Читать книгу Vintažo karalienė - Nicola Marsh - Страница 2

Lola nemėgo nurodymų. Augdama iki soties prisiklausė jų iš motinos – Mis Australija finalininkės – ir manekenės sesers.

Rinkis tiesaus kirpimo džinsus, ne prigludusius.

Nesivilk trapecijos formos sijono, su juo tavo užpakalis atrodo didelis.

Dažykis koralo spalvos lūpdažiais, o ne rausvais – atrodai išblyškusi.

Nurodinėjimai visada priversdavo ją įsitempti, todėl tą akimirką, kai aukštas tamsiaplaukis ponas Valdingasis įžengė į jos teritoriją nesilaikydamas taisyklių, ji buvo pasiruošusi mūšiui.

Rinkis retro nebuvo vietos mobiliesiems telefonams ne be reikalo. Senoviškos aplinkos atkūrimas buvo būtinas jos verslui, o turint omenyje, kad tų pragariškų prietaisų tais laikais nebuvo, ji įvedė taisyklę nesinaudoti jais parduotuvėje, kuri buvo jos pasididžiavimas ir džiaugsmas.

Lola negalėjo pakęsti nepertraukiamo zvimbimo, skambėjimo ir tarškėjimo žmonėms maigant miniatiūrines klaviatūras taip, tarsi nuo to priklausytų jų gyvenimai.

Kaip galima neatsiplėšti nuo telefono tokio grožio apsuptyje… Lola perbraukė ranka velvetinę ryškiai raudoną vakarinę penktojo dešimtmečio suknelę, mėgaudamasi ištaigingumu ir laikui nepavaldžia elegancija; perbėgo pirštais gėlėtu šilkiniu šalikėliu, kuris, ji galėtų galvą guldyti, papasakotų nemažai istorijų apie tuos, ant kurių kaklų per tiek metų buvo ryšėtas.

Ji nužvelgė deimantines batų sagtis, raudonus skirtingų firmų lūpdažius, žavingus plaukų aksesuarus, linksmai styrančius ant klasikiniu stiliumi aprengtų manekenų galvų.

Kiekvienas daiktas parinktas su meile, viliantis, kad kitam savininkui jis suteiks tiek pat džiaugsmo, kiek suteikė jai jį suradus. Ar gali žmogus, apsuptas šių nuostabių praeities lobių, nejausti pagundos?

– Man reikia atsakymo.

Lola grįžo iš svajonių ir nužvelgė neišmanėlį, kuris neįvertintų vintažinių drabužių, net jei šie nuslystų nuo manekeno ir užsirangytų ant jo gana įspūdingo kūno.

To paties įspūdingo kūno, dėl kurio ji norėjo bėgti, pasislėpti galiniame kambaryje ir leisti su juo kalbėtis Imei. Tokie vyrai: malonūs, meilikaujantys, lankomi sėkmės, vertė jos kinkas drebėti. Vaikinai, turintys viską ir mokantys išnaudoti Dievo duotus talentus. Vaikinai, galintys pasinaudoti išvaizda ir sėkme norėdami sužavėti tokią merginą kaip ji. Tokie kaip Bodis.

Susierzinusi, kad leido praeičiai įsėlinti į dabartį, ir dar labiau, jog parodė tvykstelėjusią baimę, kai vyrukas įžygiavo taip, tarsi ši vieta priklausytų jam, Lola įtempė pečius.

Taigi jis manė galįs priversti ją priimti pasiūlymą švaistydamasis pinigais ir pasaldindamas viską asmenine rekomendacija?

Jis atrodė kaip vyras, pratęs, kad viskas eitųsi pagal jį – klastūnas nuo pat tobulai apkirptų šokolado rudumo plaukų iki itališkų pusbačių pado, o anglies spalvos kostiumas už penkiaženklę sumą tikriausiai kainavo daugiau nei visa jos vitrina.

Apie Dazzle ji, žinoma, yra girdėjusi. Visi, gyvenantys Melburne, žinojo nepriekaištingą pramogų įmonės reputaciją. Norite ypatingo renginio? Dazzle tuo pasirūpins – nuo žongliruotojų ir ugnies rijikų iki tarptautinių roko grupių.

Vadinasi, jis generalinis direktorius? Turėjo numanyti. Toks vaikinas įpratęs visiems nurodinėti ir nepriimti atsisakymų. Na, viskam būna pirmas kartas.

