Читать книгу Leisk meilei pasilikti - Нора Робертс - Страница 3

– Kodėl visi tikrai gražūs vyrai vedę?

– Ar tai suktas klausimas? – Nataša įsodino aksominiu apsiaustu aprengtą lėlę į vaikiško dydžio lenktos medienos supamąjį krėslą ir pasisuko į pardavėją. – Nagi, Ane, apie kokį konkretų gražuolį kalbame?

– Aukštą žavingą šviesiaplaukį, lūkuriuojantį lauke su madingai išsipusčiusia žmona ir dailute dukryte. – Anė liežuviu nustūmė kramtomąją gumą toliau už žando ir giliai atsiduso. – Atrodo tarsi iš kokio nors žurnalo rubrikos „Tobula šeima“ reklamos.

– Tai gal jie užsuks ir nusipirks tobulą žaislą.

Nataša atsitraukė per žingsnį ir apžiūrėjusi, kaip jai pavyko išdėlioti karalienės Viktorijos laikų stiliaus lėles ir žaislus, pritariamai linktelėjo galvą. Patrauklu, elegantiška ir senamadiška – taip ir turi atrodyti. Ji patikrino kiekvieną smulk-

meną, net vėduoklę su kutais porcelianinėje rankutėje.

Žaislų parduotuvė buvo ne tik verslas, bet ir didžiausias jos džiaugsmas. Visus žaislus, nuo mažiausio barškučio iki didžiausio pliušinio meškino, ji parinkdavo itin atidžiai, patikrindavo kiekvieną smulkmenėlę ir prekių kokybę. Tik geriausi daiktai tiko jos parduotuvei ir klientams, nesvarbu, ar tai būtų penkių šimtų dolerių vertės lėlė su kailine pelerina, ar du dolerius kainuojantis delno dydžio lenktyninio automobilio modeliukas. Nataša džiaugdavosi bet kurį jų pardavusi, svarbiausia, kad pirkėjas gautų tai, ko ieško.

Per trejus gyvavimo metus nuo pirmojo durų varpelio skimbtelėjimo Natašos „Linksmybių pasaulis“ virto viena labiausiai klestinčių parduotuvių mažame koledžo miestelyje Vakarų Virdžinijos pasienyje. Natašai sekėsi ne tiek dėl įdedamų pastangų ir atkaklumo, kiek dėl įgimto gebėjimo rasti bendrą kalbą su vaikais. Klientai turi išeiti nusipirkę ne bet kokį žaislą. Jie turi įsigyti jiems tinkamą žaislą.

Nusprendusi kitaip išdėlioti miniatiūrinius automobilių modeliukus Nataša patraukė prie jų.

– Manau, jie tuoj užeis, – pasakė Anė, braukdama per trumpai kirptus kaštoninius plaukus. – Mažoji nenustygsta vietoje. Ar jau atidaryti parduotuvę?

Nataša viską mėgo daryti laiku, todėl metė žvilgsnį į virš galvos kabantį laikrodį su besijuokiančio klouno atvaizdu.

– Liko dar penkios minutės.

– Ką reiškia tos penkios minutės? Taša, patikėk, šis vyrukas neįtikėtinas. – Norėdama geriau įsižiūrėti Anė pasislinko prie lentynų krašto ir ėmė dėlioti stalo žaidimus. – O taip. Metro aštuoniasdešimt aštuonių, sveria kokius septyniasdešimt tris kilogramus. Švarkas aptempęs dailiausius pečius, kokius man teko matyti. O Dieve, drabužis iš tvido. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad seilėsiuosi dėl vaikino su tvido švarku.

– Seilėtumeisi net dėl vaikino, dėvinčio švarką iš kartono.

– Dauguma mano pažįstamų vaikinų ir yra it kartoniniai. – Anės lūpų kamputyje išryškėjo duobutė. Ji pažvelgė pro medinių žaislų prekystalio kampą norėdama pamatyti, ar vyriškis vis dar stovi prie lango. – Jis tikriausiai šią vasarą jau buvo užsukęs į paplūdimį. Plaukai išblukinti saulės, o įdegis pasakiškas. Dieve mano, jis nusišypsojo mažylei. Regis, jau įsimylėjau.

Tvarkingai dėliodama per daug sugrūstus automobilių modeliukus Nataša nusišypsojo.

– Tau visada taip atrodo.

– Žinau. – Anė atsiduso. – Gaila, neįžiūriu jo akių spalvos. Veidas nuostabus, liesas, tarsi iš akmens išskaptuotas. Esu tikra, kad šis vyras nepaprastai protingas ir daug prisikentėjęs.

