Читать книгу Dėkingi už klaidą - Нора Робертс - Страница 3

Kantrybės jai trūko visada. Vargiai galėdavo ištverti gaišatį ir visokias išgalvotas dingstis. Nepakentė jų, o dabar buvo priversta laukti ir kantrybė lašas po lašo seko, pamažu virsdama ledu. Apimta ledinio įsiūčio Sidnė Heivard būdavo daug pavojingesnė nei tada, kai kunkuliuodavo iš pykčio. Vienintelis šaltas žvilgsnis arba ledinė frazė priversdavo drebėti tą, kuriam buvo skirta. Sidnė tai puikiai žinojo.

Dabar ji vaikščiojo pirmyn ir atgal po savo naująjį biurą dešimtame namo aukšte pačioje Manhatano širdyje. Pėdino avižų spalvos kilimu iš vieno galo į kitą. Biure viskas buvo sudėta tvarkingai – popieriai, segtuvai, užrašų ir adresų knygelės. Netgi žalvario ir juodmedžio raštinės reikmenų rinkinys tobulai derėjo su raudonmedžio rašomuoju stalu. Pieštukai ir rašikliai tvarkingai styrojo pieštukinėje, o užrašų lapeliai gulėjo rūpestingai padėti šalia telefono.

Jos apranga puikiai tiko prie skrupulingai elegantiško biuro. Šiugždantis smėlio spalvos kostiumas nepriekaištingai išryškino figūrą ir neslėpė dailių kojų. Prie jo derėjo vienos eilės perlų vėrinys, auskarai ir nedidukas auksinis laikrodis. Visi papuošalai atrodė itin elegantiški ir išskirtiniai. Tokia ir turi būti Heivardų šeimos narė.

Tamsūs kaštoniniai plaukai pakelti nuo kaklo ir susegti auksine sege. Blyškios strazdanos, būdingos rudaplaukiams, beveik nematomos po plonu pudros sluoksniu. Sidnė slėpė jas manydama, kad dėl tų strazdanų atrodo per daug jauna ir pažeidžiama. Dabar jai dvidešimt aštuoneri ir veide atsispindi, jog yra kilmingos giminės. Skruostikauliai aukšti, ryškūs, smakras tvirtas, kiek atsikišęs, nosis maža ir tiesi. Veidas aristokratiškai blyškus it porcelianas, lūpos švelnios, per daug dažnai išduodančios nepasitenkinimą, o melsvos akys didelės, apgaulingai atviros, padūmavusios.

Sidnė vėl žvilgtelėjo į laikrodį, atsiduso ir nuėjo prie stalo. Dar jai nespėjus pakelti ragelio, suskambėjo vidaus telefonas.

– Klausau.

– Panele Heivard. Atėjo vyras ir primygtinai reikalauja, kad leisčiau pasimatyti su žmogumi, atsakingu už Soho projektą, o jūsų ketvirtos valandos susitikimas…

– Dabar jau penkiolika po keturių, – nutraukė ją Sidnė tyliu, ramiu ir ryžtingu balsu. – Įleiskite jį.

– Gerai, panele, bet jis ne ponas Hovingtonas.

Vadinasi, Hovingtonas atsiuntė pavaldinį. Iš apmaudo Sidnė dar aukščiau kilstelėjo smakrą.

– Įleiskite jį, – pakartojo ji ir vienu rausvo, matiniu laku nulakuoto nago spustelėjimu išjungė vidinį ryšį. Vadinasi, jie galvoja, kad ją nuramins kažkoks žemesnio rango tarnautojas. Sidnė giliai įkvėpė ir pasiruošė sunaikinti pasiuntinį.

Tik ilgametė patirtis padėjo jai neišsižioti iš nustebimo, kai tas vyras įėjo į biurą. Tiksliau pasakius – ne įėjo, pasitaisė ji. Įžengė. Išdidžiai lyg piratas su juodu raiščiu ant akies įžengė į siūbuojantį laivo denį.

Sidnė vylėsi, kad bus ganėtinai įžvalgi ir spės pirma paleisti įspėjamąjį šūvį.

Šokas, kurį patyrė, nebuvo susijęs su jo laukiniu grožiu, nors kaip tik šis būdvardis labai tiko jam apibūdinti. Tankūs garbanoti plaukai, surišti odiniu dirželiu į arklio uodegą, krito ant sprando ir visiškai nemenkino iš jo trykšte trykštančio vyriškumo. Veidas prakaulus, liesas, oda senos auksinės monetos spalvos. Primerktos akys beveik tokios pat juodos kaip plaukai. Dienos ar dviejų barzdos šeriai aplink putlias lūpas teikė jo išvaizdai šiurkštumo ir grėsmingumo.

Nors buvo tik apie metro aštuoniasdešimt ūgio ir lieknas, dailiai apstatytas jos biuras jam įėjus kažkodėl labai priminė lėlių namelį.

Užvis blogiausia, kad jis vilkėjo darbiniais drabužiais. Dulkėtais džinsais ir prakaitu permirkusiais marškinėliais, o avėjo nudėvėtais batais, nuo kurių ant šviesaus kilimo liko purvo pėdsakai. Jie nepasivargino net tarnautojo atsiųsti, pagalvojo Sidnė stipriai sučiaupusi lūpas. Atgrūdo paprastą darbininką, kuris net nesuvokia, jog prieš pokalbį reikia apsišvarinti.

