jis turėjo atvykti ne anksčiau nei po valandos.

– Negalėjome jo išvyti. Be to, jis toks žavus. Jei tau reikia savanorės vietoj Kesės…

– Ačiū, ne. Ką nors sugalvosiu.

Ji padėjo vieną kelį ant kėdės, paspaudė mygtuką, kad atsirastų Šypsenėlių užsklanda, ir ėmė svarstyti, kur penktadienio vakarą rasti kitą partnerę.

– Kaip sekasi?

Paprastai Kitė džiaugdavosi matydama Paiper, bet šią akimirką visas pasaulis atrodė it juodas debesis. Juto, kaip gerkle ima kilti panikos gniutulas.

– Gerai. – Kai atsisuko, veidą puošė plati nerūpestinga šypsena.

– Puiku. Ar viskas paruošta mūsų svajonių viengungiui?

Kitiems Kitė galėjo ir sumeluoti. Tik ne Paiper.

– Jis jau užsiregistravo.

– Nuostabu. Ar juodu su Kese susibičiuliavo?

Užsitęsusioje tyloje Kitė girdėjo kompiuterio burzgimą ir it būgnas dunksinčią savo širdį. Galiausiai ji pasidavė, o pečiai nusviro.

– Ji NEATVYKO. Kesė NEATVYKO…

– Ką? – Paiper akys išsiplėtė ir ji ėmė purtyti galvą, tarsi negalėdama patikėti naujiena. – Kur ji? Kas nutiko?

– Nežinau. Šį rytą viską sutariau, o ji nepasirodė. Niekam nepavyksta su ja susisiekti.

Kitė susiraukė.

– Gal ji pakliuvo į avariją ar dar kas nutiko?

– Galbūt.

– Ką ketini daryti? – Paiper labai retai kalbėdavo kaip išlepinta turtinga mergiotė. Dabar buvo kaip tik tas kartas. Kitė nustebusi atsisuko, bet Paiper į ją nepažvelgė, rausėsi po rankinę.

– Kaip tik svarstau…

– Tuojau pat paskambinsiu kelioms draugėms. Tikra beprotybė. Koks vyras norėtų praleisti svajonių savaitgalį vienas? Tapsime miesto pajuoka!

Paklaikusi Kitė stebėjo, kaip Paiper čiumpa mobilųjį telefoną. Su jos draugėmis niekada negali būti tikras. Be to, kas gi bus laisvas penktą valandą vakaro penktadienį? Tik visiški nevykėliai arba tokie darbo maniakai kaip Kitė.

– Kam skambini?

– Mimsei. Po paskutinio išsiskyrimo ji labai nuliūdo. Tai ją pralinksmins.

– Mimsė reabilitacijoje.

– Ar nesakiau, kad ją trečiadienį išleido? Manau, dabar jai praverstų vakarėlis.

Mimsė. Viešpatie, tik ne ji. Blogiau už Mimsę prieš reabilitaciją gali būti tik Mimsė po jos. Bet kas būtų geriau už ją.

– Padėk telefoną, – griežčiau nei norėjo paliepė ji Paiper. – Jau turiu, kas pakeis Kesę.

Paiper pažvelgė į ją, bet telefono nepadėjo.

– Kas?

Kitė giliai įkvėpė.

– Aš. Esu Viešųjų ryšių tarnybos vadovė ir tai mano pareiga.

Liovusis širsti dėl Kesės ji prisiminė, kaip jai patiko to vyruko žodžiai. Geriau pagalvojus, gal darbas savaitgalį ir nebus tokia našta. Neatrodė, kad ši mintis pradžiugintų Paiper.

– Tu nepanaši į vakarėlių liūtę.

– Mes ir neieškome vakarėlių liūčių. Moteris turėtų būti partnerė ir palydovė. Įdomi ir linksma asmenybė, gerai pažįstanti Manhataną.

– Nejau ketini eiti romantiškos vakarienės vilkėdama darbo kostiumėlį?

Velniai griebtų. Times pažadėjo atsiųsti fotografą, kad įamžintų ištaiginga vakariene besimėgaujantį laimėtoją Amuse Bouche restorane. Negalima viešumoje pasirodyti taip apsirengus.

– Žinoma, ne. Nulėksiu į parduotuvę ir ką nors išsirinksiu.