Nataša linksmai žvilgtelėjo per petį. Aukštos ir liesos Anės širdis minkšta kaip zefyrinis kremas.

– Jo žmoną tikrai sužavėtų tavo svajos.

– Moters privilegija – netgi pareiga – svajoti apie tokius vyrus.

Nataša nepritarė Anės nuomonei, bet nusileido jos prašymui.

– Na gerai. Pirmyn, atidaryk parduotuvę.

– Vieną lėlę, – pasakė Spensas ir timptelėjo dukrai už ausies lezgelio. – Būčiau suabejojęs, ar verta persikelti į naująjį namą, jei būčiau žinojęs, kad mažiau nei už pusės kilometro įsikūrusi žaislų parduotuvė.

– Jei tik galėtum, nupirktum jai visą nelemtą žaislų parduotuvę.

Jis dėbtelėjo į šalimais stovinčią moterį.

– Nepradėk, Nina.

Lieknoji blondinė gūžtelėjo pečiais, nuo judesio puošnaus rožinio kostiumo švarkelio audinys suvilnijo, ir pažvelgė į mažylę.

– Norėjau pasakyti, kad tėvelis iš didelės meilės pernelyg tave lepina. Bet tu neprieštaravai dėl persikraustymo, todėl nusipelnei dovanos.

Mažoji Frederika Kimbal patempė apatinę lūpą.

– Man patinka naujieji namai. – Ji įkišo rankutę tėčiui į delną, nesąmoningai palaikydama jį prieš visą pasaulį. – Turiu kiemą ir sūpynes.

Nina nužvelgė juodu: aukštą stuomeningą vyrą ir miniatiūrinę mergytę. Abiejų smakrai užsispyrėliškai atkišti. Neprisiminė, kad kada nors būtų pavykę bent vieną iš tokio tipo žmonių nuginčyti.

– Turbūt tik aš viena nemanau, jog čia gyventi geriau nei Niujorke, – glostydama mergaitei plaukus kiek švelnesniu balsu pareiškė Nina. – Vis dėlto truputį nerimauju. Tikrai noriu, kad būtum laiminga, brangute. Ir tu, ir tavo tėtukas.

– Mes laimingi. – Norėdamas išsklaidyti įtampą Spensas čiupo Fredę į glėbį. – Ar ne, linksmuole?

– Tuoj ji bus dar laimingesnė. – Pasiduodama Nina spustelėjo Spensui ranką. – Atidaro parduotuvę.

– Labas rytas. – Jo akys pilkos, pastebėjo Anė, vos pajėgdama užgniaužti ilgą svajingą atodūsį. Nuostabiai pilkos. Ji nugrūdo savo svajones kažkur į sąmonės užkaborius ir paragino pirmuosius šios dienos klientus užeiti. – Kuo galiu padėti?

– Mano dukra nori lėlės. – Spensas nuleido Fredę ant žemės.

– Atėjote ten, kur reikia. – Anė pareigingai sutelkė dėmesį į mergytę. Ši buvo tikra meilutė, paveldėjusi iš tėvo pilkas akis ir blyškius, švelnius šviesius plaukus. – Kokios lėlės norėtum?

– Gražios, – išpyškino Fredė. – Gražuolės raudonais plaukais ir mėlynomis akimis.

– Esu tikra, kad turime tokią. – Anė ištiesė ranką. – Gal norėtum apsižvalgyti?

Dirstelėjusi į tėvą ir gavusi jo leidimą Fredė įsikibo Anei į ranką ir nuėjo.

– Prakeikimas. – Spensas susiraukė.

Nina antrą kartą spustelėjo jam ranką.

– Spensai…

– Meluoju sau, kad tai, kas buvo, nebesvarbu ir ji nieko neprisimena.

– Tai, kad užsigeidė raudonplaukės, mėlynakės lėlės, dar nieko nereiškia.

– Raudoni plaukai ir mėlynos akys, – pakartojo jis jausdamas, kaip vėl apima neviltis. – Kaip Andželos. Nina, ji prisimena. O tai svarbu. – Susigrūdęs rankas į kišenes Spensas nuėjo šalin.

Treji metai, pagalvojo jis. Praėjo beveik treji metai. Fredė tada dar nešiojo sauskelnes. Bet ji prisimena Andželą… gražiąją nerūpestingąją Andželą. Net nuolaidžiausias žmogus nepavadintų Andželos gera motina. Ji niekada dukters nemylavo, nesūpavo ir neramino, jai neniūniavo dainelių.

