Читать книгу Vintažo karalienė - Nicola Marsh - Страница 3

Apimta nenugalimo noro išgerti raminančios ramunėlių arbatos Lola buvo ką tik įjungusi virdulį, kai po pietų pertraukos parlėkė Imodžena – išraudusiu veidu ji prispaudė prie krūtinės rankas.

– Ar tik ne Čeisas Eteridžas ką tik išėjo?

Ji ištiesė kaklą mėgindama paskutinį kartą jį išvysti, o Lola suraukė nosį džiaugdamasi jo išėjimu.

– Ką jis čia veikė? Jis toks seksualus! Trečius metus iš eilės išrinktas geidžiamiausiu Melburno jaunikiu. Nėra ko stebėtis – mėlynos akys, įdegis kiaurus metus, nuostabi šypsena, plati krūtinė, simpatiškas užpakaliukas…

– Liaukis.

Jai mažiausiai reikėjo, kad bendradarbė išvardytų įspūdingus to vaikino bruožus. Deja, Lola ir pati pastebėjo visas smulkmenas, o jos nervai, nors jis ir išėjo iš pastato, dar nenurimo.

Imodžena atsiduso, pliaukštelėjo delnais ir jos žalios akys sužibo.

– Klok. Ką jis čia veikė?

Akimirką Lola norėjo paerzinti geriausią draugę, bet Imė tikrai nepatikėtų, kad Čeisas buvo čia ne su reikalais. Tarsi toks vaikinas galėtų domėtis tokia mergina kaip ji dėl kitokių priežasčių.

– Jis nori pasinaudoti mūsų paslaugomis.

– Galiu padėti aptarnauti…

– Jo sesuo išteka ir jis nori, kad Rinkis retro surengtų mergvakarį.

– Šaunumėlis.

Imodžena įsispraudė į mažytę virtuvėlę, pasičiupo mėgstamiausią puodelį su užrašu Aš pernelyg seksuali ir pastatė jį greta Lolos puodelio.

– Kol tu žavėsi jaunąją ir jos drauges, aš užimsiu Čeisą. – Dėdama kavą be kofeino į puodelį Imodžena truputį pasikraipė. – Bus smagu.

– Bus, – pritarė Lola slopindama šypseną. – Bet šis renginys kiek kitoks.

– Kuo? – Kraipydama klubus Imodžena ėmė judinti pečius. – Ar Čeisas nori, kad likčiau nakvoti? Rimtai pasiruoščiau mergvakariui? Nes, juk žinai, taip ir pasielgčiau. Tokia jau aš mergiotė: visiškai atsidavusi darbui ir padarysiu bet ką, kad tik jis būtų baigtas…

– Ne tu. Aš.

Lolai dažnai tekdavo vidury sakinio nutraukti draugę, antraip paprasčiausias klausimas sulaukdavo penkias minutes trunkančio atsakymo.

Šįkart ji mėgavosi sumišimu, privertusiu Imės kaktą susiraukti.

– Tu?

Virdulys išsijungė ir Lola į abu puodelius įpylė verdančio vandens.

– Aš būsiu ta, kuri liks nakvoti.

Imės žandikaulis atvipo, o burna virto tobulu žvilgančiu ryškiai raudonu apskritimu.

Džiaugdamasi tyla – kuri ilgai netruks – Lola pamirkė arbatos maišelį.

– Pasirodo, jis pasiruošęs dosniai sumokėti už privilegiją, kad Rinkis retro jo seseriai surengtų savaitės trukmės mergvakarį, todėl kol aš užsiimsiu tuo, tu vadovausi parduotuvei.

Imodžena sučiaupė lūpas į maištingą liniją.

– Nagi, Ime, mes juk komanda. Aš organizuoju renginius, o kai manęs nėra, parduotuvėje dirbi tu. Mums pavyks.

Imodženos lūpų kampučiai sutrūkčiojo.

– Aha. Žinau, bet nuo minties, kad tu, o ne aš, artimai ir asmeniškai bendrausi su tuo žavingu viengungiu, darausi žalesnė už varliuką Kermitą.

– Aš su niekuo artimai ir asmeniškai nebendrausiu.

Juolab su pernelyg savimi pasitikinčiu, valdingu, pametusiu galvą dėl darbo vyru, kuris neatskirtų skrybėlės dėžės nuo segtuko garbanoms. Jųdviejų niekas nesiejo, o tai, kad ji apskritai pradėjo apie tai galvoti, reiškė, jog reikia grįžti prie darbo, kol Imė neprivertė jos dar labiau sunerimti.

Lola jaudinosi, tiesą sakant, baiminosi, mat susitarė po kelių valandų susitikti su Čeisu ir aptarti siūlomą vakarėlio planą.

Ji nerimavo ne dėl to, kad jai stigo pasitikėjimo savo darbu, bet dėl nepaaiškinamos, keistos reakcijos į vaikiną, dėl kurio žvilgsnio jos širdis pasileisdavo šuoliais.

Imodžena mirktelėjo ir palietė nosies kraštelį.

– Aišku, susitelksi į darbą ir pamirši tai, kad karščiausias Melburno viengungis stebi tave per petį. Tik pagalvok – pasitarimai akis į akį, kad mergvakaris eitųsi sklandžiai, susitikimai vėlyvą vakarą, jaukūs pokalbiai…

– Ar tau nereikia aprengti manekenų?

Imodžena išsišiepė dar plačiau.

– O, taip, tiesiog miršti, kaip to trokšti.

Lola tikrai miršta, bet ne dėl to, ką turėjo galvoje Imė. Nors iš pažiūros tai tebuvo dar vienas darbas, iš tikrųjų viskas buvo visai kitaip. Tokių kaip Čeisas, besisukiojančių pinigingų žmonių aplinkoje, reikalavimai kitokie. Kas, jei jos teikiama paslauga neatitiks jo lūkesčių? Kas, jei pati Lola neatitiks lūkesčių?

O labiausiai ramybės nedavė tai, kad ji kentės kaip kasdien vaikystėje – jaus liūdesį, atgrasumą ir nykstantį pasitikėjimą savimi.

– Ar reikia pagalbos planuojant aprangą?

Lola gurkštelėjo arbatos ir su malonumu atsiduso.

– Ar turi omenyje aprangą vakarėliui?

Imodžena abiem rankomis suėmė puodelį ir žvelgdama pro jo kraštą iškėlė antakį.

– Mieloji, didelė tikimybė, kad per tą savaitę kasdien susidursi su seksualiausiu vaikinu Melburne. Kam rūpi, kaip apsivilkusios žais mergiotės? Tai tau reikia jį apstulbinti.

Apstulbinti.

Lolos rankos sudrebėjo tvirčiau suspaudžiant puodelį. Nuo minties apie susitikimą po kelių valandų su Čeisu Dazzle