Читать книгу Tobulos meilės receptas - Нина Харрингтон - Страница 2

♥ Reikės vienos vienišos italės

Seniai seniai, – galvojo Siena Rosi, atsilošusi girgždančioje personalo kambario kėdėje, – restoranuose buvo pilna nuostabių svečių, jie mėgavosi patiektu maistu, gėrimais ir meiliai šypsojosi aptarnaujantiems darbuotojams.

Tada išsiviepė prisiminusi verslininką, kuris per dešimt minučių spragtelėjo pirštais ne vieną, bet du kartus, nes iš pradžių gėrime buvo per daug ledo, o paskui užkandis patiektas su salotų lapais akivaizdžiai turint tikslą jį nunuodyti. Jokių lapų. Tie laikai jau praėjo.

Reikėjo papuošti brangaus dalykinio jo kostiumo pečius salotų lapais, o blizgančią galvą apipilti padažu, – pamanė Siena.

Be abejo, nebūtų išdrįsusi.

Salotose per mažai užpilo, tad nepavyktų rimtai pakenkti. Be to, išskirtiniuose užmiesčio viešbučiuose dirbantys sėkmės lydimi vyriausieji padavėjai, ypač kurie siekia paaukštinimo ir trokšta tapti restorano vadybininkais, taip nesielgia.

Bet jei jis būtų užsisakęs žymiojo virėjo Andrė olandiško padažo… Būtų buvę visai kitaip.

Siena plačiai nusižiovavo, pasilenkusi nusiavė stilingus aukštakulnius, lengviau atsiduso ir pradėjo masažuoti pėdas. Per dešimt metų šiame versle jau turėjo įprasti, kad kojos tinsta ir kaista, pirštai suspausti, bet lengviau nepasidarė, ypač darbuojantis geruose prabangių viešbučių restoranuose.

Greistouno dvarą išgarsino puikus maistas ir jauki Anglijos užmiesčio aplinka, o verslo pietūs būdavo užsakomi prieš kelias savaites. Siena turėjo džiūgauti, kad per pietus ir vakarienę salė kasdien pilna. Bet jos, kaip vyriausiosios padavėjos ir someljė, pareiga buvo užtikrinti, kad visi šešiasdešimt vakarieniautojų mėgautųsi kone geriausiu Anglijoje maistu ir vynu, išskirtiniu aptarnavimu, pajustų aristokratišką gyvenseną, kuria alsuoja didingi namai.

Sudėtinga dienų dienas siekti prabangos ir pelnyti apdovanojimų.

Darbas kaip gero teatro Londone aktorės, sutikusios vaidinti tiek dieniniame, tiek vakariniame spektaklyje šešias dienas per savaitę. Grimuotis, vilkėti ankštą kostiumą, priderinti nepatogius batus.

Dainuoti ir šokti ant stalų nebūtina.

Gaivindama kojų pirštus, Siena žvilgtelėjo į didžiulį senovinį laikrodį. Liko penkiolika minučių. Naujoji vadyba sušaukė specialų susitikimą ir žada pranešti, ką nusprendė skirti į du svarbius postus nuolat apdovanojimų pelnančiame restorane.

Po kelių minučių ji sužinos būsimo vyriausiojo virėjo vardą. Taip pat sužinos, kas taps restorano salės vadybininku. Toji magiško, nuostabaus maisto ir išskirtinio aptarnavimo dermė atvers Dvarui kelią į pačią viršūnę!

Pečiais ir nugara perbėgo nerimo virpulys, Siena paskubomis apsidairė, ar personalo kambaryje nieko nėra. Be abejo, ji nervinasi. Bet niekas nesužinos, kaip išties bijo.

Bijo? Ką siekia apgauti? Ji siaubingai išsigandusi.

Žvilgančioje kortelėje buvo užrašyta panelė Rosi. Elegantiška ir profesionali vyriausioji padavėja, visada nepriekaištingai atrodanti, sukūrusi tobulą įvaizdį, nes prabangus Dvaro restoranas to siekė.

Turbūt visi pašiurptų ir apstulbtų sužinoję, kad iš tikrųjų dizainerio kurtu kostiumėliu vilkinti ir dailius batelius avinti Siena Rosi dabar drebėjo.

Prireikė ketverių sunkaus darbo metų pasitikėjimui savimi susigrąžinti, kad bent jau galėtų pagalvoti apie restorano vadybininkės pareigas, taptų atsakinga už savo projektus ir komandos valdymą.

Šis darbas – jos svajonė.

Tiek paaukojus ir taip sunkiai dirbus atėjo metas įrodyti, kad įstengė išsigydyti sudaužytą širdį ir vėl gali kilti karjeros laiptais.