Spensas tyrinėjo lėlytę porcelianiniu veiduku, aprengtą blyškiai žydrais drabužėliais. Ilgais plonais piršteliais, didelėmis svajingomis akimis. Ir Andžela buvo visai tokia pat, prisiminė jis. Nežemiškai graži. Ir šalta kaip ledas.

Spensas mylėjo Andželą tarsi meno kūrinį, santūriai žavėdamasis tobula forma ir be perstojo ieškodamas turinčios joje glūdėti prasmės. Juodu kažkokiu būdu sukūrė mielą gražutį vaikelį, kuris pirmuosius savo gyvenimo metus sugebėjo įveikti be tėvų pagalbos.

Bet jis išpirks savo kaltę. Spensas trumpam užsimerkė. Padarys viską, kas įmanoma, kad suteiktų savo dukrai meilę, stabilumą ir saugumą, kurių ji nusipelnė. Darys tai nuoširdžiai. Nuvalkioti žodžiai, bet tik jie nusako tai, ko jis trokšta dukrai – nuoširdžių, tvirtų šeiminių ryšių.

Fredė myli jį. Įtempti Spenso pečiai truputį atsileido prisiminus, kaip spindi didžiulės Fredės akys, kai jis apkamšo ją prieš miegą, ir kaip tvirtai ji įsikabina rankutėmis, kai jis ją apglėbia. Gal niekuomet sau neatleis, kad buvo paniręs į savo rūpesčius, į savo gyvenimą, kai ji buvo dar kūdikis, bet dabar viskas pasikeitė. Juk persikėlė čionai galvodamas apie jos gerovę.

Išgirdęs Fredės juoką Spensas visai atsipalaidavo, jį užliejo pasitenkinimo banga. Nėra gražesnės muzikos už dukters juoką. Apie jį galima ištisą simfoniją sukurti. Kol kas dar jai netrukdys, nusprendė Spensas. Tegul pasidžiaugia ryškiomis gražiomis lėlėmis, vėliau jai primins, kad tik vieną gali nusipirkti.

Aprimęs Spensas ėmė dairytis po parduotuvę. Kaip ir dukteriai tinkamos lėlės, patalpa buvo ryški ir graži. Erdvės nedaug, bet ji sausakimša vaikų trokštamų daiktų. Nuo lubų karo didžiulė auksinė žirafa ir violetinis šuo liūdnomis akimis. Ryškiaspalviai traukiniai, automobiliukai ir lėktuvai vos išsitenka ant ilgo prekystalio, kur išdėlioti ir elegantiški maži baldeliai. Senamadiška dėžutė su iššokančia figūrėle stovi šalia sudėtingo futuristinės kosmoso stoties maketo. Ten pat lėlės, kai kurios gražios, kai kurios visiškai paprastos, konstruktoriai ir arbatos servizai.

Nelabai tvarkingai išdėlioti žaislai atrodė dar patraukliau. Tai buvo vieta, kurioje galima apsimesti kita būtybe ir svajoti, ji tarsi sausakimša Aladino ola, kurioje vaikų akys stebuklingai nušvinta. Ir jie pradeda juoktis kaip dabar jo duktė. Bus sunku neleisti Fredei čia nuolat lankytis.

Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jis persikėlė į mažą miestelį. Troško, kad jo dukra mėgautųsi vietinių parduotuvių malonumais, o pardavėjai kreiptųsi į ją vardu. Ji galėtų pereiti visą miestelį skersai išilgai ir nereikėtų kaip didmiesčiuose jaudintis, kad bus apiplėšta, pagrobta arba įniks į narkotikus. Nereikėtų spynų, signalizacijos, baltojo triukšmo aparatų, užgožiančių eismo ir žmonių minios keliamą triukšmą. Net tokia mažylė kaip jo dukra čia neliks nepastebėta.

O sulėtėjus tempui ir atlėgus įtampai gal ir jis pats atgaus ramybę.

Spensas tingiai pakėlė muzikinę dėžutę. Ji buvo iš trapaus porceliano su figūrėle, vaizduojančia čigonę varno juodumo plaukais ir paraukta raudona suknele. Ausyse įsegti mažučiai auksiniai žiedai, o rankose – būgnelis su spalvotais kaspinais. Net Penktajame aveniu nerastum nagingiau pagaminto daikto.

Įdomu, kodėl savininkas paliko dėžutę čia, kur smalsios rankytės galėjo pasiekti ir sudaužyti. Susidomėjęs jis pasuko raktelį ir stebėjo, kaip figūrėlė ima suktis aplink nedidelį porcelianinį laužą.

