Читать книгу Tobulos meilės receptas - Нина Харрингтон - Страница 3

♥ Ir vieno išvaizdaus virėjo su kiltu

Bretas Kameronas, sugrūdęs rankas į darbinių kelnių kišenes, stovėjo ir spoksojo į skalda padengtą statybvietę, kur turėjo išdygti pirmasis jo restoranas.

Prieš keturias dienas jis buvo saulėtojoje Adelaidėje, linksminosi išleistuvių vakarėlyje, vartė mėsą lauko kepsninėje ir nekantriai laukė, kada pradės dirbti nuosavoje virtuvėje vidurio Londone.

Šiame didmiestyje jį pasitiko šlapia pilka vasario popietė, kitoje vartų pusėje kurtinamai gaudė eismas. Pasveikinimas nebuvo šiltas ir žavingas, bet tą akimirką jis nepastebėjo triukšmo ir dulksnos.

Štai. Daug metų svajojus ir planavus, pagaliau tai virs tikrove. O iš visų galimų rinktis pasaulio vietų tebuvo vienintelė, kur norėjo grįžti.

Tik į Londoną.

Šiame mieste iškentė blogiausius metus, tapo piktas ir suirzęs paauglys, bet susitaikė su tuo, ką gyvenimas jam iškrėtė.

Tada Londonas buvo šaltas, nesvetingas, vieniša motina tampė jį iš vieno pigaus nuomojamo buto į kitą, kol susirasdavo vieną, du, kartais net tris įgūdžių nereikalaujančius darbus, kad sumokėtų nuomą ir sudurtų galą su galu.

Norint už tuos darbus gauti algą, nereikėjo mokėti labai gerai skaityti ar rašyti.

Tokių darbų jis pradėjo nekęsti, bet buvo gana gudrus ir pripažino, kad pačiam teks jų imtis, kai tik suaugs ir išeis iš mokyklos.

Kas samdys berniuką, prašyme vos galintį nurodyti savo vardą ir adresą, ką jau klabėti apie tai, ar jis apskritai geba perskaityti klausimus?

Berniuką, visose dešimtyje, o gal daugiau lankytų mokyklų pasižymėjusį kaip sunkaus elgesio. Nors ir kaip sunkiai dirbo, jis neįstengė atsikratyti lėtapėdžio ar tinginio etiketės. Nepažangus.

Jei pasauliui troško įrodyti, kiek tas berniukas pažengė ir pasiekė nuo tada, kai pastarąjį kartą vaikščiojo šiomis gatvėmis, turėjo grįžti į Londoną.

Bretas įkvėpė drėgno oro.

Apgailestauti neverta. Nebuvo taip jau blogai. Jo, kaip virėjo, kelias prasidėjo šiame mieste.

Sunku patikėti, kad Marijos Rosi tratorija ir senasis virėjų koledžas vos už kelių mylių! Kartais atrodė, kad praėjo šimtmetis. Sunkaus, sekinamo darbo ir skaudžios patirties šimtmetis.

Prieš tiek metų suteikdama jam galimybę, Marija Rosi nežinojo, su kuo susideda.

Smarkiai rizikavo, kai priėmė nepažįstamąjį, nes nenutuokė, kas iš jo išeis, bet vis dėlto patikėjo ir įsipareigojo.

Taip, kaip dabar jis.

Nors buvo bankų ir rėmėjų, norinčių pagelbėti naujajam restoranui, už viską atsakingas jis. Nuosava virtuvė.

Net sėkmingiausi restoranai sunkiai išsilaiko, tad projektas buvo beprotiškas ir jaudinantis – jis nekantravo pradėti.

Energija sruvo gyslomis. Tai nuostabiausias gyvenimo nuotykis!

Netgi plytos ir cementas linksmino. Iki šiol tebuvo idėja. Svajonė, apkalbėta su draugu Krisu prie daugybės puodelių kavos ir taurių vyno per dvejus pašėlusius metus, praleistus Paryžiuje mokantis beveik prieš dešimtmetį.

O dabar jis matė, kaip ta svajonė įkvepia gyvybės.

Ilgai skrisdamas iš Australijos jis beveik nemiegojo. Galvoje sukosi valgiaraščiai, sudėtingi kas, ką ir kur deriniai, kad būtų sukurtas klestintis restorano verslas.

– Kur padėjai kiltą, senas bičiuli? – raiškiu balsu angliškai sugriaudėjo išvaizdus žemo ūgio kresnas vyras, prižygiavęs prie Breto tarp plytų krūvų. – Palikai Ozo šalyje?

