Читать книгу Leisk meilei pasilikti - Нора Робертс - Страница 4

– Aš nebijau.

– Žinoma, kad nebijai. – Rūpestingai pindamas kasą Spensas žvilgtelėjo į drąsaus dukters veido atspindį veidrodyje. Ne jos balso virpėjimas išdavė, kad mergaitė įbauginta. Jo paties skrandis susispaudė į kumščio dydžio akmenį.

– Gal kiti vaikai ir verks. – Jos didelės akys jau buvo pasimiglojusios. – Bet aš neverksiu.

– Tau bus smagu. – Spensas tuo tikėjo nė kiek ne labiau nei jo nerimaujanti dukra. Sunkiausia būnant tėvu, pamanė jis, kad turi įtikinamai kalbėti. – Pirmą dieną mokykloje visiems truputį baugu, bet kai ten nueisi ir su visais susipažinsi, puikiai praleisi laiką.

Fredė įbedė į tėvą ramų pelėdišką žvilgsnį.

– Tikrai?

– Juk darželyje tau patiko. – Jis stengėsi išsisukti, tačiau negalėjo žadėti to, ko negalės ištesėti.

– Dažniausiai taip. – Ji nuleido akis baksnodama į geltonas jūrų arkliuko formos šukas ant staliuko. – Tik mokykloje nebus Eimės ir Pemos.

– Susirasi naujų draugų. Jau susipažinai su Džobete. – Jis prisiminė į fėją panašią tamsiaplaukę mergytę, kuri prieš porą dienų vaikštinėdama su mama praėjo pro jų namą.

– Turbūt, Džobetė miela, bet… – Kaip jam išaiškinti, kad Džobetė jau pažįsta visas kitas mergaites? – Gal reikėtų palaukti rytdienos?

Jųdviejų žvilgsniai vėl susitiko veidrodyje ir Spensas smakru atsirėmė dukrai į petį. Ji kvepėjo savo šviesiai žaliu muilu, kurį mėgo, nes jis buvo dinozauro formos. Veidelis toks panašus į jo, tik švelnesnis, smulkesnis ir jam be galo gražus.

– Gal, bet tada rytoj bus pirmoji diena mokykloje. Ir vėl pilve plazdens drugeliai.

– Drugeliai?

– Štai čia. – Jis patapšnojo jai per pilvelį. – Ar neatrodo, kad ten šoka drugeliai?

Mergaitė sukikeno.

– Atrodo.

– Ir mano pilve šoka.

– Tikrai? – Ji išpūtė akis.

– Tikrai. Ir man šįryt reikia eiti į mokyklą, kaip ir tau.

Fredė čiupinėjo rožinius kaspinėlius, kuriuos Spensas buvo įrišęs jai į kasytes. Ji puikiai suprato, kad jam viskas kitaip, tačiau nieko nesakė, nes bijojo, jog tėvo veide vėl atsiras ta susirūpinusi išraiška. Fredė prisiminė, kaip jis kartą kalbėjosi su teta Nina ir neteko kantrybės šiai pasiskundus, kad jis atplėšia jos dukterėčią nuo namų svarbiausiais jos formavimosi metais.

Fredė ne visai suprato, kas tie formavimosi metai, bet matė, kaip tėtis nusiminė, ir net išvykus tetai Ninai susirūpinusi išraiška nedingo. Ji nenorėjo versti jo nerimauti arba galvoti, kad teta Nina teisi. Jeigu teks grįžti į Niujorką, sūpynės bus tik parke.

Be to, Fredei patiko šis didelis namas ir jos kambarys. O dar geriau, kad naujasis tėčio darbas taip arti ir jis kasdien grįš namo gerokai prieš vakarienę. Prisiminusi, jog nedera patempti lūpų, Fredė nusprendė: jeigu jau nori čia likti, turės eiti į mokyklą.

– Ar būsi namuose, kai grįšiu?

– Manau, kad būsiu. Jeigu manęs nebus, tavęs lauks Vera, – pasakė Spensas prisiminęs seniai pas juos dirbančią namų prižiūrėtoją. – Galėsi man papasakoti viską, kas nutiko. – Pakštelėjęs Fredei į viršugalvį Spensas nukėlė ją ant žemės. Duktė atrodė visiškai mažutė su tuo rausvos ir baltos spalvų kostiumėliu. Rimtai žiūrėjo pilkomis akutėmis, tik apatinė lūpa virpėjo. Buvo sunku atsispirti pagundai čiupti dukrą į glėbį ir pažadėti, kad ji gali išvis neiti į mokyklą ar kur kitur, jeigu bijo. – Eime, pažiūrėsime, ką Vera įdėjo į naująją tavo priešpiečių dėžutę.