– Jūs Heivard?

Išgirdusi įžūlų balsą su silpnu slavišku akcentu Sidnė iškart įsivaizdavo, kaip jis dideliais žingsniais eina link laužo, už diržo užsikišęs botagą.

Miglota to vaizdinio romantika privertė ją kalbėti aštriau.

– Taip, o jūs pavėlavote.

Vyras prisimerkė, kurį laiką juodu stebėjo vienas kitą.

– Tikrai?

– Taip. Ko gero, jums praverstų nešioti laikrodį. Jūs gal ir nebranginate savo laiko, tačiau mano laikas labai brangus, pone…

– Aš Stanislaskis. – Jis užsikišo pirštus už džinsų diržo kilpų ir perkėlė svorį ant vienos kojos. – Tikėjausi pamatyti čia vyriškį.

Ji kilstelėjo antakį.

– Akivaizdu, kad suklydote.

Jis iš lėto nužvelgė ją susidomėjęs, bet drauge ir susierzinęs. Moteris buvo graži lyg tortas su glajumi, tačiau jis čia atėjo tiesiai iš darbo visas prakaituotas ne tam, jog gaištų laiką su kažkokia panele.

– Akivaizdu. Maniau, kad Heivardas yra plikas senis žilais ūsais.

– Kalbate apie mano senelį.

– A, tai jūsų senelį ir norėčiau pamatyti.

– Tai neįmanoma, pone Stanislaski, jau beveik du mėnesiai, kaip jis miręs.

Aroganciją jo akyse iškart pakeitė užuojauta.

– Užjaučiu. Skausminga prarasti šeimos narius.

Sidnė nebūtų galėjusi pasakyti, kodėl šie keli nepažįstamojo žodžiai palietė širdį labiau nei visos kitos užuojautos.

– Taip, tikrai. Prašom sėstis ir pakalbėkime apie reikalus.

Šalta, nepalenkiama ir tolima lyg mėnulis. Na ir gerai, nusprendė jis. Nereikės pernelyg suartėti, bent jau tol, kol gaus tai, ko nori.

– Aš rašiau laiškus jūsų seneliui, – pradėjo jis, įsitaisęs ant vienos iš karalienės Anos stiliaus

kėdžių priešais jos rašomąjį stalą. – Gal paskutinieji pasimetė per sumaištį jam mirus.

Keistai jis čia pradėjo, toptelėjo Sidnei, bet vykusiai. Jos gyvenimas per kelis pastaruosius mėnesius iš tiesų apvirto aukštyn kojomis.

– Laiškus reikia adresuoti man. – Ji sėdėjo pasidėjusi rankas ant stalo. – Kaip žinote, Heivardų bendrovė svarsto kelių įmonių pasiūlymus…

– Apie ką?

Sidnė pasistengė užgniaužti susierzinimą, kad ją nutraukė.

– Atsiprašau?

– Ką jūs galvojate apie tas įmones?

Jei būtų viena, dabar ji atsidustų ir užsimerktų. Tačiau tik pabarbeno pirštais į stalą.

– Kokios jūsų pareigos, pone Stanislaski?

– Pareigos?

– Taip, taip. Ką jūs dirbate?

Nekantrus Sidnės balsas privertė jį nusišypsoti. Jo dantys buvo labai balti, nelabai lygūs.

– Norite sužinoti, ką dirbu? Dirbu su medžiu.

– Esate dailidė?

– Kartais būnu.

– Kartais, – pakartojo Sidnė ir atsilošė. Jai už nugaros pro langą buvo matyti į ryškiai mėlyną dangų šaunantys pastatai. – Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl Hovingtonų statybos įmonė sau atstovauti atsiuntė žmogų, kuris kartais būna

dailidė?

Kambarys kvepėjo citrinomis ir rozmarinais. Tas kvapas priminė, jog jis suplukęs ir ištroškęs, dėl to nekantravo ne mažiau už Sidnę.

– Galėčiau… jeigu jie būtų mane atsiuntę.

Jai prireikė trupučio laiko suvokti, kad jis ne tyčia elgiasi taip nesupratingai.

– Tai jūs ne iš Hovingtonų statybos įmonės?

– Ne. Aš esu Michailas Stanislaskis ir gyvenu viename iš jūsų namų. – Jis užsikėlė batuotą koją ant dulkėtais džinsais aptempto kelio. – Jeigu ketinate samdyti Hovingtonų įmonę, geriau apsigalvokite. Esu dirbęs pas juos ir žinau, kad jie darbus atlieka nekokybiškai, naudodami pigiausias medžiagas.

– Atsiprašau. – Sidnė stipriai spustelėjo vidinio ryšio mygtuką. – Džanina, ar ponas Stanislaskis prisistatė esąs iš Hovingtonų statybos įmonės?

– Ne, panele. Tik sakė, kad nori susitikti su jumis. Hovingtonas skambino prieš dešimt minučių, norėjo susitarti dėl kito laiko. Jeigu jūs…

– Nesvarbu. – Sidnė vėl atsilošė ir ėmė atidžiai apžiūrinėti vyrą, kuris jai šypsojosi. – Matyt, pasidariau klaidingas prielaidas.