Paiper linktelėjo.

– Gera mintis. – Ji įdėmiai nužvelgė Kitę nuo galvos iki kojų. – Tu dažnai būni mieste, daug ką pažįsti, apie tave rašoma paskalų skyreliuose. Geriau pamąsčius, tai nuostabu.

– Tai ir gerai. Einu, susirasiu suknelę.

– Eisiu su tavimi.

– Kam?

– Mano puikus skonis ir ketinu už viską sumokėti.

Pagauta įkvėpimo Paiper pasamdė aukščiausios klasės dizainerius, kad jie sukurtų apartamentų interjerą. Žinoma, Paiper nebūtų Paiper, jei nepasirūpintų, kad vestibiulyje įsikūrusioje moteriškų drabužių parduotuvėje atsirastų tų pačių dizainerių kurtų drabužių.

– Tavo Svajonių savaitgalio laimėtojas Karnabi apartamentuose, tiesa? – pasidomėjo Paiper, kai jos sukinėjosi parduotuvėje. – Čia – Stella McCartney suknelė. Pasimatuok. – Paiper buvo gudri it lapė. – Štai dabar derėsi prie bendro dekoro.

– Negaliu patikėti, kad išleidai tiek pinigų tik tam, kad paverstum mane kambario detale. – Ji paskubomis įsmuko į žalsvai melsvą kokteilių suknelę su indigo spalvos taškeliais.

– Pasisuk, pasisuk. – Paiper priekabiai ją apžiūrinėjo. – Tobula. Dabar trūksta tik batų bei rankinės ir galėsime eiti iš čia.

Tačiau sambrūzdis tęsėsi. Paiper nusivedė Kitę į savo apartamentus ir ėmėsi makiažo.

– Liaukis, aš nesidažau tiek daug, kiek tu, – pasipriešino Kitė išsisukdama nuo tamsaus teptuko, kuris jau taikėsi į jos vokus.

– Geriau pagalvok apie savo nuotrauką Times laikraštyje. Nejau nori atrodyti blanki ir pavargusi. Į ką nori būti panaši – į Gvinet Paltrou ką tik po gimdymo ar į Gvinet per Įlmo pristatymą?

– Gerai, gerai. – Ji leido Paiper elgtis kaip ši norinti. Be to, vis primindavo sau, jog ryškus makiažas žiniasklaidoje atrodys daug geriau. – Aukojuosi dėl tavęs.

Galiausiai Paiper padažė Kitei lūpas ryškiai rožiniais lūpų dažais, išėmė karštus suktukus ir švelniai iššukavo plaukus.

– Žavinga, – tarė ji, o Kitė, pažvelgusi į veidrodį, turėjo pripažinti, jog atrodo… seksualiai. Paiper nuėmė jai nuo pečių didelį viešbučio rankšluostį ir padavė šviesiai rausvą rankinę ir priderintus batelius. Dar kartą ją nužvelgusi greitai pakštelėjo.

– Atrodai nuostabiai. Sėkmės!

– Dėkoju, – ištarė Kitė ir patraukė prie durų, o suknelė jausmingai bangavo aplink kojas. Būtų jautusi kaltę, jog dėvi tokio brangumo suknelę, jei negalvotų, kad viskas sugrįš su kaupu, jei tik apie parduotuvę bus užsiminta laikraštyje. Ką gi, šį savaitgalį pati sudalyvaus savo reklamos kampanijoje. Bent jau nereikės jaudintis, kad Kesė viską sugadins.

Kai ji pakilo į aštuonioliktą aukštą, veide švietė kiek įmanoma nerūpestingesnė šypsena, nors jos savininkė vos tvėrė augančią įtampą. Kitė nužingsniavo kilimu klotu koridoriumi link Karnabi apartamentų, stabtelėjo įkvėpti oro ir šiek tiek nurimti, o tada pasibeldė.

Durys atsidarė.

– Sveika, – tarė patrauklus tamsiaplaukis vyras kitoje durų pusėje. Jis vilkėjo šiugždančius baltus marškinius, mūvėjo tamsiai mėlynas kelnes, o kaklaraištis buvo nesurištas.