Čaikovskis. Spensas iš karto atpažino ritmą ir jo įgudusi ausis ėmė mėgautis melodija. Niūrus, netgi aistringas kūrinys, keista, kad žaislų parduotuvėje galima aptikti tokį rinktinį daiktą. Tada pakėlė akis ir išvydo Natašą.

Spensas įsispoksojo į ją. Negalėjo atitraukti akių. Ji stovėjo netoliese ir truputį pakreipusi iškeltą galvą stebėjo jį. Moters plaukai buvo tokie pat juodi kaip šokėjos, netvarkingos garbanos raitėsi aplink veidą ir vilnijo pečiais. Jos oda buvo tamsi, sodriai auksinės spalvos, kurią dar labiau paryškino paprasta raudona suknelė.

Bet ši moteris nėra trapi, nusprendė Spensas. Nors ir žema, atrodė stipri. Gal dėl veido, putlių nedažytų lūpų ir aukštų išsišovusių skruostikaulių. Akys beveik tokios pat tamsios kaip plaukai, primerktais vokais ir tankiomis blakstienomis. Spensas stovėjo už kokių trijų metrų, bet vis tiek pajuto tai. Stiprų, gryną geidulingumą. Jis sklido nuo jos it kvepalai nuo kitų moterų.

Pirmą kartą po daugelio metų Spensas pajuto raumenis sutraukiantį tikro geismo karštį.

Nataša viską matė, suprato ir pasipiktino. Kas per vyras, stebėjosi ji, atėjo drauge su žmona ir dukra, o į kitą moterį žiūri su neslepiamu alkiu akyse?

Ne jos skonio.

Pasiryžusi nekreipti dėmesio į jo žvilgsnį, kaip iki šiol nepaisydavo ir kitų vyrų, ji priėjo prie Spenso.

– Gal jums reikia pagalbos?

„Pagalbos?“ – nesusivokdamas perklausė savęs Spensas. Jam reikia deguonies. Iki šiol nežinojo, kad vien pažvelgęs į moterį vyras tikrąja žodžio prasme gali netekti amo.

– Kas jūs tokia?

– Nataša Stanislaski. – Ji nusišypsojo kaip įmanydama šalčiau. – Parduotuvės savininkė.

Jos balsas tarsi pakibo ore – duslus, pražūtingas, su vos juntamu slavišku akcentu, suteikiančiu erotiškumo ne mažiau nei šalia vis dar grojanti muzika. Moteris kvepėjo muilu, niekuo daugiau, tačiau jos kvapas jį pakerėjo.

Spensas nieko neatsakė ir Nataša kilstelėjo antakį. Gal ir būtų smagu išversti vyrą iš kojų, bet ji šiuo metu buvo užsiėmusi, o vyras vedęs.

– Jūsų duktė apžiūrėjo lėles ir išsirinko tris. Gal norėtumėte padėti jai galutinai apsispręsti?

– Tuoj pat. Jūsų akcentas… rusiškas?

– Taip. – Įdomu, ar derėtų priminti, kad jo žmona nuobodžiauja ir nekantriai laukia prie durų.

– Ar seniai gyvenate Amerikoje?

– Nuo šešerių. – Ji tyčia žvelgė į jį abejingai. –

Buvau beveik tokio pat amžiaus kaip jūsų mažylė. Atsiprašau…

Nespėjęs nė pagalvoti Spensas paėmė Natašai už rankos. Nors ir suprato blogai pasielgęs, įtūžis jos akyse nustebino.

– Atsiprašau. Ketinau pasiteirauti apie šią muzikinę dėžutę.

Nataša pasižiūrėjo į dėžutę, muzika pamažu tilo.

– Ji viena geriausių iš mūsų turimų, rankų darbo, pagaminta Valstijose. Ar norite įsigyti?

– Dar neapsisprendžiau, o jūs turbūt nepastebėjote, kad ji buvo padėta ant tos lentynos.

– Tai kas?

– Keista rasti tokią prekę žaislų parduotuvėje. Ją galima sudaužyti.

Nataša paėmė dėžutę ir pastatė tolėliau ant lentynos.

– Ir sutaisyti. – Ji paskubomis iš įpročio gūžtelėjo pečiais. Labiau arogantiškai nei atsainiai. – Esu įsitikinusi, kad reikia leisti vaikams pasidžiaugti muzika, ar jūs taip nemanote?