– Jeigu norite pasakyti, kad suklydote, tai taip ir yra. Atėjau pasikalbėti apie daugiabutį Soho rajone.

Ją apėmė didžiulis noras delnais persibraukti per plaukus.

– Atėjote pasiskųsti kaip namo gyventojas?

– Atėjau su daugelio gyventojų skundais, – patikslino Michailas.

– Turėtumėte žinoti, kad tokiu atveju laikomasi tam tikros tvarkos.

Jis kilstelėjo juodą antakį.

– Jūs to pastato savininkė, tiesa?

– Taip, bet…

– Tada tai jūsų pareiga.

Sidnė sustingo.

– Aš puikiai žinau savo pareigas, pone Stanislaski. O dabar…

Jai atsistojus, Michailas taip pat atsistojo, bet nepasitraukė nė per žingsnį.

– Jūsų senelis kai ką pažadėjo. Jeigu gerbiate jo atminimą, privalote laikytis pažadų.

– Aš privalau tik vieną dalyką, – lediniu balsu pasakė ji, – tai vadovauti įmonei. – Dabar ji desperatiškai to mokėsi. – Galite perduoti kitiems gyventojams, kad Heivardų bendrovė ketina netrukus pasisamdyti statybų rangovą; mes puikiai suvokiame, jog daugelį iš mūsų namų reikia remontuoti ir renovuoti. Ateis ir butų Soho rajone eilė.

Nors ji aiškiai parodė, kad pokalbis baigtas, nepasikeitė nei Michailo balso tonas, nei stovėsena plačiai išskėstomis kojomis, tvirtai įsirėmus į

žemę.

– Mes pavargome laukti savo eilės. Norime gauti tai, kas buvo pažadėta, ir kuo greičiau.

– Jeigu atsiųsite man reikalavimų sąrašą…

– Mes jį turime.

Sidnė kietai sukando dantis.

– Tada šįvakar juos peržiūrėsiu.

– Reikalavimai – ne žmonės. Jūs kas mėnesį renkate nuomos mokestį, tačiau visai negalvojate apie žmones. – Jis įsirėmė rankomis į rašomąjį stalą ir pasilenkė į priekį. Sidnė pajuto pjuvenų ir prakaito dvelktelėjimą, kuris buvo keistai patrauklus. – Ar esate mačiusi pastatą ir žmones, kurie jame gyvena?

– Turiu ataskaitas.

– Ataskaitas. – Michailas nusikeikė – ne angliškai, bet Sidnė buvo tikra, kad tai keiksmažodis. – Jūs turite buhalterių ir advokatų, sėdite gražiame biure ir vartote popierius, – jis paniekinamai mostelėjo ranka, – tačiau pati nieko neišmanote, nes ne jums tenka šalti, kai neveikia šildymo sistema, ar kopti laiptais, kai sugenda liftas. Jums netenka nervintis, kai nebūna karšto vandens, arba dėl elektros laidų, kurie tokie seni, jog gali kilti gaisras.

Niekas niekada nebuvo taip su ja kalbėjęs. Niekas. Nuo emocijų antplūdžio širdis plakė taip greitai, kad Sidnė pamiršo, jog priešais stovi labai pavojingas vyras.

– Jūs klystate. Man labai rūpi visi šie dalykai. Pasirūpinsiu, jog viskas būtų kuo greičiau sutvarkyta.

Jo akys susiaurėjo ir žybtelėjo lyg pakelto kardo ašmenys.

– Tokius pažadus girdėjome ir anksčiau.

– Dabar žadu aš, o to dar nesate girdėję.

– Ir manote, kad turime jumis patikėti. Jumis, kuri per daug tingi arba tiesiog nedrįsta nueiti ir apžiūrėti savo nuosavybės.

Ji mirtinai išblyško. Tai buvo vienintelis išorinis įsiūčio ženklas.

– Šiandien man jau gana jūsų įžeidinėjimų, pone Stanislaski. Todėl dabar pats susiraskite duris išeiti arba aš iškviesiu apsaugą, kad padėtų jas surasti.

– Rasiu pats, – ramiu balsu pasakė jis. – Štai ką dar jums pasakysiu, panele Sidne Heivard: jeigu per dvi dienas nepradėsite vykdyti savo pažado, mes kreipsimės į pastatų priežiūros inspekciją ir į žiniasklaidą.

Sidnė palaukė, kol jis išdidžiai išeis, tada atsisėdo. Lėtai išsiėmė iš stalčiaus lapą rašomojo popieriaus ir sudraskė jį į skutelius. Pasižiūrėjo į dėmes, kurias ant stalo paliko jo platūs delnai, ir sudraskė dar vieną lapą. Šiek tiek aprimusi ji paspaudė vidinio ryšio mygtuką.

– Džanina, atnešk man visą medžiagą apie Soho projektą.

Po valandos Sidnė pastūmė dokumentus į šalį ir paskambino į dvi vietas. Pirmuoju skambučiu atšaukė vakarienę. Antrasis skambutis buvo Loidui Bingamui, senelio, o dabar jos padėjėjui, bendrovės viceprezidentui.