Po dvidešimties minučių Spensas stovėjo ant šaligatvio krašto spausdamas Fredės rankutę saujoje. Beveik su tokiu pat siaubu kaip Fredė jis stebėjo nuo kalniuko atriedantį geltoną mokyklinį autobusiuką.

Reikėjo pačiam vežti ją į mokyklą, bent jau kelias pirmąsias dienas, pagalvojo jis staiga apimtas panikos. Privalėjo pats vežti, užuot sodinęs į autobusą, pilną nepažįstamų žmonių. Bet atrodė geriau į viską reaguoti ramiai, leisti Fredei pamažu susipažinti su bendramoksliais ir nuo pat pradžių jaustis sava.

Tik kaip ją paleisti? Juk Fredė dar kūdikis. Jo kūdikis. O jeigu jis suklydo? Tai rimčiau, nei išrinkti netinkamos spalvos suknelę. Vien dėl to, kad atėjo laikas, jis turi liepti dukrai lipti į autobusą, apsisukti ir nueiti.

O jeigu vairuotojas neatidus ir nusivers nuo skardžio? Iš kur jam žinoti, ar kas nors pasirūpins, kad Fredė po pietų įsėstų į reikiamą autobusą?

Autobusas sustojo ir Spensas instinktyviai suspaudė Fredei rankutę. Durims triukšmingai atsidarius jis buvo kone pasiryžęs dėti į kojas.

– Sveikučiai. – Vairuotoja, stambi plačiai besišypsanti moteris, jam linktelėjo. Jai už nugaros ant sėdynių triukšmavo ir šokčiojo vaikai. – Jūs tikriausiai profesorius Kimbalas.

– Taip. – Ant liežuvio galo jau sukosi pasiteisinimai, kodėl nesodins Fredės į autobusą.

– Aš Dorotėja Mansfild. Vaikai mane vadina panele Di. O tu turbūt Frederika.

– Taip, ponia. – Mergaitė prikando apatinę lūpą, kad atsispirtų pagundai pasisukti ir įsikniaubti veiduku tėčiui į šoną. – Vadinkite mane Frede.

– Ak! – Panelė Di vėl plačiai išsišiepė. – Džiaugiuosi tai girdėdama. Frederika – sunkiai ištariamas vardas. Na, šok į vidų, Frede. Šiandien svarbi diena. Džonai Harmanai, grąžink knygą Maikiui, nebent likusią savaitės dalį nori sėdėti karštojoje kėdėje už manęs.

Ašarotomis akimis Fredė žengė ant pirmojo laiptelio. Rydama seiles užlipo ant antrojo.

– Gal nori sėstis prie Džobetės ir Lizos? – maloniai pasiūlė panelė Di. Ji pasisuko į Spensą, mirktelėjo jam ir pamojavo. – Dėl nieko nesijaudinkite, profesoriau. Mes ja gerai pasirūpinsime.

Durys akimirksniu užsivėrė ir autobusas nudardėjo. Stovėdamas ant šaligatvio Spensas tepajėgė stebėti, kaip jis nusiveža jo mažylę.

Spensas neturėjo kada tinginiauti. Vos spėjusį peržengti koledžo slenkstį užgriuvo krūvos darbų. Peržiūrėjo savo paskaitų tvarkaraštį, šnektelėjo su bendradarbiais, patikrino instrumentus ir natas. Tada nuėjo į fakulteto darbuotojų susirinkimą, paskubomis suvalgė priešpiečius poilsio kambaryje, dar turėjo perskaityti ir įsigilinti į dokumentus, daugybę jų. Įprasta dienotvarkė, tokia buvo jo kasdienybė nuo tada, kai prieš trejus metus pradėjo dirbti Džulijardo mokykloje. Bet jis, kaip ir Fredė, šiame mieste naujokas, todėl turės prisitaikyti.

Spensas nerimavo dėl dukters. Įsivaizdavo, kaip ji per pietų pertrauką sėdi mokyklos valgykloje, kambaryje, kvepiančiame riešutų kremu ir blizgiomis kartoninėmis pieno pakuotėmis. Tikriausiai tūno susigūžusi trupiniais nusėto stalo gale, viena ir nelaiminga, o kiti vaikai juokiasi ir pokštauja su draugais. Įsivaizdavo, kaip per pertrauką ji stovi atokiai nuo kitų ir pavydžiai stebi bėgiojančius, šūkaliojančius ir tarsi voriukai žaidimų aikštelėje laipiojančius vaikus. Patyrusi tokią traumą duktė visą likusį gyvenimą gali jaustis nesaugi ir būti nelaiminga.