Karjerą daryti būtina ir nesitikėti, kad kas kitas padės išpildyti svajones.

Jai taip reikėjo šio darbo.

***

– Šiandien buvai tikra žvaigždė. Ar kas nors sakė? Jei turėčiau Oskarą, tučtuojau tau įteikčiau! Mintys išsisklaidė ir sumirksėjusi Siena grįžo į tikrovę, kai geriausia draugė Karla įsiveržė pro švaistines duris. Atrodė kaip tipiška, elegantiška juodai apsirengusi viešbučio registratorė, laikysena priminė vienišos miestietės.

– Ačiū. Šiandien tau puikiai sekasi, – atsakė Siena šypsodamasi. – Maniau, personalo susirinkimas ketvirtą.

Karla čiupo nebaigtą Sienos espreso kavą ir vienu gurkšniu išgėrė, tada garsiai atsidususi padėjo puodelį ant lėkštutės.

– Taip. Du svečiai paklydo labirinte. Žinau, žinau, – Karla sumosavo rankomis. – Toks ir yra tikrasis labirinto tikslas. Bet vasarį? Man baisiai šalta! Užtrukau dvidešimt minučių, pasinaudojau mobiliaisiais telefonais ir švilpuku, bet dabar svečiai patogiai sėdi prie židinio su karšta arbata ir bandelėmis. Ne taip kaip mes.

Elegantišku kostiumėliu vilkinti Karla ėmė virpėti ir susikišo plaštakas į pažastis, o Siena įpylė jai šviežios karštos kavos.

– Virėjai su kiltais! – staiga sucypė Karla, lenkdamasi prie spalvoto Hotel Catering žurnalo priedo. – Ko nesakei? Visą savaitę laukiau! Kas šįkart išrinktas Mėnesio gražuoliu? Gal po kelių savaičių dirbsim su kokiu seksualiu jaunu žymiu virėju? Argi nebūtų šaunu?

Tik per mano lavoną, – tyliai pamanė Siena. – Daugiau to nebus! Jau teko šitai patirti, visai nenoriu pakartoti. Ir visai nebūtų šaunu.

Karla papurtė galvą ir ištiesė Sienai brangųjį žurnalą.

– Pasimatysime po penkių minučių. Geriausios sėkmės dėl darbo, mieloji, nors tau jos nereikia. Pasitikėk savimi! – greitai pamojusi pirštais ji dingo.

***

Siena prunkštelėjo ir pradėjo rinkti kavos puodelius, bet netikėtai žurnalas atsivertė, ir ji nustojo kvėpavusi, nes išvydo studijoje darytą aukšto raumeningo vyro su baltais marškinėliais ir languotu kiltu nuotrauką.

Mėnesio gražuolis – Bretas Kameronas.

Akimirksniu persikėlė į ankštą ir sausakimšą žmonių Rosių tratorijos virtuvę prieš dvylika metų. Prisiminė pirmą prabėgomis mestą žvilgsnį į naująjį tetos Marijos virėją mokinį.

Sienai buvo šešiolika, tiesiai iš mokyklos ji pateko į virtuvę, kur tėvas ir vyresnis brolis Frenkis ruošė svečiams vakarienę. Dėl galimybės mokytis pas Rosius virėjų koledže būdavo kovojama, patekdavo tik geriausi mokiniai.

Virtuvėje sparčiai darbavosi liesas paauglys ugningomis akimis ir įžūliai ginčijosi su Frenkiu dėl geriausio šviežių bazilikų smulkinimo būdo.

Tada ji įsimylėjo.

Beprotiškai. Aistringai. Nė nesudvejojusi.

Įsimylėjo.

Vienas žvilgsnis. Tiek tereikėjo.

Siena užsimerkė ir prisiminė ryškų vaizdinį, įsirėžusį į atmintį prieš daugelį metų.

Ilgi šviesūs jo plaukai, surišti į kaselę ir pridengti dryžuota skarele, paryškino griežtas veido linijas, vaikinas buvo įsitempęs, taip stengėsi užgniaužti energiją ir ugningą prigimtį, kad, atrodė, viskas aplink vibruoja ir užpildo erdvę.

Susikaupęs jis ilgais laibais pirštais plėšė šviežių bazilikų lapelius, o Frenkis riestais ašmenimis kapojo siauromis juostelėmis.

Abu savo bazilikų krūveles pabarstė jūros druska ir užlašino tyro alyvuogių aliejaus.

Užburta ji stebėjo, kaip Frenkis ir blondinas ragavo vienas kito lapelių su duona, paskui sūriu ir slyviniais pomidorais, vis lankstydamiesi tarp dviejų pjaustymo lentelių. Galiausiai šviesiaplaukis nusišypsojo Frenkiui ir linktelėjo.