– Buvau jau beišeinąs, – pasakė Loidas įėjęs į Sidnės kabinetą. – Kuo galiu padėti?

Sidnė žvilgtelėjo į jį. Loidas buvo gražus ir ambicingas vyras, mėgstantis italų siuvėjus ir prancūzišką maistą. Dar nesulaukęs nė keturiasdešimties, buvo jau du kartus išsiskyręs ir mėgo lydėti aukštuomenės damas į vakarėlius. Jas traukė dailus blondinas ir jo elegantiškos manieros. Sidnė žinojo, kad jam teko ilgai ir sunkiai dirbti, kol užėmė šį postą Heivardų bendrovėje, o kai senelis praėjusiais metais susirgo, Loidas ėmėsi viskam vadovauti.

Taip pat žinojo, kad jis širsta, jog ji užėmė vietą, kuri, jo manymu, teisėtai priklauso jam.

– Iš pradžių galite paaiškinti, kodėl nieko nepadaryta su Soho butais.

– Soho name? – Loidas išsitraukė cigaretę iš nediduko auksinio portsigaro. – Jie įrašyti į eilę.

– Jie eilėje jau beveik aštuoniolika mėnesių. Pirmasis gyventojų laiškas šiame segtuve parašytas beveik prieš dvejus, jame yra dvidešimt septyni nusiskundimai.

– Tikiuosi, pastebėjote, kad į daugelį iš jų buvo atsižvelgta. – Patogiai įsitaisęs ant kėdės jis išpūtė ploną dūmų srovelę.

– Į daugelį, – pakartojo Sidnė. – Pavyzdžiui, suremontuotas karšto vandens katilas, nors gyventojai norėjo pakeisti jį nauju.

Loidas tik mostelėjo ranka.

– Jūs naujokė šiame žaidime, Sidne. Netrukus sužinosite, kad gyventojai visuomet nori ko nors naujesnio, geresnio ir kuo daugiau.

– Gali būti, tačiau ir man atrodo neverta taisyti trisdešimties metų senumo katilo, kuris po dviejų mėnesių vėl sugenda. – Ji iškėlė pirštą neleisdama jam prabilti. – Sulūžę laiptų turėklai, apsilaupę dažai, nepakankama karšto vandens temperatūra, sugedęs liftas, suskilusios grindų plytelės… – Sidnė pakėlė akis. – Galėčiau tęsti, bet nemanau, jog būtina. Prie laiško prisegta dar mano senelio rašyta atmintinė, kurioje primygtinai reikalaujama, kad jūs pasirūpintumėte to namo remontu ir priežiūra.

– Taip ir padariau, – įsitempęs atšovė Loidas. – Puikiai žinote, kad praėjusiais metais pablogėjus jūsų senelio sveikata viskas šioje bendrovėje apsivertė aukštyn kojomis. Tas pastatas yra tik vienas iš daugelio jam priklausiusių.

– Jūs visiškai teisus, – pasakė ji tyliai, tačiau be jokios šilumos balse. – Taip pat žinau, jog esame atsakingi už nuomojamų butų būklę tiek teisine, tiek moraline prasme, kad ir kur tas namas būtų, Sohe ar Centrinio parko Vakarų gatvėje. – Ji užvertė segtuvą ir padėjo ant jo rankas sunertais pirštais, taip parodydama viršenybę. – Nesistengiu sukelti priešiškumo, Loidai, tik noriu, kad suprastumėte: nutariau pati tuo pasirūpinti.

– Kodėl?

Sidnė teikėsi šyptelėti.

– Dar nelabai žinau. Tarkime, noriu apšilti kojas ir šį namą pasirinkau jėgoms išbandyti. O jūsų norėčiau paprašyti, kad peržiūrėtumėte statybos įmonių pasiūlymus ir pasakytumėte savo nuomonę. – Ji padavė dar vieną segtuvą. – Pridėjau visų namų sąrašą, surašytą pagal svarbą. Lauksiu jūsų penktadienį dešimtą valandą, tada viską galutinai aptarsime.

– Gerai. – Prieš atsistodamas Loidas užgesino cigaretę. – Tikiuosi, neįsižeisite, Sidne, jei pasakysiu, kad moteris, kuri didžiąją gyvenimo dalį praleido keliaudama ir pirkdama drabužius, mažai teišmano apie verslą ir nenutuokia, kaip gaunamas pelnas.

Ji įsižeidė, nors nė už ką nebūtų to parodžiusi.

– Tada man reikėtų pasimokyti, tiesa? Labanakt, Loidai.

Tik jam uždarius duris Sidnė pažvelgė į rankas. Jos drebėjo. Jis buvo teisus, visiškai teisus nurodydamas jos netinkamumą šioms pareigoms. Tačiau nežinojo, kaip labai jai reikia čia įsitvirtinti ir ką nors gera nuveikti su tuo, ką paliko senelis. Jis negalėjo žinoti ir to, kaip smarkiai ji bijo, jog nepateisins šeimos pavardės. Vėl.

Skubiai, kol dar neapsigalvojo, Sidnė įkišo segtuvą į portfelį ir išėjo iš kabineto. Nužingsniavo plačiu pasteline spalva išdažytu koridoriumi su skoningomis akvarelėmis ant sienų ir vešinčiais fikusais, išėjo pro stiklines duris iš biuro. Privačiu liftu nusileidusi į vestibiulį linktelėjo apsaugos darbuotojui ir žengė lauk.