Jam reikėjo atsakymo? Ji atsakys vos tik suregs padoresnį sakinį nei žodžiai, besisukantys galvoje – kažkas panašaus į išnyk.

Tikriausiai Lolos panieka dėl jo valdingo elgesio buvo akivaizdi, nes Čeisas pasitrynė veidą ranka, o kai ją nuleido, akiplėšišką miną pakeitė gaili šypsena.

– Paklausykite, aš atsiprašau, kad įsibroviau čia ir pradėjau siautėti. Tai nevilties apimto vyro požymis.

Jo pribloškiamai mėlynos akys, charizmatiška šypsena ir balsas, saldesnis už medų, sukėlė Lolai rimtų abejonių, kad jį kada nors gyvenime buvo apėmusi neviltis.

Tylėjimą supratęs kaip raginimą tęsti Čeisas maldaujamai iškėlė rankas.

– Mano sesuo išteka. Ji – neįtikėtinas, siutinantis, žavingas prieštaravimų kamuolėlis, ir aš jai daug skolingas. Ji nusipelnė geriausio, be to, jai patinka šitos senienos, tad pamaniau surengsiantis jai staigmeną.

Puiku. Jei nepakako nuoširdumu spindinčių kūdikiškai mėlynų akių, tai iš už plieninio tono šmėkštelėjęs mielas vaikinas, liaupsinantis seserį, ištirpdė Lolos pasiryžimą pasakyti, kur jis gali keliauti su savo pasiūlymu.

– Kada ji išteka?

– Po šešių savaičių. Kuklios privačios apeigos, todėl ir noriu ją taip palepinti.

– Ar nėra pamergių, galinčių tai surengti?

Jis papurtė galvą.

– Atrodo, šitam šurmuliui ji neturi laiko. Pernelyg užsiėmusi.

Nedrąsus, į šoną nusuktas žvilgsnis bylojo, kad jis labai gerai žino, ką tai reiškia, o tai, jog jis skyrė laiko sesers mergvakariui surengti, kai šis reikalas tikriausiai užėmė paskutinę vietą jo svarbiame telefono kalendoriuje, darė didelį įspūdį.

Lyg to jau nebūtų padaręs lieknas, metro aštuoniasdešimt septynių stotas, mėlynos akys ir kerinti šypsena.

– Ji verslo teisininkė – veržli, atkakli darbštuolė.

Lola drįso spėti, kad būsimoji nuotaka ne vienintelė šeimoje galėjo pasigirti tokiomis savybėmis.

– Jai visada patiko sendaikčiai, o kai aną savaitę pastebėjau ją vartančią žurnalą ir dūsaujančią dėl straipsnio apie grožio mokyklą, kuriai Anglijoje vadovauja vintažinių daiktų parduotuvės savininkė, pamaniau, jog tai būtų šauni vestuvių dovana.

Lolai teko sutikti. Panašu, kad Rinkis retro vakarėlis kaip tik tai, ko reikia jo seseriai. Tačiau ji gali pasiūlyti tik tiek. Lola jau buvo rengusi gimtadienio vakarėlius: kelios atitrūkimo nuo tikrovės valandos damoms, su kuriomis ji dalijosi savo aistringu pomėgiu. Ji sulaukė entuziastingų atsiliepimų, bet šis vaikinas kalbėjo ne apie popietę. Jis norėjo pasamdyti ją savaitei.

– Kerę tai velnioniškai nudžiugintų, kur kas labiau nei espreso kavos aparatas arba nešiojamasis grotuvas – tik tokios dovanų idėjos atėjo man į galvą.

Jis dar kartą nusišypsojo, ir šįkart jai širdį suvirpino nepageidaujamas jausmas.

– Tai ką pasakysite?

Lola ketino atsisakyti pasiūlymo, bet jo nuoširdumas paveikė ją. Iš to, kaip Čeisas apibūdino seserį, mintyse ji regėjo verslininkę, pasinėrusią į karjeros sūkurį ir neturinčią laiko įprastoms vestuvėms su visomis smulkmenomis.

Jei tai vienintelė prabanga, kurios ji sulauks, – savaitei ištrūkti nuo perpildytos dienotvarkės ir pasilepinti nepamirštamu Rinkis retro mergvakariu, – argi Lola galėjo atsakyti?