Bretas suspaudė geriausiam draugui ranką, tada pliaukštelėjo per nugarą.

– Tik nepradėk! – atsakė su australišku akcentu. – Kaip visada, puiki reklama, betgi žinai, kad Glazge praleidau tik pirmuosius du gyvenimo mėnesius? Kameronų klanas to neatleis!

– Esu tikras, kad atleis, kai tik ši moderni virtuvė atvers duris! Ką manai apie nuveiktus darbus? – Krisas linktelėjo į statybvietę tuo metu, kai pro šoninį langą išskrido medienos gabalas, atsitrenkė į asfaltą ir nukrito ant sudužusių plytų ir lentų krūvos.

Bretas šyptelėjo pažvelgęs į atliekas, prieš atsakydamas papūtė lūpas ir keliskart linktelėjo.

– Smagu matyti taip entuziastingai dirbant! Į klausimą atsakysiu, kai parodysi virtuvę! – Bretas patrynė rankomis ir patenkintas plačiai nusišypsojo. – Seniai nekantrauju.

Krisas išsitiesė, pakėlė galvą ir įtraukdamas oro sukando dantis.

– Beje. Dėl virtuvės. Bijau, truputį uždelsime. Dar ne visai parengta tikrinti, – kai Krisas galva parodė į didžiulę brezentu apdengtų formų krūvą prie įėjimo, Bretas atsisuko.

Tylėdamas nurijo seiles, įkvėpė ir nužygiavo ten, kur vėliau bus priimami klientai. Pečiai įsitempė.

Atsargiai pakėlė vieną brezentinį apdangalą ir tyliai spoksojo į didžiules medines dėžes.

– Pasakyk, kad aš klystu! – apimtas siaubo pratarė Bretas.

– Bijau, kad neklysti, – Krisas linktelėjo galvą. – Gabenamos orkaitės buvo užlaikytos. Panašu, krovininiai laivai neplaukia pučiant smarkiam vėjui. Žiema. Vandenynas. Milžiniškos bangos. Sudėtinga. Keista, ar ne?

Bretas nustebęs spoksojo į didžiulę krūvą dėžių ir konteinerių, perbraukė rankomis plaukus ir atsisuko į vienintelį asmenį, kuris iš tikrųjų suprato, kiek jam teko paaukoti, kad atsidurtų restorano statybvietėje.

Krisas gūžtelėjo pečiais.

– Ko nors galėsime imtis, kai orkaitės bus prijungtos ir išbandytos. Juk žinai. Mažiausiai porą dienų tavo svajonių virtuvė skendės dulkėse ir purve. Norėjai geriausio – ir gausi. Bet ne šią savaitę. Galbūt dar vėliau.

Tada susvyravo ir iškėlė rankas, o Bretas, užuot atsakęs, sudejavo ir užsimerkė.

– Žinau, – pripažino Krisas. – Išnaudojau visą statybos darbams skirtą laiką. Sunku bus suspėti.

– Labai sunku, – linktelėjo Bretas. – Iki atidarymo vos kelios savaitės, o dar neturime nei valgiaraščio, nei personalo. Statybas reikia baigti kuo greičiau, kitaip vėluosime sumokėti bankui pirmąją paskolos įmoką. Atrodysime nepatikimi.

Tada užsikišo už ausų plaukus.

– Gal mintis sukviesti geriausius Londono maisto kritikus ir žurnalistus atidarymo vakarą ne pati geriausia, kai statybos dar nebuvo prasidėjusios?

– Puiki mintis! – patikino Krisas. – Surengiau susitikimą su architektais, kad tave supažindinčiau su projekto planu. Tik tu gali nuspręsti, į kokius kompromisus galima leistis, kad sumanymas būtų įgyvendintas. Mes laukiami maždaug po valandos.

– Po valandos? – Bretas prunkštelėjo ir papurtė galvą. – Tada dėstyk planą. Pradėkime nuo paslaugų ir… – iš mobiliojo telefono pasklido italų tenoro balsas. Jis dirstelėjo į skambinančiojo vardą, paskui pažvelgė atidžiau ir linktelėjo Krisui.

– Nepyk, drauguži. Reikia atsiliepti. Tuojau grįšiu.

– Labai prašom. Paimsiu atliktinų darbų sąrašą.

Krisas nužingsniavo per nuolaužas, o Bretas atvertė telefoną ir prieš atsiliepdamas nusišypsojo.

– Marijos Rosi galeros vergas klauso. Lenkiu galvą, o garbingoji!

Bet pasigirdo ne Marijos Rosi balsas, o vyriškio bliovimas.

– Alio? Čia Bretas? Bretas Kameronas?