Karštis tvokstelėjo į veidą lyg kumštis. Nors buvo tik birželio vidurys, Niujorke tvyrojo baisi šutra. Temperatūra vis kilo, drėgmė didėjo. Reikia tik pereiti šaligatvį ir galės pasislėpti jos laukiančiame automobilyje. Jame nebus girdėti triukšmo, ji nejaus drėgno karščio. Pasakiusi vairuotojui adresą Sidnė atsirėmė į sėdynę, pasiruošusi važiuoti į Soho rajoną.

Kelionė buvo lėta, aplinkui ūžė ir burzgė daugybė automobilių. Sidnė nenusiminė. Turės daugiau laiko pamąstyti. Ką veiks ten nuvažiavusi, tiksliai nežinojo. Taip pat nenumanė, ką darytų vėl susidūrusi su Michailu Stanislaskiu.

Sidnei tas vyras padarė didelį įspūdį. Egzotiškos išvaizdos, žėrinčių akių ir jokio mandagumo. Blogiausia, kad iš to, kas buvo segtuve, paaiškėjo, jog jis turi teisę būti šiurkštus ir nekantrus. Per pastaruosius metus jis rašė laiškus vieną po kito, o sulaukė tik miglotų pažadų.

Gal jos seneliui nereikėjo būti tokiam užsispyrusiam ir slėpti ligos nuo žurnalistų. Sidnė pirštu pasitrynė smilkinį ir pagalvojo, kad prieš išeinant iš biuro reikėjo išgerti porą tablečių aspirino.

Kad ir kas atsitiko anksčiau, dabar už viską atsakinga ji. Ji buvo nusiteikusi gerbti tai, ką paveldėjo iš senelio, ir vykdyti visus įsipareigojimus. Sidnė užsimerkė ir ėmė snūduriuoti, o vairuotojas yrėsi tarp automobilių, mėgindamas nuvažiuoti į miesto centrą.

Michailas savo bute drožinėjo gabalą vyšnios medžio. Nelabai žinojo, kodėl tai daro. Į šį darbą širdies nedėjo, bet jautėsi geriau, kai rankos užimtos.

Negalėjo liautis galvojęs apie tą moterį. Apie Sidnę. Šaltą ir išdidžią. Vieną iš tų aristokračių, prieš kurias maištavo širdis. Nors jo šeima atvyko į Ameriką, kai Michailas buvo dar vaikas, kilmės nepaneigsi. Protėviai buvo Ukrainos čigonai, aistringi, karštakošiai ir nejaučiantys jokios pagarbos valdžios autoritetams.

Michailas save laikė amerikiečiu, išskyrus tuos atvejus, kai jam būdavo naudingiau būti rusu.

Drožlės krito ant stalo ir grindų. Užgriozdintame bute daugiausia vietos užėmė jo darbai. Aplinkui voliojosi įvairiausių medgalių, netgi ąžuolo gabalas su ruple, visur pridėta peilių, kaltų, plaktukų, grąžtų, matuoklių. Kampe stovėjo nedidelės tekinimo staklės ir keli stiklainiai su teptukais. Kambarys kvepėjo sėmenų aliejumi, prakaitu ir pjuvenomis.

Michailas gurkštelėjo alaus iš skardinės, kurią laikė po ranka, ir atsilošęs apžiūrėjo vyšnios medžio gabalą. Tačiau šis dar nebuvo pasirengęs jam parodyti, ką slepia viduje. Perbraukė pirštais per gruoblėtą medžio paviršių ir griovelius. Pro pravirą langą už nugaros buvo girdėti automobilių burzgimas, muzika ir riksmai.

Pastaruosius dvejus metus jam puikiai sekėsi, būtų galėjęs persikraustyti į didesnį ir šiuolaikiškesnį butą, tačiau Michailui patiko gyventi čia, šiame triukšmingame kvartale su kepyklėle ant gatvės kampo ir turgaus atmosfera prie kanalo netoliese, kur sustojusios atviruose prieangiuose moterys rytais liežuvauja, o vyrai vakarais sėdi ant laiptelių.

Jam nereikėjo kilimo per visą kambarį, į grindis įleistos vonios ar stilingos virtuvės. Svarbiausia, kad nelašėtų nuo lubų, būtų dušas su karštu vandeniu ir šaldytuvas, kuriame alus ir šalta mėsa nesušiltų. Šiuo metu jis nieko panašaus neturėjo. Taigi panelė Sidnė Heivard matė jį ne paskutinį sykį.

Išgirdęs tris trumpus stuktelėjimus į duris Michailas pakėlė akis ir nusišypsojo, kai pro jas įvirto kaimynė.

– Kas naujo?

Kelė Obrajan užtrenkė duris, teatrališkai atsirėmė į jas, paskui vikriai prišoko prie Michailo.

– Gavau vaidmenį! – šūktelėjo ji pribėgusi prie stalo ir jį apkabino. – Gavau! – Garsiai pakštelėjo jam į vieną skruostą. – Gavau! – Pakštelėjo į kitą skruostą.