Minutėlei viskas sustingo. Ji neįstengė įkvėpti, o širdis, atrodo, liovėsi plakusi. Kitė nieko negirdėjo. Šią akimirką vėl pasijuto vilkinti vestuvinę suknelę ir iš naujo suvokianti, kad ją ką tik pametė prie altoriaus. Ji stebeilijo į vyrą, už kurio ketino ištekėti. Nematė jo trejus metus nuo paskutinės nakties prieš vestuves. Kitę užgriuvo tokia lavina jausmų, kad ji nevaliojo jų suvokti.

Kita moteris gal būtų rėkusi, nualpusi ar smogusi jam į pačią skaudžiausią vietą. Tik ne Kitė, nors viduje jautėsi lyg atlikusi visus tuos veiksmus. Žymioji jos šypsena kiek prigeso, tačiau ji laikėsi tvirtai jos įsikibusi kaip ir rausvos rankinės, kuri vos neišsprūdo iš rankų.

– Piteri, – galiausiai prabilo ji. – Tai bent staigmena.

– Kite. Labai malonu tave matyti.

Kurį laiką jis nejudėjo iš vietos, nieko nesakė, tik akylai ją stebėjo. Ji metė žvilgsnį į kuklią bronzos lentelę, patvirtinančią, kad čia – Karnabi apartamentai.

Nejau tai, kad Piteris – konkurso nugalėtojas, yra žiaurus likimo pokštas? Kitė nė už ką neišsiduos sutrikusi prieš buvusį sužadėtinį. Juk išgyveno, kai išsilaisvinę krokodilai privertė spiegti iš baimės pakvaišusius klientus. Susidoros ir su viena gyvate.

– Ar teisingai suprantu, jog tu – Svajonių savaitgalio laimėtojas?

Atrodė, kad Piteriui prireikė visų valios pastangų susitvardyti.

– Taip. Aš sujaudintas, – jis pasitraukė. – Užeik.

– Dėkoju.

Žengiant į prabangius, jausmingai įrengtus apartamentus, kuriuose apsistojo vyras, su kuriuo kadaise ketino praleisti visą gyvenimą, jos galvoje mintys skriejo viesulo greičiu. Nebuvo jokios galimybės išvengti vakarienės, mat atvyks Times fotografas. Tačiau rytoj, kaip sakė kita apgauta moteris, laukia nauja diena.

– Atėjau pakviesti tavęs vakarienės, – greitai išbėrė ji ir įžūliai kilstelėjo antakį. – Ar neprieštarauji?

– Nėra kito žmogaus, su kuriuo labiau norėčiau vakarieniauti, – atsakė jis.

Įžnybkite man.

– Puiku. Galėsime eiti, kai tik būsi pasiruošęs.

– Gal norėtum iš pradžių išgerti? Gal mums derėtų pasikalbėti prieš pasirodant viešumoje?

Kitė tylomis žvelgė į jį, tik antakiai kilo vis aukštyn. Dar truputį – jie atsiskirs nuo kaktos ir nuskris. Jis nerimastingai žaidė su kaklaraiščio galais.

– Gal širdį slegia sunkūs jausmai. Iš praeities.

– Sakydamas iš praeities, matyt, turi galvoje tą dieną, kai palikai mane prie altoriaus?

Piteris linktelėjo, o Kitė su pasitenkinimu pastebėjo, kaip paraudo jo kaklas virš apykaklės. Jam gėda.

– Tavo atsiprašymo laiškas buvo tikrai mandagus, o čekis, kurį atsiuntei mano tėvams, – daugiau nei dosnus. Regis, buvome per jauni ir tai, kad nesusituokėme, išėjo į gerą. Neturiu jokių neigiamų jausmų.

– Norėčiau viską paaiškinti. Bent jau pamėginti. – Jis persibraukė plaukus ranka ir šie pasišiaušė. – Žinau, tai, ką padariau, nedovanotina, bet…

– Piteri, – nutraukė jį Kitė, – aš negyvenu praeities klaidomis. Mano gyvenimas puikiai susiklostė. Esu laiminga. Gal jau galime eiti?

Jis atrodė sutrikęs, net kiek įsižeidęs. Cha! Ko gi tikėjosi? Kad ji pratrūks raudoti ir puls į glėbį? Tegu nesvajoja. Jei sujudini senas žaizdas, jos vėl ima kraujuoti.