– Taip. Bretas Kameronas. Kuo galėčiau padėti? – jis atitraukė telefoną nuo ausies, kad neapkurstų.

– O, gerai. Čia Henris. Marijos Rosi draugas, kartu lankėme pramoginių šokių pamokas. Skambinu iš Ispanijos. Ji prašė.

Henris? Ar jis pažinojo kokį Henrį? Marija turėjo tiek draugų, kad visus sunku prisiminti.

– Sveikas, Henri. Kaip laikaisi?

– Deja, ne kas. Marija ligoninėje. Bet nesijaudink. Jai viskas bus gerai. Girdi? Bretai?

Breto šypsena akimoju dingo, jis staigiai įkvėpė.

– Taip taip, girdžiu. Kas atsitiko? Kokia nelaimė? Ji sužeista?

– Ne ne, nieko panašaus. Marija minėjo apie šokių klubo išvyką į Benidormą? Jis Ispanijoje.

– Neminėjo, bet suprantu. Kas atsitiko Marijai, Henri?

– Na. Nežinau. Skausmas prasidėjo grįžtant iš pripučiamųjų valčių lenktynių vakar po pietų. Pamanėme, kad iš vakaro klube padaugino paeljos ir sangrijos, bet po kelių valandų ji susmuko ispaniškų šokių pamokoje. Tiesiog vidury pasodoblio. Ją nuvežė į vietos ligoninę. Mokytojas nunešė į greitosios automobilį. Labai buvo įdomu.

– Įdomu. Aha. Sužinojai, kas jai nutiko?

– Apendicitas. Laiku išoperavo. Pavojingas reikalas. Todėl ir skambinu. Pranešti, kad jai viskas gerai. Operacija pavyko, bet Marija pabus čia mažiausiai… O, štai ir ji. Apsimesiu, kad susižeidžiau.

Iš telefono sklido šlamesys, kažkas įnirtingai kuždėjosi, paskui suskambo pažįstamas džiugus balsas.

– Labas, virėjau Kameronai. Grįžai?

Bretas švelniai nusišypsojo. Nenuorama Marija Rosi! Net operacija neilgam sustabdė šią moterį!

– Taip, bose. Bet apie mane nekalbėkime. Kaip su ta ligonine? Mėgini sužavėti patrauklius jaunus daktarus Ispanijoje?

Pasigirdo silpnas moteriškas juokas.

– Mane pagrobė! Viena nedidelė operacija, o mane nori prikaustyti prie lovos dviem savaitėms! Netgi atimti telefoną! Teko šliaužti gaisrininkų kopėčiomis, kai Henris kelias minutes atitraukė dėmesį įsipjovęs popieriumi nykštį.

– Na, atsispirk pagundai bėgti. Manęs neapgausi, Marija Rosi. Medicinos personalas tikriausiai tenkina kiekvieną tavo užgaidą. O dabar svarbiausi klausimai: kaip maistas ir kaip jautiesi? Nesitikėk manęs apmulkinti. Apendicitas gali būti pavojingas!

– Operacija pavyko, jokių komplikacijų, valgiusi esu ir prasčiau. Nusikamavau! Gretimoje lovoje gulinti moteriškė visą naktį knarkė. Nė bluosto nesudėjau, – Marija atsikvėpė. – Ar turi greitą automobilį?

– Rasčiau. Atvažiuoti į Kosta Bravą tavęs paimti?

– Negundyk tokiais pasiūlymais! Ačiū, bet man reikia paslaugos. Galėtum nuvažiuoti ir patikrinti, ar mano restoranas tebestovi? Siena nesusidoros, jei nebus kas už ją gamina valgį.

– Siena? Čia nauja virėja mokinė, kurią terorizuoji kaip ir mane?

– Siena Rosi. Mano dukterėčia. Frenkio sesuo. Tikriausiai jos neatsimeni. Vargšelė paliko kelis balso pranešimus, kad atvažiuoja pas mane pagyventi porą dienų. Atrodė prislėgta, bet kai atskambinau, telefonas buvo išjungtas. Siena nežino, kad aš išvykusi. Nenorėčiau, kad rastų tuščius namus ir uždarytą restoraną.

Marija sukikeno.

– Labai myliu tą merginą, bet vienas Dievas žino, ką ji gali sumanyti palikta dvi savaites vadovauti restoranui. Turbūt visai nuskurstų stengdamasi pati jį atidaryti.

Bretas prunkštelėjo.

– Įdomu, ką man primena? Iš to paties molio drėbta. Gal verčiau uždaryti restoraną dar savaitei ar dviem?