– Sakiau, kad gausi. – Jis sutaršė jai trumpus šviesius plaukus. – Pasiimk alaus. Atšvęsime.

– Ak, Miša. – Kelė nužingsniavo prie nediduko šaldytuvo. Jos ilgos lieknos kojos atrodė pribloškiamai, nes ji mūvėjo tik trumpučius ryškiai žalius šortus. – Taip jaudinausi per peržiūrą, kad pradėjau žagsėti. Teko išgerti daug vandens, kitaip nebūčiau įstengusi perskaityti teksto. – Ji sviedė butelio kamštelį į šiukšliadėžę ir kilstelėjo butelį sveikindama save. – Vis tiek gavau tą vaidmenį. Televizijos filme. Gal aktorių sąraše būsiu tik kokia šešta ar septinta, bet manęs nenužudys iki pat trečio veiksmo. – Kelė gurkštelėjo alaus ir suspiegė kraują stingdančiu balsu. – Štai ką turėsiu daryti, kai serijinis žudikas užspeis mane gatvelėje. Esu įsitikinusi, kad būtent mano riksmas viską pakeitė į gerąją pusę.

– Be abejonės. – Nervinga jos greitakalbė Michailą pralinksmino. Kaimynė buvo dvidešimt trejų metų daili žaisminga mergina gyvomis žaliomis akimis ir plačia it Didysis kanjonas širdimi. Jei Michailas nuo pat pradžių nebūtų pajutęs jai broliškų jausmų, jau seniai būtų pamėginęs įsivilioti į lovą.

Kelė siurbtelėjo alaus.

– Klausyk, gal norėtum kinų maisto, picos ar ko nors kito? Turiu šaldytą picą, bet mano orkaitė vėl sugedusi.

Nuo tų paprastų žodžių jis sužaibavo akimis ir papūtė lūpas.

– Šiandien buvau nuėjęs į Heivardų bendrovę.

Ranka su buteliu stabtelėjo pusiaukelėje.

– Mateisi asmeniškai? Nori pasakyti – akis į akį?

– Taip. – Michailas padėjo drožimo įrankius į šalį, nes išsigando, kad per giliai išskaptuos medį.

Paveikta žinios Kelė nuėjo ir atsisėdo ant palangės.

– Oho! Kaip jis atrodo?

– Jis miręs.

Kelė paspringo alumi ir daužydamasi kumščiu krūtinę spoksojo į jį išplėtusi akis.

– Miręs? Bet tu ne…

– Nenužudžiau jo? – Šį kartą Michailas nusišypsojo. Dar vienas jam patinkantis Kelės bruožas buvo jos polinkis viską dramatizuoti. – Ne, bet svarsčiau, ar nevertėtų pribaigti kitos Heivard – jo anūkės.

– Dabar bendrovės savininkė yra moteris? Kaip ji atrodo?

– Labai graži ir labai šalta. – Michailas susiraukęs braukė pirštais per gruoblėtą medį. – Rudaplaukė ir labai šviesaus gymio. Akys žydros tarsi ežero ledas. O nuo jos žodžių viskas aplinkui apšarmoja.

Kelė padarė grimasą ir vėl sriūbtelėjo alaus.

– Turtingi žmonės, – pareiškė ji, – gali sau leisti būti šalti.

– Pasakiau jai, kad duodu dvi dienas, o paskui eisiu į pastatų priežiūros inspekciją.

Šį kartą nusišypsojo Kelė. Nors ji labai žavėjosi Michailu, matė, kaip dažnai jis būna naivus.

– Linkiu sėkmės. O gal mums reikėtų paklausyti ponios Beiford ir nebemokėti nuomos. Žinoma, tada rizikuotume būti iškraustyti, tačiau… Oho! – Ji išsilenkė per atvirą langą. – Turėtum pamatyti šį automobilį. Linkolnas ar panašiai… ir su vairuotoju. Nuo užpakalinės sėdynės išlipa moteris. – Labiau susižavėjusi nei apimta pavydo ji giliai atsiduso. – Atrodo kaip verslininkė, nužengusi iš madų žurnalo „Harper’s Bazaar“ puslapių. – Šypsodamasi Kelė metė žvilgsnį per petį. – Man regis, į mūsų lindynę atvyko tavo ledo princesė.

Apžiūrėjusi pastatą iš lauko Sidnė nusprendė, kad jis visai gražus. Tarsi sena moteris, nepraradusi orumo ir išlaikiusi jaunystės grožio šešėlį. Raudonos plytos kiek išblukusios ir dabar švelniai rausvos, vienur kitur apsinešusios purvu. Apdailos dažai šen bei ten sutrūkinėję ir atsilupę, bet tai nesunku pataisyti. Ji išsitraukė bloknotą ir ėmė žymėtis.

Matė, kad prie durų ant laiptų sėdintys vyrai ją stebi, tačiau nekreipė dėmesio. Vieta gana triukšminga, pagalvojo ji. Dauguma langų atidaryti, pro juos sklido įvairiausi garsai – balbatavo televizoriai ir radijai, verkė kūdikiai, kažkas virpančiu sopranu traukė „Dykumų dainą“. Balkonėliai, iš kurių, regis, mažai naudos, buvo prikrauti vazoninių gėlių, dviračių, ramiame karštame ore džiūvo skalbiniai.