– Manau. – Spenso veide pirmą kartą šmėstelėjo šypsena. Nataša turėjo pripažinti, jog Anė neklydo sakydama, kad jo šypsena kerinti. Nors ir suirzusi, pajuto smilktelint geismą ir net artumą. Tada jis pridūrė: – Iš tiesų tai tvirtai tuo tikiu. Galbūt galėtume apie tai pasikalbėti per vakarienę?

Nataša stengėsi susiimti ir užgniaužti įsiūtį. Nelengva tai padaryti iš prigimties aistringai ir linkusiai maištauti moteriai, tačiau ji prisiminė, kad parduotuvėje yra ne tik šio vyro žmona, bet ir dukrytė.

Ji nurijo piktus žodžius, bet Spensas spėjo juos įskaityti jos akyse.

– Ne, – tepasakė nusisukdama.

– Panele… – prabilo Spensas, bet iš už kampo atidūmė Fredė nešina didžiule sudribusia Skudurine Onute.

– Tėveli, argi ji ne graži? – Spindinčiomis akimis ji iškėlė lėlę, laukdama tėvo pritarimo.

Raudonplaukė, pagalvojo Spensas. Bet tikrai ne gražuolė. Ir, ačiū Dievui, nepanaši į Andželą. Jis puikiai suprato, kad Fredė tikisi, jog jis apžiūrės lėlę, todėl neskubėdamas įvertino dukters pasirinkimą.

– Tai, – pareiškė jis po akimirkos, – gražiausia iš visų šiandien mano matytų lėlių.

– Tikrai?

Jis pritūpė, kad galėtų pažvelgti dukrai tiesiai į akis.

– Žinoma. Turi puikų skonį, linksmuole.

Fredė ištiesė rankutes ir apkabino tėtį, suspausdama tarp jų lėlę.

– Galiu ją nusipirkti?

– Maniau, kad ji man. – Fredei kikenant, jis pakėlė ją su lėle ant rankų.

– Mielai supakuosiu, – nevalingai Nataša prabilo švelniau. Gal jis ir niekšas, bet dukrą myli.

– Galiu ją neštis. – Fredė priglaudė naująją draugę.

– Gerai. Tada tiesiog įriškime jai į plaukus kaspinėlį. Kokio norėtum?

– Mėlyno.

– Puiku, įrišime mėlyną. – Nataša nusivedė juos prie kasos.

Nina žvilgtelėjo į lėlę ir užvertė akis.

– Brangute, nejaugi nieko geresnio neradai?

– Tėčiui ji patinka, – sumurmėjo Fredė nunarinusi galvą.

– Taip. Labai patinka, – patvirtino jis reikšmingai žiūrėdamas į Niną. Pastatęs Fredę ant žemės išsitraukė piniginę.

Mama – tikrai ne dovanėlė, nusprendė Nataša. Bet tai nesuteikia vyrui teisės merginti pardavėjos žaislų parduotuvėje. Ji padavė grąžą, čekį ir atkirpo ilgą mėlyną kaspiną.

– Ačiū, – padėkojo ji Fredei. – Manau, jai labai patiks gyventi pas tave.

– Aš ja pasirūpinsiu, – pažadėjo Fredė, stengdamasi surišti iš siūlų padarytą lėlės plaukų kuokštą. – Ar žmonės gali ateiti pasižiūrėti į lėles, ar turi būtinai jas pirkti?

Nataša nusišypsojo, paėmė kitą kaspiną ir madingai įrišo jį mergaitei į plaukus.

– Gali bet kada ateiti pasidairyti.

– Spensai, mums tikrai reikia eiti. – Nina stovėjo pravėrusi duris.

– Tiesa. – Jis dvejojo. Miestelis mažas, priminė sau. Todėl jeigu Fredė gali ateiti pažiūrėti, gali ir jis. – Buvo malonu susipažinti, panele Stanislaski.

– Viso gero. – Ji palaukė, kol nutils durų varpelis, ir pašnibždomis paleido keiksmažodžių pliūpsnį.

Anė iškišo galvą iš už medinių kubelių krūvos.

– Atsiprašau?

– Tas vyras.

– Taip. – Tyliai atsidususi Anė valso žingsneliu pasileido per parduotuvę. – Tas vyras.

– Atsiveda žmoną ir vaiką į tokią vietą, o tada taip į mane pasižiūri, tarsi norėtų pakramsnoti man kojų pirštus.

– Taša. – Skausminga veido išraiška Anė priglaudė delną prie širdies. – Būk gera, nekelk man pavydo.

– Aš įsižeidžiau. – Nataša išlindo iš už prekystalio ir kumščiu smogė į bokso maišą. – Jis pakvietė mane vakarienės.