O dėl asmeninės rekomendacijos – kad ir kaip stengėsi, ji nepajėgė nekreipti dėmesio į paskolos dokumentus, kuriais nukrautas stalas parduotuvės gale. Smunkanti ekonomika, į viršų šaunančios palūkanų normos ir nuosaikiai pinigus leidžiantys klientai žlugdė jos verslą, negelbėjo nei madinga jo pakraipa, patrauklus tinklalapis ir kokybiškos prekės. Jei Rinkis retro negaus daugiau pajamų, Lolai teks uždaryti parduotuvę, o ji net negalėjo apie tai pagalvoti.

Ji taip sunkiai ir ilgai dirbo, kad įgyvendintų savo svajonę. Tikrai neatsisakys jos dėl išdidumo.

Nenorėdama pasiduoti pernelyg lengvai Lola įvardijo kainą, triskart didesnę už įprastą valandinį įkainį ir padaugintą iš septynių, tikėdamasi, kad jis derėsis.

Jis nesiderėjo.

– Galiu išrašyti čekį arba dabar pat pervesti pinigus į jūsų sąskaitą. – Jo lūpos išlinko. – Aišku, jei grąžinsite telefoną.

Jo žvilgsnis nuslydo jos klubais ir Lola, stengdamasi nesusigūžti, įsikibo į prekystalį.

Gal nuo paauglystės laikų ji ir numetė svorio, išmoko pabrėžti gerąsias savybes paslėpdama trūkumus, tačiau kai nužiūrinėdavo jos kūną – ir dar seksualus vyras – visada išlįsdavo senas menkavertiškumo jausmas.

Ar jos klubai per platūs? Liemuo per storas? Užpakalis per didelis? Nors vintažiniai drabužiai, kuriuos ji pasirinko, gražiai išryškino jos apvalumus, nužvelgiant tokiam vaikinui jai norėdavosi slėptis po prekystaliu.

Lola ir anksčiau sulaukdavo nemažai susižavėjusių vyrų žvilgsnių, tačiau baimindavosi, kur tai galėjo nuvesti, nors ir būdavo vietoje, kurioje jausdavosi geriausiai.

– Juk paslėpėte jį tame sijone? Ar atlikote kokį įmantrų triuką ir pradanginote jį visam laikui?

Ji įkišo ranką į gilią kišenę ir apgraibomis surado telefoną, nekantraudama kuo greičiau jį atiduoti ir išvengti įdėmaus mėlynų akių žvilgsnio, jau beveik išdeginusio skylę metaliniais siūlais pagražinto jos mėgstamiausio plataus taškuoto sijono nėriniuose.

– Štai.

Paduodant telefoną jų pirštai susilietė, ir jos ranka perbėgo į elektros iškrovą panašus virpulys, nublokšdamas ją ten, kur jau labai seniai nėra buvusi.

Negerai.

Vaikinai, su kuriais retkarčiais susitikinėdavo, taip skyrėsi nuo šio, kaip jos vintažinė suknelė nuo jo dizainerio kurto kostiumo. Menininkai, muzikantai, atsipalaidavę vyrukai, mėgstantys bohemišką gyvenimo būdą ir nutolę nuo šiuolaikinio gyvenimo įtampos.

Lolą traukė tokie vaikinai. Ne karjeros siekiantys pasiturintys vyrai, kurie vien pasitelkę žavesį gali įkalbėti kitus padaryti bet ką.

Ji žino, apie ką kalba. Sykį turėjo reikalų su vienu ir vis dar tikisi susigrąžinti tai, ką prarado.

– Ačiū.

Lyg trumpo jųdviejų pirštų susilietimo būtų negana, nuoširdi jo šypsena privertė jos kelius lengvai virpėti, tad nervingumą teko slėpti po įžūlumu.

– Net nežinau jūsų vardo, – ištarė Lola žaisdama su plaukų segtukų krepšeliais, gulinčiais ant prekystalio, ir perdėliodama juos, kad sukurtų rūpestingai apgalvotą netvarką.

– Čeisas Eteridžas.

Jis ištiesė ranką, o ji nurijo seiles patyliukais keikdama savo kvailumą. Žinoma, jis norės būti mandagus ir paspausti jai ranką. Kitomis aplinkybėmis Lola būtų su tuo susitvarkiusi, bet tik ne iškart po keistos jos reakcijos. Bėda.

– Lola Lombard.

– Žavus vardas. – Jo žvilgsnis įsmigo jai į akis ir neatsitraukė. – Gražus.

Kai ji nenoriai įdėjo savo ranką Čeisui į delną ir jo pirštai – tvirti, šilti ir palaikantys – apėmė jos plaštaką, akimirksnį Lola kone patikėjo, kad ji taip pat graži.