Prisidengusi akis nuo saulės Sidnė pažvelgė į viršų. Dauguma balkonų turėklų atrodė gerokai surūdiję, trūko kai kurių atramų. Ji susiraukė, tada pastebėjo Michailą, kuris žiūrėjo išsilenkęs pro langą viršutiniame aukšte, kone skruostais susiglaudęs su stulbinama blondine. Kadangi jo krūtinė buvo nuoga, o ir mergina menkai prisidengusi, Sidnė pamanė, kad jiems sutrukdė. Šaltai linktelėjusi jam ji vėl nuleido žvilgsnį į savo užrašus.

Kai ėmė kopti laiptais, vyrai pasitraukė leisdami jai praeiti. Mažame prieškambaryje tvyrojo prieblanda ir buvo nepakeliamai tvanku. Šio aukšto langai buvo aklinai uždažyti. Senos parketo grindys subraižytos ir nuzulintos daugybės kojų, dvokė – aiškių aiškiausiai dvokė pelėsiais. Kelė įtariai apžiūrėjo liftą. Kažkas virš aukštų mygtukų ranka buvo užrašęs: „Palikit viltį visi, čia įėję.“

Susidomėjusi Sidnė paspaudė iškvietimo į viršų mygtuką ir ėmė klausytis besileidžiančio lifto barškėjimo ir cypimo. Nekantriai atsidususi dar šį tą užsirašė. Viskas apverktinos būklės, pagalvojo. Pastatą reikia nuodugniai patikrinti, o Heivardus nubausti. Tačiau dabar ji atstovauja Heivardams.

Lifto durys girgždėdamos atsivėrė ir iš jo išlipo Michailas.

– Atvažiavote apžiūrėti savo imperijos? – pasiteiravo.

Sidnė pirmiausia baigė rašyti, tada pakėlė į jį akis. Dabar jis bent jau vilkėjo marškinius… jeigu tai galima pavadinti marškiniais. Plonų baltų marškinėlių rankovės buvo nuplėštos, jie buvo prairę per siūles.

– Kiek pamenu, žadėjau pasidomėti. Peržvelgusi dokumentus nusprendžiau pati apžiūrėti pastatą. – Ji metė žvilgsnį į liftą, paskui vėl į jį. – Jūs arba labai drąsus, arba visai kvailas, pone Stanislaski.

– Realistas, – pataisė gūžtelėjęs pečiais Michailas. – Kam lemta nutikti, tas ir nutiks.

– Galbūt, tačiau norėčiau, kad niekas nesinaudotų šiuo liftu – jį reikia sutaisyti arba pakeisti nauju.

Michailas susikišo rankas į kišenes.

– O ar kada nors taip bus?

– Bus. Jau netrukus. Man atrodo, laiške minėjote, jog kai kurie laiptų turėklai sulaužyti.

– Labiausiai sulūžusius aš pakeičiau.

Sidnė kilstelėjo antakį.

– Jūs?

– Šiame name gyvena vaikų ir senelių.

Toks paprastas atsakymas ją sugėdino.

– Suprantama. Kadangi atstovaujate nuomininkams, gal galėtumėte parodyti, kokie yra didžiausi trūkumai.

Jiems pradėjus lipti laiptais Sidnė pastebėjo, kad turėklai akivaizdžiai nauji. Pasižymėjo, jog juos pakeitė namo gyventojas.

Jis beldėsi į visų iš eilės butų duris. Žmonės su juo sveikinosi džiaugsmingai, o su ja nepatikliai. Ore tvyrojo maisto kvapai – jau baigtų valgyti arba ką tik paruoštų pietų. Jai siūlė pasivaišinti obuolių pyragu, šokoladiniais pyragaičiais, guliašu, viščiukų sparneliais. Vieni gyventojai piktai skundėsi, kiti atrodė susijaudinę. Tačiau Sidnė savo akimis įsitikino, kad Michailas laiškuose nieko neperdėjo.

Trečiame aukšte Sidnei nuo karščio ėmė svaigti galva. Ketvirtame ji atsisakė siūlomų spagečių su mėsos kukuliais… nustebo, kaip apskritai galima virti tokiame karštyje. Atsigėrė tik pasiūlyto vandens. Rūpestingai pasižymėjo, kaip urzgia ir gaudžia vamzdžiai. Pasiekusi penktą aukštą Sidnė jau desperatiškai troško atsidurti savo bute su kondicionieriumi, išsimaudyti po šaltu dušu ir išgerti taurę atvėsinto vyno.

Michailas pastebėjo, kaip jos veidas žvilga nuo prakaito. Lipdama paskutinį laiptų maršą Sidnė truputį užduso ir jis pajuto pasitenkinimą. Karalienei nepakenks pamatyti, kaip gyvena jos valdiniai. Nusistebėjo, kad ji nenusivelka švarkelio, neatsega bent poros palaidinės sagų.

Bet visai nepatiko mintis, jog jis pats norėtų visa tai padaryti už ją.

– Manyčiau, kad kai kurie nuomininkai turi kondicionierius, tikriausiai įsijungia. – Prakaitas žliaugte žliaugė jai per nugarą.