Brolis jam pliaukštelėjo per petį – taip nesielgė su jokiu kitu virėju – ir abu šypsodamiesi atsisuko.

Tada vos sekundę liesasis paauglys įsmeigė į ją tokį skvarbų ir drąsų žvilgsnį, kad atrodė, lyg du šviesiai mėlyni lazeriai kaukolėje būtų deginę skyles.

O, vargeli…

Be abejo, Frenkis atsitraukė nuo darbo, kad supažindintų mažąją sesutę su nauju mokiniu, Bretu, bet tada ji jau buvo virtusi veblenančia nevykėle.

Nėra ko stebėtis, kad į cypiantį labas jis atsakė dusliu murmesiu. Bretui ji tikriausiai atrodė kaip kvaila paauglė, įsibrovusi į ypatingą valgomųjų kerų pasaulį, kuriame virėjai buvo burtininkai.

Turbūt negelbėjo ir tai, kad buvo apkūni, nerangi ir labai drovi šalia berniukų.

Šešias savaites, kol Bretas mokėsi amato Rosių tratorijos virtuvėje, Siena sugalvodavo neįtikėtinai daug priežasčių ten atsidurti.

Beviltiškai ieškojo progos kelias sekundes pabūti šalia Breto.

Užuosti jį.

Pajusti energiją, kuri, rodėsi, virpėjo jam įtemptai dirbant. Išgirsti jo balsą tariant virėjau!, kai jos tėvas pateikdavo salotų arba šaltojo užkandžio užsakymą.

Sekmadienio popietėmis bėgti prie stalo, kad per bendrus šeimos ir darbuotojų pietus galėtų sėdėti priešais Bretą.

Joks vaikinas mokykloje ar kur kitur nė iš tolo neprilygo Bretui Kameronui.

Dienomis mokykloje ji būdavo tarsi apsvaigusi, nekantriai laukdavo brangių akimirkų, kai vėl išvys jį vakare ir savaitgaliais.

Net jei tada buvo tokia drovi, kad negalėjo kalbėtis su juo. Apie tai buvo baisu ir pagalvoti.

Bretas Kameronas – pirmoji jos simpatija.

Akimirką Sieną pagavo paaugliškos baimės ir drovumo banga. Ji nebuvo pirmoji mokinukė, kuri nors kartą jautėsi svetima ir apsimetėlė, be abejo, nebuvo ir paskutinė, bet, vos pagalvojusi apie tas liūdnas dienas, paniuro.

Pasipurtė ir sumirksėjo, kad nuvytų prisiminimus.

Nuo tada abu nuėjo ilgą kelią.

Siena nusišypsojo žvelgdama į straipsnį žurnale ir pirmą kartą tą dieną sukikeno. Mėnesio gražuolis, tikrai!

Jis vis dar išvaizdžiausias kada nors matytas virėjas!

Devyniolikmetis Bretas buvo aukštas, liesas, maisto apsėstas paauglys. Mūvėjo tik virėjo kelnes, turėjo dvejus vienodus balkšvus marškinėlius. Bėgant savaitėms jie darėsi vis mažiau gaivūs.

Dabar atrodė taip, lyg profesionalūs stilistai būtų valandų valandas jį gražinę. Vis dėlto pinigai tinkamai išleisti vienam geriausių virėjų, ateinančiam į maitinimo pasaulį lyg audra. Pastarąjį kartą, kai perskaitė jo vardą spaudoje, Bretas gavo apdovanojimą už darbą viešbučio restorane Australijoje. Tikriausiai dėl to buvo toks įdegęs, net mėlynos akys labiau žibėjo.

Jis tikrai pastambėjo. Balti marškiniai aptempė plačius pečius, išryškino tvirtą kaklą, dailiai nukirpti šviesūs plaukai pabrėžė griežtą žandikaulio liniją.

Du dalykai nepasikeitė.

Jo akys buvo mėlynos kaip jūra. Ir šypsojosi.

Skvarbios. Protingos. Dėmesingos.

Mažytės šypsenos linijos skleidėsi įdegusiame veide. Na, jis tikrai turėjo ko šypsotis. Nuo mažytės Marijos Rosi tratorijos mokinio šiaurės Londone iki Geriausio naujojo virėjo titulo Maisto ir gėrimų apdovanojimuose jis nuėjo ilgą kelią.

Ir rankos. Šioje nuotraukoje jos uždėtos ant klubų. Jo pirštai judėdavo taip greitai, kad Siena bijodavo sumirksėti ir pražiopsoti ką nors svarbaus. Ilgi ploni pirštai. Kiek laiko svajojo apie tas rankas?