– Gerai, – sutiko jis ir pasisuko į veidrodį per visą sieną, kurio rėmą puošė stiklo šukės ir kristalai. Kitė nusigręžė, kad nereikėtų žiūrėti, kaip jis rišasi kaklaraištį. Jai nederėjo stebėti tokios intymios akimirkos. Ji ėmė tyrinėti kambarį, ieškodama nors menkiausio trūkumo, bet nerado.

Tereikėjo žinomiems drabužių dizaineriams leisti imtis interjero ir štai ko jie pasiekė. Milžiniška lova – tokios yra visuose viešbučio kambariuose – ir geriausias čiužinys, kokį tik įmanoma nupirkti. Tokia patalynė buvo tik Karnabi apartamentuose. Dizaineriai nestokojo humoro jausmo: spalvingas pūkinis užklotas su nėriniais puoštais kraštais sudarė įspūdį, kad lova apsirengusi ir ją reikia nurengti. Spalvoti apskritimai margino ir kilimą, kurį Paiper užsakė pagal dizainerių nurodymus. Atmosfera buvo žaisminga, bet skirta suaugusiesiems.

Šie apartamentai buvo Kitės mėgstamiausi, todėl ji ir užsakė juos pirmajam savaitgaliui. Rožinės spalvos dvivietė sūkurinė vonia, o kambario vidury – Stella McCartney širma, kurią galima ištiesti jei prireikia privatumo ar kyla noras pakoketuoti. Aukštas langas žvelgia į Madisono aveniu. Stiklas buvo permatomas iš vienos pusės, todėl niekas nematė, kas vyksta apartamentuose, bet svečiai jautėsi lyg vitrinoje, o tai, anot Paiper, – labai stiprus dirgiklis.

Kitė nusiuntė patarnautoją į kambarį likus kelioms valandoms iki svečio atvykimo, todėl dabar židinyje prie vonios smagiai spragsėjo ugnelė, o šampanas šalo ledo kibirėlyje. Net nežiūrėdama ji žinojo, kad ant sienos kabo du prabangūs chalatai, o prie vonios krepšelyje sudėti geriausi itališki muilai ir losjonai.

Daugelyje viešbučių svetainė yra pagrindinis kambarys, šalia kurio būna įrengti vienas ar keli miegamieji. Tik ne Tyloje. Paiper nutarė, jog pagrindinis kambarys bus miegamasis. Šalia – vonia ir dušas su kvapų terapijos srovėmis. Kitos durys vedė į jaukią virtuvę su valgomuoju. Likusios dvejos durys – į darbo kambarį ir į svetainę.

Niekur nesimatė Piterio daiktų. Prisiminusi jo tvarkingumą Kitė spėjo, kad jie jau sudėti drabužinėje. Kalbėdama su juo, ji privalėjo apie tai negalvoti. Kaip ir apie seksualią apartamentų atmosferą.

– Nekantrauju išgirsti apie visas tavo aplankytas vietas. Kiek pamenu, rašei man iš Londono.

Kitė gerai prisiminė, kaip gavo tą laišką – teko ilgai pavargti, kol sudėliojo suplėšytus gabalėlius. Kelių skiaučių jai taip ir nepavyko rasti, todėl laiškas labiau priminė kalbą pradėjusio mokytis vaiko žodžius:

Man l b i g la, kad t e įskd. Tik vieną atleisi mn.

Kurį laiką ji dar mėgino sudėti žodžius į sakinį, nors tai labiau priminė dėlionę. Galiausiai nusprendė liautis švaisčiusi laiką nelaimingai meilei. Praeities klaidos rūpi tik istorikams ir senukams. Tik ne Kitei – ji privalėjo rūpintis karjera ir gyventi toliau. Labai viliojo Niujorkas – čia jos niekas nepažinojo, o ir ką reiškia dar viena sudaužyta širdis mieste, kur gyvena daugiau nei aštuoni milijonai žmonių?

Nors ji suplėšė Piterio laišką, bet atidžiai sekė jo karjerą. Žinojo, kad jis dirbo tarptautinėje prekybos įmonėje. Iš pradžių darbavosi Londone, vėliau jį perkėlė į Honkongą, dar vėliau – į Braziliją. Galiausiai jį pasamdė gerai žinoma rinkodaros įmonė Niujorke. Jos darbas reikalavo skaityti verslo spaudą, tad Kitei nė už ką nepavykdavo išvengti žinių apie Piterį.