– Elektros laidai neatlaikytų. Kai tik kas nors juos įsijungia, perdega saugikliai ir nebeturime šviesos. Ypač bloga padėtis koridoriuose, – tęsė Michailas. – Juose visai nėra kuo kvėpuoti. O viršuje užvis blogiausia. Karštis kyla į viršų.

– Esu girdėjusi.

Pastebėjęs, kad Sidnė išblyškusi kaip drobė, Michailas nusikeikė.

– Nusivilkite švarkelį.

– Atsiprašau?

– Jūs kvaila.

Jis nusmaukė švarkelį jai nuo pečių ir ėmė traukti nuo rankų.

Iš karščio ir nuo šiurkščių, ryžtingų jo rankų Sidnei akyse ėmė tavaruoti dėmės.

– Liaukitės!

– Labai kvaila. Čia juk ne posėdžių salė.

Prisilietimas nepriminė meilužio rankų, tačiau labai trikdė. Vos tik viena ranka išlaisvėjo, Sidnė trinktelėjo jam per nagus. Nekreipdamas į tai dėmesio Michailas įstūmė ją į savo butą.

– Pone Stanislaski, – ištarė ji dusdama, bet nepraradusi orumo. – Neleisiu savęs grabinėti.

– Abejoju, kad jus gyvenime kas nors grabinėjo, jūsų didenybe. Koks vyras gali norėti nušalti pirštus? Sėskite.

– Neturiu jokio noro…

Jis paprasčiausiai stumtelėjo ją ant kėdės ir pažvelgė į Kelę, kuri stovėjo virtuvėje išsižiojusi iš nuostabos.

– Atnešk jai vandens, – paliepė.

Sidnė gaudė kvapą. Šalia kėdės burzgiantis ventiliatorius vėsino odą.

– Esate įžūliausias, blogiausių manierų ir labiausiai nepakenčiamas iš visų vyrų, su kuriais man teko bendrauti.

Paėmęs stiklinę iš Kelės Michailas panūdo šliūkštelėti vandenį Sidnei į veidą, bet, užuot taip padaręs, įbruko stiklinę jai į ranką.

– Gerkite.

– Jėzau, Miša, turėk širdį, – sumurmėjo Kelė. – Ji atrodo leisgyvė. Gal norite drėgno skuduro? – Netgi jį siūlydama ji nenustojo žavėtis Sidnės šilko palaidine su perlinėmis sagutėmis.

– Ne, ačiū. Man viskas gerai.

– Aš esu Kelė Obrajan iš 502 buto.

– Jos orkaitė neveikia, – paaiškino Michailas. – Be to, ji neturi karšto vandens. Per lubas sunkiasi vanduo.

– Tik tada, kai lyja. – Kelė pasistengė nusišypsoti, bet į jos šypseną nebuvo atsakyta. – Ko gero, man laikas bėgti. Buvo malonu susipažinti.

Jie liko vieni. Sidnė toliau gurkšnojo vasarodrungnį vandenį. Michailas niekuo nesiskundė, tačiau Sidnė pati pastebėjo, kad linoleumas, kuriuo išklotos virtuvės grindys, sutrūkinėjęs, o šaldytuvas beviltiškai mažas ir pasenęs. Apžiūrėti visa kita ji jau nebeturėjo jėgų.

Nors šis vyras elgėsi taktiškai, buvo aišku: jis mano esąs teisus, o dėl visko kalta Heivardų bendrovė.

Atsisėdęs ant virtuvės bufeto krašto Michailas stebėjo, kaip Sidnės veidas atgauna spalvą. Užplūdo palengvėjimas. Vieną akimirką vestibiulyje išsigando, kad ji nualps. Jautėsi kvailai.

– Gal norite užkąsti? – paklausė jis kapodamas žodžius, nedraugiškai. – Galiu sutepti sumuštinį.

Staiga Sidnė prisiminė, kad turėtų pietauti restorane „Le Cirque“ su viengungiu, kuris mamai pasirodė tinkamas jai į vyrus.

– Ačiū, nenoriu. Jūs nelabai kokios nuomonės apie mane, tiesa, pone Stanislaski?

Jis, kaip buvo įpratęs, gūžtelėjo pečiais.

– Gana daug apie jus galvojau.

Sidnė susiraukė ir padėjo stiklinę į šalį. Jis ištarė tai tokiu tonu, kad viskas buvo aišku.

– Minėjote, jog esate dailidė?

– Sakiau, kad kartais būnu dailidė.

– Ar turite licenciją?

Jis prisimerkė.

– Taip, statybos darbams. Renovacijai, remontui.

– Tikriausiai turite sąrašą ir kitų specialistų, su kuriais dirbate – elektrikų, santechnikų ir panašiai.

– Taip.

– Puiku. Apskaičiuokite remonto kainą: kiek reikės apdailai, dažams, plytelėms, įvairiems prietaisams. Noriu po savaitės turėti sąmatą ant savo rašomojo stalo. – Ji atsistojo ir pasiėmė sulamdytą švarkelį.

Michailas nepajudėjo iš vietos, kai ji persimetė švarkelį per ranką ir pasiėmė portfelį.

– O kas tada?

Ji metė į jį šaltą žvilgsnį.

– Tada, pone Stanislaski, aš duosiu visam tam pinigų. Aš jus samdau.