– Ką padarė? – Anės akyse suspindo džiaugsmas, tačiau Natašos žvilgsnis jį prigesino. – Tu teisi. Tikrai užgaulu, juk jis vedęs, nors žmona atrodo šalta it žuvis.

– Jo vedybinio gyvenimo rūpesčiai man nė motais.

– Ne… – Tikrovė nugalėjo svajones. – Turbūt jį atstūmei.

Nataša atsisuko, jai iš gerklės pasigirdo prislopintas garsas.

– Žinoma, kad atstūmiau.

– Aš ir norėjau pasakyti „žinoma“, – paskubomis pasitaisė Anė.

– Na ir įžūlumas, – piktinosi Nataša, jai net pirštus niežėjo, taip knietėjo kam nors užtvoti. – Atėjo į mano parduotuvę ir ėmė merginti.

– Negali būti! – pasibaisėjusi ir susijaudinusi Anė sugriebė Natašą už rankos. – Taša, juk iš tikrųjų tai jis tau nesimergino? Čia?

– Flirtavo akimis. Tai buvo akivaizdu. – Nataša tūžo, nes vyrai į ją žiūrėdami dažnai matydavo tik išvaizdą. Tik išvaizda juos domindavo, o ją tai piktino. Ji sulaukdavo pasiūlymų, merginimo ir piršimosi net tada, kai ne visai suprato, ką tai reiškia. Bet dabar suprato puikiai ir neketino viso to kęsti. – Jeigu nebūtų atsivedęs tos mielos mergaitės, būčiau trenkusi antausį. – Mintyse iškilęs vaizdas Natašai taip patiko, kad ji vėl išliejo įniršį ant bejėgio bokso maišo.

Anei Natašos temperamentas – ne naujiena, todėl ji žinojo, kaip darbdavę nuraminti.

– Ji tikra meilutė, ar ne? Vardas Fredė. Juk mielas?

Stengdamasi nusiraminti Nataša giliai atsikvėpė, nors vis dar nesmarkiai daužė kumščiu į delną.

– Mielas.

– Ji papasakojo, kad jie ką tik atsikėlė į Šeferstauną iš Niujorko. Lėlė – pirma jos draugė čia.

– Vargšė mažylė. – Nataša puikiai žinojo, kokias baimes ir nerimą išgyvena vaikas nepažįstamoje vietoje. „Negalvok apie tėvą! – paliepė sau purtydama galvą. – Ji atrodo beveik tokio pat amžiaus kaip Džobetė Raili.“ Pamiršusi susierzinimą Nataša vėl užlindo už prekystalio ir pakėlė ragelį. Nepakenks, jeigu paskambins poniai Raili.

Spensas stovėjo muzikos kambaryje prie lango ir žvelgė į vasarinių gėlių lysvę. Gėlės už lango ir kupstuotas pievele apaugęs šlaitas, kurį teks prižiūrėti, – kažkas naujo. Dar niekada gyvenime jis nepjovė žolės. Šypsodamasis svarstė, kada galės prie to prikišti nagus.

Kieme augo didžiulis išsikerojęs klevas tamsiai žaliais lapais. Spensas įsivaizdavo, kaip po kelių savaičių jie nusidažys raudona ir kitomis ryškiomis spalvomis, o paskui nukris nuo šakų. Jam patikdavo stebėti metų laikų kaitą pro savo buto langus Centrinio parko vakarinėje pusėje. Toptelėjo mintis, kad šis vaizdas gražesnis.

Čia žolė, medžiai, gėlės priklauso jam. Galės jais džiaugtis ir rūpintis. Čia galės leisti Fredei išsinešti į lauką lėles popiečio arbatėlei ir nereikės visą laiką nerimauti, kai ji dings iš akiračio. Čia jie susikurs puikų gyvenimą, kuris tiks jiems abiem. Suprato tai atskridęs į pokalbį su dekanu dėl siūlomos darbo vietos, o paskui dar kartą, kai vaikščiojo po šį didžiulį painų namą su nerimaujančia nekilnojamojo turto agente, kuri neatstojo nuo jo nė per žingsnį.

Jai net nereikėjo stengtis, pagalvojo Spensas. Vos spėjęs peržengti slenkstį jis jau žinojo, kad šį namą pirks.

Spensas pamatė kolibrį, neriantį žemyn ir nutupiantį ant skaisčiai raudonos petunijos taurelės. Tą akimirką labiau nei kada nors anksčiau jis juto, kad sprendimas išsikelti iš miesto buvo teisingas.