Sieną suviliojo tos rankos. Be abejonės. Priminė Andželo.

Ak, Bretai. Jei žinotum, kiek rūpesčių man sukėlei!

Tik jį Siena kaltino apkrėtus virėjų virusu. Gerai žinoma epidemija.

Koledže Karla ją praminė virėjų magnetu.

Kiekvienas virėjas šimto mylių spinduliu pajusdavo, kad Siena netoli, ir kalbindavo.

Laikrodžio dūžis išblaškė svajingas mintis, prieš užversdama žurnalą, ji dar kartą žvilgtelėjo į nuotrauką ir sugrūdo patinusias kojas į batelius.

Velnias! Pavėluos!

Dar vienas dalykas, dėl ko kaltas Bretas Kameronas! Kad ir kur jis būtų!

***

Nereikėjo skubėti! Siena nekantriai beveik dešimt minučių sėdėjo su kitais viešbučio vadybininkais, kol Patrikas įsiveržė į valgomąjį, o virėjas Andrė atsekė pavymui per kelis žingsnius.

Patrikas buvo stilingas viešbučio vadybininkas įmonėje, kuriai priklausė Dvaras ir keletas prabangių viešbučių prestižinėse vietovėse visoje Europoje. Tuose viešbučiuose Siena ketino dirbti geriausia restorano vadybininke. Be abejo, kai įtikins paaukštinti ją ir skirti restorano vadybininke Greistouno dvare.

Ji taip norėjo šito darbo. Dėl to labiausiai stengėsi nuo tada, kai pirmą kartą apsivilko padavėjos uniformą Rosių šeimos restorane Londone.

Nieko keista, kad jos širdis smarkiai plakė.

Patrikas apsidairė ir nusišypsojęs švelniai palietė peiliu stiklinę vandens. Nutilus nervingiems pokalbiams per kambarį nusirito laukimo banga.

– Dėkoju, kad atėjote iš anksto neįspėti. Kaip visi žinote, neprilygstamas vyriausiasis mūsų virėjas Andrė Mišonas po trisdešimt dvejų darbo Dvare metų mėnesio pabaigoje eis į pensiją. Nekantriai laukiu išlydėtuvių vakarėlio, bet jo sprendimas sukėlė tikrą galvos skausmą vadybininkams. Kaip rasti kitą virėją, kuris taip aistringai siektų meistriškumo ir kokybės, dėl ko Dvaras tapo toks mėgstamas?

Prašau, greičiau prie reikalo, – Siena kibirkščiavo nekantrumu. – Prašau, pasakyk, su kuo dirbsiu nuo kito mėnesio!

– Džiaugiuosi pranešdamas, kad per pastaruosius kelis mėnesius kalbėjomės su vienais žymiausių pasaulyje jaunųjų virėjų, ir po ilgų svarstymų išrinkome nugalėtoją. Ponios ir ponai, man labai malonu pranešti, kad naujas vyriausias Greistouno dvaro virėjas bus… žymus televizijos virėjas Andželas Perucis! Žinau, jūs sužavėti, kaip ir aš.

Siena abiem rankomis įsikibo kėdės ranktūrių ir kelis kartus įkvėpė, kad nenukristų arba apimta siaubo neišbėgtų iš kambario.

Ne. Ne. Ne. Tik ne Andželas.

Ne. Nejau likimas iškrėtė tokį pokštą. Tikriausiai čia kokia nors klaida. Negi ką tik išgirdo jo vardą?

Siena sėdėjo sustingusi. Mintys ėmė suktis kaip kaleidoskopas. Koks siaubas.

Širdis taip smarkiai daužėsi, kad net buvo baisu, ji labai stengėsi nepravirkti ir nepradėti rėkti.

Andželas! Iš visų pasaulio virėjų būtinai reikėjo išsirinkti tą, su kuriuo Siena nebenorėjo turėti nieko bendra. Buvusį sužadėtinį. Vyrą, mėnuo iki vestuvių palikusį ją sudaužyta širdimi ir nusivylusią.

Taip neturėjo vykti. Ypač dabar. Jai. Čia. Po ketverių metų.

Ne! Besiveržiančios ašaros suvilgė akių kampučius, ji nematė, kas dedasi aplink.

Tik po kelių sekundžių suprato, kad Karla baksnoja jai ranką ir galva rodo į pakylą. Patrikas kalbėjo apie naująjį restorano vadybininką.

– Panelė Siena Rosi jau įrodė, ko gali pasiekti būdama vyriausioji padavėja. Sveika prisidėjusi, sveikiname, panele Rosi. Žinau, kad būsite puiki restorano vadybininkė. Virėjas Perucis tiesiog nekantrauja pradėti dirbti su jumis.