„Trumpas provincijos gyvenimo išbandymas.“ Ninos žodžiai nuaidėjo galvoje stebint, kaip blyksi saulė ant mirguliuojančių paukščio sparnų. Negalėjo kaltinti jos už šiuos žodžius, už tai, kad taip mano, juk Spensas visada mėgo gyventi įvykių sūkuryje. Jam patiko prašmatnūs vakarėliai, užsitęsiantys iki paryčių, ir manieringos vakarienės po simfoninio koncerto arba baleto.

Spensas gimė žavesio, turtų ir prestižo pasaulyje. Visą gyvenimą praleido ten, kur tenkinamasi tik tuo, kas geriausia. Ir jam tai teikė malonumo, pats pripažino. Vasaroti Monte Karle, žiemoti Nicoje arba Kanuose. Savaitgalius leisti Aruboje ar Kankune.

Jis nesigailėjo visa tai patyręs, tačiau apgailestavo, kad anksčiau neprisiėmė atsakomybės už savo gyvenimą.

Dabar jau prisiėmė. Spensas pamatė, kaip kolibris nulėkė šalin tarsi ryškiai mėlyna kulka. Ne tik jo pažįstamus, bet ir jį patį stebino, jog prisiimta atsakomybė jį džiugina. Viską pakeitė Fredė.

Vos pagalvojęs apie dukrą pamatė ją bėgančią per pievelę su naująja skudurine lėle po pažastimi. Kaip Spensas ir tikėjosi, mergaitė nuskuodė tiesiai prie sūpynių. Tokių naujų, kad mėlyni ir balti dažai saulėje spindėjo, o kietos plastikinės sėdynės blizgėjo it oda. Laikydama ant kelių lėlę, Fredė įsisupo pakėlusi veidą į dangų, o lūpytės judėjo tardamos kažkokios jai vienai žinomos dainos žodžius.

Meilė dukrai trenkė jam aksominiu kumščiu, tvirtai ir skausmingai. Anksčiau Spensas nebuvo susidūręs su tokiu visą esybę persmelkiančiu esminiu jausmu, kokį dabar Fredė sukeldavo jam vien savo buvimu.

Supdamasi ji glaudė prie savęs lėlę ir kuždėjo jai į ausį paslaptis. Gera matyti Fredę, taip susižavėjusią drobine lėle. Juk galėjo pasirinkti porcelianinę arba aksominę, o pasirinko tokią, kuriai, regis, trūko meilės.

Visą rytą duktė neužsičiaupdama pliurpė apie parduotuvę ir Spensas suprato, kad ji norėtų apsilankyti joje dar kartą. Bet nė už ką nepaprašys nusivesti. Nepasakys to tiesiai. Bandys paveikti žvilgsniu. Spensą džiugino, o kartu ir glumino, kad jo penkerių metukų mažylė jau spėjo įvaldyti tą veiksmingą suaugusių moterų gudrybę.

Pagalvojo apie parduotuvę ir jos savininkę. Toji nenaudojo jokių moteriškų gudrybių, tik panieką parodė. Prisiminęs, kaip nerangiai elgėsi, Spensas vėl susiraukė. Bandė raminti save, kad prarado įgūdžius, paskui sutrikęs nusišypsojo ir pasitrynė sprandą. Kas svarbiausia, vargu ar kada nors anksčiau jautė kam nors tokią stiprią seksualinę trauką. Tarsi žaibas būtų trenkęs. Normalu, jeigu įelektrintas vyras nerangiai elgiasi.

Bet jos reakcija… Susiraukęs Spensas vėl mintyse perkratė susitikimą. Ji įtūžo. Po galais, kone drebėjo iš įsiūčio dar prieš jam prasižiojant ir apsikvailinant.

Ji net nepasivargino mandagiai jo atstumti. Teištarė „ne“ – vienintelį skiemenį apledėjusiais krašteliais. Juk jis nesiūlė sugulti.

Bet to troško. Vos išvydęs Natašą Spensas įsivaizdavo, kaip nešasi ją į atokią vietelę miške, kur žemė padengta minkštų samanų, o medžiai užstoja dangų. Kur jis gali mėgautis tų putlių patemptų lūpų karščiu. Džiaugtis laukine aistra, kurią įskaitė jos veide. Užsimiršti pašėlusio sekso svaigulyje, kai nebesvarbus nei laikas, nei vieta, teisinga visa tai ar ne.

Gerasis Dieve. Nustebęs jis prisivertė grįžti į dabartį. Mintys kaip paauglio. Ne, nusprendė Spensas ir vėl susikišo rankas į kišenes. Taip mąsto vyras, ketverius metus ištvėręs be moters. Pats nežinojo, ar reikia dėkoti Natašai Stanislaski, kad išlaisvino šiuos poreikius, ar ją pasmaugti.

Bet juodu tikrai dar kartą pasimatys.

– Viską susipakavau. – Nina stabtelėjo tarpduryje. Ji atsiduso – Spensas ir vėl paskendęs mintyse. – Spenseri! – garsiau pakartojo ji eidama artyn. – Sakau, kad jau viską susipakavau.

– Ką? A. – Jis išspaudė atsainią šypsenėlę ir atpalaidavo pečius. – Mums tavęs trūks, Nina.

– Tu džiaugiesi, kad aš išsinešdinu, – pataisė ji ir pakštelėjo jam į skruostą.

– Ne. – Šį kartą jis nusišypsojo nuoširdžiau, pagalvojo Nina ir rūpestingai nuvalė neryškius lūpdažio pėdsakus jam nuo skruosto. – Dėkui, kad padėjai mums įsikurti. Žinau, kokia tu užsiėmusi.

– Juk negalėjau palikti brolio vieno grumtis su Vakarų Virdžinijos užkampiu. – Ji švelniai suspaudė jam ranką, o tokius nuoširdžius jausmus retai rodydavo. – Ak, Spensai, ar tikrai esi tuo įsitikinęs? Pamiršk viską, ką anksčiau sakiau, ir pagalvok, viską gerai permąstyk. Pokyčiai milžiniški jums abiem. Ką tu čia veiksi laisvalaikiu?

– Pjausiu žolę. – Pamatęs sesers veido išraišką jis plačiai išsišiepė. – Sėdėsiu verandoje. Gal vėl pradėsiu kurti muziką.

– Galėjai kurti ir Niujorke.

– Per beveik ketverius metus neparašiau nė dviejų taktų, – priminė jis.

– Tiesa. – Nina priėjo prie pianino ir mostelėjo ranka. – Bet jei norėjai pokyčių, galėjai susirasti namą Long Ailende arba net Konektikute.

– Nina, man čia patinka. Patikėk, tai geriausia, ką galiu padaryti dėl Fredės ir savęs.

– Tikiuosi, tu neklysti. – Nina vėl nusišypsojo, nes mylėjo brolį. – Vis tiek sakau, kad po šešių mėnesių grįši į Niujorką. O kol kas, kaip vienintelė mergaitės teta, tikiuosi, jog praneši apie jos laimėjimus. – Ji nuleido akis ir susierzino pamačiusi įbrėžimą nago lake. – Kai pagalvoju, kad ji lankys valstybinę mokyklą…

– Nina.

– Nekreipk dėmesio. – Ji atstatė delną. – Nėra prasmės veltis į šį ginčą, nes turiu suspėti į lėktuvą. Be to, puikiai suprantu, jog ji – tavo vaikas.

– Taip, mano.

Nina pabarbeno pirštu į blizgų vaikiško fortepijono paviršių.

– Spensai, aš žinau, kad tave vis dar graužia kaltė dėl Andželos. Man tai nepatinka.

Šypsenėlė dingo jam iš veido.

– Kai kurioms klaidoms ištaisyti reikia daug laiko.

– Buvai su ja nelaimingas, – išpyškino Nina. – Jau pirmaisiais santuokos metais turėjote sunkumų. Tu neskubėjai pasipasakoti, – pridūrė ji, nes Spensas nieko neatsakė. – Tačiau netrūko žmonių, noriai viską išplepančių man ir kitiems besidomintiems. Jokia paslaptis, kad ji nenorėjo vaiko.

– O aš ar geresnis, jei norėjau vaiko, kad jis užpildytų mūsų santuokos spragas? Vaikui tai per didelė našta.

– Pridarei klaidų. Jas pripažinai ir ištaisei. Andžela gyvenime nejautė nė mažiausio sąžinės priekaišto. Jeigu ji nebūtų mirusi, būtum su ja išsiskyręs ir išsikovojęs Fredės globą. Rezultatas toks pat. Žinau, kaip šaltai visa tai skamba. Tiesa dažnai būna tokia. Tikiuosi, žengi šį žingsnį ir iš pamatų keiti savo gyvenimą ne dėl to, kad bandai atitaisyti kažką, kas liko toli praeityje.

– Gal iš dalies ir dėl to. Bet yra šis tas daugiau. – Spensas ištiesė ranką ir palaukė, kol Nina prieis. – Pažiūrėk į ją. – Parodė pro langą į Fredę, kuri vis dar suposi laisva kaip kolibris. – Ji laiminga. Aš taip pat.